AIDAS MARČĖNAS
Iš didžiosios d, iš oriosios O
Donatas Petrošius. Iš tvermės D. –
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.
O pirmiausia tradiciškai padūsausiu, jog „Pirmosios knygos“ serijoje per metus išleidžiama tik viena poezijos knyga, kai vertų knygos jaunųjų poetų Lietuvoje tikrai daugiau nei vienas ar du. Štai ir Donato Petrošiaus „iš tvermės D“ teko skaityti gal prieš porą metų, kai turėjau garbės būti komisijos pirmajai knygai atrinkti nariu. Jau tada poeto eilėraščiai buvo verti, kad pasiektų skaitytoją knygelės pavidalu, tačiau komisija nusprendė pirmenybę suteikti Agnei Žagrakalytei ir jos opusui „Išteku“. Gal ne vien dėl to, kad Agnė – moteris, o komisija panorėjo išmėginti, ar tikrai D. Petrošius pakankamai ištvermingas. A. Žagrakalytė bent jau mane tada nustebino vitališkumu, nevienareikšmiais minimalizuotos kalbos niuansais, gražiai žaistu primityvumu bei rankraščio vientisumu. Greta šios koketiškai autoironiškos autentikos neką mažiau autentiška D. Petrošiaus ištvermė regėjosi kiek per sunki ir, tiesą sakant, duobėta. Ką gi, leisdama knygą „Išteku“ A. Žagrakalytė jau buvo ištekėjusi, tad dabar, augindama sūnų, naują knygą galėtų pavadinti „Gimdau“ – literatūrinė refleksija mūsuose smarkiai vėluoja. Šiuo požiūriu D. Petrošiaus ištvermingas laukimas – pagirtinas.
Kad ir kaip ten būtų, dundant traukiniu į Karaliaučių, mano rankose (kažkokia išvirkščia knygnešystė) – D. Petrošiaus knyga „iš tvermės D“. Nelabai skiriasi nuo rankraščio, skaityto prieš porą metų, – gal dešimt naujų, tiesa, gan stiprių eilėraščių. „Mano laikais“ per porą metų jaunas poetas parašytų mažiausiai vieną naują knygą, bet kiekvienam savi laikai ir sava jaunystė. Kaip viename iš geresnių knygos eilėraščių, sukurtų tartum prieš porą metų atmesto (atidėto) rankraščio gedint, poetas sako:
Tebus atleista visiems: vieną kartą
Nusprendžiau, kad jau viskas man
Baigta. Pasitiesiau ant grindų čiužinį,
Atsiguliau ant nugaros ir taip
Gulėjau žiūrėdamas į lubas tris metus.
(p. 34)
Atpažįstama būsena, o autoironija ją tik mėgina pateisinti. Pasiteisinimai nepriimami. Nereikia net kitos strofos pradžios („Dievas tada į mane atkreipė dėmesį.“), jog suprastume turį reikalą su tikru poetu, tikros poezijos pastanga, tyliu savos tapatybės ieškojimu per kalbą, kuri „Dievo labiau nei žmogaus“, anot vieno pagyvenusio poeto, arba „du mušti / trys užmušti“, anot vieno jaunojo poeto, t. y. D. Petrošiaus. Maždaug tokiu santykiu ir galima vertinti knygos eilėraščius, nepamirštant patarlės, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
Gal neverta stengtis tiksliai šifruoti knygos pavadinimo, šiaip ar taip, turi racijos ir tvermė, ir ištvermė, o D gali būti tiek Dievas, tiek Donatas, gal Dėsnis, o gal ir Daiktavardis, jei turėsime omenyje prieš kelerius metus V. Kubiliaus įvardytą naujausios lietuvių poezijos tendenciją daiktavardėti. Iš tikrųjų nelabai suvokiu, ką tai reiškia – gal būdvardžių vengimą, apie kurį šnekėjo J. Brodskis? Tada būtų aiškiau, tada sutinku – štai eilėraštis su vienu neišvengiamu būdvardžiu, nes apie „visas raudonas spalvas“ pasakyta gerai (kas supranta):
tada šurmulys manyje užlūžo
ir pamačiau visas raudonas spalvas
tada jos pasakė ei labas – ne man
tada aš paklausiau jų ar
aš pažįstu angelus
su kuriais jos miega
blyksnis kaip antausis nukaista
skruostas –
gal alkoholis kaltas libido gal
ir niekas nesužinos nes kadras pasiekė
nušvitimą
(„zen(it)“, p. 42)
Sutinku ir su tokiu poetinės kalbos nužeminimu iki pašnekesio arba prasmingo „kliedesio“, kai asmeninės patirties svaigulys įgyja šiokį tokį metafizinį lygmenį, nušvitimą, kuris pasiekiamas daug organiškesniu kalbos „kaifu“ (jei poetinį svaigulį metaforiškai gretintume su narkotiku), nei naujausios lietuvių poezijos adeptų dažnai vartojami sintetiniai poetinės šnekos pakaitalai bei išmoktų formulių multiplikacija.
