Sokrato etika
5 (100%) 1 vote

Sokrato etika

Įžanga

Etinis mąstymas Graikijoje ir vėliau Europoje neturėjo staigios ir absoliučios pradžios. Iki Sokrato graikų filosofijoje galima rasti idėjų, kurios reikšmingesnės už legendinius septynių išminčių aforizmus, bet jos tėra elementarūs ir nebrandūs dorovinio gyvenimo refleksijos pradmenys. Pitagoriečiai žmogaus elgesį aiškino, remdamiesi bendra priešingybe tarp ribos ar skaičiaus ir beribiškumo ar nesuskaičiuojamo. Teisingai pasielgti reiškia pataikyti į apibrėžtą taikinį neapibrėžtų galimybių eilėje. Kiti, tarp jų ir Herakleitas, suvokė atskirus objektus kaip priešingų elementų junginius, ir ši jo idėja taip pat buvo pritaikyta žmonių elgesiui. Sofistai ėmėsi auklėti žmones gerais piliečiais. Bet jiems „geras pilietis“ – tai tam tikros technikos pasiekimas, kaip, pavyzdžiui, geras fleitistas: sekmei gyvenyme, kaip ir grojant fleita,reikia techninių žinių. Todėl sofistai siekė išmokyti savo mokinius susitvarkyti su gyvenimu. Domėdamiesi dorove, jie tapatino ją su tomis paprotinėmis taisyklėmis, kurios vyravo viename ar kitame polise. Tai davė pradžią primityviam socialiniam reliatyvizmui, aiškinant dorovines vertybes. Kai kurie, pavyzdžiui, Trasimachas Platono „Valstybėje“, buvo įžvalgesni: paklausę, kodėl tokios taisyklės buvo nustatytos, atsakė, kad tai taisyklės, naudingos valdančiai grupei ar individui kiekvienoje valstybėje, tuo numatydami marksistinę politinės valdžios ir „buržuazinės“ alanizę.

Sokratas

„Pažink save

Neištirtas gyvenimas nevertas, kad jį gyventų žmogus

Gyventi – vadinasi, ilgai sirgti

Neklausinėk to, į ką pats žinai atsakymus

Aš žinau, kad nieko nežinau“.

Sokratas

SOKRATAS (470-399 m. pr.Kr.)

Sokratas – vienas iš trijų žimiausių Graikų filosofų. Sokratas pirmasis filosofas , gimęs Atėnuose. Buvo filosofuojama ir iki Sokrato gimimo , tačiau visi filosofai gyvavę ankščiau nei Sokratas buvo vadinami “ikisokratikais”.

Gimęs 470- 399 m.pr. Kr. Sokratas du jo pasekėjai gyveno ir kūrė šiame mieste. Yra žinoma , kad pažiūrėti jis buvo bjaurus kaip velnias. Mažas ir storas, išsprogtaakis ir riestanosis. Bet sakoma, kad vidumi buvęs nepaprastai puikus. Esą gali ieškoti dabartyje, gali- praeityje, bet niekuomet nerasi tokio kaip jis.

Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo vaiką. Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė padėti žmonėms „pagimdyti“ teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turi kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas, kylantis iš vidaus, yra tikrasis „supratimas“. Atėnuose didžiausias dėmesys buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje. Žinome, kad gimė Atėnuose ir didžiąją gyvenimo dalį praleido gatvėse ir turgaus aikštėse, kur kalbėdavosi su sutiktais žmonėnis. Anot Sokrato, kaimo medžiai nieko negalį jo išmokyti. Kitais kartais jis daugeliui valandų paskęsdavo mintyse.

Galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jis pats neparašė nė eilutės. Vis dėlto Sokratas priskiriamas prie tų, kurie padarė didžiausią įtaką europietiškajam mąstymui. Tai susiję ir su jo dramatiška mirtimi. Apie Sokrato gyvenimą visų pirma sužinome iš Platono, kuris buvo jo mokinys ir pats tapo vienu didžiausių visų laikų filosofu.

…Visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu. „Ateidamas į protą“ žmogus turi pasiimti kažko iš savęs. Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas puikiai mokėjo „apsimesti“ nežinančiu – arba nuduoti, jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama „sokratiškąja ironija“. Tokiu būdu jis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas. Tai įvykdavo vidury turgaus – taigi visai viešai. Susitikimas su Sokratu dažnai būdavo tas pats kaip apsikvailinti ir būti išjuoktam didelės publiko sakivaizdoje. Todėl nenuostabu, kad ilgainiui jis įkyrėjo – ypač valdantiesiems. Sokratas sakė, kad Atėnai yra kaip rambus žirgas, o jis pats – kaip gylys, jį raginantis. Ne pakankinti norėdamas Sokratas piliečiams nuolat neduodavo ramybės. Kažkas slypėjo jo viduje, nepalikdamas jokio pasirinkimo. Jis dažnai sakydavosi viduje turįs „dievišką balsą“. Sokratas, pavyzdžiui, atsisakė dalyvauti nuteisiant žmones mirtimi. Be to, nesutiko įduoti politinių priešininkų. Galiausiai už tai turėjo sumokėti gyvybe. 399 m.pr.Kr. Sokratas buvo apkaltintas tuo, kad „netiki dievus“ ir „tvirkina jaunuomenę“. Su nedidele balsų persvara 500 narių komisija jį pripažino kaltą.

Sokratas tikrai galėjo prašyti malonės. Šiaip ar taip, būtų išgelbėjęs savo kailį, sutikęs palikti Atėnus. Bet būtų buvęs nebe Sokratas. Sąžinę – ir tiesą – jis brangino labiau už gyvybę. Jis patikino dirbąs tik valstybės labui. Tačiau, kaip žinome, Sokratas buvo nuteistas mirtimi. Kiek vėliau savo artimiausių draugų akivaizdoje jis išgėrė nuodų taurę. Ir krito negyvas.

Kodėl Sokratas turėjo mirti? Šį klausimą žmonės užduoda jau 2400 metų. Bet istorijoje jis – ne vienintelis žmogus, ėjęs iki pat liepto galo ir miręs dėl savo įsitikinimų. Sokratas buvo lyginasmas netgi su
Jėzumi , o jis ir Sokratas išties turi panašumų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 857 žodžiai iš 2756 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.