Sostakovičius
5 (100%) 1 vote

Sostakovičius

ŠOSTAKOVIČIUS (1906-1975)

(gyvenimo ir kūrybos apžvalga, parengta pagal Beatos Leščinskos radijo laidą per LR2, 2002 06 02 d.)

D.Šostakovičius – vienas iš didžiausių XX amžiaus ne tik rusų, bet ir apskritai viso pasaulio kompozitorių. Sudėtingo likimo dėka jis buvo tapęs tarybinės santvarkos kultūros „vizitine kortele“, „valstybiniu kompozitoriumi“. O kaipgi būtų galima apibūdinti Šostakovičių iš tikrųjų?

Jis buvo įžymus tarybinis kompozitorius, pedagogas ir visuomenės veikėjas, Tarybų Sąjungos liaudies artistas, menotyros mokslų daktaras, socialistinio darbo didvyris, Visasąjunginės Kompozitorių sąjungos sekretorius, Rusijos federacijos ir Aukščiausiosios tarybų deputatas, Oksfordo universiteto garbės daktaras, daugelio užsienio muzikos akademijų garbės narys. Jis buvo ištikimas partijos sūnus ir nepamainomas tarybinės propagandos Vakarams ruporas, o taip pat slaptas disidentas, nekentęs ir niekinęs totalitarinę santvarką; mirtinai išgąsdintas intravertas pesimistas su sužalota nervų sistema; draugiškas ir geranoriškas kolegoms bei jų kūrybai; „prisitaikėlis“, konjunktūrinių kūrinių, įvertintų Stalino premijomis, autorius; aukščiausias moralinis tarybinių laikų inteligentijos autoritetas, „bolševikų nukryžiuotos Rusijos“ balsas, ir 1.1., ir 1.1. Tokių apibūdinimų galėtų būti dar daugiau, nes Šostakovičius buvo asmenybė, gyvenusi sudėtingais laikais.

Kompozitoriaus vaikystė nebuvo lengva. Šostakovičius buvo gabus vaikas, vunderkindas, o kartu – paprastas miesto berniūkštis. Jis gimė 1906 m. senas rezistencijos tradicijas turinčioje demokratų šeimoje. Tiesa, nei tėvas, iš Vilniaus kilęs chemikas-inžinierius Dmitrijus Boleslavovičius, nei motina Sofija Vasiljevna tiesiogiai jokiame revoliuciniame judėjime nedalyvavo. Su muzikos pradžiamoksliu mažąjį Dmitrijų supažindino jo mama. O jau būdamas trylikos metų, 1919 -aisiais Šostakovičius studijavo Peterburgo konservatorijoje. Profesorius Glazunovas jaunojo studento kuriamos muzikos nesuprato. Jis yra sakęs: „Kaip bjauru! Pirmą kartą negirdžiu muzikos skaitydamas partitūrą!“, tačiau pranašavo studento kūrybai nepaprastą ateitį.įsivaizduokime, – porevoliucinis Petrogradas, badas, skurdas. Jaunasis pianistas pinigus uždirba akompanuodamas kine, dirbdamas taperiu purvinose, tvankiose, dvokiančiose salėse. Uždarbis menkas – o darbo daug. 1922 m. miršta tėvas, motina atleidžiama iš darbo.Seimą išlaiko tik vyriausioji Dmitrijaus sesuo Marusia. 1923 m. Dmitrijui daroma operacija dėl bronchų ir limfmazgių tuberkuliozės, tačiau iškart po to jis kartu su seserimi išvyksta į Krymą reabilitacijai. Tai buvo šioks toks poilsis. Kaip matome, gyvenimo sąlygos buvo sunkios, tačiau būsimasis kompozitorius intensyviai lavinosi, švietėsi, jam padėjo konservatorijos profesoriai dėstytojai, nors šios aukštosios mokyklos dvasia buvo itin konservatyvi. Imlusis jaunuolis studijavo Čaikovskio, Musorgskio muziką, lankydamas koncertus susipažino su Šenbergo, Hindemito, taip pat Malerio ir Stravinskio kūriniais, kurie konservatorijoje buvo ignoruojami. Milžinišką įspūdį kompozitoriui padarė Albano Bergo „Voceko“ premjera Leningrade, beje, viena iš pirmųjų pasaulinių šio veikalo premjerų. Tarp kitko, akompanuodamas nebyliajam kinui, Šostakovičius ne tik ugdė gebėjimą improvizuoti, – jis perprato pramoginės muzikos dėsnius, taip pat išmoko pajusti muzikinį laiką, jį organizuoti montažo principu. Toji vadinamoji montažinė forma yra viena iš būdingųjų XX a. muzikos formų. O baigdamas konservatoriją jis pateikė savo pirmąją, galima sakyti „pavasariškąją“ simfoniją, iš karto patraukusią publikos dėmesį ir išgarsinusią patį autorių.

