Sokratas3
5 (100%) 1 vote

Sokratas3

SOKRATO GYVENIMO KELIAS. Sokratas gimė 77-osios olimpiados metais (469 m.pr.Kr.) Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Pagal tuometinį graikų paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus (tai, ką vėliau Sokratas vadino daimonion). Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Kaip ir visi graikų jaunuoliai, Sokratas atliko karinę prievolę. Apie tolesnį Sokrato gyvenimą išlikę liudijimai pateikia įvairių versijų. Viena iš jų teigia, kad Sokratas sulaukęs dvidešimties metų, mėgino tęsti tėvo profesiją. Pasak Pausanijo, jis sukūręs trijų charičių (graikų jaunystės ir jaunatvės deivių) skulptūrą, kuri buvusi pastatyta prie Atėnų akropolio. Kitas veikėjas Aristoksenas liudija, kad Sokratas jaunystėje buvo pasirinkęs laisvą gyvenimo būdą, o vėliau tapęs pirmojo Atėnų filosofo Archelajo mokiniu, kartu su juo lankęsis Samo saloje. O Platonas mini, kad oratorinio meno Sokratą mokiusi Aspasija, Periklio žmona, garsėjusi grožiu ir išmintimi. Sokrato jaunystės laikais Atėnai garsėjo kaip politikų, jūreivių, karvedžių, menininkų miestas, bet filosofų neturėjo. Pirmasis savas Atėnų filosofas buvo Archelajas, tačiau yra žinoma, kad tuo metu Atėnuose lankydavosi daug garsių filosofų. Sokratas buvo labai smalsus ir linkęs bandrauti, ypač domėjosi atvykusių filosofų viešais pasisakymais, leisdavosi su jais į disputus. Taip Sokratas susipažino su pagrindinėmis to meto graikų filosofijos mokyklomis, kurios lėmė jo paties filosofinių pažiūrų foramavimąsi. Kaip liudija Aristotelis, jaunystės metais Sokratas lankėsi Deifuose, ir jį ypač paveikė vienam iš septymių graikų išminčių Chilonui priskiriamas posakis “Pažink pats save”. Minėtas posakis ir paskatino Sokratą gilintis į žmogaus esmę, aiškintis jo gyvenimo paskirties ir prasmės klausymus, žmogiško pažinimo galimybes ir ribas. Tai buvo nauja problematika tuometinėje graikų filosofijoje, pasinėrusioje į filosofines gamtos problemas. Sokratas graikų filosofiją nukreipė moraline, humanistine linkme. Apskritai apie pirmuosius keturis Sokrato gyvenimo dešimtmečius nedaug tėra patikimų žinių. Tačiau viena galima tvirtai pasakyti – jo gyvenimo stichija buvo fiosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su bet kuo. Jo klausytojų ir pašnekovų ratas buvo platus ir įvairus – filosofai, sofistai, politikai, karvedžiai, poetai, meninkai, pirkliai, net heteros ir vergai. Apsuptą mokinių jį galėjai matyti gatvėse ir aikštėse, amatininkų dirbtuvėse ankstų rytą ir vėlų vakarą. Pokalbių temos buvo taip pat kuo įvairiausios – apie dievus ir žmones, api valstybę ir įstatymus, apie protą ir kvailumą, apie žinojimą ir nežinojimą, apie turtą ir neturtą, apie dorybes ir ydas, apie laisvę ir pareigas, apie kūną ir sielą, apie tiesą ir melą. Tačiau kad ir apie ką ir su kuo Sokratas kalbėdavosi, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai žmogaus pagrindai – žinojomas, tiesa, dorybė. Antroje gyvenimo pusėje Sokratui teko trejetą kartų dalyvauti karo žigiuose kaip hoplitui (sunkai ginkluotam pėstininkui). Vėliau Sokratas, prasidėjus Atėnų ir Spartos nesusitarimams, dalyvavo daugėlyje žygių, mūšių, yra žinomas liudijimas apie nepaprastą drąsą mūšio lauke, iš kurio jis išnešė sužeistą Atėnų karvedį. Įkopęs į penktąjį dešimtmetį, Sokratas vedė, susilaukė trejeto sūnų – Lamproklio, Sofronisko ir Menekseno. Apie Sokrato žmoną yra keletas versių. Platonas ir Ksenofonatas mini Ksatipę, o Aristotelis rašo, kad jis turėjęs dvi žmonas, pirmoji buvusi Ksantipė, o antroji Mirta. Pasak kitos versijos pirmoji Sokrato žmona buvusi Mirta, o antroji – Ksantipė; kiti šaltiniai mini, kad Sokratas vienuvienu metu turėjęs dvi žmonas. Kuri iš minimų dviejų moterų buvo tikroji Sokrato žmona – neaišku, tačiau šaltiniuose dažniausiai minima Ksantipė kaip nesugyvenamo būdo moteris, nuolat kėlusi šeimininius vaizdus ir vis bardavusi savo vyrą, vadinama jį plepiu ir dykinėtoju. Klausiamas, kaip jis galįs gyventi su ja, Sokratas atsakydavęs, kad jeigu jis sugebės sugyventi su tokio vaidingo būdo moterimi, tai jam būsią lengviau sugyventi su kiekvienu kitu žmogumi. Nors Sokratas vengė politinės veiklos (taip jam pataręs jo daimonion), tačiau paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį burtais jis buvo išrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu nuo Antiochidos filės, į kurią įėjo jo gimtosios Alopekės demas. Pasibaigus Peleponeso karui, Graikijoje įsigalėjo oligarchija ir vadinamoji trisdešimties tironija, kuriai vadovavo buvęs Sokrato mokinys Kritijas. Prasidėjo susidorojiai su nepaklusniais piliečiais. Sokratas, būdamas ištikimas teisėtumui, atvirai priešinosi tokiai politikai, todėl jam buvo uždrausta mokyti jaunuolius. Ir sugrįžus demokratijai Sokratas nebuvo paliktas ramybėje. Sokratas tuo metu reikalavo, kad tie, kurie siekia valdžios, gerai išmanytų valdymo meną. Todėl jam
buvo nepriimtina burtais pagrįsta pareigūnų rinkimo tvarka. Tokiu keliu į valdžią dažnai pakliūdavo atsitiktiniai nekompetentingi asmenys. Apskritai Sokratas neteikė didelės reikšmės valdymo formai – svarbiausia jam buvo pareigūnų kompeticija ir įstatymų laikymąsis. Tokį Sokrato požiūrį tuometiniai pareigūnai laikė demokratijos pagrindų kritika. Be to, daugeliui nepatiko ir Sokrato sugebėjimas taikliais klausimais priversti pašnekovą atskleisti savo tikruosius sugebėjimus, apnuoginti savąjį menkumą, susimąstyti dėl moralinių savo gyvenimo principų. Tai, kad Sokratas atvirai kritikavo viską, kas tik prasilenka su tiesa ir dora, jo tiesumas ir principigumas, savitas nepriklausomas jo gyvenimo būdas darė jį visiems neparankiu žmogumi, todėl buvo ieškoma preteksto jo atsikratyti. Tiesioginių politinių kaltinimų naujosios demokratijos šalininkai nedrįso jam pateikti – reikėjo surasti moralinių ir religinių nusižengimų.

