Statybos ekonomika
5 (100%) 1 vote

Statybos ekonomika

1121314151617181

STATYBOS I.BENDRIEJI VERSLO ORGANIZAVIMO ASPEKTAI 1.1. VERSLO STRUKTŪRA

Verslininkai ir verslininkystė yra svarbiausia rinkos ekonomikos varomoji jėga. Europoje yra daug pavyzdžių, kai pagrindinis motyvas organizuoti verslą buvo materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savo padėtimi. Tai privertė daugelį žmonių galvoti ir veikti, ieškoti naujų kelių ir sprendimų. Daugelio šalių visuomenės yra įsitikinusios, kad verslininkai – tai tam tikras šalies aukso fondas. Ieškodami naudos sau, jie kartu teikia jos ir visuomenei. Mūsų šalyje verslininkai dažnai vadinami biznieriais arba komersantais. Prie verslininkų priskiriami ir įmonių, komercinių bankų vadovai, ir visi tie, kurie skiriasi nuo mums įprastų stereotipų – etatinių kėdžių vadovų. Tačiau ir tikrųjų žmogus, neįdėjęs savo pinigų į gamybą ar paslaugų sferą ir tiesiogiai neprisidedantis prie įmonės valdymo, nėra verslininkas. Verslininkas – tai žmogus, įkuriantis įmonę savo ar sutelktomis kitų lėšomis ir siekiantis gauti pelno. Pagrindinis tikslas, žinoma, gali būti ir ne pelnas, bet be pelno jokia įmonė negali funkcionuoti. Verslininkas visuomet materialiai atsako už įmonės veiklos rezultatus. Jis, be to, turi teisę skirstyti įmonės pelną, priimti sprendimus parenkant įmonės strategiją ir t. t.

Pagrindinės verslininkystes plėtojimo sąlygos yra šios:

1. Privati nuosavybė, nes tik tokia nuosavybė skatina žmogaus siekius, ugdo šeimininko

jausmą, verčia tobulinti gamybą.

2. Ūkininkavimo laisvė, nes be verslo laisvės negali būti rinkos, kaip ir be rinkos negali

būti verslo laisvės. Verslininkas turi pats pasirinkti ūkinės veiklos pobūdį, įmonės

organizacinę struktūrą, numatyti ekonominę įmonės politiką.

3. Konkurencija kaip pagrindinė paskata, verčianti verslininką gerinti produkcijos kokybę,

kurti naują gaminį, mažinti kainas ir gamybos sąnaudas, diegti naujas technologijas.

4. Teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas. Praktika rodo, kad tos

valstybės, kurių vyriausybės palaikė ir skatino privačią verslininkystę, pasiekė didžiausių

ekonominių laimėjimų. Europoje, kur pradėti verslą beveik nėra jokių kliūčių, apie pusė

naujo verslo bandymų žlunga per pirmuosius dvejus – trejus metus ir apie 80 procentų –

per dešimt metų.

Naujo verslo, naujos įmonės ištakos slypi verslo idėjoje. Prieš steigiant įmonę ar pradedant verslą, logiška turėti gerą verslo idėją. Gera verslo idėja – tai idėja, atitinkanti vartotojų poreikius, norus. Dar geriau, jei ši idėja yra originali. Verslininkas turi rasti naujovę ten, kur dauguma to nemato.

Būsimasis verslininkas Lietuvoje, prieš užsiimdamas verslu, turi kruopščiai įvertinti savo trūkumus ir privalumus, profesinius sugebėjimus, išanalizuoti rinkos pasiūlą ir paklausą, parengti gerą verslo planą. Verslo planavimas ir veikimas pagal planą didina sėkmės tikimybę. Rinkos ekonomikos sąlygomis verslininkas ekonominę savo įmonės politiką visada orientuoja į vartotoją. Sėkmė lydi tuos verslininkus, kurie geba nukreipti savo veiklą perspektyvia kryptimi, seka mokslo bei technikos naujoves ir sugeba pasirinkti bei greitai įdiegti jas į gamybą. Šalyse su išvystyta rinkos ekonomika verslininkai ir jų mažos įmonės tankiu tinklu kuriasi apie aukštąsias mokyklas, „gaudo“ naujas idėjas ir įgyvendina jas praktikoje. Nuolat didėjantis naujovių srautas verčia verslininkus ieškoti mobilių ir lanksčių gamybos organizavimo formų, kad galima būtų lengvai pertvarkyti įmonę bei verslą.

