Stalingradas
5 (100%) 1 vote

Stalingradas

Operacija Mėlyna (Blue)

Per 1941 – 1942 m. žiemą rusų frontas stabilizavosi. Rusiškos žiemos milžiniškas šaltis sukaustė abi kovojančias puses. Vokiečiams daugiausiai problemų kėlė logistikos problemos (kariuomenėje yra posakis: mėgėjai galvoja apie taktiką, o profesionalai apie logistiką). OKW (Oberkomando der Wehrmacht) visais įmanomais keliais bandė spręsti šią susidariusią problemą. Aukšti Luftwaffe pareigūnai, tokie kaip feldmaršalas Erhard Milch, ginčijos, kad reikia suvienyti visus pasiekimus Rytų fronte. Jis turėjo mintyje visus milžiniškus resursus, kuriais Vokietija dabar gali pasinaudoti, bet pilnavertis jų panaudojimas karo pramonei užimtų daug laiko.

Laikantis nuomonės, kad tik puldamas gali laimėti karą, Hitleris ir OKW aukščiausi karininkai paskelbė apie operaciją Mėlyna. Paliekant Šiaurines ir Centrines armijas vietoje, jie ketino nusiųsti dvi Armijų grupes į Kaukazą ir užimti Sovietų naftos telkinius, bei atkirsti Volgos upe einantį tiekimo kelią ties Stalingradu. Hitleris tikėjo kad tokia operacija atkertant tiekimą Volgos upe ir perimant Kaukazo kontrolę privers Sovietų sąjungą pasiduoti.

Netrukus prasidėjo masinė Vokietijos pajėgų Rytų fronte reorganizacija, bei ją sekė aukštųjų vadų pasikeitimai. Hitleris atleido feldmaršalą von Brauchitsch, dėl savavališko pajėgų atitraukimo. Von Rundstedt buvo atleistas iš Armijų grupės Pietūs vado pareigų, dėl įsakymo atsitraukti be aukštesnės vadovybės leidimo. Fedor von Bock vadoavo armijų grupės štabui, bet jis buvo paaukštintas iki Armijų grupės Pietūs vado pareigų. Tada jis įsakė padalinti armijų grupę į divi armijų grupes. Taigi Armijų grupė Pietūs tapo Armijų grupe A ir Armijų grupe B.

Armijų grupę B sudarė feldmaršalo Pauliaus 6-oji armija ir 4-oji Panzer Armija vadovaujama gen. Hermann Hoth. Armijų grupė B turėjo pulti koridoriumi į šiaurę kirsdama Dono ir Volgos upes, bei užimdama Stalingradą. Svarbiausias jos uždavinys, nukirsti Volgos gyvybinę tiekimo arteriją. Šios pajėgos buvo papildytos Vokietijos sąjungininkų pajėgomis: rumunais ir italais viename flange, o vengrais kitame.

Armijų Grupei A vadovavo feldmaršalas Listas. Feldmaršalo Manstein ir von Kleist vadovaujamos Armijos turėjo prasilauši per Kaukazą, užimti naftos telkinius prie Maikop, ir Kaspijos jūros.

Baigiantis 1942 m. liepai operacija Blue sustojo, dėl to kad rusai nebėgo nuo vokiečių, netikėtai labai stipriai priešinosi ties Voronež, o tai vertė atidėlioti laikus.

Nepaisant nuostolių patirtų prasidedant operacijai Barbarosa, Vermachtas dar turėjo pakankamą amunicijos, ugnies galios, o svarbiausia patirtį vadovauti mūšiams. Tai atspindi, kad vokiečiai apsupdavo tūkstančius rusų karių ir juos be didesnių sunkumų sunaikindavo.

