Stagos valdymas ir jos struktūra
5 (100%) 1 vote

Stagos valdymas ir jos struktūra

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

1. VALDYMO PROCESO SAMPRATA 4

2. VALDYMO FUNKCIJŲ KLASIFIKAVIMAS 4

3. VALDYMO FUNKCIJŲ APIBŪDINIMAS 7

4. ORGANIZACIJOS STRUKTŪRA 10

4.1 ORGANIZACIJOS HIERARHIJA 10

4.2 ORGANIZACINIŲ VALDYMO STRUKTŪRŲ TIPAI 12

4.2.1 FUNKCINĖ ORGANIZACIJA 13

4.2.2 PRODUKTO / RINKOS ORGANIZACIJA 14

4.2.3 MATRICINĖ ORGANIZACIJA 15

IŠVADOS 17

LITERATŪRA 18

5. UŽDAROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS „KVVC“ APRAŠYMAS 19

5.1 UAB „KVVC“ TIKSLAI 19

5.2 UAB „KVVC“ VARTOTOJAI IR KONKURENTAI 20

6. UŽDAROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS „KVVC“ VALDYMAS IR STRUKTŪRA 21

6.1 UAB „KVVC“ STRUKTŪRA 22

6.2 UAB „KVVC“ PLANAVIMAS 25

6.3 UAB „KVVC“ ORGANIZAVIMAS 27

6.4 UAB „KVVC“ KONTROLĖ 28

6.5 UAB „KVVC“ SKATINIMAS 29

IŠVADOS 30

ĮVADAS

Valdymas – tai menų menas, kadangi šis menas organizuoja talentus.

Maknamara

Plėtojantis visuomeniniam darbo pasidalijimui pasidarė būtina specifinė žmonių veiklos funkcija – valdymas. Valdymas būdingas kiekvienai visuomenei. Svarbiausia valdymo funkcija ir jos paskirtis – suderinti, sutvarkyti, susieti įvairias ūkinės veiklos sritis ir garantuoti jų sąveiką.

Vadybos mokslas atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje, jos moksliniai pagrindai dar nėra labai paplitę visuomenėje. Mokslinių vadybos pagrindų kūrėjas F.Teiloras pirmasis panaudojo valdymo funkcijos sąvoką. Valdymo funkcija – tai specializuota reguliaraus valdymo darbo dalis, išsiskirianti iš kitų savitais tikslais, procesais, veiksmais, poveikio būdais.

Specialistai įvertinę valdymo mokslo ir praktikos pasiekimus, teigia, kad valdymas – tai procesas. Valdymas apibrėžiamas kaip procesas, siekiant pabrėžti, jog visi vadovai, nepaisant jų sugebėjimų ar įgūdžių, įmasi tam tikrų tarpusavyje susijusių veiksmų, kad įgyvendintų norimus tikslus.

Šiame darbe nagrinėjant teorinę dalį išsamesniam aprašymui patogiau atskirti valdymo procesą ir organizacijų struktūrą. Tokių atvejų valdymą norėčiau išanalizuoti pagal valdymo funkcijas, akcentuojant valdymo funkcijų klasifikavimo valdymo teorijoje nevienareikšmiškumą, nes skirtingi autoriai yra nevienodos nuomonės.Taip pat norėčiau aprašyti dažniausiai literatūros šaltinių minimas valdymo funkcijas.

Išnagrinėjus organizacijos valdymą kaip procesą, kuris verčia darbo objektą darbo produktu, galima pereiti ir prie visos organizacijos, kaip santykiškai stabilios ir kokybiškai savitos sistemos, nagrinėjimo. Vienas svarbiausių sistemos bruožų yra jos struktūra – sistemos sandara. Kiekvieną organizacją sudaro pirminiai jos elementai – pavieniai žmomės. Bet kai žmonių susidaro daugiau, norėdami deramai susižinoti bendrame darbo procese, žmonės jungiasi į tam tikras grupeles, kurios skiriasi savo paskirtimi ir vieta organizacijoje. Jų visuma ir sudaro organizacijos struktūrą.