Ekonomiškai išvystytų Europos šalių patirtis rodo, kad verslininkystėje svarbią vietą užima smulkiosios įmonės. Jos yra mobilesnės ir lankstesnės, todėl sugeba greičiau reaguoti į įvairius rinkos pokyčius. Tuo atveju, kai verslą organizuoja vienas žmogus, jis pats veda apskaitą, derybas ir atlieka kitas įvairias funkcijas. Jei įmonė išsiplečia, verslininkas ne visada gali išsiversti be valdytojo, kurį priimta vadinti vadybininku. Plečiantis įmonei daugėja ir vadybininkų. Verslo šeimininkas tokiais atvejais gali iki minimumo sumažinti savo kaip vadovo pareigas, bet jis visuomet turi matyti, kas vyksta įmonėje.

Literatūroje išskiriamos trys verslininkystės rūšys: gamybinė, komercinė, finansinė. Gamybinė verslininkystė apima prekių ir paslaugų tiekimą, gamybą ir vartojimą. Komercinė verslininkystė-pvekių. ir paslaugų mainus, paskirstymą ir vartojimą. Finansinė verslininkystė apima piniginių lėšų ir vertės apyvartą, mainus. Šios verslininkystės rūšys, būdamos santykinai savarankiškos, yra tarpusavyje susijusios, viena kitą pildo. Todėl viena verslininkystės rūšis gali susilieti ir persipinti su kita rūšimi.

Gamybinė verslininkystė, palyginti su komercine ar finansine, yra pagrindinė verslininkystės rūšis. Verslininkas gamybininkas numato savo gamybinės veiklos rūšį bei sudaro verslo planą. Norėdamas pradėti gamybą, jis turi turėti arba įsigyti gamybosveiksnių (darbuotojų, gamybinio ploto, medžiagų, informacijos). Be to, verslininkui gali prireikti ir kitų paslaugų (statybos, transporto, apskaitos ir pan.), kurias teikti gali samdyti pašaliniai asmenys bei organizacijos. Kaip matome, verslininkystė tiesiogiai susijusi su piniginėmis išlaidomis. Jeigu verslininkas pradžioje neturi vadinamojo startinio kapitalo, tai
jis priverstas kreiptis į komercinį banką ar kitą laisvų pinigų savininką ir gauti kreditą. Kreditas su procentais grąžinamas realizavus pagamintas prekes ir gavus pinigines įplaukas. Netiesiogiai verslo dalyviai yra valstybės ir vietinės finansų organizacijos, mokesčių inspekcija. Jos tiesiogiai vykdo iždo (biudžeto) politiką: renka mokesčius, būtinas įmokas, atskaitymus, skiria baudas ir kita.

Komercinei verslininkystei būdingos prekių-pinigų, prekybos mainų operacijos. Jų pagrindas yra pardavimo-pirkimo sandoriai, t.y. prekių ir paslaugų perpardavimas. Komercinės verslininkystės schema analogiška gamybinės verslininkystės schemai. Jeigu iš gamybinės verslininkystės pašalinsime gamybos išteklių tiekimo bloką ir jį pakeisime materialiniais-prekiniais ištekliais, gausime komercinės verslininkystės principą. Komercinio sandorio programa apima: darbuotojų samdą, įvairias prekybos tarpininkavimo operacijas (pardavimą, reklamą, gabenimą, apskaitą ir pan.); prekių pirkimą ir pardavimą; patalpų, sandėlių ir prekybos salių įsigijimą arba nuomą; mokėjimą už paslaugas kitoms organizacijoms ir asmenims; piniginių lėšų pritraukimą sandoriui finansuoti ir kredito gavimą; būtinos informacijos pirkimą; mokesčius finansų organams. Ypatingas komercinės verslininkystės objektas yra eksporto ir importo sandoriai.

