Spec moraline teologija
5 (100%) 1 vote

Spec moraline teologija

ĮVADAS

Specialioji moralinė teologija nagrinėja žmogaus elgesį įvairiose gyvenimo srityse ir situacijose. Ji vadovaujasi bendrosios moralinės teologijos principais, kuriuos pritaiko atskiroms žmogaus veiksmų sritims. Todėl ši knyga studijuotina po pirmojo “Krikščioniškosios etikos” tomo – Bendrosios moralinės teologijos.

Iš bendrosios moralinės teologijos temų specialiajai moralinei teologijai ypač svarbūs yra galutinio moralinių reikalavimų tikslo ir prigimtinio įstatymo klausimai. Tradicinis dorovės mokslas labai pabrėždavo prigimtinio įstatymo svarbą moralinėms normoms nustatyti. Remiantis principu “veikimas seka buvimu”, moralinės pareigos atpažįstamos iš žmogaus prigimties ir iš tų būtybių, su kuriomis turi ryšį jo veiksmai. Ši doktrina, žinoma, svarbi ir šiandien, bet ji sukelia daug prieštaravimų. Skirtingai suprantama žmogaus prigimtis, todėl ir nuomonės apie moralines pareigas būna įvairios. Tai mus nuolat verčia kuo geriau ir tiksliau suprasti žmogaus prigimtį. Mūsų laikų mokslininkai pabrėžia būtinumą remtis empiriniais mokslais, ypač psichologija ir sociologija, kad būtų galima geriau suprasti žmogaus prigimtį. Šių mokslų ypač reikia specialiajai moralinei teologijai. Pvz., norėdamas įvertinti prietarus, teologas moralistas turi išmanyti parapsichologijos reiškinius; norėdamas įvertinti seksualinį elgesį, – turi teisingai suprasti socialinę ir asmeninę seksualumo reikšmę; kalbėdamas apie socialinę ekonominę santvarką, – žinoti darbo santykių ir ekonominio vystymosi dėsnius.

Nors dauguma mūsų laikų teologų į tradicinę prigimtinio įstatymo teoriją žiūri santūriai, mūsų požiūris į moralinę normą galiausiai remiasi pagrindiniais prigimtinio įstatymo etikos dėsniais. Dorovinė tvarka kyla iš žmogaus prigimties, tik žinias apie tą prigimtį papildo nauji psichologijos, socialinių mokslų ir panašių disciplinų atradimai. Mūsų požiūris iš esmės yra ontologinis, t. y. išvados apie moralines pareigas daromos pagal žmogaus būtį.

Susipažinimas su antropologiniais mokslais nėra vienintelė prielaida dorovės normoms nustatyti. Vienodai svarbu yra apibrėžti tikslą, kuriam sukurtas žmogus ir pasaulis. Veiklos tikslas yra lemiamas kriterijus nustatant, kas moraliai gera, todėl priimtina, ir kas bloga, todėl atmestina. Protestantų teologas Heinz-Dietrich Wendland‘as ragina plėtoti eschatologinę etiką ir eschatologinį prigimtinį įstatymą . Tuo jis nori pasakyti, kad etika ir prigimtinis įstatymas gauna savo kryptį ir normas ne tik iš sukurtųjų būtybių prigimties, kaip jos egzistuoja dabar (ontologinis pradinis taškas), bet bent jau tiek pat iš naujosios kūrinijos, kuri dar ateis, ir iš tobulosios karalystės, kurią Dievas yra numatęs laikų pabaigai (eschatologinis pradinis taškas). Jis mano, kad taip eschatologiškai orientuotis turi ne tik protestantų, bet ir katalikų moralinė teologija bei mokslas apie prigimtinį įstatymą.

Kai kas gali prieštarauti, kad tomistinė bei scholastinė teologija visais laikais kaip galutinį žmogaus tikslą rodė Dievo garbę, kurią žmogus visada turi prisiminti, ką tik darytų. Tai, žinoma, tiesa. Tačiau Dievo garbė toje sistemoje likdavo gana abstrakti sąvoka. Ji nelabai veikė moralinės normos turinį. Visiems praktiniams tikslams moralės įstatymai buvo išvedami iš konkrečios žmogaus ir kūrinijos prigimties. Tai ontologinis pradinis taškas.

