TURINYS
1. Įžanga 3
2. Kelias į dailę 4
3. Svarbesnės kūrybinio gyvenimo datos 7
4. Išvados 8
Literatūra 9
1. ĮŽANGA
Lietuvos dailininkas grafikas Stasys Krasauskas (1929 06 01–1977 11 10) užima reikšmingą vietą lietuvių meno bei kultūros gyvenime. Jo kūriniai ne kartą reprezentavo Lietuvos meno laimėjimus užsienio šalyse. Jo personalinės parodos su dideliu pasisekimu apkeliavo daugybę buvusios Tarybų Sąjungos bei užsienio miestų. Daugelis jo darbų buvo įvertinti medaliais bei diplomais tarptautinėse parodose. 1967 m. jis tapo LTSR valstybinės premijos, o 1976 m.–TSRS valstybinės premijos laureatu.
Į mūsų gyvenimą S.Krasauskas įėjo ir kaip talentingas savito braižo dailininkas, ir kaip įdomi ir turtinga asmenybė. Suprantama, abi šios pusės – asmeninė patirtis ir kūryba – tarpusavyje glaudžiai siejasi. Ypač reikšminga dailininko kūrybai jo socialinė visuomeninė pozicija. S.Krasauskas nebuvo asketas, mylėjo gyvenimą ir buvo giliai visuomeniškas žmogus. Tiesa, plati visuomeninė veikla, pagal kurią dažnai vertinamas asmenybės aktyvumas, S.Krasauskui nebuvo būdinga. Jo santykį su gyvenimu nusako ne tiek veiklos, kiek pozicijos aktyvumas. Jį tiesiog asmeniškai lietė visa, kas vyko gyvenime, mene, kultūros sferoje. Ir visur – tiek kūryboje, tiek visokeriopoje kitokioje veikloje S.Krasauskas atkakliai ir suinteresuotai ieškojo atsakymo į keliamus klausimus, svarstė, gilinosi, polemizavo…
S.Krasauskas įžengė į mūsų gyvenimą tvirtai ir drąsiai, iš karto tapdamas reikalinga ir būtina jo figūra. Dailininko kūriniai turėjo platų rezonansą įvairiose kūrybos sferose.
2. KELIAS Į DAILĘ
S.Krasausko kelias į dailę nebuvo trumpas. Ilgą laiką net įžvalgus prognozuotojas vargu ar būtų drįsęs, tvirtinti jį tapsiant dailininku. Tiesa, gabumų dailei užuomazgos pasireiškė dar S.Krasausko vaikystėje. Tačiau ankstyvaisiais biografijos tarpsniais jei jam ir ateidavo į galvą mintis apie dailininko profesiją, tai tik neaiškių ir neapibrėžtų svajų pavidalu. Reikėjo nemaža laiko, kol miglota svajonė virto sąmoningu troškimu. Palaipsniui bręsdama pasąmonėje, ji ne kartą užleisdavo vietą kitiems troškimams, ir S.Krasausko kelias į dailę vingiavo įvairiomis veiklos sritimis, kuriose turtinga jo prigimtis kiekvieną kartą atsiskleisdavo naujai ir įdomiai.
Talentingas dailininkas , viena ryškiausių lietuvių grafikos kūrėjų, buvo taip pat subtilus pedagogas, suvaidinęs neeilinį vaidmenį buvusios LTSR valstybinio dailės instituto gyvenime. Daugelis kino mėgėjų prisimena jo sukurtą jūrininko paveikslą filme “Žingsniai į naktį” (1962). 1961 m. pastatytoje “Gražinoje” vieną pagrindinių partijų dainavo taip pat S.Krasauskas. Žinomas S.Krasauskas ir kaip gabus sportininkas, pasiekęs ne vieną Lietuvos rekordą, ilgametis respublikos vandensvydžio rinktinė narys. Sportiniai S.Krasausko biografijos puslapiai – graži dailininko biografijos preliudija.