Komercinė veikla (plačiąja prasme) svarbi beveik visose ūkio šakose. Tačiau tradiciškai šiai sričiai buvo ir yra priskiriama prekyba, o dabar tai tapo neatskiriama ir nuo gamybos srities.

Gamyba ir komercija galiausiai siekia to paties tikslo – kad prekę įsigijęs pirkėjas gautų iš jos naudą. Gamyba yra tarsi įvadas į pagamintų prekių pardavimą-pirkimą. Kad ūkinė veikla būtų efektyvi, gamyba ir komercija turi būti suderinta. Jeigu pagamintų ir į rinką pristatytų prekių kiekis viršija pirkėjų reikalaujamą kiekį, krenta prekių kainų lygis, pralaimi gamintojai. Ir atvirkščiai, pirkėjų reikalaujamam prekių kiekiui viršijus į rinką pristatytų prekių kiekį, kyla kainų lygis ir tai nenaudinga pirkėjams. Gamybos ir

komercijos sąveikos problema sudėtinga tuo, kad sunku iš anksto pakankamai tiksliai nustatyti prekių paklausą.

Apie gamybos ir komercijos santykį įmonėje bent iš dalies galima spręsti pagal jos kaštų struktūrą. Jeigu didelę įmonės kaštų struktūros dalį sudaro darbuotojų apmokėjimo išlaidos bei naudojamų įrengimų nusidėvėjimo ir mažą dalį medžiagų bei žaliavų pirkimo išlaidos, tai įmonės veikla yra gamybinės pakraipos.

Finansinė (kreditinė) verslininkystė – tai dar viena verslo struktūros dalis. Finansų sistema – tai finansų rinkų ir institucijų, finansų priemonių, taisyklių ir metodų sistema. Pagrindinė finansų sistemos užduotis – pervesti deficitines finansines lėšas iš tų, kurie jas kaupia, tiems, kurie jas skolinasi. Sukurdama skolinimosi ir skolinimo (kreditavimo) lėšas, finansų sistema sukuria priemones, kurios padeda plėtotis šiuolaikinei ekonomikai, gerinti savo šalies gyventojų pragyvenimo lygį. Finansinėje verslininkystėje pirkimo ir pardavimo objektu yra specifinės prekės – pinigai, valiuta, vertybiniai popieriai. Remdamasi juridiniais įstatymais, finansų organizacija (verslininkas finansininkas) gali pati atlikti vertybinių popierių (savų akcijų, obligacijų, sertifikatų, vekselių) emisiją ir juos parduoti. Šios rūšies verslininkystė sėkmingai funkcionuoja, jeigu piniginės įplaukos viršija pinigines išlaidas. T.y. verslininkystė finansiškai tikslinga, jeigu ji rentabili. Rentabilumas gali būti įvairus, tačiau specialistai tvirtina, kad atsižvelgus į rizikos veiksnį bei galimus nuostolius, finansiškai priimtinas 5-15 % rentabilumas.

Apibendrinant verslo struktūras galima pavaizduoti schemiškai:

1 pav. Verslo struktūrų schema

1. 2. Verslo organizavimo formos

Pagal 1990 m. gegužės 8 d. priimto Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 6 straipsnį Lietuvoje gali veikti šių rūšių įmonės:

• individualiosios (personalinės);

• tikrosios ūkinės bendrijos;

• komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;

• akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės;

• valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės.

