Stalinas (1879 – 1953)
Stalinas (Josifas Džiugašvilis) gimė 1897 12 21 Gorio mieste Gruzijoje, batsiuvio šeimoje. Nuo 1894 m. mokėsi Tiflisio stačiatikių dvasinėje seminarijoje. Už dalyvavimą marksistinėje veikloje 1899 m. pašalintas iš seminarijos, tapo profesionaliu revoliucionieriumi. 1902 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą (tai buvo tik pirmasis iš šešių jo areštų). Iki 1917 m. jis buvo aktyvus RSDDP (b) narys, šiuo laikotarpiu (1913 m.) ir pasirinko pseudonimą „Stalinas“ („plieninis žmogus“).
1917 m. Spalio bolševikiniame perversme Stalinas neturėjo pagrindinio vaidmens. Tačiau kitus dvejus metus jis buvo labai aktyvus (1917 – 1922 buvo RSFSR tautybių reikalų, 1919 – 1920 m. – valstybės kontrolės, 1920 – 1922 m. – inspekcijos liaudies komisaru) ir 1922 metais tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Šis postas leido jam stipriai įtakoti partijos valdymą ir lėmė sėkmę kovojant dėl valdžios po Lenino mirties. Aišku, jog Leninas norėjo, kad jo įpėdinis būtų Trockis. Savo politiniame testamente Leninas teigė, jog Stalinas pernelyg žiaurus ir turi būti pašalintas iš generalinio sekretoriaus posto. Tačiau po Lenino mirties, 1924 m. pradžioje, Stalinui pavyko Lenino testamentą nuslėpti. Be to, pasisekė sujungti jėgas su politinio biuro svarbiais nariais L. Kamenevu ir G. Zinovjevu ir suformuoti „troiką“, kuri padėjo susidoroti su Trockiu ir jo pasekėjais. Po to Stalinas sutriuškino ir šiuos savo sąjungininkus. Iki 1930 m. jis tapo vieninteliu SSRS diktatoriumi. Jis padarė galą Lenino ūkinių nuolaidų (NEP_o) politikai ir pradėjo beatodairišką SSRS pramoninimo ir kolektyvinimo programą, vykdomą penkmečiais. Organizavo masinius teroro aktus. Dėl valdžios kaltės 1932 – 1933 m. badu mirė 7 – 13 mln. žmonių. 1936 – 1938 m. surengė represijas prieš partijos ir armijos vadus. Jam vadovaujant, 1936 m. buvo priimta SSRS konstitucija, skelbusi apie socializmo pagrindų sukūrimą.
1939 m. suartėjo su nacių Vokietija, remdamasis su ja pasirašytais slaptais susitarimais. 1939 – 1940 m. užgrobė Pabaltijį, dalį Lenkijos, Suomijos, Besarabiją. Bet Vokietijai užpuolus SSRS 1941 06 22, sėkmingai organizavo gynybą, o vėliau ir Vokietijos sutriuškinimą, dalyvavo Teherano (1943 m.), Jaltos ir Postdamo (1945 m.) antihitlerinės koalicijos konferencijose. 1945 m. pats sau suteikė SSRS generalismo vardą. Po karo įvedė bolševikinį režimą daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, vykdė trėmimus Pabaltijyje ir kitur. Mirė Maskvoje 1953 03 05. Stalino kultas ir klaidos pasmerktos 1956 m. partijos XX suvažiavime.
Lietuva
Praėjus savaitei po Vokietijos ir SSRS Nepuolimo sutarties pasirašymo, Hitleris užpuolė ir su Stalinu pasidalijo Lenkiją. Sovietų sąjungai užėmus Lenkijos valdomą Vilniaus kraštą, atsirado bendra Lietuvos ir SSRS siena. Bėgdami nuo karo į Lietuvą pasitraukė apie 13 500 Lenkijos karių ir daug civilių.
Prieš užpuldama Lenkiją, Vokietija Lietuvai siūlė pulti kartu ir atsiimti Vilniaus kraštą. Lietuvoje buvo politikų entuziastingai palaikiusių šią idėją, bet Vyriausybė griežtai laikėsi neutraliteto.
Sutriuškinusios Lenkiją SSRS ir Vokietija 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė „Sienų nustatymo ir draugystės sutartį“, kurių vienas iš slaptųjų protokolų pakoregavo interesų ribas, nustatytas 1939 m. rugpjūčio 23 dienos susitarimais. Vokietija mainais už Lenkijos teritorijos dalį Lietuvą perdavė SSRS, o pietvakarinę Suvalkiją pasiliko sau. Šis susitarimas nulėmė Lietuvos okupaciją, nes kitaip valstybės padalyti buvo neįmanoma.