Keisčiausias Hitlerio sprendimas buvo prijungti 4-ąją Panzer armiją prie Armijų grupės A, nes esą jos nebereiks Stalingrado užėmimui. Atsitraukdama 4-oji armija turėjo kirsti 6-osios armijos judėjimo kelius. Šių dviejų armijų judėjimo maršrutams susikirtus, susidarė transporto chaosas, kuris truko keletą dienų, taip sulėtindamas armijų veržimąsi, bei apsunkindamas logistikos sistemą. Be to, 4-oji Panzer Armija neturėjo pakankamai degalų šiam manevrui, todėl pasiskolino jų iš 6-osios Armijos. Dėl šio įvykio Pauliaus armijai pritrūko degalų ir kitokio aprūpinimo, kol visos su logistika susijusios problemos buvo išspręstos prabėgo dvi savaitės.

Kaip bebūtų keista, Hitleris pakeikė savo sprendimą ir įsakė Hoth 4-ąjai Panzer armijai vėl prisijungti prie Pauliaus. Kol vokiečių armija keliavo iš vienos vietos į kitą, Sovietų pietinio fronto vadas gen. Andrei Jeriomenka galėjo tiksliai suplanuoti strategiją kaip išlaikyti Ašies pajėgas vakarinėje Volgos pakrantėje. Jis siekė sutelkti visas galimas pajėgas, kurias sudarė apie 750,000 vyrų, ir tai buvo paskutinė Raudonosios Armijos gynybos linija.

Pauliaus Armija kirto siaurą Dono – Volgos koridorių beveik bepasipriešinimo. Pasipriešinimo silpnumas signalizavo, kad kairysis flangas su kiekvienu kilometru darosi vis pavojingesnis ir pavojingesnis.

Paulius paskelbė, kad “Dabar svarbiausia suduoti sovietams tokį smūgį, kad jie neatsigautų ilgą laiką”. Jis neatmetė galimybės, kad priešas atsitraukinės iki Stalingrado.

Sovietai savo ruožtu taip pat suprato kylančią grėsmę, tad ėmėsi konkrečių veiksmų. Tai atsispindi keletas naujų frontų suformavime. 1942 m. liepos 12 d. buvo suformuotas Stalingrado frontas (vadas liepos 12 d. – 23 d. S. Timošenka, liepos.23 d. – rugpjūčio 12 V. Gordovas, rugpjūčio 13 d. – gruodžio 31 d. A. Jeriomenka); frontas turėjo 160 000 žm., 2200 pabūklų, apie 400 tankų, 450 lėktuvų. Mūšyje taip pat. Dalyvavo Raudonosios armijos Pietryčių (vadas 1942 m. rugpjūčio 7 d. – rugsėjo.30 d. A. Jeriomenka), Pietvakarių (nuo 1942 m. spalio.25 d. vadas N. Vatutinas), Voronežo (vadas 1942.liepos 14 d. – spalio 23 d. Vatutinas, nuo 1942.spalio.22 d. F. Golikovas), Dono (vadas nuo 1942.rugsėjo.30 d. K. Rokosovskis). frontai, Volgos karinė flotilė, Stalingrado priešlėktuvinės gynybos korpusas, stalingradiečiai, tarybiniai partizanai. Raudonosios armijos junginiuose buvo dirbamas partinis politinis darbas, kurio esmę išreiškė šūkis „Nė žingsnio atgal!“. Stalingrado miesto ir
srities gyventojai padėjo statyti gynybos ruožus (kasdien dirbo 150 000 žm.).