Individualiosios įmonės teisiniu požiūriu yra fiziniai asmenys, atliekantys įvairias ūkines operacijas. Sandorius jie sudaro savo vardu. Už įmonės įsipareigojimus jos savininkas visiškai atsako visu savo asmeniniu turtu, t.y. įmonės ir jos savininko turtas yra neatsiejami. (Kai kuriose valstybėse turtinė atsakomybė apima ne tik savininko, bet ir jo šeimos narių asmeninį turtą.) Paprastai privačių firmų apskaitos knygos yra nepasiekiamos asmenims, nesusijusiems su firmos veikla. Todėl ne visada įmanoma gauti objektyvią ir tikslią informaciją apie jų veiklą ir finansinę padėtį. Skiriamasis privačių firmų požymis yra tas, kad pagal Lietuvos (taip pat ir daugelio kitų šalių) įstatymus firmos pavadinimu turi būti įvardytas firmos savininkas. Individualioji įmonė dažniausiai priklauso šeimai arba atskiram asmeniui.

Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bendruoju atveju individualiosios įmonės neturi juridinio asmens teisių, pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 7 straipsnį negamybinių organizacijų individualiosioms įmonėms jų steigėjo prašymu Lietuvos Respublikos
gali suteikti juridinio asmens teises. Tokioms įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinių įmonių veiklą. Vis dėlto tokių įmonių Lietuvoje yra palyginti nedaug (apie 0,1%).

Individualiosios įmonės-paplitusi verslo organizavimo forma rinkos ekonomikoje. Tokių įmonių daugiausia daugelyje šalių, nors jų gaminama produkcija sudaro tik nedidelę nacionalinio produkto dalį. Pavyzdžiui, Lietuvoje kiekybiniu požiūriu individualiosios įmonės (pavieniai savininkai) smarkiai lenkia kitas verslo formas, tačiau

stambioms akcinėms bendrovėms (korporacijoms) teko didžioji visų pardavimų, taigi ir pelno, dalis.

Individualioji (personalinė) verslo įmonė yra paprasčiausia verslo organizavimo forma. Nusprendęs įsirengti savo namo rūsyje stalių dirbtuvę, sumanymą gali įgyvendinti nedelsiant. Nėra jokių administracinių ir teisinių kliūčių, bet lieka rizika. Dažnai daugelis pradedančių verslininkų dėl įvairių priežasčių greitai pasitraukia iš verslo arba bankrutuoja.

Individualioji įmonė yra lanksti ir nesudėtinga verslo organizacija. Ji labiausiai paplitusi ir populiariausia, nes ją lengviausia ir pigiausia organizuoti. Savininkas pats perka reikiamas medžiagas, samdo personalą, įsipareigoja sumokėti sąskaitas. Verslo pajamos priklauso jam pačiam, jis su niekuo nesidalija jomis, išskyrus valstybę, mokėdamas jai pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas (pajamas) arba pelną.

Kita įmonių rūšis – ūkinės bendrijos – dar vadinamos partnerystės firmomis. Tikroji ūkinė bendrija yra neribotos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę verslui organizuoti. Fiziniai asmenys patys valdo firmą ir atsako ne tik įdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu, taigi bendrijai tapus nemokiai, jos nariai gali prarasti asmeninį turtą, kuris bus panaudotas padengti skoloms. Jei bendrijos įstatuose nėra numatyta kitaip, visi bendrijos nariai turi teisę atstovauti bendrijai sudarydami sandorius, todėl jų atsakomybė dar didesnė, nei individualiosios įmonės savininko – klaidingo sprendimo ar nepasisekimo atveju ūkinės bendrijos narys rizikuoja ne tik savo, bet ir savo partnerių asmeniniu turtu. Taigi natūralu, kad ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų.