Į galutinį visos kūrinijos tikslą ir Dievo užbrėžtą uždavinį žmogui bei pasauliui turi atkreipti didesnį dėmesį ir katalikų moralinė teologija. Tikslas trumpai apibrėžiamas kaip Dievo garbė ir jo karalystės įkūrimas. Tai plačiau aiškinama pirmajame mūsų veikalo tome. Šiuo klausimu Vatikano II Susirinkimas tvirtina, kad “krikščionys, keliaudami į dangiškąją tėvynę, privalo mąstyti ir ieškoti to, kas aukštai, bet tai nė kiek nesumažina, o priešingai, padidina jų pareigos svarbą bendradarbiauti su visais žmonėmis, kuriant humaniškesnį pasaulį… Jis (žmogus) vykdo Dievo planą, apreikštą pasaulio pradžioje, būtent – užvaldyti žemę ir tobulinti kūrinius bei save patį. Jis taip pat vykdo didį Kristaus priesaką – pasišvęsti brolių tarnybai” (GS 57). Žmogaus pašaukimas yra “prisidėti prie Dievo kūrinių tobulinimo” (GS 67, plg. GS 34). Veikdamas jis visada turi prisiminti šį tikslą ir jam tarnauti. Šis dorovinės normos pradinis taškas gali būti pagrįstai laikomas eschatologiniu.

Krikščioniškoji etika iš esmės orientuojasi į eschatologiją. Visų moralinių sprendimų galutinis kriterijus turi būti žmogaus pašaukimas bendradarbiauti su Dievu ir atskleisti Jo kūrybą bei viską, ką ji apima. Krikščioniškoji etika yra teonominė (susijusi su Dievu) ne dėl to, kad jai pagrindinis dorovinio įkvėpimo šaltinis yra Dievo žodis Šventajame Rašte, bet kad jos centras yra Dievo planas šiam pasauliui ir Dievo garbė.

Žmogaus santykis su Dievu yra pagrindinis jo dorovinio gyvenimo veiksnys. Todėl teisinga, kad žmogaus atsakingumas religinėje srityje nagrinėjamas pirmiau negu jo atsakomybė už kūriniją. Tokią tvarką Šventasis Raštas laiko savaime suprantamu dalyku. Jis Dekalogo įsakymus, susijusius su Dievo garbinimu, pateikia pirmiau už įsakymus apie žmogaus pareigas kitiems žmonėms, ir meilę Dievui mini anksčiau negu
meilę žmonėms.

Šis specialiosios moralinės teologijos kursas yra padalytas į dvi dalis. Kiekviena dalis pradedama nagrinėjimu kai kurių pagrindinių dorybių, ypač svarbių atitinkamiems skyriams. Kiti poskyriai apskritai laikosi dešimties Dievo įsakymų eilės. Pirmoji dalis – apie religijos klausimus – nagrinėja teologines dorybes – tikėjimą, viltį, krikščioniškąją meilę; Dievo garbinimo esmę; netikro kulto nuodėmes; specifines Dievo garbinimo išraiškas ir pareigas. Antroji dalis – apie kūriniją – nagrinėja broliškosios meilės ir teisingumo dorybes; bendrąjį gyvenimą šeimoje, valstybėje ir Bažnyčioje; kūno gyvybę ir sveikatą; seksualumą ir santuoką; darbą ir nuosavybę; tiesą, žodžio laikymąsi ir gerą vardą.

Pirmoji dalis

KRIKŠČIONIS IR DIEVIŠKASIS GĖRIS

TEOLOGINĖS DORYBĖS APSKRITAI

Religinis gyvenimas pirmiausia pasireiškia Dievo garbinimo veiksmais: malda, aukomis, sakramentų apeigomis, pamaldomis. Bet viso Dievo garbinimo siela yra dieviškosios arba teologinės, dorybės. Jos atveria žmogaus širdį Dievui ir sujungia žmogų su Dievu. Jos uždega ir įkvepia religinį gyvenimą ir yra pagrindinės jo paskatos. Poterių kalbėjimas ar kulto veiksmai be šių dorybių dvasios būtų tik tuščias kiautas. Antra vertus, dieviškąsias dorybes reikia išoriškai išreikšti maldomis, liturginėmis pamaldomis ir sakramentais. Išoriniai veiksmai jas palaiko, formuoja, stiprina .