Sovietų istorikai suskirstė mūšį į du etapus. Mūšio I etapas truko 1942 m. liepos. 17 – lapkričio 18 d. Pirmoji į mūšį stojo Stalingrado fronto priedangos rinktinė; ji rugpjūčio 17 d. – 23 d. kovėsi su Vokietijos 6-osios Armijos kariuomene Čyro ir Cimlos upių riboje. Įveikusi priedangos rinktinės pasipriešinimą, 6-oji Armija rugpjūčio 23 d. pasiekė pagrindinį Stalingrado fronto gynybos ruožą, įrengtą 125 – 150 km į vakarus. nuo Stalingrado 520 km ilgio bare. Sutelkusi jėgų persvarą (karių 1,7 karto, artilerijos ir tankų apie 1,3 karto, lėktuvų – >2), 6-oji Armija pralaužė 62-os ir 64-os Sovietų Armijų (vadai V. Čiukovas, M. Šumilovas) gynybą, privertė jas rugpjūčio 10 d. pasitraukti į Dono kairįjį krantą; čia šių armijų kariai priešo puolimą sustabdė. Iš šiaurės Kaukazo krypties permesta Vokietijos 4-oji Panzer armija rugpjūčio 2 d. užėmė Kotelnikovą, veržėsi į Stalingradą iš pietvakarių. Raudonosios armijos pietryčių frontas rugpjūčio 17 d. kontrsmūgiais taip pat. sustabdė priešą. rugpjūčio 19 d. smūgiais iš vakarų ir pietvakarių vokiečiai vėl puolė Stalingradą, jo tankų korpusas rugpjūčio 23 d. pasiekė Volgą šiauriau Stalingrado, Volgos krantu ėmė veržtis į miestą, bet Stalingrado šiaurės vakarų pakraštyje raudonarmiečiai jį sulaikė. rugsėjo 12 d. vokiečiai prasiveržė į Stalingrado vakarinius ir pietvakarinius pakraščius; čia prasidėjo įtemptos kautynės. Rugsėjo 28 d. Stalingrado frontas pavadintas Dono frontu, o pietryčių frontas – Stalingrado frontu. Po įtemptų kautynių Stalingrado šiaurės vakarų, vakarų ir pietvakarių pakraščiuose vokiečiai spalio 15 d. prasiveržė prie Volgos Stalingrado traktorių gamyklos rajone, lapkričio 11 d. – piečiau fabriko ,,Barikados“, bet toliau plėtoti puolimo nepajėgė. Per Raudonosios armijos gynybines operacijas (baigtos 1942 m. lapkričio18 d.) vokiečiai neteko 700 000 žm., >2000 pabūklų, ~ 1000 tankų, > 1400 lėktuvų. Gynybinių operacijų metu TSRS vyriausioji karinė vadovybe parengė Raudonosios armijos kontrpuolimo prie Stalingrado planą (pagrindiniai plano rengėjai G. Žukovas ir A. Vasilevskis).

1942 m. lapkričio 19 d. – 1943 m. Vasario .2 d. vyko mūšio II etapas. Prasidėjo dideliu Raudonosios armijos kontrpuolimu; jam iki lapkričio 18 d. buvo parengti Pietvakarių, Dono ir Stalingrado frontai: >1,1 mln. žm., 15 500 pabūklų, 1463 tankai, 1350 lėktuvų. Tuo tarpu armijų grupė „B“ turėjo >l,0 mln. žm., 10 920 pabūklų, 675 tankus, 1216 lėktuvų. lapkričio 19 d. pradėjo pulti Pietvakarių ir Dono frontai, lapkričio20 d. Stalingrado frontas; jie sėkmingai pralaužė Vokietijos sąjungininkų gynybą ir plėtojo puolimą, stengdamiesi prie Stalingrado apsupti didelę priešo karinę grupuotę. lapkričio 23 d. Pietvakarių ir Stalingrado frontų judrieji junginiai susitiko Kalačo prie Dono, Sovetsko ir Marinovkos rajone; iki lapkričio 30 d. Vokietijos 22 divizijos bei 160 atskirųjų dalių (iš viso ~330 000 žm.) buvo galutinai apsuptos. Gruodžio 12 d. tankų smūgiu iš Kotelnikovo rajono hitlerininkai bandė pralaužti apsupimo žiedą, bet smūgis buvo atremtas, puolusios tankų divizijos gruodžio 24 d. – 30 d. sutriuškintos (šią operaciją atliko Stalingrado fronto 2 gvardijos armija, vadas R. Malinovskis). Voronežo ir Pietvakarių frontai iki gruodžio pabaigos sutriuškino dideles priešo pajėgas (12 divizijų ir 3 brigadas sunaikino) į šiaurės vakarus nuo apsuptosios prie Stalingrado grupuotės, prasiveržė į Vokietijos armijų grupės „Donas“ (suformuota 1942 m. gruodžio 15 d.) užnugarį. 1942 m. gruodžio mėnesį buvo sužlugdytas priešo mėginimas lėktuvais tiekti apsuptai grupuotei karinius reikmenis (numušta 700 lėktuvų). Priešas buvo priverstas nutraukti aktyvius veiksmus apsuptajai grupuotei gelbėti. 1943 m. Sausio mėnesį apsuptojoje grupuotėje dar buvo ~ 250 000 žm., 300 tankų, 4130 pabūklų, 100 lėktuvų. Raudonosios armijos vadovybė apsuptiesiems pasiūlė kapituliuoti, bet jų vadai atsisakė. Tada Dono fronto kariuomenė sausio 10 d. pradėjo apsuptąją grupuotę pulti, sausio 26-ją ją perkirto į 2 grupuotes ir netrukus pagrindines jų pajėgas sutriuškino, o kitas privertė pasiduoti (pietinė grupuotė su feldmaršalu Pauliumi pasidavė sausio 31 d., šiaurinė grupuotė – vasario 2 d.); į nelaisvę paimta ~91 000 priešo kareivių ir karininkų, kautynėse sunaikinta ~ 140 000. kai kurie skaičiai gali nesutapti su straipsnio pabaigoje esančiais skaičiais, nes čia pateikti skaičiai yra paimti iš Lietuviškos Tarybinės Ensiklopedijos, tad gali būti subjektyvūs. Nors labai sunku spręsti kas yra subjektyvu kas ne.

