Sokrato gyvenimas
5 (100%) 1 vote

Sokrato gyvenimas

Sokrato gyvenimas

Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo.Ir dažniausiai žinom jį kaip garsiojo posakio „Žinau,kad nieko nežinau „autorių.

Iš tikrųjų Sokratas – viena iš aukščiausių ir didžiausių viršūnių Antikos filosofijos

kalnyne.Kaip filosofas jis iškilo Atėnų suklestėjimo metais .Tuo metu jis įkūrė filo- sofijos mokyklą, kurioje jo paskaitų klausėsi ir kai kurie asmenys, vėliau tapę žymiais graikų kultūros ir politikos veikėjais (Platonas, Ksenofontas).Apie Sokrato pažiūras sprendžiame iš Ksenofonto ir Platono raštų. Platonas beveik visuose savo dialoguose dėstė savo pažiūras Sokrato vardu.Tad kokį kelią europiečiui nubrėžė Sokratas? Ką reiškia patsai jo fenomenas?

Sokratas iškyla Atėnų klestėjimo metais. Savo filosofines pažiūras dėsto ir tironų ir demokratijos laikais, tačiau neįtinka dėl taiklios kritikos nei vienos valdymo formos patriarchams, kas vėliau ir sąlygoja jo pasmerkimą myriop. Po Periklio mirties Atėnus užgriūva daug nelaimių. Daugelis nelaimių priežastimi laiko dievų rūstybę, tačiau Sokratas priešindamasis visuotinei nuomonei teigia, kad visų negandų šaltinis yra ne kas kita, kaip nekompetentingų asmenų valdymas. Filosofas teigia, kad išmanymas vienoje srityje dar nelaiduoja gerų rezultatų valstybės valdyme. Visų pirma pažink save,ir žinok kaip elgsies konkrečioje situacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Bet koks tvirtinimas, kad jau turi tam tikrų žinių yra ribotas. Sokratas stengiasi visapusiškai nagrinėti žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Jis nebuvo ateistas, dievus traktavo kaip dvasines būtybes. Sokrato filosofijoje labai jaučiama skepticizmo įtaka, dėl to kai kas nori priskirti jį prie sofistų. Tačiau tai iš tikrųjų nėra. Nors Sokratas ir buvo mokytojas, tačiau priešingai sofistams jis dėstė savo filosofiją (ja jis tikėjo ir gyveno) norėdamas iš tiesų įrodyti, o ne pasipuikuoti žodžio išmone. Išminties jis mokė už dyką, kas dar labiau įtakojo jo populiarumą liaudyje.

Gimė Sokratas apie 469m.pr.Kr. senoj atėniečių šeimoj Alopecdeme kuris buvo netoli Atėnų prie Likabeto kalno. Iš to paties Alopecdemo kilo garsusis graikų-persų karo veikėjas Aristeidas ,miręs pora metų prieš Sokrato gimimą. Sokrato tėvą Sofroniksą su Aristeidu rišo sena bičiulystė. Sofroniksas buvo darbštus akmenkalys, kuris paruošdavo marmuro gabalus skulptoriams menininkams. Sokrato motina Fainarete, kaip liudija Platono dialogas „Teaitetas“, buvo priėmėja. Sunku pasakyti, ar tai buvo jos nuolatinis amatas, ar ji buvo priversta verstis juo tiktai po nelaimingųjų Peloponeso karo įvykių, pakasusių Atėnų gerbūvį.

Išlikusieji mokinių liudijimai vaizduoja mums Sokratą kaip įkūnytą išminčiaus idealą. Ar tas tobulumas buvo jam įgimtas, ar iškovotas sunkioj kovoj su juslia prigimtimi? Manoma, savo moralinį būdą Sokratas negavo kaip Dievo dovaną, bet iškalė ji sąmoningais ir nenuilstamais savo valios smūgiais. Aristoksenas, remdamasis savo tėvo atsiminimais, tvirtina, kad jaunas Sokratas nemokėjęs suvaldyti audringų savo pykčio prasiveržimų. Kiti šaltiniai liudija apie Sokratą kaip pilniausią juslinės prigimties valdovą. Jis pasitenkindavo mažais dalykais ir buvo labai kuklus. Matydamas daugybę parduodamų prekių, jis dažnai pats sau sakydavo:“Kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia“ ir nuolat cituodavo šiuos jambus:

