Plačiai pagarsėjusi Lietuvos liaudies dailininko Stasio Krasausko (1929 – 1977) kūryba, populiari žiūrovų tarpe, nagrinėta menotyrininkų, ne kartą spaudoje įkvėptai apibūdinta literatų, komentuota ir paties autoriaus, vis dar slepia iki galo neatsektas savo šaknis, neįspėta gyvastingumo paslaptis.
Stasio Krasausko meninės idėjos kaip reta plinta įvairiuose meno kontekstuose, yra perkurtos poezijoje, muzikoje, šokyje, scenografijoje, tapyboje, skulptūroje, funkcionuoja, pačiose skirtingiausiose kultūros sferose – pradedant knyga, periodine spauda, parodos ekspozicija, teatro scena, baigiant sportinio renginio afiša ar atviruku.
Kai po S. Krasausko mirties, pakirtusios jį pačiame jėgų brandume, imtasi apibendrinti visą jo nueitą kelią, gausų ir įvairialypį kūrybinį palikimą, vis labiau ryškėjo anksti susiformavusi, nuosekli, programiškai vystoma humanistinė meninė koncepcija, susijusi ir su bendra tarybinės dailės raida, ir su giliausia nacionalinės kultūros atmintimi.
Kaip kiekvieno didelio menininko, S. Krasausko kūrybą galima įvairiai interpretuoti. Mums pirmiausia rūpėjo parodyti dailininko sukurtą meninio pasaulio modelį, panagrinėti idėjinę- estetinę jo plastinių vaizdų sistemą, išskirti atraminius jos motyvus. Šios sistemos centre visuomet stovi žmogus. Poetizuota romantinė jo samprata formavosi veikiama paties gyvenimo, visuomeninių sąlygų, iš kurių bene svarbiausi bus iliustruojamos literatūros impulsai.
Iliustracija, kaip sintetinio meno kūrybos dalis, daugeriopais saitais siejasi su knygos visuma, pirmiausia su literatūros kūrinio turiniu, jo stiliaus ypatumais. Ir nors S. Krasauskas visada stengėsi „specifinėmis vaizdavimo priemonėmis laisvai interpretuoti rašytojo idėją ir sumanymą“, tapdamas savotišku jo bendraautoriu, vis dėl to pati iliustracijos prigimtis lėmė glaudų dailininko kūrybos ir literatūros, ypač poezijos ryšį, S. Krasauskas pabrėždavo santykinį iliustratoriaus, kaip savitos meninės individualybės, savarankiškumą, bet pripažino, kad „ jeigu už eilių jaučiame asmenybę- šiuolaikinę, plačiai mąstančią, tai poeto kūryba gana stipriai veiks visą dailininko formavimąsi bet kuriame žanre ir konkurentų jo darbo rezultatą“. Iš tiesų poezijos iliustravimas užėmęs žymią vietą S. Krasausko kūryboje, didele dalimi formavo jo meniniu principus individualią stilistiką. Be abejo, svarbu ir tai, kad sąlygiška, metaforiška, muzikali poetinė kalba buvo artima jo paties meninei mąstysenai. Poezijos tropams grafikas lengvai rasdavo ryškų vaizdinį atitikmenį, generuojantį naujas prasmes. Žinia, „ kiekvienas bandymas perteikti žodinį vaizdą vieninteliu plastiniu ekvivalentu susiduria su rimta kliūtimi, žodžio daugiaprasmiškumu“. S. Krasausko iliustracijos dažniausiai lakoniškos, aiškios, bet nevienareikšmės, su literatūros įvaizdžiais jas jungia asociatyviniai ryšiai. Kaip tik todėl jos žadina ir kūrybišką žiūrovo- skaitytojo pagavą, interpretacinį suvokimo momentą, aktyvina vaizduotę bei mąstymą.
Teisingai pastebėta, kad „S. Krasausko menas plačiausiu mastu verčiamas į žadžių kalbą. Galbūt ši savybė atsirado jo kūryboje dėl glaudau ryšio su amžininko poezija, kurią jis iliustravo. O gal čia reiškiasi natūros, linkusios į simboliką, siekiančios išreikšti bendrąsias sąvokas, bruožai“. Antra vertus, daugeliui S. Krasausko kūrinių tinka teiginys, kad dailėje simbolinis vaizdas reikalauja specifinio, „ prašosi atpažįstamas loginių išprotavimo keliu”.
Jau šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje iliustruojant Just. Marcinkevičiaus, R. Roždestvenskio, E. Mieželaičio eiles, klostėsi filosofinė S. Krasausko grfikos problematiką, grinžiama jungties ir priešpriešos dialektika, aprėpianti ri savaip ryškinanti pagrindinius būties klausimus. Gyvybė – mirtis, gėris – blogis, šviesa – tamsa, taika – karas, vyras – moteris, aukštai – žemai – visos šios priešybės tapo meninį pasaulio vaizdą grafikoje modeliuojančios stuktūros pamatu.