399 m.pr.Kr. nevykėlis poetas Meletas sukurpė oficialų skundą, kuriame Sokratas kaltinamas 1) bedievyste, 2) naujų dievybių pripažinimu bei 3) jaunimo tvirkinimu ir reikalaujama jam mirties bausmės. Sokrato kaltinimų “bedievyste” pagrindas buvo gamta, mokslinių Anaksagoro tyrinėjimų įtaka jo pažiūroms, dangaus šviesulių dieviškumo nepripažinimas, laisvas religinių tradicijų ir papročių traktavimas ir laikymasis. Sokrato bedieviškumą esą įrodąs ir jo daimonion – savotiškas vidinis idividualus jo paties dievas, genijus, visuomet patardavęs jam, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, kokį gyvenimo būdą pasirinkti, kokios veiklos imtis. Tai buvęs tam tikras dievišką galią turintis balsas, kuriam Sokratas visada besąlygiškai paklusdavęs. Sokrato amžininkai jo daimonion laikė pavojingu mėginimu pakeisti tradicinius graikų dievus ir nusistovėjusią jų sampratą kiekvino žmogaus vidiniu dievu, jo vidiniu balsu, sprendžiančio dieviškojo ir žmogiškojo teisingumo klausimus. O iš tikrųjų Sokratas išpažino graikų dievus ir laikėsi jų garbinimo tradicių. Kaltinimas jaunimo tvirkinimu buvo grindžiamas tuo, esą Sokratas, kritikuodamas rinkimus burtais, skatinęs nesilaikyti priimtų įstatymų ir nustatytos tvarkos, tuo griaudamas valstybės pamatus. Be to, jaunimą tvirkinęs ir pokalbiuose, peršydamas kitokį negu įprasta požiūrius į dievus, taip pat nepadorių ištraukų iš Hesiodo ir Homero citavimas. Kaip liudija Platonas, Sokratas visus šiuos kaltinimus teismo metu nuodugniai išanalizavo, remdamasis savo filosofijos metodologija bei įsitikinimais ir akivaizdžiai įrodė jų nepagrįstumą. Kaip įprasta Sokratui, ir teisme jis pašnekovus skirstė į tuos, kurie nori išsiaiškinti tiesą, ir tuos, kurie turi išankstinę nuomonę ir ja vadovaujasi. Su pirmaisiais jis drauge analizuodavo galimus atsakymus į rūpimus klausimus, antruosius tiesiog išjuokdavo parodydamas jų neišmanymą. Tačiau Sokrato tiesa neatitiko Atėnų įstatymų, ir jis, paklusdamas savo vidiniam balsui, patarusiam, kad nederėtų elgtis neteisiškai, pasirinko mirtį. Nieko nepadėjo ir draugų įkalbinėjimai gelbėtis, bėgti iš kalėjimo, nors tokių galimybių buvo. Sokratas stoiškai sutiko mirties nuosprendį ir, praleidęs kalėjime dar 30 dienų (pasitaikė šventės dievo Apolono garbei, kurių metu buvo draudžiama vykdyti mirties nuosprendžius), išgėrė cikutos nuodų taurę. Sokratas – pirmas filosofas, kuris buvo nuteistas mirti. Paskutinis jo prašymas buvo paaukoti gydymo dievo Asklepijo garbei gaidį; tuo Sokratas norėjo parodyti, kad sielos išsivadavimas iš kūno nelaisvės prilygsta sielos pasveikinimui. Paradoksalu, bet atėniečiai, nuteisę Sokratą, buvo teisūs ta prasme, kad jie gynė teisinius savo valstybės pagrindus; teisus ir Sokratas, paklusęs teismo nuosprendžiui ir pasielgęs teisiškai. Nors, kita vertus, po Sokrato mirties atėniečiai suprato, ko neteko, ir puolė atgailauti. Kaip liudija Diogenas Laertietis, buvo paskelbtas gedulas, uždrausti teatro vaidinimai, o Sokrato kaltintojai nubausti mirties bausme. Tačiau patikimų istorinių liudijimų, patvirtinčių šį faktą, nėra.