Todėl šiame darbe norėčiau aprašyti organizacijos struktūrinių grandžių sudarymą trimis būdais: pagal funkcijas, pagal produktą/rinką, pagal matricinę formą. Čia norėčiau akcentuoti nagrinėjimo tikslą – palyginti atitinkamai funkcinę struktūrą, produkto/rinkos struktūrą ir matricinę struktūrą; nurodant teigiamas ir neigiamas šių palyginimų aspektus.

Taip pat norėčiau pabrėžti nagrinėjamos temos aktualumą. Užsienio ir Lietuvos vadybos literatūroje valdymo funkcijų ir organizacijų struktūros tiek teorinės, tiek praktinės problėmos užima faktiškai nereikšmingą vietą. Kaip įrodymą norėčiau paminėti kad iki šios dienos vyrauja svarūs prieštaravimai valdymo funkcijų ir organizacijų struktūrų klasifikavime.

Darbo struktūrą sudaro teorinė ir praktinė dalys, todėl pagrindinis šio darbo uždavinis palyginti teorinias žinias ir jų taikymą praktikoje.

1. VALDYMO PROCESO SAMPRATA

Kaip jau buvo minėta plėtojantis visuomeniniam darbo pasidalijimui pasidarė būtina specifinė žmonių veiklos funkcija – valdymas. Svarbiausia valdymo funkcija ir jos paskirtis – suderinti, sutvarkyti, susieti įvairias ūkinės veiklos sritis ir garantuoti jų sąveiką. Norint pasiekti darnumo, reikia nustatyti ir palaikyti reikalingus kokybinius ir kiekybinius skirtingų darbo ir veiklos rūšių ryšius, juos tiksliai ir nuosekliai vykdyti.

Valdymas susiformavo darbo pasidalijimo procese. Toliau vystantis ir specializuojantis gamybai, iškilo specializuoto valdymo poreikis, t.y. įvyko darbo pasidaljimas pačioje valdymo veikloje.

Taigi organizacijos valdymas yra kryptingas socialinis, ekonominis ir psichologinis poveikis, turintis įtakos darbuotojų veiklai.

Valdymas būdingas kiekvienai visuomenei. Jo tikslus ir uždavinius lemia visuomenės politinės santvarkos pobūdis. Nuosavybės santykiai, kultūros lygis lemia valdymo metodus.

Valdymo sistemuose visi veiklos dalyviai turi vienodas sąlygas kurti veiklos rezultatą, todėl kiekvienai valdymo grandžiai reikia tiksliai suformuluoti pagrindines funkcijas.

Valdymo funkcija – tai specializuota reguliaraus valdymo darbo dalis, išsiskirianti iš kitų savitais tikslais, procesais, veiksmais, poveikio būdais. Įvairiose valdymo funkcijos apibrėžimuose akcentuojami skirtingi požymiai teigiant, kad valdymo funkcija yra:

• objektyvi valdymo veiklos rūšis

• darbo pasidalijimo rezultatas valdant

• specializuota valdymo veiklos
dalis

• atskirta, savarankiška valdymo veiklos dalis

Specialistai įvertinę valdymo mokslo ir praktikos psiekimus, teigia, kad valdymas – tai procesas. Procesas – tai sisteminė veiklos atlikimo tvarka. Valdymas apibrėžiamas kaip procesas, siekiant pabrėžti, jog visi vadovai, nepaisant jų sugebėjimų ar įgūdžių, įmasi tam tikrų tarpusavyje susijusių veiksmų, kad įgyvendintų norimus tikslus. (James A.F.Stoner, R.Edward Freeman, Daniel R.Girbert.Vadyba, II papildytas leidimas. Poligrafija ir informatika, 2000. – 10 pusl.)

2. VALDYMO FUNKCIJŲ KLASIFIKAVIMAS

Nuo XIX šimtmečio pabaigos priimta valdymą apibrėžti pagal keturias konkrečias vadovo atliekamas funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Nors iki dabar šis požiūris buvo kruopščiai tyrinėjamas ir kritikuojamas, jis vis dar visuotinai naudotinas.

Tuo tarpu kiti literatūros šaltiniai valdymo procesą apibūdina kitaip. Valdymas – tai planavimo, organizavimo, motivacijos ir kontrolės procesas, būtinas, suformuluoti ir pasiekti organizacijos tikslus. (V.Damašienė.Valdymo pagrindai.Šiaurės Lietuva, 2002. – 30 pusl.)

