Specialiųjų poreikių vaikas ir specialusis ugdymas
5 (100%) 1 vote

Specialiųjų poreikių vaikas ir specialusis ugdymas

“Sportas turėtų tapti negalios ištikto žmogaus, ieškančio ar užmezgančio kontaktą su jį supančiu pasauliu, varomąja jėga, pripažįstant jį kaip lygiateisį ir gerbiamą pilietį.”

Taip rašė seras Ludwigas Guttmannas, žmonių su fizine negalia sporto veiklos pradininkas. Negalia praeityje niekada nebuvo neįveikiama kliūtis laimėjimams: Julius Cezaris, Nelsonas, Bethovenas, – visi jie pasiekė viršūnę, nors nelaimės išoriškai padarė juos nesugebančius veikti pagal pasirinktą profesiją, todėl jiems visada reikėjo ypatingai tvirto pasiryžimo įveikti negalią.

Specialiųjų poreikių vaikų integravimas į bendrojo ugdymo grupes ir klases yra vienas iš demokratėjančios visuomenės požymių, nes akivaizdu, kad visuomenė, nesudaranti tinkamų sąlygų visiems savo vaikams pasiekti jų turimą potencialą, negali vadintis demokratine.

Lietuvoje galiojantys teisės aktai apibrėžia specialiųjų poreikių vaikų teisę būti ugdomiems ugdymo institucijoje, esančioje arčiausiai jų gyvenamosios vietos, taigi ir bendrojo lavinimo mokykloje ar ikimokyklinėje įstaigoje. Kiekviena šeima pati sprendžia, ar jos vaikui būti ugdomam specialiojo ugdymo įstaigoje kartu su vaikais, turinčiais tokių pat arba panašių sutrikimų, ar kartu su tipiškos raidos bendraamžiais. Tai nelengvas apsisprendimas. Šiuo metu Lietuvoje ne visos bendrojo ugdymo įstaigos yra pasirengusios kokybiškai ugdyti vaikus, turinčius didelių sutrikimų. To priežastys yra kelios: stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, trūksta informacijos tėvams, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje grupėje ar klasėje. Bet esama ir puikių pavyzdžių, kai neįgalus vaikas yra veiksmingai ugdomas kartu su sveikaisiais bendraamžiais. Kiekvienas atvejis yra individualus ir kiekvienu atveju tėvai turi apsispręsti patys, kas jų vaikui geriau.

Statistikos duomenys rodo, kad integracija Lietuvoje vyksta, tačiau dar tebėra labai platus specialiųjų įstaigų tinklas. Nemažai jose ugdomų vaikų būtų galima ugdyti kartu su jų bendraamžiais. Tai suteiktu jiems galimybę įgyti bendravimo su kitais vaikais įgūdžių. Dalyvaudami bendroje veikloje su sveikaisiais, neįgalūs vaikai pradeda geriau save vertinti. Tyrimai rodo, kad specialiųjų poreikių turintys žmonės, kurie vaikystėje ugdomi kartu su sveikais savo bendraamžiais, užaugę sėkmingiau integruojasi į bendruomenę. Šeimos, kurių specialiųjų poreikių turintys vaikai sėkmingai integruoti į bendrojo ugdymo klases ar grupes, nesijaučia vienišos. Jos bendrauja su kitomis šeimomis, tampa lygiateisėmis pedagogų ir specialistų partnerėmis planuojant vaikų ugdymo procesą, gali pačios dalyvauti savo vaikų ugdyme.

Pagrindinės fizinio ugdymo priemonės mokykloje – kūno kultūros pamokos, mankštos pertraukėlės per protinio lavinimo pamokas, popamokinė kūno kultūros veikla (bendrasis fizinis rengimas, sporto sekcijos, įvairūs sporto renginiai ir pan.),pratybos sporto mokykloje.

Kūno kultūros pamokos privalomos visiems sveikiems mokiniams.

Šiuo metu tebėra aktuali vaikų, kurių sveikata sutrikusi, kūno kultūros problema. Dauguma tokių vaikų gydytojai atleidžia nuo kūno kultūros pamokų. Vis dėlto vaikams, kurių sveikata silpnesnė, dar labiau negu sveikiesiems svarbus įvairių kūno kultūros priemonių, atitinkančių jų sveikatos lygį, teigiamas poveikis.

Tam tikra mūsų mokyklų mokinių dalis skundžiasi sutrikusia sveikata. Visi šie vaikai kada nors gydėsi sveikatos priežiūros įstaigose. Vis dėlto ateina laikas, kai reikia ne gydimo, o metodiškai pagrįsto fizinio ugdymo. Tokiems mokiniams organizuotinos specialios, atskiras programas, kūno kultūros pamokos.