SOKRATO ASMENYBĖS BRUOŽAI. Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip pats mokė gyventi kitus. Jis buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, savaip dievobaimingas ir itin nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu. Jis ištikimai tarnavo savo tėvynei, karo metais narsiai ją gynė. Sokratas savo gyvenimo būdu ypatingai išsiskyrė iš atėniečių. Jis mėgdavo ištisas dienas klajoti po miestą ir pasišnekėti su kiekvienu, ką tik sutikdavo savo kelyje. Visiems imponuodavo ne tik jo samprotavimai ir pamokymai, bet ir išorė. Priešingai puošniai apsirengusiems sofistams, Sokratas dėvėjo prastą apsiaustą, vaikščiojo daugiausiai basas. Daugelis į jį žiūrėjo kaip į keistuolį, kuris kvaršina žmoniems galvas savo plepalais ir nepajėgia pasirūpinti nei savo šeima, nei pačiu savimi. Neatsitiktinai dar gyvas būdamas jis tapo gaugelio antikos komedijų herojumi.

Vieši filosofiniai pokalbiai buvo didžiausia Sokrato aistra, kuri taip buvo jį užvaldžiusi, kad jis visiškai nesirūpino nei savo šeimos buities reikalais, nei savimi. Savo gyvenimo prasme jis laikė mokyti žmones pažinti tikrąsias gyvenimo vertybes. Jo mokymų esmė buvo
lavinti žmogaus protą, kad jis geriau pažintų save, o pažinęs save žmogus gali nukreipti savo gyvenimą teisinga linkme ir išmintingai naudotis visomis žemiškomis gėrybėmis. Be to, priešingai nuo sofistų, jis už tai neimdavo jokio mokesčio. Nors jis gyveno nepritekliuje ir skurde, tačiau visuomet atsakydavo jam ne kartą siūlyto geresnio būsto, žemės, maisto produktų. Stengėsi gyventi pats iš savęs, tenkindamasis minimumu. Jis buvo įsitikinęs, kad siekimas praturtėti iškreipia žmogų iš doros ir tiesos kelio.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1736 žodžiai iš 5584 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.