Įvairiose šalyse tikrosios ūkinės bendrijos turi savo atitikmenis: Vokietijoje jos vadinamos Offene Handelsgesellschaft, Prancūzijoje – Societe en nom collective, Didžiojoje Britanijoje – Unlimited partn ership, JAV – General partnership. Kitaip nei kitose Europos valstybėse, Lietuvos Respublikoje, kaip ir JAV, tokios bendrijos neturi juridinio asmens teisių, išskyrus išimtinius įstatymais numatytus atvejus Kita ūkinių bendrijų rūšis – komanditinės ūkinės bendrijos. Tai yra dviejų ar daugiau asmenų susivienijimas, kurį sudaro tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Už jo įsipareigojimus tikrieji nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik savo įnašu. Tokios firmos vardu sandorius gali sudaryti tik tikrieji jos nariai, kita vertus, tik tikrieji jos nariai rizikuoja visu savo turtu. Vokietijoje tokios bendrijos vadinamos Kommanditgesselschaft, Prancūzijoje – Societe en commandite simple, JAV ir Didžiojoje Britanijoje – Limited partnership.

Ir tikrosios, ir komanditės ūkinės bendrijos narių skaičius yra ribotas. Pagal Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymo 2 straipsnį bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Bendrijos narystė taip pat ribota – bendrijos nariu negali būti valstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, išskyrus tuos atvejus, kai jos yra konsorciumų, steigiamų kaip tikrosios ūkinės bendrijos, nariai. Bendrija neturi teisės išleisti vertybinių popierių. Lietuvoje tikrosios ūkinės bendrijos paplitusios kur kas labiau nei komanditinės ūkinės bendrijos.

Toliau pereisime prie stambiausių įmonių – akcinių bendrovių. Akcinės bendrovės yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Akcinės bendrovės nuosavybė paskirstoma akcijomis, dėl to bendrovės savininkai dar vadinami akcininkais. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, tampa jos akcininkais. Akcinėse bendrovėse verslo organizavimas susijęs su ribota savininkų atsakomybe. Ribotoji atsakomybė reiškia, kad savininkai (akcininkai) yra atsakingi už bendrovės įsipareigojimus (skolas) tik savo akcijų verte ir tik jas jie gali prarasti, kitaip tariant, tik investuotą finansinį kapitalą (pinigines lėšas).

Lietuvoje akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas. Jis apibrėžia akcinę bendrovę taip: „Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Ji gali būti įsteigta bet kokiai Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiamai ūkinei veiklai. Bendrovė yra juridinis asmuo. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas“.

Skiriamos uždarosios akcinės bendrovės ir atvirosios (vie•osios) akcinės bendrovės. Lietuvoje uždarųjų akcinių
bendrovių skaičius viršija atvirųjų (viešųjų) akcinių bendrovių skaičių beveik 15 kartų.

Įvairiose šalyse atvirosios ir uždarosios akcinės bendrovės apibrėžiamos nevienodai. Daugumoje šalių atvirosios akcinės bendrovės akcininkų skaičius nėra ribojamas ir jos akcijos gali būti platinamos viešai, parduodamos biržoje; tuo tarpu uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas ir ribojamas viešas jos akcijų platinimas ir jų pardavimas biržoje. Taip yra ir Lietuvoje: pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą akcinės bendrovės „akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai“; tuo tarpu uždarojoje akcinėje bendrovėje „negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei valstybinio turto (akcijų) pardavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitaip“. Praktikoje tai reiškia, kad uždarosios akcinės bendrovės steigėjai gali pasiūlyti įsigyti bendrovės akcijų savo pažįstamiems, draugams ir t.t., neskelbdami apie akcijų pardavimą žiniasklaidoje. Atviroji akcinė bendrovė, išleisdama akcijas į rinką, turi didesnių galimybių negu uždaroji bendrovė panaudoti išorinius finansavimo šaltinius – juk apie jos akcijas per spaudą, radiją, televiziją ir kitas žiniasklaidos priemones gali sužinoti kur kas daugiau žmonių. Be to, akcinių bendrovių akcininkų skaičius gali būti labai didelis, tuo tarpu uždaroji akcinė bendrovė negali viršyti

50 akcininkų limito, kas daugeliu atveju riboja galimo sukaupti kapitalo dydį.