Šiame darbe norėčiau pateikti svarbių ir išsamių žinių, apie vaikus, kurie turi sveikatos sutrikimų, jų fizinį ugdymą, bei integraciją į sveikų vaikų atletinę veiklą.

TURINYS

Įvadas.

I. Specialiųjų poreikių vaikas ir specialusis ugdymas.

1. Fizinės negalios samprata, jos įvairovė.

a) fizinių pratimų poveikis augančiam organizmui;

b) moksleivių sveikata ir jos pakenkimų profilaktika;

c) ortopedijos mokslas;

d) sutrikusios regos vaikų fizinis ugdymas bei fizinių nukrypimų korekcija;

e) vaikų su netaisyklinga kūno laikysena fizinis ugdymo korekcija;

f) vaikų turinčių plokščiapėdiškumą fizinio ugdymo korekcija;

2. Neįgalių vaikų integravimo procesas Lietuvoje, ir Vakarų Europos šalyse.

3. Integravimo nauda vaikams, šeimoms, mokytojams ir bendruomenei.

SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKAS IR SPECIALUSIS UGDYMAS

Specialiųjų poreikių vaikas-tai vaikas ,kuris dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų gali ribotai dalyvauti ugdyme ir visuomenės gyvenime. Ugdymosi sunkumų gali kilti dėl sutrikusio intelekto, klausos, regos, fizinių, emocijų ir elgesio, specifinių pažinimo ar kitų vaiko raidos sutrikimų.

Vaiko specialieji ugdymosi poreikiai vertinami pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu požiūriais bei skirstomi į 4 grupes: nedideli, vidutiniai, dideli ir labai dideli.

Neįgalus vaikas – žmogus. Todėl jį reikia rengti gyvenimui.
Nesvarbu kokių negalių ar sutrikimų turi vaikas, jam reikia padėti tiek, kiek įmanoma, t. y. plėtoti visas jo potencialias vystymosi galimybes. Labai svarbu padėti neįgaliam pasirengti gyvenimui, taip pat padėti integruotis į visuomenę.

Specialusis ugdymas- tai specialiųjų poreikių vaiko mokymas, lavinimas ir vertybinių nuostatų formavimas pripažįstant jo gebėjimus ir galias. Tai ugdymas, kuris specialiai sukurtas unikaliems vaiko poreikiams tenkinti ir padėti jam išmokti tai, ko mokosi kiti.

Specialieji ugdymosi poreikiai įvertinami, kai to pageidauja vaiko tėvai (globėjai) arba pedagogai, gavę raštišką tėvų (globėjų) sutikimą. Šio įvertinimo tikslas – nustatyti, kokios vaikui reikia pagalbos ir paslaugų.

Specialiuosius ugdymosi poreikius įvertina švietimo įstaigos, kurioje vaikas ugdomas, specialiojo ugdymo komisija ar (ir) pedagoginė psichologinė tarnyba. Specialiojo ugdymo komisija atlieka pradinį, o pedagoginė psichologinė tarnyba-nuodugnų specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimą.

Specialiojo ugdymo komisija sudaroma ir veikia ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir bendrojo lavinimo mokykloje. Jeigu švietimo įstaigoje tokios komisijos nėra, specialiesiems ugdymosi poreikiams įvertinti kreipiamasi į švietimo įstaigą aptarnaujančią pedagoginę psichologinę tarnybą. Jeigu nustatoma, kad vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių, jam gali būti skiriamas specialusis ugdymas. Jį skiria švietimo įstaigos, kurioje vaikas mokėsi, specialiojo ugdymo komisija ar (ir) pedagoginė psichologinė tarnyba, atsižvelgdamos į vaiko pageidavimus ir sutikus tėvams(globėjams).

Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo formos

Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo formos yra šios:

a) visiškoji integracija, kai specialiųjų poreikių vaikas ugdomas bendrojo ugdymo įstaigos grupėje (klasėje) kartu su kitais bendraamžiais;

b) dalinė integracija, kai specialiųjų poreikių vaikas ugdomas bendrojo ugdymo įstaigoje sudarytoje specialiojoje grupėje (klasėje);

c) ugdymas specialiojo ugdymo įstaigose, skirtose vaikams, turintiems didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir negalintiems lankyti bendrojo ugdymo įstaigos, arba tiems, kuriems reikia pasirengti ugdimuisi bendrojo ugdymo įstaigoje;

d) ugdymo paslaugų teikimas namuose, jei vaikas ugdymo įstaigos lankyti negali.

FIZINIŲ PRATIMŲ POVEIKIS AUGANČIAM ORGANIZMUI

Judėjimas – būtina sąlyga vaiko organizmui augti ir normaliai vystytis. Dėl fizinių pratimų mokinio organizme vyksta daug pokyčių. Pratimai pagerina galvos smegenų mitybą, ramina ir stiprina nervų sistemą, kelia nuotaiką ir darbingumą. Atliekant fizinius pratimus, širdis dirba energingai, tad jos raumuo geriau formuojasi išstiprėja. Širdies susitraukimai tampa stipresni ir retesni. Taigi sportuojančio žmogaus širdis dirba ekonomiškiau.

