Vytauto Didžiojo Universitetas
Humanitarinių mokslų fakultetas
Sofoklio “Antigonė” analizė
Kaunas 2005
Sofoklis “Antigonė“Sofoklis labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius:
dvidešimt keturis kartus Atėnų teatro žiūri paskyrė pirmąją konkursinę
vietą. Tai daugiausia laurų pelnęs dramaturgas. Produktyviausias jo kūrybos
laikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi – taikos, demokratijos
klestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais. Išvaizdus, saiką ir
harmoniją visur išlaikąs, ginąs tradicinę gyvenimo tvarką ir moralę, jis
buvo atėniečių garbinamas, vadinamas dievų numylėtiniu.
Sofoklis parašė per 120 dramų, iš kurių šiandien žinomos tik 7.
Sofoklis nesistengė jungti dramų į vientisą trilogiją – kiekvieną tragediją
rašė kaip savarankišką kūrinį, rūpinosi, kad ji būtų vieninga, išbaigta.
Sumažinęs choro vaidmenį ir įvedęs trečią veikėją, jis išryškino pagrindinį
dramos elementą – veiksmą.
Sofoklio dramų centre tragiškas individo likimas, todėl jo
kūriniai vadinami ir charakterių tragedijomis. Jo žmogus nėra prieštaringas
ir charakterio vientisumas, tvirtumas daro jį didingą. Kilnūs, idealizuoti
personažai puikiai išreiškia kalokagatijos turinį. Nors likimas priklauso
nuo aukštesnių jėgų valios, bet ir pats žmogus yra aktyvus, ryžtingai
siekia tikslo. Jis iki galo lieka ištikimas sau, savo principams,
pasirinktam keliui. Visa tai galima įžvelgti jo dramoje „Antigonė“.
„Antigonė“. Šią Sofoklio tragediją naujųjų laikų žmonės praminė
tragedijų karaliene. Ji iš tiesų verta tokio vardo, nes meniškai kalba apie
didelius, reikšmingus dalykus. Įžymus graikų filosofas Aristotelis rašė,
kad Sofoklis sakęsis savo dramose vaizduojąs tokius žmones, kokie jie turi
būti. „Antigonė“ taip pat išreiškia moralinį klasikinio graikų istorijos
laikotarpio idealą.
Tragedijos fabula. Sofoklis parašė „Antigonę“ remdamasis
vadinamuoju Tėbų mitų ciklu. Tėbų karalaičiai, Antigonės broliai Polineikas
ir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė
sostą. Surinkęs pagalbininkų armiją, Polineikas puolė miestą. Tarp savęs
kovodami Edipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas vienas kitą nužudė. Karaliaus
valdžia atiteko jų dėdei Kreontui. Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomis
apeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Nelaimingas vyresnysis sūnus
Polineikas turės net miręs kentėti: jam priešas naujasis valdovas jo kūną
uždraudė palaidoti – tebus jis pamestas šunims ir plėšriems paukščiams. O
nepalaidoto ir neapgarbstyto žmogaus vėlė neturės ramybės amžinai.
Žuvusiųjų sesuo Antigonė ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto
įsakymui ir palaidoti brolį.
Lavono išniekinimą klasikinių laikų helėnai laikė barbarų
papročiu. Net atsitiktinai radusio lavoną žmogaus pareiga buvo jį
palaidoti. Aišku, nėra ko teisinti Polineiko, kariavusio prieš gimtajį
miestą, bet Kreontas galėjo uždrausti jį laidoti gimtajame polyje, atiduoti
giminėms palaidoti svetur. Taip graikai darė. Draudimas laidoti Polineiką
prieštaravo visoms normoms: religinėms (mirusysis laikomas požemių dievų
nuosavybe), dorovinėms (įžeidžiami artimųjų jausmai), higieninėms (gali
kilti epidemija). Sofoklis beveik neįrodinėja Antigonės teisumo, išryškina
amžinųjų žmonių giminės normų ir valdžios išleistų įsakymų susidūrimą.
Dramaturgas vertina narsumą saugant protėvių moralės nuostatus.
Tragedijoje nematome Antigonės apsisprendimo. Prologe ji ateina į
orchestrą jau ryžtingai nusiteikusi nunešti aukų požemių dievams, keletu
saujų smėlio užberti išniekintam brolio lavonui, nors žino, kad už tokį
beprotišką narsumą gresia mirties bausmė. Antigonė kalbina seserį Ismenę
mirusiojo palaidoti: „Tu ryšies veikti ir kęsti su manim, sakyk? /<…>/
Padėsi mirusį šiam rankai tu paimti“. Tačiau baili mergaitė atsisako:
„Žmonių nepaisant valios, aš per daug silpna“. Ismenei ir Kreontui
Antigonės poelgis atrodo paikas. Pati Antigonė jį vertina kaip beprotišką,
bet ne kvailą. Kai sučiuptą Antigonę sargybinis atveda pas Kreontą, ji
tokia pat narsi bei ryžtinga kaip ir epizode su Ismene. Jaunutės juodarubės
mergaitės nesugniuždo auksu tviskančio karaliaus didybė. „Tai kaip drįsai
įstatymui tu nusižengt?“ – klausia Kreontas. Antigonė nelaiko Kreonto
įsakymo įstatymu. Ji tvirtai sako:
Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man
Ne Teisingumas, kurs su požemių dievais
Gyvena, duodamas įstatymus žmonėms.
Įsakymo gi tavo nelaukiau aš taip
Galingu, jog nemirtingas, menkas būdamas,
Pranoktų nerašytą amžiną dievų
Įstatymą, kuris ne šiandien ir ne vakar
Mums duotas ir kurio pradžios nežino niekas.
Jausdamasi vykdanti šventą dievų skirtą priedermę,
Antigonė
nebijo žmogaus rūstybės. Ji įsitikinusi, kad Hado nuostatai vienodi ir
Eteokliui, ir Polineikui, kad mirusio priešo nebereikia laikyti priešu. Jos
kilni širdis myli abu brolius. Į Kreonto repliką, kad jis negali pamilti
net ir mirusio priešo („Ir po mirties man priešas bičiuliu netaps“),
Antigonė atsako: „Gimiau ne kad nekęsti, o mylėt padėčiau“. Mylinčia
širdimi ji suvokia amžinuosius žmonių giminės dėsnius ir jais vadovaujasi.
Narsusis Antigonės poelgis patraukė Ismenę, ir ši pasiryžta mirti kartu su
seserim. Ji teigia Kreontui, kad padėjo seseriai palaidoti brolį: „Padėjau