Anksčiau Lietuvoje akcinės bendrovės įstatinis kapitalas buvo neribojamas, t.y. galėjo būti kiek norima mažas (faktiškai buvo galima kurti uždarąją akcinę bendrovę su 200 rublių, o akcinę bendrovę – su 500 rublių įstatiniu kapitalu). Tačiau 1994 m. liepos 5 d. priimtoje Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo redakcijoje įvesti tokie apribojimai: „Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100 000 litų. Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 000 litų“. (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnis). Šia įstatymo pataisa bandoma sukurti įėjimo barjerą, norint išvengti „nerimtų“ akcinių bendrovių, iš karto pasmerktų bankrotui (kartais net steigėjų valia), kūrimosi, kartu apsaugant potencialius akcinių bendrovių kreditorius.

Akcinė bendrovė yra bendra akcininkų, įnešusių savo pajų į bendrovės kapitalą, įmonė, t.y. akcininkai yra kolektyviniai akcinės bendrovės turto savininkai. Akcinės bendrovės akcijos perkamos, mokant už jas pinigais arba kitu turtu – fiziniu arba nefiziniu, pavyzdžiui, darbu ar paslaugomis, kurios buvo suteiktos ar atliktos bendrovės labui. Taip pat galimas kombinuotas (mišrus) apmokėjimo būdas. Tačiau negalima akcijų apmokėti įsipareigojimais ateičiai.

Iš akcinės bendrovės pelno toliau plėtojama bendrovė, premijuojami valdytojai, mokami dividendai ir kt. Bendrovės akcininkai gauna pajamų už akcijas dividendų pavidalu.

Kaip juridinis asmuo, priešingai nei individualiosios įmonės ar dauguma ūkinių bendrijų, akcinė bendrovė savo vardu gali įsigyti turtinių ir neturtinių teisių, sudaryti sutartis, atlikti importo ir eksporto operacijas, įsigyti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, būti ieškovu ir atsakovu teisme, arbitraže ar trečiųjų teisme.

1. 3. Verslo organizavimo formų valdymo ypatybės

Norint susidaryti išsamų vaizdą apie kiekvieną formą, reikia išnagrinėti vieną svarbiausių kiekvienos įmonių rūšies charakteristiką – kaip ta verslo forma valdoma.

Pradėsime nuo paprasčiausios verslo organizavimo formos – individualiosios įmonės. Nenuostabu, kad paprasčiausios verslo formos ir valdymo principai yra patys paprasčiausi. Vienintelis valdytojas tokioje įmonėje yra pats jos savininkas. Jis pats sprendžia, kur ir kokius išteklius pirkti, koki personalą samdyti, kokias paskolas imti, kur ir kaip pardavinėti savo produktą, pats nustato savo produkcijos kainas. Verslo pajamos taip pat priklauso tik įmonės savininkui ir jis su niekuo jomis nesidalija – išskyrus, žinoma, valstybę, kuriai sumoka pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas. Individualios įmonės savininkui mirus, paprastai likviduojasi ir jo verslas (nors turto paveldėtojai gali ir perimti jo įmonę, tai jau bus nauja verslo organizacija, kitas savininkas, kiti siekiai).

Kiek sudėtingesni yra ūkinių bendrijų valdymo principai. Ūkinės bendrijos valdymo taisyklės turi būti apibrėžtos bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, kuri yra

bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas. Nepaisant to, kad kiekviena bendrija gali įsivesti kitokias valdymo taisykles, pagrindiniai principai paprastai išlaikomi: sprendimai priimami balsuojant (balsavimo tvarka taip pat turi būti aprašyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje), kai kurie itin svarbūs nutarimai gali būti priimami tik visų bendrijos narių sutikimu (t.y. balsuojant vienbalsiai). Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymą, kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę kartu su kitais spręsti bendrijos turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bei kitus bendrijos veiklos klausimus. Priimant nutarimus kiekvienas tikrasis narys turi vieną balsą neatsižvelgiant į jo dalies
nuosavybės teisėje dydį (pažymėsime, kad tuo ūkinės bendrijos skiriasi nuo akcinių bendrovių, kur akcininko valdomas balsų skaičius tiesiogiai priklauso nuo jo įnešto pajaus). Jeigu šiame įstatyme ar bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitokia taisyklė, tai nutarimai priimami paprasta balsų dauguma. Šio įstatymo ar bendrosios jungtinės veiklos sutarties numatytais atvejais teisę balsuoti priimant nutarimus turi ir komanditoriai. Bendrijos narys neturi teisės balsuoti, jeigu priimtas nutarimas dėl jo pašalinimo ar išstojimo iš bendrijos.

Kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę atstovauti bendrijai, jeigu bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip. Komanditoriai neturi teisės atstovauti bendrijai. Jeigu komanditorius, nesilaikydamas šio reikalavimo, sudaro bendrijos vardu sandorį, tai jis kartu su tikraisiais nariais pagal atsako prievoles, kurios atsirado i• tokio sandorio, visu savo turtu.

Kadangi tikrieji bendrijos nariai dalijasi bendra atsakomybe ir bendra rizika, suprantama, kad pelnas taip pat paskirstomas tarp visų tikrųjų bendrijos narių. Pasibaigus ūkiniams metams sudaromas bendrijos buhalterinis balansas ir jos pajamos paskirstomos bendrijos nariams proporcingai jų dalims. Nustatant pajamų dalį, tenkančią tikrajam bendrijos nariui, neatsižvelgiama į tai, kad jis nėra įnešęs viso įnašo (vėlgi esminis skirtumas nuo akcinių bendrovių pelno dalybų). Tuo tarpu komanditoriui tenkanti pajamų dalis nustatoma proporcingai jo faktinio įnašo dydžiui. Pajamų dalis, kuria padidinami bendrijos narių pradiniai įnašai proporcingai jų dalims, gali būti paliekama bendrijoje. Bendrosios jungtinės veiklos sutartyje gali būti numatytos ir kitokios pajamų skirstymo taisyklės. Bendrijos pajamų skirstymas nustatomas visų tikrųjų narių nutarimu, priimtu vienbalsiai.

Pagaliau pereiname prie trečio įmonių tipo. Akcinė bendrovė yra stambiausia įmonių rūšis, taigi ir jos valdymo organų struktūra yra sudėtingiausia ir labiausiai komplikuota. Ši struktūra nėra vienoda įvairiose šalyse. Mes apsiribosime aptardami Lietuvoje priimtą akcinių bendrovių valdymo organų struktūrą.

Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnį akcinės bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracija.

Akcininkų susirinkimas – aukščiausias akcinės bendrovės valdymo organas. Valstybės mastu jo analogu iš dalies galėtų būti referendumas arba visuotiniai rinkimai: pastaruoju metu visi valstybės piliečiai (taigi ir jos savininkai) gali pareikšti savo nuomonę gyvybiškai svarbiais valstybei reikalais ir nors netiesiogiai nulemti jos vykdomą politiką, taip pat ir akcininkų susirinkimo metu bendrovės akcininkai (taigi jos kolektyviniai savininkai) gali išreikšti savo nuomonę bendrovės valdymo klausimais ir nulemti bendrovės vykdomą politiką. Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę dalyvauti visi jos akcininkai, nesvarbu, kiek ir kokios klasės akcijų jie turi. Be jų, dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime su patariamojo balso teise gali valdybos ir stebėtojų tarybos nariai bei administracijos vadovas, jeigu jie ir nėra akcininkai.

Kadangi akcininkai yra kolektyviniai bendrovės turto savininkai, tai akcininkų susirinkimas sprendžia svarbiausius jų nuosavybės klausimus. Pavyzdžiui, jis priima sprendimus dėl akcinio kapitalo didinimo ar mažinimo, skiria ir atleidžia bendrovės valdymo organų narius, tvirtina bendrovės metinį balansą ir pelno paskirstymo schemą, keičia ir papildo bendrovės įstatus, sprendžia bendrovės reorganizavimo ar likvidavimo bei kitus bendrovės veiklos klausimus.

