Staigos valdymas ir jos struktūra
5 (100%) 1 vote

Staigos valdymas ir jos struktūra

1121314151



Turinys 2

Įvadas 3

Teorinė dalis 4

Praktinė dalis 13

UAB „Ober-Haus“ valdymas ir struktūra 13

Įmonės aprašymas 13

UAB „Ober-Haus“ valdymas ir valdymo struktūra 1

Išvados 19

Naudota literatūra 20Įvadas

Organizacija – tai socialinis vienetas arba grupė susijusių žmonių, turinčių tam tikrus savitus tikslus, arba žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui, dažnai turintis savą turtą ir valdymo organus. Taigi įstaiga yra vienas iš formalios organizacijos tipų. Kiekviena įstaiga ar įmonė turi savo struktūrą bei valdymą. O valdymas jau nuo seno buvo gyvenimo kokybės ir gerovės pamatas. Taigi kiekvienai visuomenei bei organizacijai reikalingas kokybiškas valdymas. Dauguma žmonių planuoja savo veiklą dienai, mėnesiui, metams ir organizuoja išteklius, reikalingus planui įgyvendinti. Vėliau juos lygina su tikslais bei uždaviniais, kurių ketino siekti. Ne mažiau svarbus yra ir įstaigos valdymo struktūros klausimas. Juk kiekviena konkreti įstaiga turi savitą struktūrą, nuo kurios taip pat priklauso pelno siekimas bei planų įgyvendinimas. Tai neatsiejama bet kurios organizacijos dalis be kurios ji paprasčiausiai negalėtų veiksmingai ir pelningai funkcionuoti bei teikti visuomenei reikalingas prekes ir paslaugas. Manau, kiekvienas sutiksime, kad įstaigos valdymas ir struktūra – tai bene svarbiausia vaidmenį vaidinantys komponentai kiekvienos realios, naujos ar senos, organizacijos gyvenime.

Mano namų darbo pagrindinis tikslas – išanalizuoti įstaigos valdymą ir struktūrą įvairiuose literatūros šaltiniuose, o taip pat mano pasirinktoje konkrečioje įmonėje, bei palyginti surinktą informaciją (patikrinti ar teorija atitinka praktiką).

Mano užsibrėžti uždaviniai šiam namų darbui:

 Apibrėžti valdymo bei valdymo struktūros sąvokas;

 Pateikti literatūros šaltiniuose rastą informaciją apie įstaigos valdymą bei struktūrą;

 Pateikti valdymo ir struktūros panašumus bei skirtumus rastus įvairiuose literatūros šaltiniuose;

 Pasirinkti ir trumpai aprašyti konkrečią įmonę;

 Apibūdinti vykdomą valdymą bei esamą struktūrą mano pasirinktoje konkrečioje įmonėje;

 Pateikti išvadas apie teorijos ir praktikos atitikimą arba neatitikimą mano nagrinėjama tema bei pateikti pasiūlymus;

Teorinė dalis

Valdymas pačia bendrausia prasme suprantamas kaip žmonių veiklos sritis, visuma atliekamų darbų, kuriais yra užtikrinamas žmonių, kolektyviai (bendrai) kuriančių vertybes, darnus ir efektyvus darbas. Valdymas, įvairios jo funkcijos susiformavo darbo pasidalijimo procese, t. y. Valdymas iš pradžių atsiskyrė nuo tiesioginių gamybos (technologinių) operacijų, o vėliau atsirado specializuoto valdymo poreikis. Tai jau reiškė, jog įvyko pačios valdymo veiklos darbo pasidalijimas. Tokią nuomonę apie valdymą pateikia J. Žvinklys ir E. Vabalas. [4, 97 psl]. Tuo tarpu L. Juozaitienė ir J. Staponkienė mano, kad „ valdymą reikia vertinti kaip ciklą susidedantį iš konkrečių vadybinio darbo sričių, vadinamų valdymo funkcijomis. Valdymo funkcija – tai konkreti vadybinės veiklos sritis.