Krikščioniškoji teologija nuolat moko, kad yra trys teologinės dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip mokoma todėl, kad Naujojo Testamento laiškai ne tik pabrėžia šių trijų dorybių vertę atskirai, bet kelis kartus jungia jas į vieną grupę. Šv. Paulius prisimena tesalonikiečių “tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą” (1 Tes 1,3). Šias tris dorybes jis kelia aukščiau už visas kitas. “Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė” (1 Kor 13,13; plg. Rom 5,1-5; Gal 5,5f; Kol 1,4f; 1 Tes 5,8; Žyd 10,22-24; 1 Pt 1,21f). Šis trejetas užima tvirtą vietą Bažnyčios Tradicijoje. Tridento Susirinkimas perėmė mokslą apie teologines dorybes pareikšdamas, kad nuteisinimo aktu jos su kitomis malonės dovanomis įdiegiamos į žmogaus sielą (DS 1530).

Iš žmogaus religinio bei dorovinio gyvenimo esmės neįmanoma išvesti nesugriaunamos teorinės išvados, kad tikėjimas, viltis ir meilė yra vienintelės teologinės dorybės. Šv. Tomas tik nurodo, jog taip derėtų būti. Faktiškai pats Šventasis Raštas dažnai mini ir kitas teologines dorybes: Dievo baimę, pasitikėjimą Dievu, maldingumą. Teiginys, kad yra trys teologinės dorybės, neneigia, kad yra kitų tokių dorybių. Tačiau teisinga tai, kad tikėjimas, viltis ir meilė yra trys pagrindinės žmogaus vidinio religinio gyvenimo dorybės.

Pirmasis dieviškųjų dorybių uždavinys – parengti žmogų šventam pokalbiui su Dievu. Per tikėjimą, viltį ir meilę žmogus gali suprasti išganomąjį Dievo žodį, priimti jį į savo širdį ir atsakyti į jį. Dieviškosios dorybės yra žmogaus religinio gyvenimo ir gyvenimo su Dievo pagrindas. Jos įtraukia žmogų, jo visą veiklą, o kartu visą pasaulį į tarnavimą Dievui ir Kristaus karalystei. Atsižvelgdamas į šią grindžiamąją dieviškųjų dorybių svarbą, Šventasis Raštas ir Tradicija laiko jas būtina išganymo priemone.

Šventasis Raštas moko, kad žmogus be tikėjimo, vilties ir meilės dorybių negali būti nuteisintas ir išgelbėtas. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės – bus pasmerktas” (Mk 16,16). Šv. Paulius kelis kartus įsakmiai teigia, kad žmogus yra nuteisinamas ir gyvena tik dėl tikėjimo (Rom 1,17; 3,28-30; Gal 2,20f; 3,11; Fil 3,9). Kas nori priartėti prie Dievo, kaip skaitome laiške Žydams, turi tikėti Jį, nes “be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui” (Žyd 11,6). Todėl tikėti liepia ir įsakymas: “O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą” (1 Jn 3,23; plg. 1 Tim 1,18f). Mokančioji Bažnyčia kelis kartus yra pareiškusi, kad tikėjimas įsakytas (DS 2021; 2165; 3008).

Vilties būtinumą šv. Paulius nurodo laiške Romiečiams, aiškindamas, kad krikščionys ilgesingai laukia ateities šlovės bei atpirkimo ir kad “mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8,18-24; plg. 1 Tim 6,17). Ta pati mintis išreikšta laiške Žydams. Ten sakoma, kad mes priklausome Dievui ir “esame jo namai, jeigu išsaugosime tvirtą pasitikėjimą ir pasididžiavimą su viltimi” (Žyd 3,6).

