Sokratas1
5 (100%) 1 vote

Sokratas1

SOKRATAS

(469 – 399 m. p. m. e.)


“Aš žinau, kad nieko nežinau”

(“oida ouden eidos“)

Turinys

Titulinis lapas………………………………………………………………………………………………………….1psl.

Sokratas………………………………………………………………………………………………………………….2psl.

Turinys……………………………………………………………………………………………………………………3psl.

Įvadas. Sokrato gyvenimo kelias………………………………………………………………………………..4psl.

Sokrato asmenybės bruožai……………………………………………………………………………………….7psl.

Antikinės filosofijos posūkis į žmogaus savimonės, jo laisvo ir atsakingo, doro ir teisingo gyvenimo pagrindų paiešką……………………………………………………………………………………….8psl.

Išvados………………………………………………………………………………………………………………….12psl.

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………….13psl.

Įvadas. Sokrato gyvenimo kelias

Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo. Ir dažniausiai žinom Sokratą kaip garsiojo posakio „Žinau, kad nieko nežinau“ autorių. Posakis ir liktų posakiu, jeigu Sokratas nebūtų atradęs to, ko iki jo dar niekas nebuvo žinojęs. Tarp filosofų, sugebėjusių gyventi adekvačiai savo mokslui, pirmiausia minėtinas Sokratas. Šiuo požiūriu jo gyvenimas laikomas išminčiaus idealu, o jo mokslas – filosofijos istorijos atskaitos tašku.

Sokratas (469 – 399 m. p. m. e.) – senovės graikų filosofas. Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus šeimoje. Pagal tuometinį graikų paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Kaip ir visi graikų jaunuoliai, Sokratas atliko karinę prievolę.

Apie tolesnį Sokrato gyvenimą išlikę liudijimai pateikia įvairių versijų. Viena iš jų teigia, kad Sokratas, sulaukęs dvidešimties metų mėgino tęsti tėvo profesiją. Pasak Pausanijo (apie 115 – apie 180), jis sukūręs trijų charičių (graikų draugystės ir jaunatvės deivių) skulptūrą, kuri buvusi pastatyta prie Atėnų akropolio. Peripatetikas Aristoksenas (354 -300m. pr.Kr.) liudija, kad Sokratas jaunystėje buvo pasirinkęs laisvą gyvenimo būdą, o vėliau tapęs pirmojo Atėnų filosofo Archelajo (Va. pr. Kr.) mokiniu kartu su juo lankęsis Samo saloje. Kiti šaltiniai pvz., Diogeno Laertiečio raštai, liudija, kad iš pradžių Sokratas buvęs žymaus natūrfilosofo Anaksagoro Kladzomeniečio (apie 500- apie 428 m. pr. Kr.) mokinys ir tik vėliau – Archelajo. O Platonas mini, kad oratorinio meno Sokratą mokiusi Aspasija, Periklio (apie 490 – 429 m. pr. Kr.) žmona, garsėjusi grožiu ir išmintimi.

Sokratas buvęs labai smalsus ir linkęs bendrauti, ypač domėjosi tokių filosofų kaip Archelajas, Anaksegoras viešais pasisakymais, leisdavosi su jais disputais.

Taip Sokratas susipažino su pagrindinėmis to meto graikų filosofijos mokyklomis, kurios lėmė jo paties filosofinių pažiūrų formavimąsi.

Kaip liudija Aristotelis, jaunystės metais Sokratas lankėsi Delfuose, ir jį ypač paveikė vienam iš septynių graikų išminčių lakedemoniečiui Chilonui (Via. pr. Kr.) priskiriamas posakis „Pažink pats save“, iškaltas Apolono šventyklos frontone.Minėtas posakis ir paskatino Sokratą gilintis į žmogaus esmę, aiškintis jo gyvenimo paskirties ir prasmės klausimus, žmogiškojo pažinimo galimybes ir ribas. Tai buvo nuja problematika tuometinėje graikų filosofijoje, pasinėrusioje į filosofines gamtos problemas. Sokratas graikų filosofiją nukreipė moraline, humanistine linkme.

