Sokratas2
5 (100%) 1 vote

Sokratas2

SOKRATAS

Daugiau kaip tūkstantį metų klestėjęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos laikotarpis vadinamas Antika. Jau nuo VII-VI a. pr. Kr. Pradėjo steigtis pirmosios graikų filosofijos mokyklos. Tokios mokyklos veikė iki V-VI a. po. Kr. Antikinės filosofijos pabaiga maždaug sutampa su platoniškosios Atėnų akademijos uždarymu 529m. natūralu, kad ir tuometinė politinė filosofija iš esmės buvo graikų politinė filosofija, glaudžiai susijusi su Senovės Graikijos politine santvarka. Senovės Graikija nebuvo vientisa centralizuota valstybė. Ji buvo atskirų nepriklausomų miestų- valstybių visuma, todėl jos politinė santvarka gerokai skyrėsi nuo kitų tuometinių aplinkinių valstybių.

Visuomenės ir valstybės atsiradimo, jos būtinumo ir tobulinimo klausimai antikos socialinėje filosofijoje užėmė svarbią vietą. Šio pobūdžio klausimams nemažą dėmesį skyrė pitagoriečiai, Demokritas, sofistai, Sokratas ir jo mokiniai, vėliau stoikai. Jie kritikavo graikų polio negeroves, siūlė reformas, kėlė idealaus valstybės sutvarkymo projektus.

Žmogus, kurio dėka idėjų užuomazgos virto aiškia filosofija, buvo Sokratas. Jo gyvenimo laikotarpis nuo 469 – 399 m. pr. Kr.. Sokratas – graikų filosofas atėnietis, gimė Alopekėje (netoli Atėnų). Jis kaip filosofas iškilo Atėnų suklestėjimo metais. Šio asmens gyvenimo tikslas buvo filosofija, todėl Sokratas daugiau niekuo nesirūpino, nei šeima, nei turtu tik mąstymu, filosofavimu. Pagrindinė jo veiklos terpė buvo Atėnų gatvės ir aikštės, kilmingų ir žinomų piliečių namai. Jo gyvenimas tai nuolatinai pokalbiai bei dialogai. Šis žmogus taip pat buvo fiziškai stiprus ir šaltakraujis, dalyvavo keliuose karuose. Jo netraukė materialūs dalykai, ištisus metus vilkėjo tą patį rūbą, valgė saikingai. O svarbiausia tai, kad žmonės jį ne iš karto, bet ėmė gerbti už jo mintis, nepaisydami jo neįprastos piliečiui išvaizdos ir elgesio.

Atėnų klestėjimo laikotarpiu Sokratas įsteigė filosofinę mokyklą, kur jo paskaitų klausėsi ir asmenys vėliau tapę žymiais graikų kultūros ir politikos veikėjais. Jis buvo reformų ir demokratijos suklestėjimo liudininkas. Bet taip pat jam teko tapti Atėnų valstybės silpnėjimo liudininku. Atėnai pralaimėjo kare prieš Spartą. Šalyje įsitvirtino tironija – trisdešimties tironų, Spartos statytinių, valdžia. Vienas iš tironų buvo Sokrato mokinys, žymiausias iš trisdešimties tironų, Kritijas. Vėliau ją pakeitė demokratija, tačiau ji buvo apribota taikos sutartimi su Sparta.

Atėniečiai nesuprato, kodėl juos taip užgriuvo nelaimės ir stengėsi išsiaiškinti jų priežastį. Prieš šią šalies suirutę labai buvo paplitęs sofistų mokymas, kurių dauguma buvo bedieviai. Tais laikais sofistai, Sokratas, menas ir retorika buvo išstūmę religija, todėl graikai ėmė galvoti, kad jie užrūstino dievus ir jie juos apleido. Po šito buvo išleisti įstatymai, kuriais buvo draudžiama bet kokia bedievybė. Kiekvienas turėjo laikytis griežtų religijos apeigų. Kas bent kiek šitam priešinosi, tas buvo laikomas liaudies priešu. Šios politinės suirutės metu Sokratas kūrė savo filosofiją. Jo kritika paliesdavo jo mokinius, tironus. Tačiau Sokratas kitaip nei sofistai manė, kad atskirti tikrą žinojimą nuo netikro. Gėrio sampratos pradmenys glūdi kiekvieno žmogaus sugebėjime mąstyti. Tiesa neatsiranda vieno žmogaus galvoje, tam reikalingas dialogas, kurio metu dalyvių pusės giliau pažįsta tai, ką siekia pažinti.

Sokratas tarp valstybinio ir nerašyto įstatymo neįžvelgia jokio skirtumo. Jo nuomone, politinis gyvenimas kiekvieno individo intelektualinio ir dvasinio gyvenimo tobulėjimo prielaida. Valstybės valdovą sukuria išmintis, o ne balsavimas ar daugumos nuomonė. Ši išminties paieška, abejojant susiklosčiusiu tariamu žinojimu, ir yra svarbiausias Sokrato nuopelnas politinės minties istorijai.

Atstačius demokratiją po tironų valdymo, Sokrato netenkino tokia valstybės tvarka. Jis matė kaip demokratija virsta į demagogiją ir ją kritikavo. Jis reikalavo, kad politiniai vadovai būtų renkami ne burtų tvarka, o renkami atsižvelgiant į jų protinius sugebėjimus. Šiuo klausimu jis diskutuodavo su įvairias gyventojų sluoksniais. Jam rūpėjo išsiaiškinti, ką reikia daryti norint, kad į politinę sistemą papultų kompetentingi asmenys. Sokratas įrodinėjo, kad kiekvieną darbą turi dirbti jį išmanantys žmonės, o valstybės valdyme jis to nematė. Valdantieji sluoksniai negalėjo pakęsti Sokrato patyčių. Jie netgi teigę, kad Sokratas šitaip gina tironų valdžia, bet kai Kritijas, tapęs svarbiausiuoju tironų Sokratą persekiojo, bandė pamiršti. Atėnų valdžios pareigūnams atrodė, kad filosofo ironija įžeidžia juos, menkina jų autoritetą. Jie norėjo priversti jį nutilti, todėl ryžosi suorganizuoti Sokrato teismą. Filosofui buvo pateikti du kaltinimai: 1)esą jis demoralizuojąs jaunimą, supriešindamas jį su senąja karta. 2)esą jis neigia tikruosius dievus, iškeldamas į jų vietą naujus.

Sokratas teisme atskleidė savo pažiūras savo laikysena ir gynimosi taktika. Teisme jį stebėjo Platonas ir Ksenofontas, kurie vėliau ir aprašė teismo procesą. Teisme Sokratas nesiliovė filosofavęs, jis siekė įrodyti, kad atėniečiai turi ydą spręsti tai, ko jie nesupranta. Jis teigė, kad nėra
visapusiškų žinių ir blogiausia, kas žmogui gali nutikti, yra savo žinių pervertinimas. Jo filosofijos credo: aš žinau tiktai tiek, kad nieko nežinau. Žmogus turi nuolatos siekti išminties. Žmogus negali išsižadėti savo idėjų. Jos svarbesnės nei mirtis, mokė jis. Todėl Sokratas drąsiai metė savo teisėjams: “…kol aš gyvas ir dar pajėgiu, nesiliausiu filosofavęs, mokęs, kelią rodęs kiekvienam iš jūsų…”.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 912 žodžiai iš 1814 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.