VILNIAUS STATYBOS IR DIZAINO KOLEGIJA
INTERJERO DIZAINAS
SPALVOTYROS KURSINIS DARBAS
VA-13 kurso Studentė Tatjana Simakova
Vilnius
2004
TURINYS
1. Įvadas
2. Abstrakcijos apibrėžimas
3. Abstrakcionizmo šulai: Kazė Zimblytė ie Eugenijus Antanas Cukermanas
4. Abstrakcionistas Eugenijus Antanas Cukermanas
5. Abstraktaus meno interjere pavyzdžiai
6. Mano darbas
7. Išvados
8. Literatūros sąrašas
ĮVADAS
Karūna nebus tikrai karališka be brangakmenių, būsto ar viešų patalpų interjeras nebus dvasingas be dailės kūrinių. Bet nelygu, kokia aplinka supa dailės kūrinį, kad jis atskleistų visą savo vidinę galią, ir ne tas pats, kokio charakterio dailės kūriniu norima praturtinti vienokį ar kitokį interjerą, suteikti jam savitą emocinę gaidą. Dailės ir architektūros harmoningas ryšys ir taurus sąskambis – subtilios nuovokos ir išmanymo rezultatas.
Aš pasirinkau abstraktaus meno interjere temą ir pabandysiu ją atskleisti.
ABSTRAKCIJOS APIBRĖŽYMAS
ABSTRAKCIJA (iš lot. termino abst-ractio – atitraukimas; jį ėmė vartoti Boecijus kaip Aristotelio vartoto gr. termino vertinį) – viena iš pažinimo pusių, formų, kuri yra eilės daiktų savybių bei jų santykių atsiejimas mintyse ir kurios nors savybės arba santykio išskyrimas. A. reiškia ir tokio atsiejimo procesą, ir jo rezultatus. A. procese kartais tenka atsyti ir nuo kai kurių subjektyvių žmogaus galimybių. Pvz., neįmanoma „suskaičiuoti“ visos natūrinės skaičių eilės, bet vis dėlto, atsyjant nuo šios galimybės, sukuriama aktualios (t. y. „suskaičiuotos“, „užbaigtos“) begalybės A. Abstrahavimo proceso rezultatai yra įvairios sąvokos ir kategorijos, pvz., materija, judėjimas, vertė. Bet koks pažinimas būtinai susijęs su A. procesais. Be jų neįmanoma atskleisti esmės, įsigilinti j objektą. Objekto suskaidymas ir jo esminių pusių išskyrimas, visapusiška jų analizė „grynu“ pavidalu – visa tai abstrahuojan-
čios mąstymo veiklos rezultatas. Apie A. reikšmę pažinimui V. Leninas rašė: „Mąstymas, nuo konkretaus kildamas prie abstraktaus, jeigu jis yra teisingas. .. – nenuteista nuo tiesos, bet artėja prie jos. Materijos, gamtos dėsnio abstrakcija, vertes abstrakcija ir 1.1., žodžiu tariant, visos mokslinės (teisingos, rimtos, ne prasimanytos) abstrakcijos gamtą atspindi giliau, teisingiau, pilniau“ (Raštai, t. 38, p. 157). A. pobūdį, taip pat tai, kas būtent išskiriama kiekvienu konkrečiu atveju ir nuo kurių objekto pusių atsyjama mintyse, apsprendžia praktinės bei pažintinės žmogaus veiklos uždaviniai ir tiriamo objekto prigimtis. Praktika yra ir kriterijus to, kiek abstrakcijos, vartojamos moksle, yra tikrai mokslinės. A. procesą ir jo rezultatus moksliškai aiškina dialektinis materializmas. Idealizmas dažnai spekuliuodavo sunkumais, susijusiais su abstrahuojančia mąstymo veikla. Todėl V. Leninas perspėdavo, kad idealizmo galimybė glūdi jau elementariausioje A. Idealistinei filosofijai yra būdinga A. produktus -sąvokas, idėjas – paversti esybe ir pirmuoju pasaulio pradu. Šiuolaikinis pozityvistinės krypties nominalizmas neigia aukšto lygio abstrakcijų būtinumą mokslui, tuo pačiu atmesdamas svarbiausias jo priemones tikrovei atspindėti, jo potencines euristines galimybes. Dialektinėje logikoje A. sąvoka vartojama taip pat vienpusiškumo, ne-išvystytumo prasme, skirtingai nuo konkretybės (Abstraktybė ir konkretybė).
ABSTRAKCIONIZMO ŠULAI: KAZĖ ZIMBLYTĖ IR EUGENIJUS A.CUKERMANAS
Tarybiniais laikais abstrakcija valdžios laikyta labai ydingu menu. Tiesa, tas požiūris po truputį modifikavosi ir antrojoje 9 deš. pusėje ją imta pakęsti.
Nepaisant to, bandymų sukurti vieną kitą abstraktų paveikslą (paprastai rodomą nedideliam žmonių ratui) Lietuvoje jau būta 6 deš. pabaigoje. Vis dėlto sistemingai darbuotis abstrakcijos srityje nuo 7 deš. pab. 8 deš. pr. ėmėsi du dailininkai Kazimiera Zimblytė ir Eugenijus A. Cukermanas. Jie išliko solidžiausiais lietuvių abstrakcionistais iki 9 deš. pab.
Ateiti į abstrakciją šiems dailininkams vienu požiūriu buvo lengviau, nes jų nekaustė mokyklos normos: K. Zimblytė studijavo tekstilę, o E. A. Cukermanas architektūrą. Tačiau antrą vertus, parodyti savo darbus viešai jiems buvo sunkiau: jie nebuvo laikomi profesionaliais tapytojais, be to, būdami abstrakcionistai, jie negalėjo palenkti valdžios į savo pusę kompromisiniais paveikslais.
K.Zimblytė savo paveiksluose itin remiasi šviesa. Jos kūriniai turi nemažą sakralumo dozę