I-ajame Laiške Korintiečiams (1 Kor 13) šv. Paulius labai įtaigiai parodo besąlygišką meilės būtinumą. Jei žmogus kalbėtų angelų kalbomis, jei turėtų pranašo galią ir žinotų visas paslaptis bei visokį mokslą, jei jis turėtų tokį tikėjimą, kad galėtų net kalnus kilnoti, jei išdalytų vargšams viską, ką turi, bet neturėtų meilės, jis būtų niekas. Ir evangelistas Jonas labai aiškiai sako: “Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje” (1 Jn 3,14); o “kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame” (1 Jn 4,16). Vidinį meilės poreikį atitinka ir aiškus Dievo įsakymas: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt
22,37-39f).

Remdamasis Šventojo Rašto mokymu, Tridento Susirinkimas skelbia, kad trys teologinės dorybės yra būtinos žmogui gauti nuteisinimą ir laimėti amžinąjį gyvenimą. Tikėjimas yra visokio išteisinimo pradžia, pagrindas ir šaknis; be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (DS 1532; plg. 3012). Kad taptum gyvu Kristaus nariu ir gautum amžinąjį gyvenimą, be tikėjimo dar būtina viltis ir meilė (DS 1531). Absoliutus meilės būtinumas išteisinimui yra apibrėžtas (dogmatizuotas) Tridendo Susirinkimo (DS 1561).

Protas patvirtina šių trijų dorybių būtinumą žmogaus išganymui. Konkrečioje išganymo tvarkoje žmogaus galutinis tikslas yra antgamtinis ir dieviškas. Jį sudaro bendravimas su Dievu ir dalyvavimas Jo karalystėje. Pašauktieji į tokį tikslą turi bent šiek tiek suvokti dieviškųjų asmenų paslaptį ir pakankamai pažinti Dievo karalystės pobūdį. Tam reikalinga atitinkama antgamtinė šviesa – tikėjimo šviesa. Žmogus nesiekia tikslo, kurio nemyli ir nesitiki pasiekti. Todėl jis privalo mylėti Dievą ir Jo karalystę, turėti viltį, kad bendraus su Juo amžinybėje. Be to, tik viltis pastūmės žmogų melstis ir tokiu būdu įvykdyti kitą savo išgelbėjimo sąlygą – maldą. Patikima teologinė doktrina teigia, kad be maldos joks žmogus negali būti išganytas .

Pagal tradicinę doktriną, dieviškosios dorybės yra iš esmės antgamtinės, todėl turi būti įdiegtos kartu su pašvenčiamąja malone. Pasak ligšiolinio teologų mokymo, malonės gyvenimas paprastai įgyjamas tik per sakramentus, labiausiai per Krikštą, todėl buvo manoma, jog tik krikščionys gali turėti dieviškąsias dorybes. Tačiau akivaizdu, kad ir nekrikščionys turi religiją, ir jų religinis gyvenimas taip pat laikomas religijos dorybe. Pasak Tomo Akviniečio, šios dorybės objektas yra ne pats Dievas, bet kulto veiksmas. Todėl jis religijos dorybės nelaikė teologine dorybe.

Šią doktriną teisingai ginčija šiuolaikiniai teologai. Richard‘as Egenter‘is parodė, kad Tomo Akviniečio argumentas dėl religijos dorybės yra nepakankamas, nes kituose jo raštuose įpročio (habitus) rūšis niekada neapibūdinama pagal jo veiksmus, bet pagal veiksmų objektą. Kulto veiksmų objektas yra Dievas: Dievas garbinamas, Dievas pagerbiamas, Dievui skiriamos maldos ir aukos. Taigi, Dievas yra religijos dorybės objektas, ir negalima nuneigti, jog egzistuoja ir prigimtinė teologinė dorybė – religijos dorybė. G. Ermecke ir A. Auer‘is laiko R. Egenter‘io argumentą svariu ir sutinka su juo, pripažindami prigimtinę teologinę dorybę.