Darant fizinius pratimus, pagerėja kraujotaka, padidėja cirkuliuojančio kraujo, intensyviai patenkančio į kraujotakos ratą, kiekis.

Labai pakinta kvėpavimo sistema. Kaip žinoma, pagrindinis šios sistemos uždavinys – aprūpinti organizmą deguonimi ir pašalinti vykstant medžiagų apykaitai audiniuose susidarantį anglies dvideginį. Treniruoti asmenys padidėjusį organizmo deguonies poreikį tenkina giliau ir ritmiškiau kvėpuodami. Fiziniai pratimai pagyvina kvėpavimą, padidėja žmogaus krūtinės apimtis, gyvybinė plaučių talpa, kvėpuojamų raumenų jėga, kvėpavimo pajėgumas.

Fiziniai pratimai gerina raumenyse vykstančius medžiagų apytakos procesus. Raumenyse išsiplečia kur kas daugiau kapiliarų, todėl jie daug geriau aprūpinami maisto medžiagomis negu netreniruoti. Dėl tos priežasties pagerėja raumenų funkcija, didėja jų apimtis, elastingumas, susitraukimo greitis ir jėga. Treniruotame raumenyje visi biocheminiai procesai vyksta efektyviau ir ekonomiškiau. Raumenys sudaro apie 35 –40 proc. viso kūno masės, todėl tokioje didelėje kūno dalyje pagerėjusi medžiagų apykaita, be abejo, turi teigiamą įtaką bendrai organizmo būklei.

Dėl ilgo neveiklumo prasideda raumenų atrofija. Raumenų skaidulos pamažu plonėja, vystosi jungiamasis ir riebalinis audinys, menkėja susitraukimų jėga, mažėja bendras darbingumas. Tinkamai parinkti fiziniai pratimai sustabdo visus šiuos nemalonius reiškinius, raumenų funkcija pagerėja, žmogus tampa gražios išvaizdos, įgyja gerą laikyseną, geba gražiai ir plastiškai judėti.

Sistemingai atliekami fiziniai pratimai gerina sąnarių, sausgyslių, raiščių funkciją, didėja sąnarių judesių amplitudė. Ypač sustiprėja augančio vaiko kaulai, jie geriau atlaiko išorės poveikį ir rečiau lūžta.

Reguliarios kūno kultūros pratybos tobulina organų bei sistemų funkciją: gerėja virškinimas, bendra medžiagų apykaita, geriau veikia išskiriantieji organai, vidaus sekrecijos liaukos ir pan.

Aišku, kad minėtas teigiamas kūno kultūros poveikis patiriamas tada, kai fiziniai pratimai atliekami metodiškai tinkamai, atitinka adekvatų fizinį krūvį. Per didelis fizinis krūvis arba sudėtingi fiziniai pratimai gali sveikatą nestiprinti, o pabloginti. Kūno kultūros mokytojai turi žinoti, kokį fizinį krūvį taikyti vienam ar kitam moksleiviui.

Fiziniai pratimai ypač
silpnesnės sveikatos vaikams, kurie paprastai mokyklose paskiriami į specialiąją medicininę fizinio pajėgumo grupę. Į ją įeina menkesnio fizinio išsivystymo vaikai. Specialiai pritaikyta kūno kultūra ne tik stiprina tokių vaikų organizmą ir skatina gerą fizinį vystymąsi, bet ir padeda net tais atvejais, kai medikamentinis gydymas būna bejėgis. Pavyzdžiui, galima ištaisyti laikysenos defektus ir stuburo deformacijas (skoliozę, lordozę), visai panaikinti ar sumažinti sąnarių nepaslankumą po traumų, paralyžių, kompensuoti kai kuriuos širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ir kitų sistemų sutrikimus. Mokslininkų įrodyta, kad fiziniai pratimai ir grūdinimasis – tai svarbios įvairių sutrikimų gydymo profilaktikos priemonės. Jos stiprina vaikų sveikatą, apsaugines organizmo jėgas, padeda visai ar iš dalies atstatyti patologinių sutrikimų, treniruoja ir didina fizinį ir protinį darbingumą.