Pagal A.Fajolį

Pirmasis vadybos funkcijas išskyrė ir suformulavo Fajolis, ir pavadino tai pagrindiniais administravimo veiklos elementais. Pagal jį pagrindinės funkcijos yra šios:

• Numatymas (planavimas) – ateities numatymas ir veiklos programos sudarymas;

• Organizavimas – įmonė materialinio ir socialinio organizavimo sudarymas;

• Komandavimas (vadovavimas) – žmonių privertimas dirbti;

• Derinimas (koordinavimas) – visų darbų tvarkymas;

• Kontrolė – prižiūra, kad viskas vyktų kaip numatyta.

Pagal B.Neverauską ir J.Rastenį

B. Neverausko ir J.Rastenio knygoje kitaip įvardijamos vadybos funkcijos:

• Planavimas – apibrėžia veiklos tikslus, jiems pasiekti reikalingus išteklius ir rengia būdus tikslams veiksmingiausiai pasiekti.

• Organizavimas – organizacijos struktūros suformavimas ir aprūpinimas visais, normaliam darbui reikalingais, ištekliais.

• Motyvavimas – darbuotojų aktyvinimas siekti tikslų ir parodyti kūrybinį potencialą juos moraliai ir materialiai skatinant.

• Kontrolė – darbo rezultatų apskaita ir kiekybinis bei kokybinis įvertinimas. Pagal šiuos duomenis koreguojami planai ir sprendimai.

• Koordinavimas – visų sistemos grandžių darbo suderinimas nustatant veiksmingus jų savitarpio ryšius.

Pagal A.Jonaitį

A.Jonaitis išskiria šias vadybos funkcijas:

• Prognozavimas – jo tikslas sumažinti situacijos, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrėžtumą, kurį didele dalimi lemia išorinės aplinkos veiksniai.

• Planavimas – jo tikslas parengti veiksmų planus organizacijos misijai įvykdyti ir tikslams įgyvendinti.

• Organizavimas turi dvejopa paskirtį:

1 Atlikti darbą ,susijusį su verslo organizavimo pradžia, t.y. parengti verslo planą.

2 Parengti sprendimus ir priemones kurios garantuotų organizacijos planų įgyvendinimą.

• Kontrolė ir reguliavimas – jo tikslas, nustatyti kaip laikomasi sudarytų veiklos planų ir organizacinių sprendimų.

Valdymo funkcijų klasifikavimas valdymo teorijoje yra nevienareikšmis, nes skirtingi autoriai yra nevienodos nuomonės.

AUTORIUSVALDYMO FUNKCIJOS

A. Fajolis 1. Planavimas. 2. Organizavimas. 3. Vadovavimas. 4. Koordinavimas. 5. Kontrolė.

L. Gjulikas 1. Planavimas. 2. Organizavimas. 3. Darbas su personalu. 4. Operatyvinis vadovavimas. 5. Koordinavimas. 6. Kontrolė ir atsiskaitomybė. 7. Biudžeto sudarymas.

G. Kuncas, S. O’Donelas 1. Planavimas. 2. Organizavimas. 3. Vadovavimas. 4. Koordinavimas. 5. Kontrolė.

M. Meskonas, M. Albertas, F.Chedouri 1. Planavimas. 2. Organizavimas. 3. Motyvacija. 4. Kontrolė.

F.S. Butkus 1. Planavimas. 2. Organizavimas. 3. Skatinimas. 4. Kontrolė. 5. Reguliavimas. 6. Atlyginimas.

A. Sakalas 1. Planavimas. 2. Organizavimas. 3. Vadovavimas. 4. Kontrolė. 5. Apskaita.

James A.F.Stoner, R.Edward Freeman, Daniel R.Girbert. 1. Planavimas. 2. Organizavimas. 3. Vadovavimas. 4. Kontrolė.