Tačiau kompozitorius nesnaudė ant laurų. Jis ieškojo savitos, savos muzikinės raiškos, formavo savo muzikinį braižą. Kompozitorius rašė visų žanrų muziką, bandė daugelį stilių, metodų, taip pat ir dodekafoninę techniką. Jis buvo fenomenaliai produktyvus, ir greta visos rimtųjų žanrų paletės nuolat ir daug kūrė muzikos kinui bei teatrui.

Tikra muzikinio grotesko ir absurdo teatro puota tapo opera „Nosis“ pagal Nikolajaus Gogolio siužetą, parašyta 1928 m. Ją dvidešimt dviejų metų pašaipūnas sukūrė vienu ypu. „Nosis“ – tai pikta buko miesčioniško gyvenimo ir policijos savivalės parodija. Taip pat tai – klasikinės operos ir jos formų – arijų, duetų parodija. (Beje, labai panaši yra šiuolaikinio lenkų kompozitoriaus Kšyštofo Pendereckio 1991 m. sukurtos operos „Karalius Ūbas“ idėja). Šostakovičiaus „Nosyje“ vietoj pirmosios pagrindinio veikėjo arijos natūralistiškai rodomas patarėjo Kovaliovo prabudimas (vėlgi, kaip ir Pendereckio operoje, kur lovoje rodomi sutuoktiniai Ubu). Daugelį Šostakovičiaus „Nosyje“ atrastų dalykų galima atsekti ir vėlesnėse XX a. operose.1930 -31 m. buvo sukurti baletai „Aukso amžius“ ir „Sraigtas“ pagal primityvius propagandinius siužetus, tačiau jų muzika, kaip ir sceninė raiška buvo išskirtinė, futuristinė. Vienu žodžiu, Sostakovičius „įsisiautėjo“. Jo kūrybinės laisvės nevaržė ideologiniai siužetai. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje valdžia jau mokėjo suvaldyti bet kurį įsisiautėjusį menininką. Šostakovičiui „pasisekė“, jį buvo nuspręsta „perauklėti“. Prasidėjo kompozitoriaus
pjudymas. Jo trečioji simfonija ir baletai buvo nuožmiai sukritikuoti, kompozitoriui teko viešai teisintis. Norėdamas įtikti valdžiai, jis kvietė organus uždrausti lengvojo žanro kūrinių leidybą ir atlikimą, tarsi taip norėdamas perspjauti nuožmiuosius kritikus. Nuo to laiko visi oficialūs Šostakovičiaus pasisakymai buvo nenuoširdūs, ir jų tikslas buvo ne parodyti mintis, bet jas paslėpti. Pavyzdžiui, savo draugui Glikmanui jis laiške rašė: „Aš gyvenu gerai. Sveikas. Rytoj man sueis keturiasdešimt, o po dešimties metų bus jau penkiasdešimt“. Iš tiesų tai reiškė, kad kompozitoriui sunki depresija, ir jis su siaubu stebi, kaip praeina jo gyvenimas.