Sovietų Sąjungos Maršalas Vasilijus Ivanovičius Čiukovas

TSRS karinis veikėjas, Tarybų Sąjungos maršalas, dukart Tarybų Sąjungos didvyris (1944, 1945). Gimė 1900 m. Rusijoje, Nuo dvylikos metų domėjosi mechanika, dirbo įvairius atsitiktinius darbus. 1918 m. įstojo į Raudonąją Armiją. Rusijos pilietinio karo metu, tarnavo kaip eilinis gvardietis, komisaro J. Stalino vadovaujamose pajėgose. Ironiška, bet jo primas mūšis buvo dėl mažo miestelio ant Volgos pakrantės vadinamo Tsaritsyn kontrolės. TSKP narys nuo 1919 m.

Kautynės dėl Tsaritsyn, ir po to sekantis Baltagvardiečių
sutriuškinimas, buvo vienas iš Stalino karjeros etapų. 1930 m., jau kaip Sovietų Sąjungos diktatorius, Stalinas, savo garbei, šį miestelį pavadino Stalingradu.

Čiukovas šiuose mūšiuose išsiskyrė, ir po metų suteiktas laipsnis, tapo komunistų partijos nariu ir Raudonosios Armijos pulko vadu. Besitęsiant pilietiniam karui, jis susirūpino nebaigtu išsilavinimu. 1925 m. Jis baigė prestižinę Frunze karo akademiją. Ir kaip valstiečio sūnus, parodęs gerus pasiekimus kare, bei remiantis naujosios vidutinės klasės iškilimo teorija jo figūra idealiai tiko gerai ir greitai karininko karjerai. Nuolat vykdydamas Stalino nurodymus Raudonojoje Armijoje greit kilo karjeros laiptais.

1936 – 1940 m. Brigados, korpuso, armijos vadas. Čiukovas dalyvavo 1939 m. Lenkijos kampanijoje, kurioje Raudonoji armija, remdamasi Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktu, įsiveržė į Rytų Lenkiją. Štai ten, ji pirmą sykį pamatė Vokietijos Armiją, ir suprato šiuolaikinio karo taktiką ir stilių. Jis taip pat dalyvavo 1940 m. lapkričio mėn. prasidėjusiame Žiemos kare.

