Sokratas
5 (100%) 1 vote

Sokratas

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………2

1. SOKRATO ASMENYBĖ…………………………………………………………………3

2. GYVENIMAS……………………………………………………………………………..4

3. PAŽIŪROS………………………………………………………………………………..5

4. SOKRATO FILOSOFINĖS IDĖJOS……………………………………………………8

5. DORYBĖS SAMPRATA…………………………………………………………………10

6. SOKRATIZMAS………………………………………………………………………….11

7. MOKINIAI………………………………………………………………………………..12

IŠVADOS………………………………………………………………………………………13

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………..14

ĮVADAS

Daugiau kaip tūkstantį metų klestėjęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos laikotarpis vadinamas Antika. Jau nuo VII-VI a. pr. Kr. Pradėjo steigtis pirmosios graikų filosofijos mokyklos. Tokios mokyklos veikė iki V-VI a. po. Kr. Antikinės filosofijos pabaiga maždaug sutampa su platoniškosios Atėnų akademijos uždarymu 529m. Natūralu, kad ir tuometinė politinė filosofija iš esmės buvo graikų politinė filosofija, glaudžiai susijusi su Senovės Graikijos politine santvarka. Senovės Graikija nebuvo vientisa centralizuota valstybė. Ji buvo atskirų nepriklausomų miestų – valstybių visuma, todėl jos politinė santvarka gerokai skyrėsi nuo kitų tuometinių aplinkinių valstybių.

Visuomenės ir valstybės atsiradimo, jos būtinumo ir tobulinimo klausimai antikos socialinėje filosofijoje užėmė svarbią vietą. Šio pobūdžio klausimams nemažą dėmesį skyrė pitagoriečiai, Demokritas, sofistai, Sokratas ir jo mokiniai, vėliau stoikai. Jie kritikavo graikų polio negeroves, siūlė reformas, kėlė idealaus valstybės sutvarkymo projektus.

Žmogus, kurio dėka idėjų užuomazgos virto aiškia filosofija, buvo Sokratas.

1. ASMENYBĖ

Sokratas (469 – 399 m.pr.Kr.) – vienas iš žymiausių pasaulio filosofų. Tai buvo vienas iš nedaugelio filosofų, kuris sugebėjo gyventi taip, kaip kad jis ir mokė gyventi kitus. Tikriausiai tai yra pagrindinis kriterijus, padaręs Sokratą tokiu žymiu žmogumi. Sokrato gyvenimas laikomas išminčiaus idealu, o jo mokslas – filosofijos istorijos atskaitos tašku.

Apie Sokratą ir jo filosofiją prirašyta daugybė knygų, tačiau pats Sokratas nėra užrašęs nei vieno savo pokalbio ar pamokymo. Jis savo mokslą skelbė tik žodžiu, tačiau jis (mokslas) pasiekė mūsų laikus. Sokrato vardą ir asmenybę filosofijos istorijoje savo atsiminimais išgarsino jo mokiniai ir pasekėjai. Sokratas pats nemokė atskirų žmonių, tačiau niekada nenuvydavo tų, kurie norėdavo pasiklausyti Sokrato pokalbių. “Mokytoju, tiesą pasakius, niekieno ir niekada nesu buvęs. Bet jei kas – jaunesnis ar vyresnis – norėdavo paklausyti manęs kalbant ir pažiūrėti savo darbą dirbant, – niekuomet ir niekad to negindavau. Ir aš ne toks , kurs paėmęs pinigus kalbasi, o nepaėmęs nesikalba”. O tokių žmonių, nuolat vaikščiojančių su filosofu , buvo daug. Tai buvo įvairūs žmonės iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių. Skirtingi žmonės turi skirtingą nuomonę apie vieną ar kitą dalyką , tad ir liudijimai apie Sokratą yra gana prieštaringi ir nevienodai įvertinantys Sokrato gyvenimą ir jo filosofiją. Pagrindiniai ir išsamiausi šaltiniai yra , turbūt geriausių jo mokinių – Ksenofonto ir Platono – raštai. Jais dažniausiai ir remiamasi restauruojant Sokrato filosofiją. Vėlesni antikos autoriai apie Sokratą užsimena fragmentiškai. Tačiau truputį skiriasi ir šių Sokrato mokinių liudijimai. Ksenofontas savo liudijimuose stengiasi objektyviai vaizduoti Sokrato gyvenimą ir filosofiją. Jis daugiau liudija kaip istorikas, kuriam svarbūs konkretūs įvykiai. Tuo tarpu Platono požiūris truputį subjektyvus, nes jo Sokratas – truputį idealizuota asmenybė. Jis rašo apie Sokratą kaip apie patį išmintingiausią pašnekovą. Platonas visus nuopelnus, idėjas ir samprotavimus, apie kuriuos jis užsimena savo veikaluose, priskiria Sokratui. Dėl to, kai kada yra sunku nustatyti, kur yra Sokrato nuomonė, o kur paties Platono požiūris.

2. GYVENIMAS

Sokratas gimė 469 metais prieš mūsų erą Alopekėje, netoli Atėnų. Jo tėvas buvo akmenskaldys, o motina – pribuvėja. Šeimoje jis buvo antras sūnus. Sokratui gimus, jo tėvas, pagal tuometinius graikų papročius, kreipėsi į orakulą, kaip jam sūnų auklėti . Orakulas tėvui pasakė, kad jo sūnus turi savyje vidinį valdovą, kuris yra geresnis už visus mokytojus ir auklėtojus. Tėvams buvo patarta, kad jie leistų Sokratui daryti tai, kas tik jam šauna į galvą, netrukdyti skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o būdamas aštuoniolikos metų tapo Atėnų piliečiu.