Tad savo muzikoje kompozitorius turėjo iš paskutiniųjų rodyti, kaip stropiai jis užkemša pats sau burną, smaugia savo giesmę, darydamas žingsnį į priekį po dviejų žingsnių atgal. Penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose tai reiškė sąmoningą kompozitoriaus savo paties kūrybos skirstymą į dvi kategorijas: sielai ir partijai. Ketvirtajame dešimtmetyje Sostakovičius, matyt, dar tikėjosi suderinti šiuos dalykus.

Ko gi reikalavo iš Šostakovičiaus tarybinė muzikos kritika? Pirmiausia, sustiprinti liaudiškąjį muzikos pradą, kurti daugiau ir ryškesnių melodingų temų. Antra, grįžti prie klasikinių tradicijų. (Įdomumo dėlei būtų galima palyginti, kad ir vokiečių kompozitoriui Karlui Orfui ketvirtajame dešimtmetyje įtakingas nacių ideologas Alfredas Rozenbergas priekaištavo dėl nepakankamos pagarbos seniesiems meistrams). Šostakovičiui buvo primygtinai siūloma atsisakyti aštrių muzikos epizodų, remtis darnesne muzikos kalba. Pagaliau buvo reikalaujama kurti giedresnę, optimistiškesnę, kupiną gyvenimo džiaugsmo muziką arba bent jau užbaigti savo kūrinius šviesiais pozityviais vaizdiniais, paprastai tariant, mažorine tonacija. Sostakovičius įsiklausė į kritikos balsą, tikėdamasis dvasinės ramybės, tačiau bergždžiai. 1932 m. kompozitorius sukūrė operą „Katerina Izmailova“ pagal Leskovo apysaką „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Nors pasisakymuose spaudoje Sostakovičius žadėjo klausytojams apdainuoti geriausią Dneprostrojaus betonuotoją Ženią Komanjko (sukurti tokį tipažą), tačiau kūrybinė fantazija lėmė kitokių, sudėtingesnių charakterių atsiradimą.„Katerinos Izmailovos“ premjeros Leningrade, Maskvoje, Buenos Airėse, Ciūriche ir Niujorke sulaikė didelio pasisekimo. Regis, tai buvo jaunojo Sostakovičiaus, kuriam tebuvo dvidešimt šešeri, triumfas. Iliuzijas sugriovė anoniminis straipsnis laikraštyje „Pravda“: „Sąmyšis vietoje klasikos“. Siame 1936 m. sausio 28 d. pasirodžiusiame, galima sakyti, patyčių rinkinyje kompozitorius buvo kaltinamas apolitiškumu ir pataikavimu žemam buržuazinės publikos skoniui. Toks straipsnis tais laikais buvo rimtas dalykas, į kurį neįmanoma buvo nereaguoti. Juolab, kad virš Sostakovičiaus draugų – maršalo Tuchačevskio ir režisieriaus Mejercholdo -jau rinkosi grėsmingi debesys. Manoma, jog šį straipsnį inspiravo pats Stalinas, iš vyriausybinės ložės stebėjęs „Katerinos Izmailovos“ spektaklį ir, turbūt, pasipiktinęs erotinėmis operos scenomis sultingame simfoninio orkestro padaže. Juk liaudies vadas dievino šviesius, tyrus Aleksandrovo filmus su skaisčiąja Liubove Orlovą, kuri tuomet buvo pirmojo ryškumo tarybinio kino žvaigždė. Tad nenuostabu, kad „vyriausiasis SSSR kritikas“, t.y. Stalinas, uždraudė Sostakovičiui, o kartu ir kitiems kompozitoriams muzikoje rodyti vadinamuosius žemuosius instinktus ir tragediją. Tad straipsnelis „Pravdoje“ tapo ženklu visiems norintiems mesti akmenį į Sostakovičiaus daržą. Tvyrojo didelė įtampa. Šostakovičių galėjo netgi areštuoti, tačiau jam buvo dovanota. Už tai jis turėjo sukurti nemažai konjunktūrinių kūrinių bei paprastinti savo stilių.