1942 – 1945 m. Vadovavo armijai Pietvakarių, Stalingrado, Trečiajame Ukrainos Frontuose. Prasidėjus Barbarosos operacijai jis buvo Sovietų Sąjungos karo atašė Kinijoje. 1942 m. pradžioje gavo nurodymą grįžti į tėvynę ir buvo paskirtas 64-os Armijos vadu. Nuo šio karjeros taško, jis tapo žinomas, kaip gvieštas karininkas. Turėdamas nepastovų temperamentą, greit atsikratydavo jo nuomonei apie karinius dalykus prieštaraujančiais karininkais ar oponentais. Žinomas faktas, kad jis mušdavo savo pavaldinius lazda.

1942 m. rugpjūtį, kai vokiečių armijos veržėsi prie Stalingrado, atrodė, kad priekinėje miesto gynyboje esanti 62-oji armija neatsilaikys. 62-os armijos vadas gen. V.I. Lopatin, abejojo ar sugebės jo vadovaujama armija išlaikyti Stalingradą. Kai jis pasidalijo savo abejonėmis su Stalingrado fronto vadu gen. Jeriomenka. Po šio pokalbio jis buvo nedelsiant atleistas. Gen. Jeriomenka pradėjo ieškoti jam tinkamo pakaitalo, žmogaus kuri būtų pavyzdys sovietų kareiviams, bei įžiebtų jiems pasitikėjimo ir žinoma išlaikytų Stalingradą savo rankose. Jo pirmasis pasirinkimas buvo gen. Vasily Ivanovich Čiukovas.

Gen. Jeriomenka turėjo užtikrinti ir kontroliuoti kad visi karininkai susipažintų ir vykdytų Stalino įsakymą „Nė žingsnio atgal“. Sovietų komisaras Nikita S. Chruščiovas įsakė NKVD daliniams be perspėjimo šaudyti į visus atsitraukiančius. Nurodydamas Čiukovui išsilaikyti Stalingrade bet kokia kaina, gen. Jeriomenka jo paklausė, „drauge generole, kaip jūs, interpretuojat šį paskyrimą?“ Čiukovas nedvejodamas atsakė: „Mes neprarasime šio miesto“ Jis užtikrino gen. Jeriomenka ir Chruščiovui, kad 62-oji armija išsilaikys arba mirs mieste. Jis suprato, kad stepėse jo daliniai neatsilaikys prieš vokiečių ugnies galią. Todėl, parengė planą, pagal kurį reikia leisti vokiečiams įsiveržti į miestą ir įvelti juos į artimus gatvių mūšius. Visa gynybos sistema rėmėsi išdėstytais atramos punktais (įtvirtintais namų rajonais). Jis išdėstė artileriją taip, kad būtų galima efektyviai dengti tas vietas, kur buvo tikimasis didžiausias vokiečių veržimasis. Vėliau išplatino kreipimąsi į karius – „Nėra daugiau žemės už Volgos“ – ir laukė atjudant 6-osios armijos.

Jo vadovaujama 62-oji Armija suvaidino svarbų vaidmenį Stalingrado mūšyje, Dešniakrantės Ukrainos ir V. Lenkijos operacijose. 1946 – 1949 m. Vyriausiojo tarybinės kariuomenės grupės Vokietijoje vado pavaduotojas, 1949 – 1953 m. vyriausiasis vadas. 1953-1960 m. Kijevo karinės apygardos vadas, 1960 – 1964 m. TSRS gynybos ministro pavaduotojas, 1964 – 1972 m. TSRS civilinės gynybos viršininkas.