Teologinių dorybių klausimą krikščionių pasaulyje toliau nušviečia nauja teologinė mintis, kad pasaulyje gyvuoja visuotinė Kristaus išganymo malonė, ir visuotinai jame veikia Šventoji Dvasia. Vatikano II Susirinkimas pritaria šiai sampratai ir praplečia ją. Jis moko, kad malonė neregimai veikia visų žmonių širdyse, ir kad Šventoji Dvasia kiekvienam žmogui suteikia galimybę įsijungti į velykinę paslaptį (GS 22; LG 16). Todėl esamoje antgamtinėje tvarkoje visi geros valios žmonės gauna malonių, reikalingų tapti Dievo karalystės piliečiais. Tad kiekvienas gali įgyti dieviškąsias dorybes ir naudotis jomis, net jei jos yra tikrai antgamtinės ir įdiegiamos.

Faktiškai, kadangi visi žmonės yra skirti tam pačiam antgamtiniam galutiniam tikslui (plg. GS 22; 24; NA 1), tai visi turi gauti atitinkamų antgamtinių jėgų ir savybių, reikalingų šiam pašaukimui bei užduočiai bendradarbiauti Dievo išganymo plane. Susirinkimas teigia, kad visi geros valios žmonės apdovanoji teologinėmis meilės ir vilties dorybėmis. Paaiškinęs, kad krikščionis “gauna ‘Dvasios pradmenis’ (Rom 8,23), įgalinančius įgyvendinti naują meilės įstatymą” ir kad jis, “stiprinamas vilties, pasitiks prisikėlimą”. Tas pats tekstas tuojau teigia, kad “tai galioja ne tik tikintiesiems krikščionims, bet taip pat visiems geros valios žmonėms” (GS 22). Kiek nekrikščionys gali gauti Kristaus ir Jo Šventosios Dvasios malonę, tiek jie gali būti įdiegtųjų dieviškųjų dorybių dalininkai ir praktikuoti jas.

Dievo garbinimo veiksmuose, ypač liturgijoje, dieviškosios dorybės reiškiasi atsidavimu, viltimi ir meile, kurias jos ugdo. Žmogaus maldos išreiškia jo giliausią pagarbą Dievui, o liturginiai veiksmai, simboliai ir sakramentai yra ženklai, skelbiantys širdies tikėjimą, išreiškiantys jos viltį bei meilę.

Malda ir kultas savo ruožtu maitina bei formuoja dieviškąsias dorybes. Čia ypač svarbus yra liturgijos šventimas ir sakramentai. Ką Vatikano II Susirinkimo Liturginė konstitucija rašo apie tikėjimą, tai galima pritaikyti vilčiai ir meilei. “Bažnyčiai meldžiantis, giedant, veikiant, tikinčiųjų tikėjimas stiprinamas, mintys pakeliamos į Dievą, kad jie Jam protingai tarnautų ir apsčiai gautų Jo malonių” (SC 33; plg. SC 59).

Taigi, liturgijos šventimas skelbia krikščionių tikėjimą ir ugdo jį labiau negu individuali kontempliacija. Liturgija – tai išganymo pažadas ir vilties laidas. Mūsų viltį, jog ateis visų daiktų tobulumas Kristuje, palaiko regima velykinės paslapties išraiška Bažnyčios kulte. Dalyvaudami liturgijoje, tikintieji pastoviai dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios meilės sandoroje. Dabartinei išganymo tvarkai būdinga tai, kad be regimų šventojo kulto ir liturgijos ženklų žmonės
patirti viso to išganymo turto, kurį Dievas parengė savo vaikams, ir meilės ryšio, jungiančio juos su Tėvu danguje.

I. skyrius

TIKĖJIMO DORYBĖ

A. TEOLOGINIO TIKĖJIMO ESMĖ

1. TIKĖJIMO SAMPRATA

Teologiniu tikėjimu paprastai laikomas pritarimas tiesoms, išdėstytoms bibliniame apreiškime, ir doktrinoms, kurias Bažnyčia pateikia kaip tikėjimo dogmas. Tačiau tikėjimas nėra vien sutikimas su tam tikrais teiginiais – jis yra asmeninis susitikimas su Dievu, atsiskleidimas dieviškajam Tėvui ir asmeninis atsidavimas Jam.