Valdymas – tai gamybos ir paslaugų eigos reguliavimo sistema. Pirmiausia dėmesys sutelkiamas į išteklių perdirbimą, į produktus ar paslaugų teikimą. Antra, gamybos ar paslaugų procesas kartojasi, taigi ir planuojama nuolat, ciklais, reikia sekti, kaip planas vykdomas ir jį tobulinti. Nepaisant to, kad prekių ir paslaugų teikimas yra gana skirtingi dalykai, jiems abiem būdingos tos pačios taisyklės:

– Įmonės veikla turi būti orientuota visų pirma į vartotojus, jų poreikių tenkinimą ar aptarnavimo tobulinimą;

– Nuolatinis gamybos ir paslaugų tobulinimas – pagrindinis įmonės sėkmės rodiklis;

– Praktikoje patikrinti valdymo principai reikalingi gamybos ar paslaugų operacijoms valdyti;

– Reikia numatyti būdus, kaip gamybos vadovai galėtų prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkybių ( naujų technologijų, paslaugų teikimo ar naujų produktų gamybos).

E. Bagdonas ir L. Rapalienė pateikia tokius valdymo principus: pažinti savo vartotojus ir konkurentus; gamybos proceso padalijimas į operacijas ir jų sujungimas į srovines linijas; pasiruošimo ir paleidimo laikas; prekes gaminti ir vartotojui pristatyti patogiais kiekiais; mažinti tiekėjų skaičių, turėti kelis patikimus tiekėjus; mažinti produktui pagaminti reikalingą komponentų skaičių; visuotinės kokybės principas; sukurti gamybines ląsteles ir srovines linijas; sutvarkyti darbo vietą; darbuotojų meistriškumas ir „plati“ kvalifikacija; fiksuoti gaminamos produkcijos kiekį ir kokybę; problemas turi spręsti patys vykdytojai; išlaikyti ir tobulinti dabartinę įrangą bei personalą; įsigyti paprastus, pigius ir paslankius įrengimus; automatizuoti tuos gamybinius procesus, kurie yra pakankamai pastovūs; patartina turėti keletą įrengimų, gamybinių ląstelių, srovinių linijų kiekvienam produktui, paslaugai ar klientui; stengtis nuolat tobulėti. [7, 68-73 psl]

Plačiau pakalbėsiu apie valdymo funkcijas, nes mano nuomone, būtent jos ir sudaro įstaigos valdymo esmę. Valdymo funkcijos turi specifinį charakterį, turinį ir gali būti atliekamos savarankiškai, kaip tarpusavyje nesusijusios, taip ir neatsiejamos viena nuo kitos. Kitaip tariant, valdymo sistemoje visos valdymo funkcijos
sudaro vieningą procesą. Taigi nagrinėtoje literatūroje radau paminėtas tokias valdymo funkcijas:

 Vadovavimas;

 Planavimas;

 Organizavimas;

 Kontrolė. [3, 38 psl; 5,66 psl.]

Štai tokį klasifikavimą aš radau B. Martinkaus knygoje „Įmonės ekonomika“ bei K. Lukaševičiaus „Verslo vadyba“. Tuo tarpu L. Juozaitienė „Verslo ir vadybos įvade“ išskiria šiek tiek skirtingas funkcijas :

 Planavimas;

 Organizavimas;

 Motyvavimas;

 Koordinavimas;

 Kontrolė. [2, 100 psl.]

Trys iš minėtų funkcijų yra tapačios, o kaip dar viena papildoma funkcija yra pridėtas motyvavimas, taip pat vietoj vadovavimo funkcijos pateikiant koordinavimo. Dabar trumpai pakalbėsiu apie kiekvieną iš minėtų funkcijų.

Vadovavimas – tai, taikant įvairius valdymo metodus, žmonių grupės sutelkimas ir nuteikimas vykdyti tam tikrus veiksmus, tų veiksmų koordinavimas, siekiant užsibrėžtų tikslų. Vadovavimo funkcija atliekama visose įmonėse.

Planavimas – tai sumanymų ir įvairių veiksmų perspektyvinis numatymas, jų išdėstymas per ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį. Kiekvienas žmogus planuoja, galvodamas apie ateitį, kaip įgyvendins savo svajones, numato savo būsimus veiksmus tam tikrą momentą, dieną, savaitę ar per ilgesnį laikotarpį.Vieni planai gali būti abstraktūs, kiti – aiškesni, konkretizuoti ir detalizuoti (kartais vadinami programomis, veiklos kryptimis).

Organizavimas – tai ta tikras veiklos reglamentavimas, atskirų veiksmų (operacijų) atlikimo būdų ir tvarkos nustatymas ei įgyvendinimas. Efektyvus organizavimas remiasi moksliškai pagrįstais gamybos ir darbo organizavimo metodais.

