Sokis1
5 (100%) 1 vote

Sokis1

ŠOKIO ISTORIJA

Nėra žinoma kada žmonės pradėjo šokti; kaip bebūtų, kadangi išraiškingas judesys yra spontaniškas, del to, kad šokis yra beveik universalus ir dėl to, kad jis yra artimai susijęs su kitais kultūros aspektais, gali būti, kad šokis išsivystė kartu su žmogaus evoliucija. Daug gyvūnų atlieka judesius tarsi šokį situacijose, panašiose į žmogaus meilikavimą ir žaismą. Šie judesio ritualai, kaip bebūtų, stokoja sąmoningo simbolių naudojimo kaip dabartiniame žmogaus šokyje.

Priešistoriniai urvų paveikslai prieš daugiau nei 20,000 metų vaizduoja figūras gyvūnų kostiumais, šokančius medžioklėje ar derlingumo ritualuose, o gal paprasčiausiai besimokinančius ar pramogaujančius. Kadangi visos kultūrinės grupės nuolat kinta, nėra po šiai dienai išlikusių visuomenių, kurios atspindėtų Paleolito ar akmens amžių žmones, kurie šoktų taip, kaip galbūt kadaise šoko.

Daugmaž išlikę jų šokiai pašalinio akiai gali atrodyti labai paprasti, tačiau taip iš tiesų nėra. Paprastai jie susideda iš įvairių sudėtingų ritualų, apimančių aukštas, rafinuotas religines bei filosofines idėjas. Be to, šie šokiai paprastai yra orientuoti į visų dalyvavimą, todėl jie turi būti lengvai išmokstami.

Senovės civilazijos

Tiek rašytiniai, tiek vaizdiniai šokio įrodymai išliko dar nuo Viduržemio jūros ir Vidurio Rytų antikos civilizacijų.

Egipto kapai vaizduoja žmones, kurie laikomi šokėjais, dažniausiai pozicijose išsilenkus per nugarą; šios figūros reprezentuoja profesionalius komikus, kurie buvo vergais. Šokis buvo neatsiejama žemės ūkio ir religinių švenčių dalis.

Graikai grožėjosi šokiu, įterpdami jį tarp veiklų, skatinamų meno, religijos ir filosofijos. Graikų karo šokiai ir piricha buvo karinio rengimo dalis. Buvo tikima, kad religiniai šokiai, ypatingai, tie, kuriuose garbinamas vyno Dievas Dionisas, buvo šokio pradžia graikų dramose. Tragedijose choras, akomponuodamas šnekamajam ar dainuojamam posmui, naudodavo įvairius simbolinius gestus ir šokio žingsnelius.

Senovės romėnai ypatingai žinomi pantomimos vystymusi. Daug profesionalių romėnų šokėjų, žongliruotojų, pantomimikų ir akrobatų dirbo kaip keliaujantys komikai.

Viduramžių Europa

Krikščionių bažnyčia, viešpatavusi Europos Viduramžiais, nepalankiai žiūrėjo į šokį. Žmonės ir toliau šoko per visuotines šventes, tuo pačiu tai buvo ir puikus laiko leidimo būdas. Viduramžių valstiečių šokių variacijos tęsiasi šiandien kaip tautiniai šokiai. Kai kurie vastiečių šokiai, kuriuos perėmė ir pritaikė aukštuomenė, tapo rafinuotais pobūvių šokiais ir vėliau buvo susieti su baletu.

Šokio rūšys

Egzistuoja dvi pagrindinės šokio formos: Šokiai dalyvavimui, kuriems nereikia žiūrovų; ir šokiai pristatymui, kurie yra pastatyti publikai. Dalyvavimo šokiams priskiriami darbo šokiai, kai kurios religinių šokių formos ir pasilinksminimo šokiai, tokie kaip liaudies ar visuotiniai. Tam kad užtikrinti kiekvieno iš bendruomenės dalyvavimą juose, tokie šokiai dažniausiai susideda iš bepasikartojančių žingsnių, kurie yra lengvai išmokstami.

Prezentaciniai šokiai dažniausiai atliekami karališkųjų dvarų rūmuose, šventyklose ar teatruose; šokėjai gali būti profesionalai, o pats šokis prilygsta apgalvotam menui. Judesiai linkę būti palyginti sudėtingi bei reikalaujantys specialaus meistriškumo.

