Sofoklis antigonė
5 (100%) 1 vote

Sofoklis antigonė

Vytauto Didžiojo Universitetas

Humanitarinių mokslų fakultetas

Sofoklio “Antigonė” analizė

Kaunas 2005

Sofoklis “Antigonė“Sofoklis labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius:

dvidešimt keturis kartus Atėnų teatro žiūri paskyrė pirmąją konkursinę

vietą. Tai daugiausia laurų pelnęs dramaturgas. Produktyviausias jo kūrybos

laikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi – taikos, demokratijos

klestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais. Išvaizdus, saiką ir

harmoniją visur išlaikąs, ginąs tradicinę gyvenimo tvarką ir moralę, jis

buvo atėniečių garbinamas, vadinamas dievų numylėtiniu.

Sofoklis parašė per 120 dramų, iš kurių šiandien žinomos tik 7.

Sofoklis nesistengė jungti dramų į vientisą trilogiją – kiekvieną tragediją

rašė kaip savarankišką kūrinį, rūpinosi, kad ji būtų vieninga, išbaigta.

Sumažinęs choro vaidmenį ir įvedęs trečią veikėją, jis išryškino pagrindinį

dramos elementą – veiksmą.

Sofoklio dramų centre tragiškas individo likimas, todėl jo

kūriniai vadinami ir charakterių tragedijomis. Jo žmogus nėra prieštaringas

ir charakterio vientisumas, tvirtumas daro jį didingą. Kilnūs, idealizuoti

personažai puikiai išreiškia kalokagatijos turinį. Nors likimas priklauso

nuo aukštesnių jėgų valios, bet ir pats žmogus yra aktyvus, ryžtingai

siekia tikslo. Jis iki galo lieka ištikimas sau, savo principams,

pasirinktam keliui. Visa tai galima įžvelgti jo dramoje „Antigonė“.

„Antigonė“. Šią Sofoklio tragediją naujųjų laikų žmonės praminė

tragedijų karaliene. Ji iš tiesų verta tokio vardo, nes meniškai kalba apie

didelius, reikšmingus dalykus. Įžymus graikų filosofas Aristotelis rašė,

kad Sofoklis sakęsis savo dramose vaizduojąs tokius žmones, kokie jie turi

būti. „Antigonė“ taip pat išreiškia moralinį klasikinio graikų istorijos

laikotarpio idealą.

Tragedijos fabula. Sofoklis parašė „Antigonę“ remdamasis

vadinamuoju Tėbų mitų ciklu. Tėbų karalaičiai, Antigonės broliai Polineikas

ir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė

sostą. Surinkęs pagalbininkų armiją, Polineikas puolė miestą. Tarp savęs

kovodami Edipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas vienas kitą nužudė. Karaliaus

valdžia atiteko jų dėdei Kreontui. Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomis

apeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Nelaimingas vyresnysis sūnus

Polineikas turės net miręs kentėti: jam priešas naujasis valdovas jo kūną

uždraudė palaidoti – tebus jis pamestas šunims ir plėšriems paukščiams. O

nepalaidoto ir neapgarbstyto žmogaus vėlė neturės ramybės amžinai.

Žuvusiųjų sesuo Antigonė ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto

įsakymui ir palaidoti brolį.

Lavono išniekinimą klasikinių laikų helėnai laikė barbarų

papročiu. Net atsitiktinai radusio lavoną žmogaus pareiga buvo jį

palaidoti. Aišku, nėra ko teisinti Polineiko, kariavusio prieš gimtajį

miestą, bet Kreontas galėjo uždrausti jį laidoti gimtajame polyje, atiduoti

giminėms palaidoti svetur. Taip graikai darė. Draudimas laidoti Polineiką

prieštaravo visoms normoms: religinėms (mirusysis laikomas požemių dievų

nuosavybe), dorovinėms (įžeidžiami artimųjų jausmai), higieninėms (gali

kilti epidemija). Sofoklis beveik neįrodinėja Antigonės teisumo, išryškina

amžinųjų žmonių giminės normų ir valdžios išleistų įsakymų susidūrimą.

Dramaturgas vertina narsumą saugant protėvių moralės nuostatus.

Tragedijoje nematome Antigonės apsisprendimo. Prologe ji ateina į

orchestrą jau ryžtingai nusiteikusi nunešti aukų požemių dievams, keletu

saujų smėlio užberti išniekintam brolio lavonui, nors žino, kad už tokį

beprotišką narsumą gresia mirties bausmė. Antigonė kalbina seserį Ismenę

mirusiojo palaidoti: „Tu ryšies veikti ir kęsti su manim, sakyk? /<…>/

Padėsi mirusį šiam rankai tu paimti“. Tačiau baili mergaitė atsisako:

„Žmonių nepaisant valios, aš per daug silpna“. Ismenei ir Kreontui

Antigonės poelgis atrodo paikas. Pati Antigonė jį vertina kaip beprotišką,

bet ne kvailą. Kai sučiuptą Antigonę sargybinis atveda pas Kreontą, ji

tokia pat narsi bei ryžtinga kaip ir epizode su Ismene. Jaunutės juodarubės

mergaitės nesugniuždo auksu tviskančio karaliaus didybė. „Tai kaip drįsai

įstatymui tu nusižengt?“ – klausia Kreontas. Antigonė nelaiko Kreonto

įsakymo įstatymu. Ji tvirtai sako:

Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man

Ne Teisingumas, kurs su požemių dievais

Gyvena, duodamas įstatymus žmonėms.

Įsakymo gi tavo nelaukiau aš taip

Galingu, jog nemirtingas, menkas būdamas,

Pranoktų nerašytą amžiną dievų

Įstatymą, kuris ne šiandien ir ne vakar

Mums duotas ir kurio pradžios nežino niekas.

Jausdamasi vykdanti šventą dievų skirtą priedermę,

Antigonė

nebijo žmogaus rūstybės. Ji įsitikinusi, kad Hado nuostatai vienodi ir

Eteokliui, ir Polineikui, kad mirusio priešo nebereikia laikyti priešu. Jos

kilni širdis myli abu brolius. Į Kreonto repliką, kad jis negali pamilti

net ir mirusio priešo („Ir po mirties man priešas bičiuliu netaps“),

Antigonė atsako: „Gimiau ne kad nekęsti, o mylėt padėčiau“. Mylinčia

širdimi ji suvokia amžinuosius žmonių giminės dėsnius ir jais vadovaujasi.

Narsusis Antigonės poelgis patraukė Ismenę, ir ši pasiryžta mirti kartu su

seserim. Ji teigia Kreontui, kad padėjo seseriai palaidoti brolį: „Padėjau

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 836 žodžiai iš 2765 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.