Kontrolė – reikalinga, kad sužinotume, kaip vykdomos įvairios techninės ir ekonominės užduotys, kokių esama kliūčių ar sunkumų. Šią funkciją būtina vykdyti per visą veiklos organizavimo procesą, kad galėtume gauti informacijos apie užduočių vykdymą ar net pasirengimą vykdyti tas užduotis kuo anksčiau ir galėtume laiku imtis reikiamų priemonių. Kontrolės tikslas – užtikrinti, kad vartotojui reikiamu laiku būtų pateikiama kokybiška prekė (paslauga) ir kad įmonė tai darytų patirdama kuo mažesnes sąnaudas. Todėl įmonės vadovai turi spręsti, kokias kontrolės formas ir metodus pasirinkti priklausomai nuo išryškėjusių problemų ir esamų galimybių. [3, 38-40psl]

Koordinavimas – organizacijos funkcija, savo esme panaši į organizavimą. Kartais ji yra priskiriama organizavimo funkcijai, t.y. suprantama kaip jos dalis. Ji siekia visų valdymo procesų sklandumo; atskirų struktūrinių grandžių veiklų integravimo procesas, siekiant organizacijos tikslų. Be koordinavimo žmonės nesuvoktų savęs kaip visos organizacijos dalies ir imtų rūpintis tik savo skyriaus interesais visos organizacijos tikslų sąskaita. Koordinavimas įgalina organizacijos struktūriniams padaliniams sužinoti tai, ką daro kiti, kuo jie gali vieni kitiems padėti ir kaip suderinti interesus, atsižvelgiant į visos organizacijos siekius.

Motyvavimas. Motyvacija – tai savęs bei kitų skatinimas tam tikrai veiklai, siekiant individualių bei organizacijos tikslų. Tradicinis požiūris į motyvaciją formuojamas tikint tuo, kad darbuotojai yra ištekliai, kuriuos reikia priversti efektyviai dirbti. O juk žmogaus elgesys visada yra motyvuotas. Kartais žmogus stropiai atlieka savo darbą, tačiau kartais jo vengia. Bet kuriuo atveju reikėtų ieškoti elgesio motyvų. Labai svarbu motyvuoti darbuotojų veiklą – tai yra suvokti jų interesus, suteikti jiems galimybę realizuoti gebėjimus darbo procese. [2, 106-108 psl.]

E. Bagdonas, E. Kazlauskienė knygoje „Biznio įvadas“ sąvoką „valdymas“ sutapatina su sąvoka „veiklumas“. Visi veiklumą sudarantys veiksniai (planavimas, organizavimas, aktyvinimas, vykdymas, kontrolė) sunkiai apčiuopiami. Galime susitikti su direktoriumi, jo pavaduotojais, cechų viršininkais, buhalteriais ir t.t., tačiau jie nedirba tiesiogiai prie staklių, nevairuoja transporto priemonių, nuo to, kaip jie sugeba tvarkyti kitų darbą priklauso įmonės sėkmė – ar visi įrengimai bus panaudoti, ar bus sukurti ir pagaminti nauji produktai, ar gera bus produkcijos kokybė, ar daug bus produkcijos pirkėjų ir paslaugų vartotojų. Šių asmenų sugebėjimus mes vadiname veiklumu (valdymu), o juos visus vienu vardu – vadovais. [6, 19-20 psl.]

Bet kuri įmonė ir jos valdymas neįmanomi be valdymo struktūros. Struktūra statiniu požiūriu – tai socialinės ekonominės institucijos (įmonės, universiteto) žmonių išdėstymas, suprantamas atsietai nuo jų funkcijų, arba hierarchija. Hierarchija – tai daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant iš viršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotas pavaldumo ir priklausomybės pakopas. Struktūra dinaminiu požiūriu – tai priemonių taikymas tam tikriems tikslams pasiekti. Organizacijos struktūra – tai priemonių visuma darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir koordinuoti šių užduočių vykdymą ( H. Minzbergo apibrėžimas). Organizacinę struktūrą padeda sukurti:

 Tikslų vienybė. Tai reiškia, kad tarp įmonės tikslų ir padaliniams keliamų užduočių turi būti glaudus ryšys.

 Struktūros paprastumas. Juo struktūra paprastesnė, tuo lengviau personalas prie jos prisitaiko ir tuo aktyviau darbuotojai dalyvauja įgyvendinant
organizacijos tikslus.

 Komunikavimo efektyvumas. Struktūra turi užtikrinti greitą ir tikslų informacijos perdavimą ir greitą grįžtamąjį ryšį.