ORTOPEDIJOS MOKSLAS

Trumpa ortopedijos vystymosi apžvalga

Ortopedija (gr. Ortos – tiesus ir paes – vaikas) prancūzų mokslininkas Nikolas Andri (1658-1742) pavadino mokslą apie vaikų kūno deformacijas ir apibūdino jį kaip “taisyklingą vaikų fizinį auklėjimą”. Tačiau vėliau ortopedija išaugo į mokslą ne tik apie vaikus, bet ir suaugusiųjų atramos bei judėjimo aparato (stuburo ir galūnių) ligas. Ortopedija beveik tokia pat sena kaip ir medicina. Tačiau iš pradžių jos vystymasis sustojo, nes senovės egiptiečiai, indai ir kinai, o vėliau graikai ir romėnai turėjo žiaurų paprotį žudyti silpnus ir luošus kūdikius. Todėl senuosiuose medicinos mokslo šaltiniuose negausu žinių apie ortopedines ligas ir jų gydymą.

Šiuolaikinės ortopedijos pradininkais reikia laikyti Austrijos ortopedą A. Lorencą(1854 – 1946) ir Berlyno ortopedą A. Hofą (1859 – 1907). Pirmasis pasižymėjo tirdamas šleivumo, įgimto šlaunikaulio išnirimo ir skoliozės anatomiją bei ruošdamas metodus šioms ligoms gydyti. Antrasis parašė sistemingą ortopedijos vadovėlį.

Moksleivių sveikata ir jos pakenkimų profilaktika

Visuomenės sveikatą didžiąja dalimi lemia vaikų sveikata, todėl jaunajai kartai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Būtina nustatyti faktorius, žalingai veikiančius vaiko organizmą, atskleisti jų galimo poveikio priežastis ir laiku juos likviduoti. Mokyklinio amžiaus vaikų tarpe vyrauja netaisyklingos kūno laikysenos defektai, įvairūs regėjimo sutrikimai, retesni plokščiapėdiškumo atvejei, bei labai reti klausos defektai.



• 1 – laikyųsenos sutrikimai;

• 2 – regos sutrikimai;

• 3 – plokščiapėdiškumas;

• 4 – klausos defektai.

VAIKŲ SU NETAISYKLINGA KŪNO LAIKYSENA FIZINIS UGDYMAS

Laikysena – individuali įprastinė kūno padėtis judant ir nejudant. Ją lemia fiziologinės kreivės, kurios priklauso nuo įvairių kūno dalių svorio ir raumenų jėgos. Laikysena – tai ne tik harmoningas žmogaus išsivystymas, bet ir gera sveikata, grožis. Tačiau apie 25-30 proc. moksleivių diagnozuojama su netaisyklinga kūno laikysena.

Netaisyklinga kūno laikysena būna įvairių formų:

• susikūprinimas, gunktelėjimas arba kifozė (gr. kyphos – kreivas, kuprotas);

• lordozinė arba lordozė (gr. lordosis – puslankis);

• stuburo iškrypimas nuo statmenos tiesiosios į šonus, pasisukus apie savo ašį, vadinamas skolioze (gr. skolios – kreivas, išlenktas).

Taisyklinga laikysena priklauso nuo raumenų, jų harmoningo išsivystymo. Raumenų svoris sudaro apie 24 proc. viso svorio. Jei raumenys silpni, greitai pavargstama. Negalėdamas ilgai išbūti vienoje padėtyje, vaikas ją keičia kita, dažnai netaisyklinga. Laiku neperspėjus, netaisyklinga padėtis tampa įprastine laikysena. Nekreipiant į tai dėmesio, krūtinės ląsta susiaurėja, suplokštėja, net įdumba. Menčių kampai atsikiša ir atitolsta nuo stuburo, jų aukštis abiejose pusėse pasidaro nevienodas. Nugara palinksta, pasidaro apvali. Tiesiamieji stuburo raumenys persitempia ir susilpnėja, priekiniai lenkiamieji krūtinės ląstos raumenys ir raiščiai sutrumpėja, pečiai palinksta pirmyn. Dėl to vaikas skundžiasi įvairiais negalavimais, ar nugaros skausmais.

Kūno kultūros uždaviniai yra ne tik įtvirtinti reikiamas žinias, fizinius gebėjimus, ugdyti fizines galias, bet ir stiprinti moksleivių sveikatą, teikti korekcinę pagalbą.

Taigi kūno kultūros mokytojai turi padėti moksleiviams ugdyti taisyklingą laikyseną – mokyti tiesiai laikyti nugarą, taisyklingai kvėpuoti, pamokų metu taikyti koreguojančius fizinius pratimus.

Žinoma, mokytojams nekeliamas uždavinys išgydyti skoliozėm. Tai daroma gydymo įstaigose. Tačiau, jeigu kūno kultūros pamokų metu mokiniams mankštinti bus taikomi korekciniai pratimai, stiprinantys nugaros, pilvo, pečių juostos raumenys, susidarys “raumeninis korsetas”, kuris neleis stuburui krypti, formuos gražią laikyseną.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2175 žodžiai iš 7095 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.