Savitarpio pagalbos sutartys
Stalinas siekė pajungti Baltijos šalis, kurios pagal susitarimus su Vokietija pateko į SSRS įtakos sferą. Šiurkščiu spaudimu Sovietų Sąjunga privertė Estiją ir Latviją su ja pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis. Pagal jas Latvijoje ir Estijoje buvo įkurdinta SSRS karinių bazių, o į svarbiausius uostus atplaukė karo laivų. 1939 m. rugsėjo pabaigoje, kitą dieną po sutarties su Vokietija pasirašymo, SSRS pareiškė norą sudaryti panašią sutartį ir Lietuvai. Derybų metu Lietuvos delegacijai buvo atvirai pasakyta apie SSRS ir Vokietijos susitarimą dėl Lietuvos. Stalinas turėjo kozirį – Vilniaus kraštą, kurį užėmė per karą prieš Lenkiją. Sovietų diplomatai grasino Lietuvai atsisakius pasirašyti sutartį Vilnių prijungti prie Baltarusijos. Kokios buvo derybos rodo šis faktas: Stalinas nutraukė J. Urbšio argumentų prieš bazių kūrimą dėstymą ir pareiškė: „Jūs per daug įrodinėjate“. Lietuvos politikai net svarstė galimybę atsisakyti Vilniaus, bet buvo aišku, kad bolševikai sieks savo tikslo nepaisydami nieko. Grėsė karas. Lietuvos vyriausybė nusileido. 1939 m. spalio 10 d. šalių užsienio reikalų ministrai pasirašė „Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos – SSRS savitarpio pagalbos sutartį“. Lietuva atgavo sostinę, bet jos teritorijoje – Naujojoje Vilnioje, Prienuose, Alytuje ir Gaidžiūnuose (prie Jonavos) – buvo įkurdintos SSRS karinės įgulos. Raudonosios armijos bazėse buvo apie 20 tūkst. karių, per 100 tankų ir kitos ginkluotės. Tos pajėgos savo dydžiu prilygo Lietuvos taikos meto kariuomenei. Lietuvos politikai ir didelė visuomenės dalis sutarties pasirašymą vertino kaip nepriklausomybės saulėlydžio pradžią. Tai suprato ir Vyriausybė,
ir Prezidentas. Keletą kartų vyko pasitarimai, kuriuose svarstyta, kaip reikėtų elgtis iškilus okupacijos pavojui. Realiai padaryta buvo labai mažai.
Suprasdama pavojų, kurį kėlė Raudonoji armija, Lietuvo vyriausybė stengėsi spręsti visas kylančias problemas. Iki 1940 m. gegužės vidurio Lietuvos ir SSRS santykiai nebuvo temdomi jokių nesusipratimų. Tai pripažino ir SSRS.
Birželio ultimatumas ir Lietuvos okupacija
1940 m. gegužės pradžioje, okupavusi Beniliukso šalis, Vokietija pradėjo triuškinantį žygį prieš Prancūziją. Pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į įvykius Vakarų Europoje. SSRS vadovybė nutarė išnaudoti šį patogų momentą Baltijos šalims okupuoti. Lietuva dėl savo strateginės padėties tapo pirmąja auka. SSRS karinė vadovybė numatė, kad užėmus kitos dvi Baltijos šalys nebeteks net teorinių galimybių priešintis.
1940 m. birželio 14 dieną vėlai vakare Lietuvos užsienio ministrui, buvusiam Maskvoje, įteikta ultimatyvi nota. SSRS vadovybė melagingai apkaltino Lietuvą savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir rusų kareivių grobimu. Ji pareikalavo nuteisti Lietuvos vidaus reikalų ministrą ir saugumo departamento direktorių, pakeisti vyriausybę ir leisti į Lietuvą įžengti Raudonajai armijai. Įteikiant notą buvo pasakyta, kad atsakymo bus laukiama iki 10 val. ryto, o jeigu atsakymas bus neigiamas, Raudonoji armija vistiek įžengs į Lietuvą. Įsakymo pulti laukė gausūs SSRS kariniai daliniai. Prieš įteikiant ultimatumą Rusijoje buvo parengti lageriai, pasiruošta priimti maždaug 50 tūkst. belaisvių. Naktį prasidėjo provokacijos pasienyje, o Lietuvos vyriausybė sprendė, ką daryti. Visiems buvo aišku, kad Lietuvos kariuomenė negali apginti nepriklausomybės. Konkretaus pasipriešinimo plano nebuvo. Net turima kariuomenė nebuvo pasirengusi kovai. Dalis ginkluotės buvo poligonuose. Prezidentas A. Smetona ir keli ministrai siūlė pasipriešinti, o Ministras Pirmininkas A. Merkys ir kabineto dauguma – priimti ultimatumą. Jie aiškino, kad pasipriešinti nėra jokių galimybių, o karas pareikalaus daug aukų, gali kilti pavojus tautos egzistencijai. Nuotaika buvo tokia, kad Prezidentas, pirmininkavęs paskutiniam posėdžiui, net nepasiūlė balsuoti dėl pasipriešinimo.