Sparta (graikiškai Sparte, kraštovaizdžio kilmė neišaiškinta) senovėje dažnai Lakedaimonu vadintas miestas derlingame Euroto upės slėnyje tarp Taigeto ir Parnono kalnų, homerinė Menelajo sostinė, šiuo metu Peloponeso Lakonijos centras su 11.000 gyventojų (1951 m.), stačiatikių vyskupo buveinė, šilko pramonė, muziejus. Senovėje Spartą sudarė keturi, o nuo 800 m. pr. Kr. penki kaimai su bendra turgaviete ir šventovėmis. Sienomis miestas tebuvo sutvirtintas tik helenistiniais laikais. Akropolio kalvoje atkasta VI a. pr. Kr. Atėnės ir prie upės IX a. pr. Kr. Artemidės šventovė, kurioje plakdavo berniukus. Kitoje upės pusėje – Menelajo šventovė, prie Akropolio Augusto meto teatras. Nuo XIII a. Sparta buvo kaimyninio miesto nustelbta. 1834 m. vėl atstatyta.
Per dorėnų ( graikų gentis, kuri, daugelio mokslininkų nuomone, ne vėliau kaip apie 1200 m. pr. Kr. iš Dalmacijos atkeliavo į Graikiją; dorėnai buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai) atsikraustymą į Spartą apie 1000 m. pr. Kr. joje apsigyveno spartiatai (spartiečių tautinės bendruomenės nariai, nusileidę nuo kalnų į Euroto lygumą ir įkūrę stovyklą, iš kurios vėliau išaugo Spartos miestas), kurių buvo tik keli tūkstančiai vyrų, galinčių vartoti ginklą. Per šimtmečius jų skaičius sumažėjo. Nugalėti ankstesnieji gyventojai (Heilotai) ir nedaugelis migrantų – perioikų (Spartos ir kitų valstybių smulkūs valstiečiai, amatininkai, ir prekiautojai. Jie buvo mažesnias teises turintys piliečiai) – neturėjo jokių valdymo teisių; atsilygindami už politinę apsaugą perioikai privalėjo įdirbti laukus. Iš baimės dėl didelio pavergtųjų skaičiaus visas spartiatų gyvenimas buvo tvarkomas kariškai. Turtas neturėjo jokios reikšmės. Žemės sklypai buvo valstybės nuosavybė, o spartiatams, jie tebuvo išdalyti valdyti. Ūkininkaujantys heilotai tuose ūkiuose pagamindavo kas būtiniausia, pvz., produktus kolektyviniui maitinimuisi. Pinigai buvo geležiniai ir net odiniai; iš jų būtų buvę labai sunku sukaupti didelį kapitalą, o užsienyje jų neimdavo. Šeimos gyvenimas buvo nevertinamas. Vyrai gyveno vadinamosiomis palapinių bendrijomis atskiruose namuose. Jie buvo sutelkti į files. 14 – 20 metų jaunikaičius auklėja valstybė; 20 – 30 metų vyrai gyvena karių bendrijoje, senesnieji – mitybos bendrijose (sisitijuose). Visi kolektyviškai maitinosi (juodoji sriuba – juka su prieskoniais) ir kasdien mankštinosi suskirstyti grupėmis, kurios ir į karą žygiuodavo. Taigi Sparta buvo didelės kareivinės, kur ugdyta ir puoselėta kariška dvasia. Ilgą laiką spartiečių kariuomenė buvo laikoma pavyzdine ir nenugalima armija. Visų spartiečių apginklavimas buvo vienodas. Sunkiai ginkluoti pėstininkai – hoplitai – sudarė svarbiausią Spartos karinę jėgą. Į žygį spartiečiai vykdavo darniu maršu, skambant fleitų garsams ir choro dainoms. Mūšiui jie rikiuodavosi keliomis gretomis, į priekį atstatę ietis. Tokia rikiuotė buvo vadinama falanga. Bet spartiečiai suprato, kad neturi pakankamai karių kovoti prieš išorės priešus ir malšinti helotų sukilimus. Todėl VI a. pr. Kr. jie su savo kaimynais Peloponese sudarė sąjungą, kuri vadinama Peloponeso sąjunga. Spartos sąjungininkai buvo nepriklausomi, bet turėjo padėti spartiečiams karo atveju. Iki graikų – persų karų Peloponeso sąjunga buvo didžiausia ir stipriausia.
Spartiečių gyvensena buvo labai savita (lakoniškumas). Jaunuolių ugdymas irgi buvo pritaikytas grynai karo reikalams. Nuo ankstyvos vaikystės jie buvo grūdinami sportu, pratinami vartoti ginklą, pakelti skausmą, dažnai tai buvo daroma netgi žiauriais būdais (jaunuolių plakimas per Artemidės šventę).
Spartos mergaitės privalo sportuoti, kad užaugtų stiprios ir gimdytų sveikus vaikus; jos dėvi tokius lengvus drabužius, kad kitų graikų miestų gyventojai net piktinasi. Spartos berniukai vaikšto basi ir vilki tik plonas tunikas, net žiemą. Jie skatinami paslapčia nusikniaukti maisto, bet jeigu suaugusieji kurį pagauna, – negailestingai nuplaka.
Nors jaunuolis paprastai vesdavo dvidešimties metų, tačiau dar dešimtį metų turėdavo gyventi savo dalinyje, tik naktį slapta išsprukdamas aplankyti žmonos. Nieko nestebino, jei jauna moteris pagimdydavo kūdikį nuo vyro, kurio beveik nebūdavo mačiusi dienos šviesoje.