Sokrato jaunystės
laikais Atėnuose garsių filosofų nebuvo. Atėnai tada garsėjo kaip politikų, karvedžių, jūreivių, prekijų ir menininkų miestas. Tačiau tuo metu Atėnuose lankydavosi daug garsenybių: Elėjos mokyklos įkūrėjas Parmenidas, taip pat Anaksogoras, Pitagoras ir kiti. Sokratas buvo labai smalsus ir niekada nepraleisdavo progos pabendrauti su tais žmonėmis. Jis domėjosi jų pasisakymais, leisdavosi į įvairius disputus. Taip Sokratas susipažino su pagrindinėmis to meto graikų filosofijos mokyklomis, kurios lėmė jo paties filosofinių pažiūrų formavimąsi.

Tuo metu graikų filosofai gvildeno gamtos problemas. Tuo tarpu jaunasis Sokratas iškėlė naują problematiką graikų filosofijoje. Sokratas savo gyvenimo šūkiu iškėlė posakį: ”Pažink pats save”. Šis posakis paskatino Sokratą gilintis į žmogaus esmę, aiškintis jo gyvenimo paskirties ir prasmės klausimus, žmogiškojo pažinimo galimybes ir ribas. Šiuo savo posakiu Sokratas graikų filosofiją nukreipė nauja moraline, humanistine linkme.

Sokrato gyvenimo stichija buvo filosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su bet kuo. Tai buvo pagrindinis jo užsiėmimas: ”Agi aš nieko daugiau neveikiu, kaip tik vaikščioju ir kalbu su jumis, jauniems ir vyresniems, ragindamas pirma ir daug labiau rūpintis ne kūno reikalais ir ne turtais, bet savo siela, kad kuo geriausiu būtų”. Jo klausytojų ir pašnekovų ratas buvo labai platus ir įvairus-filosofai, politikai, karvedžiai, poetai, amatininkai ir net vergai. Tai rodo, kad Sokratas buvo žmogus, sugebantis bendrauti su visais: ir mokytais ir net pradinio išsilavinimo neturinčiais. Jis sudomindavo žmones savo išmintimi ir protu. Sokratą, apsuptą mokinių, galėjai kiekvieną dieną matyti gatvėse ir aikštėse, amatininkų dirbtuvėse ankstų rytą ir vėlų vakarą. Suprantama, kad dėl tokio plataus pašnekovų srauto, temos buvo aptarinėjamos pačios įvairiausios: apie kūną ir sielą, dievus ir žmones, žinojimą ir nežinojimą, turtą ir skurdą ir t. t . Tačiau kad ir su kuo kalbėdavosi Sokratas, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai žmogaus pagrindai – žinojimas, tiesa, dorybė. Antroje savo gyvenimo pusėje Sokratui teko trejetą kartų dalyvauti karo žygiuose kaip sunkiai ginkluotam pėstininkui. Yra žinomas liudijimas apie nepaprastą Sokrato drąsą mūšio lauke, iš kurio jis išnešė sužeistą Atėnų karo vadą Alkibiadą.

Pasiekęs penktąją dešimtį, Sokratas vedė ir susilaukė trejeto sūnų – Lamproklio, Sofromsko ir Menekseno. Tačiau tvirtinimai apie jo šeimą yra prieštaringi. Platonas ir Ksenofontas mini, kad Sokratas turėjo vieną žmoną Ksantipę, o Aristotelis teigia, kad jis turėjęs dvi: Ksantipę ir Mirtą. Iš turimų šaltinių tiksliai nėra aišku, kuri iš minimų moterų buvo tikroji Sokrato žmona, tačiau dažniau yra minima Ksantipė. Ji vaizduojama, kaip nesugyvenamo būdo moteris, nuolat kėlusi šeimyninius vaidus. Tikriausiai pagrindinė šių vaidų priežastis buvo tai, kad Sokratas visai nesirūpino šeimos išlaikymu. Ksantipė jį vadino plepiu ir dykinėtoju. Dažnai Sokratas klausiamas, kodėl jis gyvena su tokiu charakterio moterim, atsakydavo, kad jeigu įstengs sugyventi su tokiu žmogumi, tai jam būsią lengviau sutarti ir su visais kitais.

3. PAŽIŪROS

Sokratas buvo labai protingas, turėjo visus bruožus, reikalingus valdžios vyrui, tačiau jis vengė politinės veiklos. Sokratas buvo įsitikinęs, kad” jei būčiau dirbęs visuomenės darbą ir, jį dirbdamas, būčiau kaip dera tauriam vyrui, stojęs už teisią ir kaip reikiant sielojęsis ta pareiga, ar manote, kad aš būčiau išgyvenęs tiek daug metų? “. Sokratas nenorėjo kištis į politiką, tačiau paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį burtais buvo išrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu. Jis čia pagarsėjo tuo, kad nepaisė, jo manymu, neteisėtų įsakymų ir nepakluso aukštesnių valdininkų nurodymams. Taip jis pasipriešino mėginimui kolektyviai nuteisti Atėnų karo vadus už religinių tradicijų pažeidimą. Sokratas teigė, kad visi karvedžiai negali atsakyti už kelių karvedžių aplaidumą ir siūlė bausti kiekvieną atskirai, tik išnagrinėjus bylą.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1328 žodžiai iš 4024 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.