Toks vingiuotas kelias gali sukelti įspūdį, kad susidūrėme su labai spontaniška asmenybe. Tačiau šis įspūdis beregint išsisklaido, arčiau susipažinus su dailininko asmeniniu gyvenimu. Tai buvo atletiško sudėjimo, tvirto charakterio, aiškių įsitikinimų žmogus, įdomus pašnekovas, mėgstantis bendrauti, turintis blaivią nuomonę jį dominančiais klausimais ir mokantis ją argumentuotai ginti. Tiek asmeninėje tiek kūrybinėje S.Krasausko biografijoje galima užčiuopti tvirtą liniją, suteikiančią griežtą ir logišką nuoseklumą net ir labiausiai netikėtiems gyvenimo vingiams. Antai opera, kurioje debiutavo Krasauskas, buvo statoma jam tik ką baigus Dailės institutą, o filmas “Žingsniai naktį” pasirodė beveik kartu su jo iliustruotu E.Mieželaičio “Žmogumi” – tuo metu, kada vyko intensyvus dailininko brendimas, kada visos mintys ir siekimai buvo nukreipti į vieną tikslą. Vargu ar tokiu momentu dailininkas būtų skyręs laiką atsitiktinei, su jo profesija nieko bendra neturinčiai veiklai. Matyt, gyvenimo bei kūrybos patirtis, kurių jis galėjo pasisemti šiose srityse, buvo svarbi ir reikšminga jam grafikui.
Kiekvienos – o ypač menininko – asmenybės formavimuisi itin didelę reikšmę turi vaikystės išgyvenimai. Dailininko vaikystėje svarbų vaidmenį suvaidino jo senelis Leonas Krasauskas. Apsišvietęs, turtingos biografijos ir stiprios prigimties žmogus, matęs ir šilta ir šalta, jis turėjo ką papasakoti savo vaikaičiui.
L.Krasauskas buvo spartietiško auklėjimo šalininkas, daug dėmesio skyręs fiziniam vaiko parengimui. Jis anksti išmokė vaikaitį plaukti, taikydamas gana savotišką metodą: pririšęs jį virve mesdavo į Nemuno sūkurius, leisdamas savarankiškai kapanotis. Iš šalies žiūrint toks metodas galėjo pasirodyti nehumaniškas, tačiau akylas stebėtojas tikriausiai būtų pastebėjęs, kad mokinys yra labiau patenkintas negu mokytojas. Pats išėjęs nelengvą gyvenimo mokyklą L.Krasauskas ir vaikaitį norėjo išauklėti dvasiškai užgrūdintą, sugebantį pasitikėti savo jėgomis. Ir iš tikrųjų senelio mokykla S.Krasauskui pravertė…
Jo biografijai reikšmingas dar viena “senelio mokyklos” bruožas. L.Krasauskas gerai pažinojo gamtą, tai buvo žmogus, kuriam bendravimas su gamta – esminis gyvenimo poreikis. Dažnai kartu su vaikaičiu jis leisdavosi klajoti Kauno
apylinkėmis, panemunės miškais. Gimęs ir augęs Kaune, berniukas išmoko skirti įvairiausius augalus, iš balso atpažinti paukščius, žinojo daugybę dalykų, apie kuriuos miesto vaikai dažnai teturi blankų supratimą. Senelis įvedė jį į turtingą gamtos formų įvairovę, išmokė ją matyti ir suprasti. Galbūt noras giliau suvokti tą ar kitą formą ir paskatino vaiką bandyti ją atkurti pieštuku. Šiaip ar taip, piešimas anksti virto mėgstamu S.Krasausko užsiėmimu. Mokykloje jis jau buvo neblogas piešėjas, nors apie dailininko profesiją dar nesvajojo.
Taigi vaikystės aplinka suvaidino aktyvų vaidmenį, ugdydama svarbius pasaulėjautos bruožus bei charakterio savybes. Tolimesniam dailininko gyvenimui didelę reikšmę turėjo šis epizodas.
Karštą vasaros dieną, ant Nemuno kranto sėdėjo atletiško sudėjimo žmogus ir stebėjo vandenyje žaidžiančius vaikus. Tai buvo žinomas Lietuvoje plaukimo entuziastas R.Bagdonavičius. Nemune besitaškančiųjų tarpe jo dėmesį patraukė vaikas draugų vadinamas “Krasiuku”. Taip prasidėjo sportinė S.Krasausko karjera.
Sporto kolektyvas buvo gera dirva senelio įteigtiems pradams plėtotis. Be to būsimojo dailininko akiratį išplėtė išvykos su rinktine į kitus TSRS miestus.