Baletas ir Šiuolaikinis šokis

Baletas, atsiradęs Renesanso epochoje Italijos ir Prancūzijos karališkųjų dvarų rūmuose, visų pirma tapo profesionalia vėlyvojo XII-ojo amžiaus disciplina. Nuo tada, nors jo stilius ir esmė toliau buvo plėtojami, jis išliko pagrindine Vakarų kultūros meno forma. XIX amžiaus pabaigoje ir XX a. pradžioje amerikiečių šokėjos Isadora Duncan ir Ruth St. Denis sukilo prieš baletą. Europoje švedų pedagogas Emile Jaques-Dalcroze, vengrų šokėjas Rudolf von Laban, ir vokiečių šokėja Mary Wigman taip pat eksperimentavo su naujais išraiškos būdais. Šie šiuolaikinio šokio pradininkai paskatino svarbią naujo stiliaus šokio raidą.

Teatro šokiai

XX a. pobūvių šokiai, kaip ir inovacijos balete ar moderniuosiuose šokiuose, įtakojo šokio naudojimo didėjimą kino filmuose ir miuzikluose. Busby Berkeley, amerikiečių choreografas, Holivude sukūrė nepaprastus grupių pasirodymus, o amerikiečių šokėjai Fred Astaire ir Ginger Rogers sujungė pramoginius šokius su čečiotka. Inovatoriški šokiai Oklahomoje! (1943), kuriuose Amerikos choreografė Agnes de Mille įtraukė šokį į siužetą, įkvėpė kitus skirti didesnį dėmesį šokiui miuzikluose. Vestsaido istorijoje (1957), kurios choreografu buvo žymus baleto meistras Jerome Robbins, pirmą kartą istorijoje šokis buvo tas perteikėjas, per kurį buvo išreikšta didesnė dalis siužeto. 1970-aisiais šokis tapo dar svarbesnis įvairiuose Brodvėjaus šou, pavyzdžiui, Choro kilmė (1975) ir Šokiai (1978).

Tautiniai šokiai

Tautiniai šokiai – tai tradicinė šokio forma, paprastai atliekama visuomenės narių. Nors šis terminas nėra lengvai apibūdinamas, juo geriausiai apibūdinami šokiai, kurie yra atėję iš žemdirbių ir turi pasaulietinius, o kartais ir apeiginius tikslus šalyse, kuriose yra paplitusios ir meninio šokio formos.

Balkaniškas kolo, angliškas šokis su legendos apie
Robin Hudą herojų kostiumais, Šiaurės amerikiečių aikštės šokis, kaip ir angliški gegužės medžio šokiai ir įvairūs kardų šokiai. Tautiniai šokiai paprastai yra grupinės formos, perduodamos iš kartos į kartą. Kai kurie tautiniai šokiai visgi nėra tradiciniai; pavyzdžiui, daug izraelietiškų šokių buvo pastatyti XX a. Europietiškų tautinių šokių stiliumi. Šiandieną, tautiniai šokiai yra atliekami scenoje, kur dažniausiai yra pritaikyti publikai pristatyti.

Liaudies ar Pobūvių šokiai

Kai kurios pramoginės šokio formos, ypatingai industrinėse visuomenėse, yra vadinamos liaudies ar pobūvių šokiais, nes jie yra skirti šokti bendrai ir yra sąlyginai lengvai išmokstami. Juos paprastai sukuria patys žmonės, o ne choreografai, todėl jie turi panašumo su liaudies šokiais. Tačiau priešingai nei tautiniai šokiai, jie dažnai šokami porose ir išlieka populiarūs tik trumpai.

Viduramžių, Renesanso ir Baroko epochose aristokratų pobūvių šokiai išsivystė iš liaudies šokių. XVIII a. pab.-XIX a.pr. augant viduriniajai klasei, pobūvių šokiai paplito už aristokratijos ribų ir, kaip pramoginiai šokiai, tapo populiarūs Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Valstietiškas valsas ir polka, kaip ir ankstesnių epochų šokiai tapo pobūvių šokiais.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1001 žodžiai iš 1971 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.