 Vienasmenis pavaldumas. Struktūra turi būti tokia, kad darbuotojas gautų paliepimus tik iš vieno vadovo.

 Pavaldinių skaičiaus ribojimas. Jų skaičius turi būti toks, kad vadovas galėtų kokybiškai paruošti jiems užduotis ir kontroliuoti jų vykdymą. Juo aukštesnė valdymo pakopa, tuo mažiau turėtų būti pavaldinių.

 Valdymo pakopų skaičiaus ribojimas. Juo daugiau pakopų, tuo ilgiau informacija eina iš viršaus į apačią ir atgal, tuo labiau ji iškraipoma.

 Veiklos sričių atskyrimas. [7, 100-101 psl]

Trumpai apie veiksnius, kurie lemia įmonės valdymo struktūrą. Labiausiai lemiantis veiksnys – darbo vietos, kuriose dirba darbininkai. Darbo vietų reikalavimų visuma, tų reikalavimų nomenklatūra ir parodo, kokia turėtų būti organizacinė valdymo struktūra, ko reikėtų, kad darbininkai galėtų dirbti našiai, darniai ir be sutrikimų. [4, 109 psl]. L. Juozaitienė, J. Staponkienė išskiria daugiau veiksnių, kurie turi įtakos valdymo struktūros dinamiškumui.

1) Ekonominiai;

2) Socialiniai;

3) Struktūriniai;

4) Mokslo ir technikos naujovės.[3, 47 psl].

Pačią organizacinę valdymo struktūrą (OVS) suprantame kaip gamybinių bei valdymo elementų organizavimą ir jų priklausomybės nustatymą. Tokį apibrėžimą pateikia B. Martinkus, S. Žičkienė. OVS reiškia įmonių veiklų padalijimo, sugrupavimo bei vadovų ir darbuotojų, atskirų vadovų ir darbuotojų santykių koordinavimo būdą. Formuojant bei reorganizuojant organizacinę valdymo struktūrą rekomenduojama laikytis tokių principų: tikslų vieningumo, tikslingumo, centralizavimo ir decentralizavimo, delegavimo ir kompetencijos paskirstymo, darbo pasidalijimo (specializacijos), struktūros paprastumo, vienvaldiškumo, ribotų valdymo lygių skaičiaus, riboto pavaldinių skaičiaus ir kt. Manau, visi sutiksim, kad valdymo struktūra daro labai didelę įtaką organizacijos veiklai: ji gali skatinti veiklos plėtrą ir ją stabdyti. Todėl organizacinė valdymo struktūra turi būti tokia, kad leistų organizacijai įgyvendinti pagrindinės veiklos strategiją.

Kiekvienos įmonės strategija ir aplinkos sąlygos kitokios, todėl galima didelė OVS įvairovė. B. Martinkus, S. Žičkienė savo knygoje išskiria tokias OVS rūšis:

 Patriarchalinė;

 Linijinė;

 Funkcinė;

 Linijinė – funkcinė (štabinė);

 Programinė – tikslinė;

 Matricinė. [3, 47 psl.]

Tačiau kitoje mano nagrinėtoje knygoje J. Žvinklio ir E. Vabalo „Įmonės ekonomika“ radau išskirtus tik keturis valdymo struktūros tipus:

 Paprastoji;

 Funkcinė;

 Cechinė;

 Matricinė.

Čia taip pat paminėta, kad kiekvienos įmonės savitumas reikalauja unikalios struktūros. O išvardyti keturi organizacinės struktūros variantai yra tarsi baziniai konkrečios įmonės valdymo struktūros elementai. [4, 110 psl.] Pabandysiu aptarti visas paminėtas valdymo struktūrų rūšis nes kai OVS tipai skirtingi, įvairiai duodami sprendimų įgaliojimai, nurodymai, skiriasi jų vykdymo priežiūra ir kontrolė.

Patriarchalinė – nelabai formalizuota. Įmonėje dubliuojamas šeimos modelis. Aukščiausio lygio vadovas (įmonininkas, savininkas – patriarchas) savo valia skirsto teises ir pareigas. Jis gali bet kuriuo momentu įsikišti į žemesnio lygio vadovo sprendimo sritį. Vyrauja paklusnumas ir nuoširdumas. Ši struktūra galima smulkiose firmose; firmos savininkas turi būti aukštos moralės. Trūkumai: valdomas elementas (bendradarbis) vienu metu gali gauti nurodymų iš daugelio vadovų; žemesnio lygio vadovų autoritetą gali pažeisti aukštesnio lygio vadovai.