Sidabro indai ir drabužiai purpuro

Teatrui tinka jie, bet ne gyvenimui

Jis nepriėmė piniginių dovanų, niekuomet neimdavo atlyginimo. Sokratas mėgdavo sakyti:“Kas mažiausiai sau reikalauja, tas yra artimiausias dievams“ .Vis dėlto kartais, prisitaikydamas prie aplinkybių, jis pasirodydavo ir gražiai apsirengęs, pavyzdžiui eidamas į puotą pas Agatoną. Sokratas lygiai gerai sugebėdavo ir įkalbinėti, ir atkalbinėti. Jis sugebėdavo taip pasakyti, kad iš esamos situacijos savaime išplaukdavo pamokantys žodžiai. Jis sakydavo, kad su nesugyvenama žmona reikia elgtis taip, kaip arkliu tramdytojai su spiriančiu arkliu:“Kaip jie, sutramdę tokį arklį, lengvai uždeda apynasrius visiems kitiems arkliams, taip ir aš, gyvendamas su Ksantipe, mokėsiu sugyventi su kitais žmonėmis.“ Jis mėgo labai išdidiems žmonėms įrodinėti, jog jie yra kvaili. Taip atsitikdavo su Anitu. Jis yra pasakęs:“Nėra geresnio kelio į šlovę, išskyrus tą, kuriuo eidamas žmogus gali tikrai pasidaryti geras, o ne norėti vien tokį vaizduoti.“

Jaunuojo Sokrato sielą veikė kultūrinė aplinka, kurioj jis augo. Sokratas gimė didžiausiame graikų, tad ir visos žmonijos, laikotarpyje. Herojiškų karų tradicija turėjo ypač įsistiprinti Sokrato tėvų šeimoj ir prisidėti prie tos gilios meiles savo kraštui ir miestui, kuria pasižymėjo visa savo gyvenimą Sokratas. Prie tos tradicijos prisidėjo ir tolimesnieji įvykiai, kurie sutapo kaip tik su jo ankstyva jaunyste. Graikai ir toliau atkakliai gynėsi nuo persų antpuolių, vėliau buvo sudaryta Kalėjo taika. Sokratui sukako vos dvidešimt metų. Praėjo vos keliolika metų, ir Sokratas galėjo toliau didžiuotis savo tėvyne. Atėnų valstybinė tikrovė-tai pirmas elementas, išauklėjęs Sokrato sielą
ir padėjęs joj neišdildoma antspaudą. Kaip giliai jis buvo prisirišęs prie savo krašto, kokia religine aureole buvo apsupta jo akyse Atėnų valstybė ir jos įstatymai, rodo Sokrato elgesys visuose tuose atsitikimuose, kada jam tekdavo pildyti ar tai karo lauke, ar Atėnų valstybinėse įstaigose piliečio pareigas. Apie jo ištvermę karo vargus pakelti, apie jo nuostabų ramumą ir drąsumą dalyvaujant kovose pasakoja mums tiek Platonas, tiek Ksenofontas. Gyvendamas ilgų ir vis pasikartojančių karų metu, pats Sokratas dalyvavo mūšiuose. Mąstytojas buvo stipraus kūno ir užsigrūdinęs žmogus. Antai Diogenas iš Laertes savo „Liudijimuose“ nurodo, kad Sokratas dalyvavo Amfipolio žygyje, o mūšyje ties Deliju (424m.pr.Kr.) prišokęs išgelbėjo nuo arklio nukritusį Ksenofontą. Kai visi atėniečiai galvotrūkčiais bėgo, Sokratas vienas ėjo lėtai, vis dairydamasis, pasiruošęs gintis, jei kas pultų.

Antras elementas, kuris galingai veikė Sokrato sielą,-tai graikų valstybinė religija. Sokratas visa savo siela glūdėjo savo tautos kilniausiuose religiniuose jausmuose ir įsitikinimuose. Kadangi tų religinių pradų buvo prisigėręs visas jo amžiaus atėniečių gyvenimas, tai aišku, kokios milžiniškos įtakos turėjo jaunajam išminčiui jo tėvų įdvasintas tikėjimas. Sokratui religija suteikia laisvę ir atpalaiduoja visas žmogaus galias. Dievybė viešpatauja gyvenime, bet ko gi ji reikalauja? Didžiausio žmogaus protingumo ir atsakomybės už save. O ši didžiausia, viską valdanti protu, kuriuo žmogus privalo vadovautis visame savo gyvenime, Sokratas vadino dorybe. Tai tobulybė visuose dideliuose ir menkuose dalykuose. Sokratiškasis proto siekimas buvo kažkoks demoniškas, gaivališkas, didingas. Šios herojinės galybės šaltinis buvo religinis tikėjimas. Tiktai pajutęs tą iš tiesų mistišką ir fanatišką tikėjimo dorybės galią, stengėsi ją suprasti. Sokratas nuolat kalbėjo apie dievybę, Daimonija, kuri neturinti konkrečių bruožų,budingu graikų dievams. Daimonija-daugiau dvasine būtybe, kurios paslaptingą balsą jis girdįs. Tai ne atskiri dievai, bet apskritai dievybė, apie kurią graikai nieko nežinojo ir kurios nepripažino valstybine religija. Nors Sokratas nebuvo ateistas, tačiau graikams vis dėlto nepatiko jo nauja dievo samprata. Atėniečiams atrodė, kad mąstytojas negerbia senųjų dievų, Olimpo su Dzeusu priešakyje.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1217 žodžiai iš 3357 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.