Tačiau jo septintoji simfonija, sukurta jau karo metais, iš tiesų tapo pasipriešinimo fašizmui simboliu, ir ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir kituose pasaulio kraštuose. Simfonijos premjeros vyko įvairiuose pasaulio miestuose, šis kūrinys buvo atliktas ir blokadiniarne Leningrade. Daugeliui pažįstamas pirmosios dalies buko maršo epizodas, paprastai asocijuojamas su fašizmo karine agresija. Sis maršas, prasidedantis iš tolo, ilgainiui išauga iki įspūdingos, grėsmingos kulminacijos. Tokio tipo groteskinių vaizdų transformacija iki agresyvios kulminacijos būdinga daugeliui Sostakovičiaus kūrinių, kad ir tai pačiai operai „Nosis“. Galima tik spėti, jog pats nuolat patirdavęs prievartą ir moralinį pažeminimą, kompozitorius tuose muzikos vaizdiniuose išliedavo jame susikaupusią pagiežą pasauliui.

Pasibaigus karui ir netgi mirus Stalinui, Šostakovičius dar ne kartą buvo puolamas ir pjudomas oficialios kritikos. Visgi gyvenimo saulėlydyje (jis mirė 1975 m.) kompozitorius jau galėjo kurti taip, kaip jautė.BELĄ BARTOKAS (1881 – 1945)

R.Bartokas – vengrų kompozitorius, pianistas, etnografas Rinko folklorą Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Slovakijoje, buvusios Jugoslavijos šalyse (Slovėnijoje, Kroatijoje, Serbijoje), Turkijoje, Arabijoje, Afrikoje. 1940 m. emigravo į JAV, dirbo Kolumbijos universiteto Primityviosios muzikos archyve. Išleido daug rinkinių su liaudies melodijomis, mokslinių darbų. Koncertavo viso pasaulio miestuose.

Bartoko kūryba turi ypatingą reikšmę XX
Europos muzikos vystymesi. Kompozitorius iškėlė autentiškąjį vengrų folklorą, kurį buvo išstūmusi čigonų muzika, ir išvystė jį savo kompozicijose, tapusiose puikiu folkloro išdailų pavyzdžiu daugeliui šiuolaikinių kompozitorių.

Kūrybos bruožai: 1) harmonija, išlaisvinta iš funkcinės sistemos ribų;

2) aštriai disonuojantis skambesys (2,4,7 intervalika);

3)gyvybingas motorinis ritmas.

Svarbiausi kūriniai:

Scenai: opera „Mėlynbarzdžio pilis“ (1911, premjera Budapešte 1919), baletai „Medinis princas“ (1916, premjera Budapešte 1917),

„Užburtasis mandarinas“ (1919, premjera Kiolne 1925).

Orkestrui: „Muzika styginiams, mušamiesiems ir čelestai“ (1936), Divertismentas styginių orkestrui (1939), Koncertas orkestrui (1943), Trys fortepijono koncertai (1926, 1931, 1945), Smuiko koncertas (1938), Alto koncertas (1945)

Fortepijonui: 14 bagatelių (1908), „Allegro barbaro“ (1911), Sonata (1926), ciklas „Gryname ore“ (1926), „Mikrokosmosas“ (5 sąsiuviniai, į kuriuos įeina 153 kūriniai, sukurti 1926- 1937 m.). Kūrybos etapai: 1) iki 1907 m. – ankstyvasis, romantinis etapas;

2) 1907 – 1919 originalaus nacionalinio stiliaus įtvirtinimas;

3) 1920 – 1930 drąsių eksperimentų, normų laužymo etapas;

4) 1930 – 1937 aiškesnio stiliaus „klasikinis“ laikotarpis;

5) 1938- 1945 „sintetinis“ laikotarpis, kuriame sujungiamos

vertingiausios ankstesniųjų laikotarpių tendencijos.