Spartiečiui nebuvo leidžiama prisipažinti, kad jam skauda ar šiaip silpna. Pasakojama, kad vienas paauglys pavogęs lapiuką, paslėpęs po apsiaustu ir jau ketinęs sprukti į palapinę, bet jį sustabdęs suaugęs vyras. Spartos vaikai buvo įpratinti gerbti vyresniuosius, tad berniukas lyg niekur nieko šnekučiavosi su tuo vyru, nors lapiukas kandžiojo jam krūtinę ir pilvą. Kai vaikas grįžo į stovyklą, čia pat mirė nuo žaizdų – tačiau nė nemirktelėjo.
Iki šešerių ar septynerių metų vaiką prižiūrėdavo tik motina. Ėmęs lankyti mokyklą, jis pradėdavo gyvenimą bendruomenėje. Šiuo atžvilgiu Atėnai ir Sparta labai skyrėsi. Pradėjusį mokytis vaiką Spartoje visiškai kontroliuodavo bendruomenė. Savo atskiro gyvenimo jis neturėdavo net jaunystės metais, nes visą auklėjimą tvarkė valstybė. Atėnuose atvirkščiai buvo visiška laisvė, valstybė beveik nesikišo į auklėjimą, visos mokyklos priklausė privatiems asmenims, kuriems nereikėdavo turėti jokių pasiruošimo šiam darbui įrodymų,
valstybė juos kontroliuodavo daugių daugiausia morališkai. Šį skirtumą padeda suprasti iš esmės skirtinga abiejų visuomenių struktūra.
Spartoje auklėjimas padėjo siekti svarbiausio valstybės tikslo: dirbtinai išlaikyti spartiečių lygybę, kad užkariautojų vienybės neardytų vidaus susiskaldymas, kad jie, norėdami valdyti daug didesnį pavergtųjų skaičių, būtų nuolatos pasirengę karui. Toks auklėjimas formavo pačią visuomenę, buvo karinio pobūdžio. Auklėjimas Spartoje turėjo išlaikyti esamą padėtį.
Spartos auklėjimas sąmoningai stiprino primityvius gimininės santvarkos bruožus. Nuo septynerių metų berniukams, suskirstytiems į grupes vadovavo subrendesni jaunuoliai, savo ruožtu atsakingi suaugusiems vyrams. Jaunimas buvo skirstomas į amžiaus klases. Šis paprotys atėjo iš tų laikų, kada jaunimas, įžengęs į tam tikrą pakopą, susipažindavo su genties istorija. Tokios pat kilmės ir griežtas jaunuolių atskyrimas nuo moterų. Berniukai gyvendavo vyrų name, kur visi kartu valgydavo ir miegodavo. Per daug valgyti negaudavo, nes turėjo grūdintis ir norom nenorom, kaip mokėdami, maisto prasimanyti patys, t. y. pasivogdavo, tačiau darydavo taip, kad niekas nematytų. Mažesniems vaikams vadovaudavo didesni; jie aiškindavo tautos tradicijas, duodavo klausimų, į kuriuos reikėdavo atsakyti iš karto; kas gaišdavo svarstydamas – gaudavo bausmę. Taip vaikai pratindavosi rišliai ir tiksliai dėstyti mintis, lakoniškai (t. y. spartietiškai) kalbėti. Reikia dar pridėti skaitymą, rašymą ir truputį muzikos, tačiau dvasinis vaikų auklėjimas Spartoje tuo ir baigdavosi. Kareiviams to užtekdavo, muzikos irgi būdavo mokoma tik tam, kad jos reikėjo kariuomenėje: su daina lengviau žygiuoti koja kojon. Palyginus su septintuoju amžiumi, kada Alkmanas rašė choro dainas, gyvenimas Spartoje iki penktojo amžiaus gerokai pasikeitė.
Spartiečiai ypač rūpinosi kūno lavinimu. Berniukai tiek žiemą, tiek vasarą vilkėdavo tuo pačiu apsiaustu. Tik per šventes maudydavosi ir trindavosi aliejais. Miegodavo ant Euroto upės švendrių ir už mažiausią nusižengimą kentėdavo griežtas bausmes. Sulaukę dvidešimties metų jaunuoliai būdavo priimami į suaugusiųjų gretas ir turėdavo atlikti visokius įšventinimus, senų, apeigų liekanas, reiškiančias, kad jaunuolis kaip vaikas mirė ir atgimė jau kaip vyras. Šie simboliški veiksmai dažnai būdavo siaubingai žiaurūs. Pavyzdžiui, įšventinamuosius plakdavo priešais deivės Artemidės Ortijos altorių, ir jeigu kas nors kartą sudejuodavo, tas, neišlaikęs bandymo, turėdavo grįžti pas vaikus, nes nemokantis ištverti skausmo – dar ne vyras. Yra žinoma, kad jauni spartiečiai kartais nuo plakimo tylėdami mirdavo prie altoriaus – verčiau pasirinkdavo mirtį, o ne gėdą.
Tačiau reikėdavo išmokti ne tik iškęsti žiaurumus, bet ir pačiam būti žiauriam. Šiuo atžvilgiu spartiečiai buvo baisiai nuoseklūs. Jauni vyrai slėpdavosi miške, kur, „virtę vilkais“, puldinėjo helotų sodybas, darydavo kruvinas skerdynes. Taigi valdančioji Spartos klasė nuolatos barbariškai kariavo su pavergtaisiais.