SOKRATO FILOSOFIJA
Sokratas glaudžiai susijęs su savo epocha.Jis yra ne tik svarbi filosofijos istorijos-pati idomiausia senovės filosofijos-figura, bet ir pasaulinės istorijos asmenybė. Jis žymi
pagrindinį dvasios atsigręžimo į save pačią taška; šitas posūkis Sokrato filosofijoje įgijo mintinę išraišką. Kartu su Sokratu atėjo beribis subjektyvumas, savimonės laisvė. Aš privalau būti tiesiogiai esantis, privalau būti visame, ką aš galvoju. Mūsų laikais šita laisvė yra tapusi beribiu ir absoliučiu reikalavimu. Senosiose filosofijos istorijose ypatingu Sokrato nuopelnu laikoma tai, kad jis prie filosofijos prijungė etiką, kuri anksčiau gvildeno tik gamtą.
Tiksliau sakant, Sokrato mokymas yra moralė-Etika –tai dorovė. O moralėje svarbiausias dalykas yra mano požiūris, mano ketinimas, joje lemiamas veiksnys yra subjektyvusis aspektas, mano nuomonė apie gėrį.
Iki Sokrato atėniečiai buvo doroviški, bet ne morališki žmonės; savo santykių protingumą jie vygdė nesamprotaudami, nežinodami, kad jie yra geri žmonės. Moralumas santykius susieja su žimėjimu, kad būtent šitas, o ne kitas dalykas yra gėris. Su refleksija susieta dorovė yra moralumas. Šitokiu būdu Sokratas davė pradžią moralės filosofijai.
Ciceronas kartojo, kad jis filosofiją iš dangaus nukėlė ant žemės, atvedė ją į namus ir į turgų. Šie žodžiai dažnai buvo suprantami taip, tarsi geriausia ir tikriausia filosofija būtų namų ir virtuvės filosofija, kuri yra draugų ir bičiūlių pasišnekėjimai apie padorumą ir t.t. Kazdieninio gyvenimo tiesų pasvarstymai, kurie nesiskverbia į dangaus, juoba į sąmonės gilumas; esą taip filosofuoti pirmasis išdrįso būtent Sokratas. Tačiau Sokratas turėjo paplušėti, kol galėjo prieiti prie praktinės filosofijos; pirma jis permąstė visas andainykštės filosofijos spekuliacijas, kad įsiskverbtų į sąmonės, į minties vidų.Toks bendrasis Sokrato filosofavimo principas.
Jo gyvenimo istorija- tai jo, kaip atskiro asmens, istorija, antra vertus, tai jo filosofijos istorija, jo filosofinė veikla neatsiejama nuo jo gyvenimo; jo likimas suaugęs su jo principu ir yra giliai tragiškas. Jo likimas nėra vien jo asmeninis, individualus romantiškas likimas; tai buvo Atėnų tragedija, Graikijos tragedija, kuri įvyko, o Sokratas buvo jos išraiška.
Čia pasireiškia dvi priešpriešais veikiančios jėgos. Viena jėga yra dieviškoji teisi, naivūs papročiai- dorybė, religija, tapačios valiai, – jų įstatymai apibrėžią laisvą, kilmę dorą gyvenymą; abstrakčiai tai galima pavadinti objektyvąja laisve, dorove, religingumu, kuria yra Savoji žmogaus esmė. Kitas priešingas principas irgi yra dieviška sąmonės teisė, žinojimo teisė (subjektyvioji laisvė ); tatai yra gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius, pažinimo, kuris remiasi savimi, taigi proto, rezultatas, ir tai yra bendrasis filosofijos principas visiems vėlesniems laikams. Šitie du principai ir sueina į koliziją Sokrato gyvenime ir filosofijoje.
Jo likimas ir jo filosofija traktuojami, kaip vientisas dalykas.
Taigi Sokratas gimė 469m. Prieš Kristų. Jo tėvas išmokė jį skulptūros. Tačiau šis menas jam neteikė pasitenkinimo; jį kamavo filosofijos troškulys ir mokslinių tyrinėjimų aistra. Savo menu jis užsiėmė tik tiek, kad pajėgtų kukliai verstis ir galėtų atsidėti mokslų studijoms. Jis skaitė senųjų filosofų veikalus,kokius tik galėjo gauti, klausė Anaksagoro paskaitų,taip pat klausė žymių sofistų, įvairių mokslo žinovų, garsaus iškalbos mokytojo Prediko, be to, pas kitus mokytojus mokėsi muzikos, poezijos ir t.t.; jis apskritai garsėjo kaip visapusiškai išsilavinęs žmogus, kuris buvo susipažinęs su viskuo, kas tuo metu buvo būtina mokslo žmogui. Jis, kaip Atėnų pilietis, įvygdė pareigą ginti tėvynę; jis dalyvavo trijuose Peloponezo karo žygiuose, kurie įvyko jo gyvenimo metais. Šiuose karo žygiuose jis ne tik išgarsėjo kaip narsus karys, bet ir pasižymėjo tuo, kas buvo laikoma gražiausiu nuopelnu- gelbėjo kitų piliečių gyvybes. Sokratas pakėlė visus karo vargus – badą ir troškulį, karštį ir šaltį- išlaikydamas dvasios ramybę ir kūno tvirtumą.
Jam teko užimti įvairias pilietines pareigas. Šie Sokrato santykiai su valstybe veikiau buvo atsitiktiniai, jų jis nevengė tik todėl, kad vygdė bendrą pilietinę pareigą, bet valstybės reikalų nelaikė pagrindiniu savo užsiėmimu ir nesiveržė į politinės valdžios viršūnes. Tikrasis jo gyvenimo užsiėmimas buvo etinis filosofavimas su kiekvienu sutiktu žmogumi. Sokrato charakteris pavaizduotas kaip tam tikra dorybių eilė, kuri puošia privataus asmens gyvenimą. Šitas Sokrato dorybes būtina suprasti kaip dorybes tikrąja žodžio reikšme, kaip dorybes, kurias jis savo valia pavertė įpročiu.
Mums dorybė atrodo toks dalykas, kuris nepriklauso individui kaip jo nuopelnas arba nelaikytinas jo, kaip pavienio asmens, laimėjimu. Mes įpratę dorybių nesuvokti ir netraktuoti tokiu požiūriu, mes beveik nelaikome jų savo pačių pasiektu rezultatu ar laimėjimu, o greičiau esamybę, pareiga, mums labiau būdinga visuotinybės sąmonė, o pats grynasis individualumas, savoji vidinė sąmonė teigiama kaip esmė, kaip pareiga. Mūsų akimis, dorybės veikiau yra arba tam tikras
įgimto polinkio aspektas arba jos apskritai turi būtinybės formą; tuo tarpu senovės žmonėms individualumas yra visuotinybės forma, todėl dorybes jie suvokia kaip individualios valios veikmę; o ne kaip visuotinės dorybės reikšmę. Todėl ir Sokrato dorybės turi ne papročių, ne įgimtų dalykų ar būtinybės formą, o savarankiško apsisprendimo formą.