Linijinė – paprasčiausia organizacinė struktūra, paremta tiesioginiu valdymu. Priešingai negu patriarchalinėje sistemoje, sistemos kompetencija labai tiksliai apibrėžta. Kiekvienas darbuotojas nurodymus gauna iš vieno vadovo. Sukuriama griežta valdymo sistema. Ji taikoma smulkiose įmonėse, čia kiekvienas padalinys atlieka tik savo funkcijas. Valdymo sistemoje nusveria hierarchinė valdymo sistema. Privalumai: paprastumas vienvaldiškumo principo laikymasis, lengvai koordinuojamas tikslo siekimas, atsakomybės paskirstymas atskiroms valdymo veiklos dalims. Trūkumai: reikia aukštos kvalifikacijos specialistų, prieštarauja darbo specializacijai, silpnas ryšys tarp atskirų veiklos sričių (padalinių). Tokia ryšių sistema dažniausiai taikoma iki cecho lygio.

Funkcinė – sudaroma, kai didėjant gamybos apimtims, vienas padalinys negali spręsti skirtingų funkcinių klausimų (pvz. planavimo, finansų, techninių), todėl funkcijos skaidomos į dalis, t.y. specializuojamasi. Tada toks padalinys valdymo elementus veikia atskirai. Šiuo atveju darbai specializuoti, funkcijos sukonkretintos, bet atsiranda daug funkcinių vadovų, kurie visiškai atsako už tai, kaip vykdomos tik tos srities funkcijos, tačiau neatsako už bendrus darbo rezultatus, todėl tokių vadovų priimti sprendimai tarpusavyje gali būti nesuderinami. Didžiausias trūkumas – nėra bendros atsakomybės, nes ji skaidoma vadovams, be to, kiekvienas darbų vykdytojas turi daug vadovų. Tokios struktūros elementai sudaro šiuo metu taikomas organizacines valdymo struktūras.

Linijinė – funkcinė (štabinė) apima linijinę
organizaciją kartu su keliais įmonės skyriais, aptarnaujančiais linijinius skyrius, tiesiogiai įtraukiamus į sprendimų priėmimo procesą. Šiuo atveju funkciniai elementai, (pvz. ekonomistai, teisininkai) suburti į specialius padalinius – štabus, parengtą medžiagą perduoda vadovui, o šis, jei siūlomo sprendimai tinka, pagal tam tikrą hierarchiją perduoda valdomiems elementams. Tuomet parengtų priemonių diegimas derinamas centralizuotai. Privalumai: tikslus funkcijų pasiskirstymas, vienvaldiškumo principas, valdymo funkcijos specializuotos ir aiškios. Trūkumai: stinga operatyvumo, ilgai trunka derinimas, sprendimas bei įdiegimas. Be to, konsultantai, turėdami didelių poveikio galių ir nebūdami tiesiogiai atsakingi už priimtus sprendimus, gali vykdyti palankią politiką.

Programinė – tikslinė organizacinė valdymo struktūra tinka tam tikrai gamybinei sistemai kompleksiškai įgyvendinti, orientuojant ją į specialų tikslą. Šios struktūros pagrindinis elementas – specialus valdymo organas, kuris turi formuoti, koordinuoti ir reguliuoti visus kontrolinius ryšius.