Apskritai tikėjimas atveria kelią pažinti asmenį. Kas tiki, dalijasi kito būtimi ir pasauliu, jo mintimis, žiniomis, supratimu, meile ir troškimais. “Tikėti tokiu dalyku – antrinė tikėjimo forma. Juk aišku, kad tikėjimas pirmiausia ir tikriausiai nėra žmogaus santykis su daiktais, teiginiais, formulėmis, bet su asmenimis. Ir šis santykis pirmiausia nukreiptas pažinti asmenį. Tikėjimas – tai būdas ir priemonė, kuria mes galime suprasti kitą asmenį. Tikras faktas, kad jei kuriuo asmeniu netiki, jo tikrovė bei jo slėpinys giliausia ir tikriausia prasme lieka uždaras. Jokiais testais ar eksperimentais negalima nustatyti, koks tikrai yra asmuo. Toli gražu nepakanka asmenį pažinti tik matematikos ar gamtos mokslų duomenimis – šie metodai čia netinka. Asmenį su jo tikrąja prigimtimi, jo tikruoju ‚aš‘ pažinsi tik tiek, kiek jis pats leisis būti pažįstamas, kiek pats atsiskleis” (Heinrich Fries).

Tikėjimą būtinai lydi kai kurios dalinės apraiškos: “Tikiu, ką tu sakai, ko prašai, ką žadi”. Todėl tikėjimas apima ir tikėjimą teiginiais. Bet toks tikėjimas teiginiais ir pareiškimais rišasi su asmeniu, kuriuo tikima, ir pirmiausia su dalyvavimu jo mintyse, jo pasaulyje. Kalbant apie žmones, šios mintys nebūtinai turi atitikti išorinę tikrovę, o tik žmogaus vidinius įsitikinimus bei jausmus. Tikėjimas užtikrina šių žmogaus pareiškiamų teiginių sutapimą su jo vidinėmis pažiūromis, patirtimi bei įsitikinimais. Išorinę tikrovę liečiančių teiginių tikrumas priklausys nuo kompetencijos ir žinių to asmens, kuriuo tikima.

“Todėl tikėjimas nėra pradinis, dalinis ar apytikrinis žinojimo tipas. Tai tikras žinojimas, tai supratimas tos sferos, kuriai pirmiausia rūpi ne pasaulis, daiktai ar objektai, bet asmuo” (H. Fries). Vien tikėjimas leidžia giliau pažinti asmenį. Iš to aišku, kaip vienpusiška laikyti tikromis tik tas žinias, kurias įgyjame vien savo eksperimentine įžvalga. Taip apriboję savo žinojimą, užvertume svarbią tikrovės sritį – asmens sritį.

Šventasis Raštas iš esmės sutinka su požiūriu, kad tikėjimas – tai pirmiausia asmeninis susitikimas ir santykis. Senojo Testamento supratimu, tikėjimas – tai pilnutinis ryšys su Dievu. Jo ryškiausi bruožai yra “pasitikėjimas Sandoros Dievu, Jo pagalbos viltis bei laukimas, prieglobsčio ieškojimas Jo meilėje ir absoliučiai tvirtas laikymasis Jo bei Jo žodžio” (R. Schnackenburg). Žinojimas apie Dievo išganomąjį įsiterpimą į istoriją paprastai įeina į tikėjimą, bet nepabrėžiamas kaip dominuojantis tikėjimo požymis. Naujasis Testamentas, tiesa, stipriau pabrėžia tikėjimo žinojimą – Kristaus pripažinimą Mesiju ir Dievo Sūnumi, Jo skelbiamos išganymo žinios priėmimą. Bet ir Naujajame Testamente tikėjimas ne mažiau rodomas kaip nuolankus žmogaus klusnumas ir asmeninis nusilenkimas Dievui, pasitikėjimas Juo, pasiryžimas vykdyti Jo įsakymus. Senajame Testamente, kaip ir Naujajame, tikėjimas yra žmogaus visapusiškas “taip” Dievui.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3028 žodžiai iš 9906 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.