V.Damašienė 1. Planavimas. 2. Organizavimas. 3. Kontrolė. 4. Motyvacija

B.Neverauskas ir J.Rastenis 1. Planavimas. 2. Organizavimas. 3. Motivavimas. 4. Kontrolė. 5. Koordinavimas

A.Jonaitį 1. Prognozavimas 2. Planavimas. 2. Organizavimas. 3. Kontrolė ir reguliavimas

Visi minėti autoriai išskiria planavimą, organizavimą ir kontrolę. Taip pat beveik visi išskiria ir vadovavimą, tačiau tik F. S. Butkus valdymo funkcijoms priskiria atlyginimą, ko nedaro kiti. Tik L. Gjulikas mini biudžeto sudarymą. Ne visi autoriai išskiria vienodą skaičių valdymo funkcijų: vieni jų išskiria daugiau, kiti mažiau. Pvz. M. Meskonas, M. Albertas, F. Chedouri akcentuoja tik keturias funkcijas, o L. Gjulikas net septynias.

3. VALDYMO FUNKCIJŲ APIBŪDINIMAS

Pasak A. Sakalo ir V. Šilingienės, valdymo funkcijos yra susiję, jos veikia viena kitą. Įmonė rinkos sąlygomis gali funkcionuoti tik tada, kai jos savininkas ir visi darbuotojai geba objektyviai įvertinti išorines ir vidaus sąlygas, prognozuoja ateitį, numatyta linkme organizuoja savo veiksmus ir nuolatos kontroliuoja esamą padėtį.

Visas vadybos funkcijas galėtų apjungti schema. (žr. 1.pav.)

1.Pav. Vadybos funkcijų schema.

Pasak F. S.
“Planavimas yra visos veiklos efektyvaus valdymo pagrindas.” (F.S.Butkus. Organizacijos ir vadyba. Vilnius. Alma littera, 1996. – 68 pusl.) Planavimas – būsimosios veiklos sumanymas, pagrįstas racionalumo principu. Pagrindiniai planavimo bruožai: orientavimasis į ateitį ir racionalumas. (V.Damašienė.Valdymo pagrindai. Šiaurės Lietuva, 2002. – 41 pusl ) Planavimas tai būsimų veiksmų, jų eilės ir derinimo numatymas.

Planuojant reikia numatyti kaip pasiekti tikslą, suplanuoti konkrečius darbus, tų darbų tarpusavio ryšį ir eilę. Kadangi visos veiklos sėkmė labai priklauso ir nuo vadybos darbų sėkmingumo, turi būti numatyti ir pagrindiniai vadybos darbo momentai: Kaip bus organizuojamas darbas, kaip ir kokiu periodiškumu kontroliuojama, kada ir kieno reguliuojama.

Pasak A. Sakalo ir V. Šilingienės “…planavimas tampa vieninteliu visiems prieinamu būsimų galimybių ir problemų prognozavimo būdu. Jis sumažina neteisingų sprendimų priėmimo riziką, leidžia nustatyti bendrus organizacijų ir jų narių tikslus, sudaro veiksmingą kontrolės pagrindą.” Ir A. Sakalas svarbiu žingsniu laiko “…kaip įgyvendinti iškeltus uždavinius ir pasiekti užsibrėžtus tikslus.” (A. Sakalas ir V. Šilingienė. Personalo valdymas. Kaunas. Technologija, 2000.)

Dažnai tą patį tikslą galima įgyvendinti keliais būdais, iš kurių organizacijos vadovas turi pasirinkti patį tinkamiausią. Siekdamas rasti geriausią sprendimą, vadovas pirmiausia turi numatyti visas galimas alternatyvas ir išskirti jų privalumus ir trūkumus, ir nuspręsti, kuri jų geriausiai atitinka esamą bei numatomą situaciją. Priimtina planus vadinti ilgalaikiais, trumpalaikiais ir operatyviniais.

Organizavimas – tai nustatytiems tikslams pasiekti reikilingos sistemos sukūrimas. (V.Damašienė.Valdymo pagrindai.Šiaurės Lietuva, 2002. – 52 pusl.) Šiuo atveju organizavimo sąvoka suprantama kaip įrankis, priemonė įmonės tikslui pasiekti. Organizavimas – toks darbo, valdžios ir išteklių paskirstymo tarp organizacijos narių ir jų suderinimo procesas, kuris leidžia jiems pasiekti organizacijos tikslus. Organizuojant susidaro organizacijos santykių struktūra ir būtent per šiuos struktūrinius santykius bus siekiama ateities planų. ( James A.F.Stoner, R.Edward Freeman, Daniel R.Girbert.Vadyba, II papildytas leidimas. Poligrafija ir informatika, 2000. – 11 pusl )