Viena svarbiausių poezijos reikšmių – tęsti, anot vieno arabų mito, Dievo Adomui pavestą darbą: suteikti daiktams vardus, atverti tikrąsias, tiksliausias jų prasmes. Įvardyti, t. y. paliudyti jų tikrumą, stebėtis, jog tai yra:
– – – – – virš cerkvės praskrido kovarnis.
Suspėjau baloje užminti ant jo atspindžio.
Sustok ir apsidairyk, kas dar matė, kas šį kartą
tavo liudytoju niekada nebus.
(p. 60)
Tai pabaiga ilgo eilėraščio „Būtojo kartinio vienaskaitos antras skiemuo“, prie kurio pieštuku spontaniškai pažymėjau „l. geras“ ir kurį vertėtų cituoti visą ne vien dėl to, kad jame sapnuojama taip puikiai man pažįstama topografija ir nostalgiškai skamba senas G. Grajausko bliuzas: „aš užkalbėsiu tave nuo jų, aš numylėsiu tave / nuo jų, aš nukankinsiu tave, aš susprogdinsiu…“ Nėra kitų
liudytojų, tik poetas, tad jei jam pavyksta įtikinamai paliudyti, liudytoju tampa ir skaitytojas. Liudiju. Tvermę.
Viena kūrybos psichologijos teorija teigia, kad libido, arba seksualinė energija, bei kūrybinė energija yra vienas ir tas pat. Dabar sako, kad ta teorija paseno, bet manau, jog tiesiog paseno ją propagavę. Kad ir kaip ten būtų, yra ir nesenstančių dalykų. Jei neklystu, energijos išsilaikymo arba tvermės dėsnis tvirtina, jog energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Neką nutuokiu apie fiziką, apie poeziją šį tą galėčiau pasakyti, bet vargu ar pasakyčiau tiksliau, nei tą išreiškė mano bičiulis (arba, kaip jis pats sako, – bičiulėnas) latvių poetas Pėteris (arba, kaip pataisytų „iš tvermės D“ redaktorius V. Braziūnas, – Pėteras) Brūveris: „Galvojau ir apie poeziją – ar ji tik paprasčiausia raidžių kombinacija? Yra net toks posakis, kad poezija – tai tikslūs žodžiai tikslia tvarka. Galėtų taip būti, bet negi tai svarbiausia. Aš, nebūdamas mistikas, vis dėlto manau, kad egzistuoja dvasinės energijos tvermės dėsnis. Būtų pernelyg išsišokėliška teigti, kad tavyje įsikūrė dieviška ar apvaizdos energija. Tačiau kiek savo energijos įdedi į eilėraštį, muzikos kūrinį, paveikslą, tiek jos ten ir yra. Paskui tą energiją gauna skaitytojas. O dar vėliau – ji eina per kelias kartas“. Tad verta pakalbėti ir apie tradiciją (kuri D. Petrošiui, ačiū D., nesvetima), dialogą su kita ir net kitokia poezija.