Sovietų Sąjungos Maršalas Georgijus Žukovas

Georgijus Žukovas (1896-12-1 Strelkovkoje (Kalugos sr.) –1974-06-18 Maskva) Tarybų Sąjungos Maršalas, keturiskart Tarybų Sąjungos (1939m., 1944 m., 1945 m., 1956 m.,), Mongolijos Liaudies Respublikos (1969 m.) didvyris. Nuo 1919 m. TSKP narys. Raudonojoje Armijoje nuo 1918 m. Pilietinio karo. 1930 m. Baigė aukštųjų vadų kursus. 1938 –1939 m. Baltarusijos ypatingosios karo apygardos vado pavaduotojas. 1939-1940 m. Tarybinės kariuomenės Mongolijoje vadas. 1939 m. Ši kariuomenė per Chalchin Golo operaciją sutriuškino Japonijos karinę grupuotę. 1940 m. Birželis –1941 m. Sausis – Kijevo ypatingosios karinės apygardos vadas. 1941 m. Sausis – liepa Raudonosios Armijos Generalinio Štabo viršininkas ir gynybos liaudies komisaro pavaduotojas. Nuo 1941 m. Birželio 23 d. Aukščiausios karo vadovybės narys, nuo 1942 m. Rugpjūčio Gynybos liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas ir vyriausio karo vado pavaduotojas. 1941 m. Rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais rezervinio, 1941 m. Rugsėjo spalio mėnesiais Leningrado, 1941 m. Spalio – 1942 m. Rugpjūčio Vakarų fronto vadas (organizavo ir sėkmingai įvykdė Jelinos, Leningrado, Maskvos gynimo ir Maskvos puolamąją operacijas). Kaip Aukščiausios karo vadovybės atstovas 1942 – 1944 m. Koordinavo įvairių frontų veiksmus (1942 m. Stalingrado mūšyje, 1943 m. Leningrado blokados pralaužime, Kursko ir Dniepro mūšiuose, 1944 m. Vaduojant Baltarusiją). 1944 m. Kovo – gegužės mėnesiais jis vadovavo Pirmam Ukrainos, 1944 m. Lapkritį – 1945 m. Birželį pirmam Baltarusijos
(įvykdytos Vyslos – Oderio, Berlyno operacijos ir užimtas Berlynas).Aukščiausios karo vadovybės įgaliotas priėmė Vokietijos kapituliaciją. 1945 –1946 m. TSRS ginkluotojų pajėgų grupės Vokietijoje vyriausias vadas ir ginkluotojų pajėgų ministro pavaduotojas. 1946-1953 m. Odesos, Uralo karinių apygardų vadas. 1953 –1955 m. TSRS gynybos ministro pirmasis pavaduotojas, 1955 –1957 m. Ministras.

Mūšis mieste

Mamaev Kurgan arba Tatar Mound kalva rusų žemėlapiuose paprasčiausiai pažymėta kaip Kalva 103 turėjo strateginę reikšmę vadams, nes nuo jos matėsi visas centrinis Stalingradas ir aplinkinės stepės.1942 m. mūšiai dėl šios kalvos buvo intensyviausi. Kalva ėjo iš rankų į rankas, tiek puolantiesiems tiek besiginantiems sunku pasakyti kiek kartų jie buvo užėmę šią kalvą.

[img]http://rkkaww2.armchairgeneral.com/maps/1942SW/Stalingrad/m11_stalingrad-N1942.gif[/img]

Sovietų gynyba rugsėjo pabaigoje

Prieš prasidedant Stalingrado puolimui civiliams buvo nurodyta palikti miestą, bet daug taikių gyventojų liko jame. Luftwaffe nurodė Luftflotte 4 vykdyti intensyvių strateginį miesto bombardavimą, siekiant kiek įmanoma susilpninti pasipriešinimą užimant jį. Pirmasis antskrydis pavertė Stalingrado centrą pelenų ir griuvėsių krūva. Dar Stalingradui skendint liepsnose, vietinio laikraščio „Stalingrda Pravda“ leidėjai išleido vieno puslapio numerį su antrašte „Mes sutriuškinsim priešą prie Stalingrado vartų“, gal tai labiau sovietinės propagandos vaisius, o ne miesto gyventojų pagrasinimas vokiečių kariuomenei. Daugiau kaip 40 000 civilių žuvo per pirmąsias milžiniškas oro atakas. Luftwaffe žvalgyba greit išsiaiškino, kad pagrindinis tiekimo koridorius yra Volga. Valtimis per Volgą gabenami civiliai, o į miestą atplukdomi papildomi Raudonosios Armijos daliniai. Vokiečiai pradėjo atakuoti keltus nekreipdami dėmesio kas juose plukdoma: civiliai ar kariai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2579 žodžiai iš 8359 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.