F. S. Butkaus knygoje “Organizavimas – tai žmonių ir materialinių darbo elementų sistemos, leidžiančios įgyvendinti sprendimą, sudarymas.”( F.S.Butkus. Organizacijos ir vadyba. Vilnius. Alma littera, 1996. – 68 pusl.) Dažniausiai veikiančios organizacijos jau turi gamybinę bazę ir darbuotojų grupę. Tada telieka perskirstyti išteklius ir žmones darbo procese, numatyti jų funkcijas, konkrečias užduotis ir aprūpinti juos viskuo, ko reikia darbui. Panašiai rašoma ir A. Sakalo bei V. Šilingienės knygoje “Organizavimas – tai funkcija, kuria vadovai paskirsto darbus, atsakomybę, išteklius organizacijos nariams, kad jie efektyviai siektų organizacijos tikslų.” (A. Sakalas ir V. Šilingienė. Personalo valdymas. Kaunas. Technologija, 2000.) Organizuodamas vadovas turi apgalvoti ir sugebėti atsakyti į tokius klausimus:

• Kokios konkrečios užduotys turi būti vykdomos?

• Kokios medžiagos bus naudojamos kiekvienai užduočiai?

• Kas vykdys šias užduotis?

Vadovavimas – grupės ar visos organizacijos narių veiklos nukreipimas, įtakos darymas, siekiant atlikti būtinas užduotis. (James A.F.Stoner, R.Edward Freeman, Daniel R.Girbert.Vadyba, II papildytas leidimas. Poligrafija ir informatika, 2000. – 11 pusl.)

Vadovavimas vykdomas vadovui paskirstant užduotis, kurias pavaldiniai turi atlikti. Vadovavimui yra svarbu užtikrinti efektyvų vadovų ir pavaldinių bendradarbiavimą, siekiant organizacijos tikslų. Darbuotojų veikla gali būti efektyvi, kai kiekvienas žino šiuos dalykus:

• Ko yra siekiama?

• Ką konkrečiai jis turi padaryti?

• Kokie reikalavimai keliami?

Kai žmonės žino dėl ko dirba, jie dirba daug efektyviau ir kokybiškiau. Jie mato savo veiksmų tikslą ir būna daug aktyvesni.

Kontrolė – tai planinės ir faktiškos būklės lyginimas: normatyvinė – planuojama būklė lyginama su faktiška būkle ir rastas nukrypimas leidžia spręsti, ar kontroliuojamas procesas vyksta tinkamai. (V.Damašienė.Valdymo pagrindai. Šiaurės Lietuva, 2002. – 53 pusl.) Čia gaunama informaciją apie pasekmes, o ne apie nukrypimo priežastis, todėl svarbiausias kontrolės uždavinys – užkirsti kelią tokiems nukrypimams ateityje, t.y kontrolė turi būti profilaktinio pobūdžio. Kontroliuojant laikomasi ekonomiškumo principo: kontrolės išlaidosturi būti mažesnės nei teikiama nauda. Ji sėkminga tik tada, kai nustatomi konkretūs kontrolės rodikliai, kai juos galima palyginti su planiniais normatyviniais duomenimis. Laiku atlikta kontrolė įgalina pakoreguoti kintanti procesą.

A. Sakalo ir V. Šilingienės knygoje kontrolė pabrėžiama, kad ”Jos tikslas išsiaiškinti silpnas vietas ir klaidas, laiku jas ištaisyti ir neleisti joms pasikartoti.” Taip pat šioje knygoje išskiriami trys kontrolės proceso etapai:

• Vertinimo kriterijų nustatymas;

• Pasiektų rezultatų ir pasirinktų vertinimo kriterijų palyginimas;

• Būtinų koregavimo veiksmų atlikimas.

Jei kontrolė neranda jokių

nukrypimų nuo numatytos padėties, valdymo sistemai nereikia imtis jokių veiksmų. Kontrolės sukurta informacija užfiksuojama ir laikoma, nes daugelis darbų kartojasi, todel informacija apie darbų eigą gali būti reikalinga ateityje dirbant panašius, o kartais ir visai skirtingus darbus.