Just. Marcinkevičiaus poemos “Kraujas ir pelenai” (1960) iliustracijose grafikas siekė parodyti žmogaus vietą žemėje, suvokti jo ryšį su gamta ir visuomene. Poema, įprasminanti istorinę lietuvių tautos patirtį tragiškų Antrojo pasaulinio karo kolizijų metu, skatino dailininką ryškinti nacionalinius aspektus, labai svarbius šiame kūrinyje, kaip ir visoje Just. Marcinkevičiaus poezijoje. Drauge su poetu iliustratorius stengėsi apibendrinti konkretų istorinį faktą, tipizuotuose, lyg iš medžio išskobtuose senų valstiečių portretuose atskleisti nacionalinio charakterio bruožus. Frontispise – lietuviško kraštovaizdžio klišė: trobelės, galvijų banda, saulė ir medinis kryžius prie kelio. Juodas kryžiaus siluetas, ekspresyviai, stambiu planu kertantis kompoziciją, ir liaudiškos pietos motyvas tarsi ženklina tragišką kaimo likimą, aktualizuoja tradicinį meninį vaizdą.
Kurdamas poemos moterų paveikslus, dailininkas simboliškai išreiškė meilės, motinystės, gimtosios žemės vitališkumo ir artumo žmogui idėjas. Rugiuose iškylanti nuoga, prisidengusi tik rūtos šakele Jurgos figūra atrodo nelyginant lietuviška Venera, gimusi iš javų jūros. Naujame kontekste savaip perkuriamas
rūtos motyvas, būdingas lietuvių liaudies dainų simbolikai. Jurgos paveikslas iliustracijose itin gerai perteikia liaudišką, lyriškąjį poemos pradą. Pačioje merginos figūros plastikoje, liaunose jauno kūno formose, gretimose su išplaukusiais javais ar palinkusia gluosnio šaka, girdimi tautosakos paralelizmų atgarsiai. Lyrizmas, apskritai būdingas S.Krasauskui, čia aiškiai susiliečia su nacionaline, iš liaudies kūrybos einančia menine tradicija.
Amžino gyvybės atsinaujinimo tema – viena svarbiausių S.Krasausko grafikoje – poemos iliustracijose pateikiama konfliktiškai. Į pasaulį ateinantis žmogus čia vaizduojamas žūties, naikinimo kontekste, piešiami skaudūs gimimo ir mirties, vaikystės ir karo, žagrės ir kapo kontrastai, išsakyti bemaž ženkliškai, dvinarės struktūros principu. Vertikaliai orientuotos kompozicijos pirmajame plane piešiamas pozityvus, gyvenimą teigiantis motyvas, antrajame – mirties, niokojimo simboliai.
Atskirą, ištisą dešimtmetį apimantį dailininko kūrybos etapą sudaro E.Mieželaičio poezijos iliustravimas. Poetą ir dailininką suartino stiprus dabarties jausmas, noras išreikšti šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautą. Štai kaip S.Krasauskas apibūdina tą istorinį periodą, kada prasidėjo jų kūrybinė draugystė: „…Mus supažindino ir sujungė Laikas. Ieškojimo, vilčių ir drąsių eksperimentų Laikas. Prasidėjo visuomenės aktyvios demokratizacijos, visų mūsų gyvenimo grandžių aktyvios humanizacijos epocha. O mūsų horizontai vis platėjo. Žmogus pirmą kartą išėjo į kosmosą. Ir kosmosas plėtė ne tik mūsų pažinimo riba, bet ir poetinio, filosofinio, pilietinio mąstymo ribas…“
Tokioje atmosferoje ir atsirado Lenino premiją gavęs E.Mieželaičio „Žmogus“ (1961) su S.Krasausko iliustracijomis.Vėliau dailininkas iliustravo ir daugiau poeto knygų: „Kardiogramą“ (1963), „Aviaetiudus“ ( 1966), „Erą“ (1967) ir kt. S.Krasauskui buvo artimas poeto požiūris į žmogų kaip į grožio, gėrio, istorinio progreso įsikūnijimą ir kaip gamtos, amžinos, beribės materijos dalį. E.Mieželaičio eiles, turtinusios intelektualinės poetinė kalbos žodyną, atnaujinusio lietuvių lyrikos menines priemones, skatino ir iliustratorių ieškoti novatoriškos plastinė ištraukos.
Visuomeniniai žmogaus veiklos aspektai akcentuojami S.Krasausko iliustracijose E.Mieželaičio rinkiniui „ Era“. Herojus čia parodomas istorijos procese, revoliucinėje kovoje, akistatoje su socialiniais XX amžiaus lūžiais. Intymesnio kameriško turinio yra tik kelios naujos „Žmogaus“ ciklo iliustracijos, beje, vėl vaizduojančios moteriškus personažus.