Savo ankstyvojoje kūryboje Bartokas patyrė Bramso, Listo, R.Štrauso įtaką, tačiau jau tada jo kūriniuose pasirodė ir naujų bruožų: aštrus „demoniškas“ groteskas, drąsūs disonansai, staigūs ritminių protrūkių gūsiai. Maždaug apie 1905 m. kompozitorių pakerėjo senasis vengrų folkloras. Čia reikėtų priminti, kad garsiosios Listo „Vengriškosios rapsodijos“, Bramso „Vengru šokiai“ vengriški tik iš dalies. Minėtieji kompozitoriai pasinaudojo XIX a. populiaraus verbunkošo melodijomis, kurios tėra stilizuotas čigonų, slavų ir rytietiškos muzikos mišinys, labai tolimas tikrajam vengrų folklorui ir klaidingai laikomas vengrų nacionaline muzika. Bartokas, gerbdamas Listą už įo drąsą ir novatoriškumą, atvėrusį muzikoje naujus kelius, negalėjo sekti savo pirmtaku be atodairos. Todėl jis, pasiėmęs fonografą ir natų popieriaus, patraukė į atokiausius kaimus, kur užrašinėjo valstiečių dainas, dar nepatyrusias miesto įtakos (vėliau šią savo veiklą dar labiau išplėtė, užrašinėdamas ir aplinkinių šalių folklorą). Tūkstančiai užrašyti) liaudies dainų, kurias kompozitoriussusistemino ir ištyrinėjo, tapo svarbiausiu šaltiniu, maitinančiu jo originaliąją kūrybą. „Kiekviena liaudiška melodija – rašė Bartokas – yra meninės kūrybos tobulumo pavyzdys. Laikau jas savos rūšies šedevrais, tokiais pat kaip ir Bacho fugos ar Mocarto sonatos. Liaudies muzika yra klasikinis glaustos išraiškos pavyzdys, ji kalba tiktai apie esminius dalykus. Kaip viso šito trūko romantiškų ištęstumų epochoje“. Šio senojo „asketiško“ folkloro šviežumas, nebanalūs intervalų žingsniai, jo kitoniškumas mažoro-minoro tonacinėje sistemoje, pentatonikos ir kitokių dermių įvairovė, aštroki išradingi ritmai buvo ideali maitinamoji terpė novatoriškąja! Bartoko vaizduotei. Kaip tik iš šitos versmės ir susiformavo nebanaliai paprasta, glausta kompozitoriaus melodika, kuriai jis pritaikė ir savo naująją harmoninę kalbą.

Naujoje harmonijoje, kuri pastebima jau „Bagatelėse“ fortepijonui (ir kuriai didelę įtaką turėjo Debiusi muzika, tik Bartokas buvo dar radikalesnis, jis ėjo dar toliau), skambesio pamatu tapo disonansas, išryškinęs savo pirmapradį aštrumą. Disonansas čia neturi tonacines traukos ir nėra įpinamas į viens kitan išsirišančių akordų grandinę, kaip daro vėlyvieji romantikai, neturi švelnaus spalvingumo, kaip impresionizmo muzikoje. Jis „duria“ paprastai, kaip geluonis, specialiai pabrėžiamas sausu staccato į fortepijono klavišą. Bartokas vartoja aštrius sąskambius, sudarytus iš kvartų ar sekundų (be tercijų), arba turinčius savo sudėtyje m2 ar d7 intervalą; taip pat atskiaiose faktūros sluoksniuose sujungia skirtingas tonacijas. Bitonalumas, politonalumas (t.y. dviejų (ar daugiau) tonacijų skambėjimas vienu metu) XX a. muzikoje yra labai plačiai sutinkamas harmoninis efektas, tačiau kaip tik Bartokas pirmąsyk aiškiai ir nuosekliai jį panaudoja savo „Bagatelėse“, netgi vizualiai pabrėždamas šį efektą, atskirų rankų partijoms surašydamas kitokius prieraktinius ženklus (pvz. pirmojoje bagatelėje dešinei rankai – keturi diezai, kairei – keturi bemoliai).

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2167 žodžiai iš 6650 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.