Papildomai norėčiau paminėti daugelių literatūros šaltinių aprašomą funkcija – motyvacija. Motivacija – tai savęs ir kitų pažadinimo veiklai procesas, siekiant savi ir organizacijos tikslų. (V.Damašienė.Valdymo pagrindai. Šiaurės Lietuva, 2002. – 53 pusl.) Motyvavimo sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio „movere“, kuris reiškia judėti, versti. Motyvavimas suprantamas kaip judėjimas, veiklos priežastis, kuri skatina veikti, žadina žmogaus veržlumą. Pažadinimas – tai kokio nors poreikio jausmas, turintis tam tikrą kryptingumą. Jis savo ruožtu tampa poreikio elgsenos išraiška, sukoncentruota tikslui siekti.

Kad elgsena būtų tinkamai stimuliuojama, turi būti:

• tikslas vertas dėmesio(motivavimo stiprinimas)

• stimulas tikslui siekti (atlyginimas)

• realus tikslas (realizavimo galimybė)

Kai poreikis patenkinamas, jis daugiau nestimuliuoja veiklos, kol neiškyla naujas. Pasitenkinimas, gautas siekiant užsibrėžto tikslo, veikiažmogaus elgesį ir būsimose panašiose situacijose. Todėl žmonės stengiasi pakartoti tą elgseną, kuri asocijuojasi su poreikių patenkinimu, ir vengia tokios, kuri asocijuojasi su nepakankamų pasitenkinimu.

Skiriamas vidinis motyvavimas ir išorinis motyvavimas. Jei darbuotojui būdingas vidinis motyvavimas, tai iš esmės jam nereikalingos motyvavimo priemonės. Jei nėra vidinio reikalingas išorinis motyvavimas.

Skiriamos poveikio priemonės:

• Administracinės juridinės

• Ekonominiai valdymo metodai

• Socialiniai kultūriniai valdymo metodai

4. ORGANIZACIJOS STRUKTŪRA

Kiekviena organizacija turi jai būdingą struktūrą. Organizacijos struktūra – tai žmonių ir kitų išteklių išdėstymas tam tikra tvarka ir tam tikra hierarchija. Organizacvijos struktūra padeda lengviau suskirstyti darbą į tam tikras užduotis ir lygius.

Organizacijos struktūros formavimasi lemia keletas veiksnių:

Aplinkos veiksniai, organizacijos koncentracijos ir specializacijos laipsnis, centralizacijos – decentralizacijos laipsnis, aprūpintumas ištekliais, veiklos cikliškumas, technologijos, organizacijos dydis, darbo pasidalijimo specifika, veiklos funkcijos.

Organizacijos struktūros formavimas turi keletą taisyklių:

Turi būti vieningi tikslai tarp organizacijos ir jos darbuotojų, struktūros paprastumas, ryšių arba komunikavimo efektyvumas, vienasmenis pavaldumas, pavaldinių skaičiaus ribojimas, valdymo pakopų ribojimas.

Kaip galime įsivaizduoti, organizacijose yra daug įvairių darbų ir struktūrinių grandžių, o darbai bei struktūrinės grandys vienoje organizacijoje skirsis nuo darbų ir struktūrinių grandžių kitoje.

4.1 ORGANIZACIJOS HIERARHIJA

Nuo pat industrializacijos pradžios vadovams rūpėjo, kiek žmonių ir struktūrinių grandžių galima valdyti efektingai. Šis klausimas susijęs su valdymo kontrolės mastu .

Valdymo kontrolės mastas: vadovui tiesiogiai atsiskaitančių darbuotojų skaičius. Taip pat vadinama kontrolės mastu arba valdomumo mastu.( James A.F.Stoner, R.Edward Freeman, Daniel R.Girbert.Vadyba, II papildytas leidimas. Poligrafija ir informatika, 2000. – 311 pusl.)

Valdymo kontrolės mastas rodo, kiek žmonių bei struktūrinių grandžių tiesiogiai atsiskaito tam tikram vadovui. Kai darbas paskirstytas, sukurtos struktūrinės grandys ir parinktas kontrolės mastas, vadovai gali nuspręsti dėl „komandų grandinės“ – schemos, kuri sukonkretina, kas kam atsiskaito. Ši atsiskaitomybės grandinė kaip linijos paprastai visuomet parodoma bet kurioje organizacinės valdymo struktūros schemoje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2602 žodžiai iš 8569 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.