Apskritai apie pirmuosius keturis Sokrato gyvenimo dešimtmečius nedaug tėra patikimų žinių. Tačiau viena galima tvirtai pasakyti – jo gyvenimo stichija buvo filosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su bet kuo. Jo klausytojų ir pašnekovų ratas buvo platus ir įvairus – filosofai sofistai, politikai, karvedžiai, poetai, menininkai, amatininkai, pirkliai, net heteros ir vergai. Apsuptą mokinių jį galėjai matyti gatvėse ir aikštėse, amatininkų dirbtuvėse ankstų rytą ir vėlų vakarą. Pokalbių temos taip pat buvo kuo įvairiausios – apie dievus ir žmones, apie valstybę ir įstatymus, apie protą ir kvailumą, apie žinojimą ir nežinojimą, apie turtą ir neturtą, apie dorybes ir ydas, apie laisvę ir pareigas, apie kūną ir sielą, apie tiesą ir melą.Tačiau kad ir apie ką ir su kuo Sokratas kalbėdavosi, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai žmogaus
pagrindai – žinojimas, tiesa, dorybė.

Antroje gyvenimo pusėje Sokratui teko trejatą kartų dalyvauti karo žygiuose kaip hoplitui ( sunkiai ginkluotam pėstininkui). Yra žinomas liudijimas apie nepaprastą Sokrato drąsą mūšio lauke, iš kurio jis išnešė sužeistą Atėnų karvedį Alkibiadą.

Įkopęs į penktąją dešimtį, Sokratas vedė, susilaukė trejeto sunų – Lamproklio, Sofronisko ir Menekseno. Sokrato žmona – neaišku, tačiau šaltiniuose dažniausiai minima Ksantipe kaip nesugyvenamo būdo moteris, nuolat kėlusi šeimyninius vaidus ir vis bardavusi savo vyrą, vadindama jį plepiu ir dykinėtoju.

Nors Sokratas vengė politinės veiklos, tačiau paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį burtais ( tokia tuo metu Atėnuose buvo rinkimų sistema) jis buvo išrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu nuo Antiochidos filės, į kurią įėjo jo gimtosios Alopekės demas. Sokratas čia pagarsėjo tuo, kad pasipriešino mėginimui kolektyviai nuteisti mirti Atėnų karo vadus ( strategus) už religinių tradicijų pažeidimą. Sokratas reikalavo teisti kiekvieną atskirai tik išnagrinėjus bylą.

Pasibaigus Peloponeso karui (404 m. pr. Kr.), Graikijoje įsigalėjo oligarchija ir vadinamoji trisdešimties tironija, kuriai vadovavo buvęs Sokrato mokinys Kritijas. Prasidėjo susidorojimai su nepaklusniais piliečiais. Sokratas, būdamas ištikimas teisėtumui, atvirai priešinosi tokiai politikai, todėl jam buvo uždrausta mokyti jaunuolius. Po metų trisdešimties tironija žlugo, vėl sugrįžo demokratija, tačiau Sokratas nebuvo paliktas ramybėje. Žinoma, ir Sokratas nesitaikstė su tuo, kas jam buvo nepriimtina. Demokratijos idealu jis laikė Periklio valdymo laikus (443-430 m.pr. Kr.) ir naująją Atėnų demokratiją vertino kritiškai. Sokratas pirmiausiai reikalavo, kad tie, kurie siekia valdžios gerai išmanytų valdymo meną. Todėl jam buvo nepriimtina burtais pagrįsta pareigųnų rinkimo tvarka. Tokiu keliu į valdžią dažnai pakliūdavo atsitiktiniai nekompetentingi asmenys. Apskritai Sokratas neteikė didelės reikšmės valdymo formai – svarbiausia jam buvo pareigūnų kompetencija ir įstatymų laikymąsis. Tokį Sokrato požiūrį tuometiniai pareigūnai laikė demokratijos pagrindų kritika.Be to, daugeliui nepatiko ir Sokrato sugebėjimas taikliais klausymais priversti pašnekovą atskleisti savo tikruosius sugebėjimus, apnuoginti savąjį menkumą, susimąstyti dėl moralinių savo gyvenimo principų.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1050 žodžiai iš 2978 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.