Matricinė – organizacinė valdymo struktūra, kuri dar vadina,a „daugiakomande sistema“ – tai hibridas, kuriuo siekiama suderinti dviejų skirtingų struktūrų tipų panašumus išvengti jų trūkumų. Organizacijoje su matricine struktūra tuo pačiu metu veikia du struktūros tipai. Faktiškai darbuotojai turi du vadovus, t.y. jie dirba dviejose komandų grandinėse. Viena komandų grandinė yra funkcinė, arba divizinė, o antroji horizontalus persidengimas, darbuotojus iš įvairių padalinių įtraukiant į programos, projekto ar verslo komandą, kuriai vadovauja programos, projekto ar verslo grupės vadovas – komandai skirtos užduoties specialistas. Programos vadovas gauna ypatingų įgaliojimų, kurie suteikia, nepažeidžiant nusistovėjusių linijinės – funkcinės struktūros ryšių, galimybę kontroliuoti operatyvinį ir einamąjį programos valdymą. Nors ši sistema gan sudėtinga, ji turi ir savų privalumų: padeda išvengti specialistų darbo dubliavimo, mažina išlaidas, vyrauja aiški atsakomybė tiek už funkciją, tiek už konkrečią užduotį, sumažėja koordinavimo problemų, nes daug svarbių specialistų dirba grupėje kartu. Užtikrinamas organizacijos lankstumas, užduočių pateikimo vaizdumas ir operatyvumas. Trūkumas: ne kiekvienas darbuotojas lengvai prisitaiko prie matricinės sistemos, nes darbo grupės narys yra pavaldus ir šios grupės vadovui, ir vadovui to funkcinio padalinio, kuriame jis nuolat dirba. Tam, kad darbas būtų efektyvus, darbo grupės narių tarpusavio bendradarbiavimo įgūdžiai turi būti geri, o patys nariai turi būti pasirengę bendradarbiauti. Todėl tenka specialiai rengti darbuotojus, mokyti juos tarpusavio santykių. Žemesnio rango pavaldiniai automatizuotu būdu gali gauti nurodymų iš įvairių struktūrinių padalinių vadovų, t.y. iki galo neišlaikomas vienvaldiškumo principas. Matricinė organizacinė valdymo struktūra tinkamiausia projektavimo, mokslo tiriamojo darbo profilio organizacijoje, kur įvairūs specialistai iš skirtingų padalinių kviečiami dirbti prie vieno ar kito projekto, kurti ar įdiegti naują gaminį. [3, 47-52 psl.]

Paprastoji valdymo struktūra – nesamdant profesionalaus valdymo personalo, ūkinius bei komercinius sprendimus priima vienas vadovas. Dažniausiai taikoma personalinės įmonės valdyme. Mano manymu, tai tas pats kas linijinė struktūra.

Funkcinė valdymo struktūra – dažniausiai yra įmonėse, kurios gamina, parduoda vieno pavadinimo produktą ar kelis, bet artimai susijusius tarpusavyje ar su jų realizavimo rinkomis. Tokios įmonės valdymo darbuotojai grupuojami pagal jų atliekamus darbus, panašų išsilavinimą. Darbuotojai, vykdantys tokias pačias užduotis, suburiami į vieną atskirą įmonės padalinį – skyrių, biurą.

Cechinė (padalinių) valdymo struktūra – šiuo atveju reikia formuoti padalinius, sukurti savotiškus savarankiškus padalinius ar cechus (divisions), kurie patys darytų viską – ir projektuotų, ir gamintų, ir pardavinėtų savo produktus (paslaugas). Taigi tai rodo, jog visa veikla, gaminant tam tikrą prekę ar paslaugą, sugrupuojama į savarankiškus, autonomiškus vienetus. [ 4, 110 – 115 psl]

Tuo tarpu L. Juozaitienės ir J. Staponkienės knygoje radau tokį sakinį: „praktiškai naudojamos tokios organizacijų struktūros formos: linijinio valdymo sistema ir funkcinė valdymo sistema“ Čia minima tik hierarchinė įmonės valdymo sistema, kuri sudaryta iš atskirų struktūrinių ar funkcinių padalinių, kurie yra tik tikroje valdymo grandyje ar pakopoje. Kas man pasirodė įdomu, kad pavyzdžiui struktūra gali būti pritaikoma pagal gaminamus gaminius. Visi konkretaus produkto gamybos ir realizavimo įgaliojimai perduodami atskiram vadovui. Čia aiškesnė atsakomybė už pelno gavimą, lengviau reaguojama į pokyčius rinkoje. Dar gali būti įmonės organizacinė struktūra orientuota į vartotojus, kai įmonės produktai tenkina kelių didelių vartotojų grupių poreikius ir jei šie vartotojai be bendrųjų požymių turi dar ir specifinių. Arba pagal buvimo vietą (geografinė struktūra), kai įmonės turi stambius padalinius kitose teritorijose, bei suskirstyta pagal užduotis , joms priskiriama projektinė struktūra, kuri sudaroma laikinai konkrečiam uždaviniui įgyvendinti ( mano
pats kas matricinė valdymo struktūra). [2, 105-106 psl.]

Vienoje iš nagrinėtų knygų radau išskirtas tik vertikalią (darbuotojas turi tik vieną vadovą) ir horizontalią (darbuotojas turi kelis vadovus) struktūras, tik poto jos yra skaidomos į mažesnius vienetus. [7, 106 psl.]

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2978 žodžiai iš 5955 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.