Panagrinėkime, kaip yra priimami sprendimai per akcininkų susirinkimą. Kaip žinome, viena turima akcija suteikia jos savininkui vieną balsą. Todėl akivaizdu, kad daugiau akcijų turintys bendrovės nariai gali labiau paveikti bendrovės valdymą ir netgi diktuoti sąlygas mažiau akcijų turintiems akcininkams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą akcininkų susirinkimo kvorumą sudaro jame dalyvaujantys akcininkai, turintys daugiau kaip pusę visų akcijų balsų skaičiaus. Nors susirinkimo nutarimai priimami paprasta balsų dauguma, įstatymas išskiria akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus, kuriems spręsti reikalinga kvalifikuota 2/3 balsų dauguma.

Nors svarbiausius bendrovei klausimus sprendžia akcininkų susirinkimas, tokiu būdu spręsti visus klausimus būtų ne tik neefektyvu, bet ir pavojinga, ypač susidūrus su problemomis, kurių sprendimui būtinos specialios tam tikrų sričių žinios. Tiek valstybės mastu labai retai sprendimai priimami referendumo būdu (nors tie sprendimai paprastai būna labai svarbūs), tiek akcinėje bendrovėje akcininkų susirinkimai paprastai šaukiami tik kartą per metus spręsti svarbiausius uždavinius.

Visuotinis akcininkų susirinkimas renka kitus organus, valdančius bendrovę -stebėtojų tarybą ir bendrovės operatyvaus valdymo organą – valdybą. Stebėtojų tarybos nariai yra akcininkai ir dažnai bendrovės darbuotojai. Pastariesiems dalyvavimas stebėtojų taryboje suteikia galimybę daryti įtaką valdybos darbui ir ginti savo teises bendrovėje. Pagrindinė stebėtojų tarybos funkcija – valdybos, vykdomojo bendrovės valdymo organo, kontroliavimas. Be to, stebėtojų taryba tarp akcininkų
susirinkimų vykdo susirinkimo įgaliojimus ir gali, pavyzdžiui, atleisti valdybos narį bei išrinkti į jo vietą naują narį. Stebėtojų taryba yra kolegialus organas, visi jos nariai turi lygias teises priimant sprendimus. Vienintelė išimtis – tarybos pirmininkas, kurio balsas, kitiems balsams pasiskirsčius po lygiai, yra lemiamas. Stebėtojų tarybos nariai negali būti bendrovės valdybos nariais, išskyrus atvejus, kai stebėtojų tarybos narys laikinai dirba valdyboje, tam laikotarpiui atleidus jį iš stebėtojų tarybos nario pareigų. Stebėtojų tarybos nariams atlyginimas nemokamas, tačiau jie gali gauti premijas iš pelno (tantjemas) už metinius bendrovės darbo rezultatus (aišku, jeigu bendrovė sėkmingai dirbo).

Akcinės bendrovės valdyba yra operatyvaus bendrovės valdymo organas. Jos nariais gali būti akcininkai ir nesusiję su bendrove asmenys – samdomi įvairių sričių specialistai. Akcinės bendrovės valdybą skiria stebėtojų taryba (pagal LR įstatymus ne ilgiau kaip 4 metams) arba, jei jos nėra, renka visuotinis akcininkų susirinkimas. Valdybos nariai priima sprendimus kolegialiai, bet yra tarpusavyje pasiskirstę pareigas (valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir kt.). Valdyba savo nuožiūra formuoja bendrovės personalą, su kiekvienu darbuotoju sudarydama darbo sutartį. Reikia pažymėti, kad ir čia išsaugoma tam tikra analogija su valstybės valdymo organais – stebėtojų tarybos vaidmuo bendrovėje panašus į Seimo vaidmenį valstybėje, o bendrovės valdyba yra artimas savo funkcijomis šalies vyriausybės atitikmuo.

Kaip matome, akcinės bendrovės valdymo struktūra gan sudėtinga. Neišvengiamai kyla klausimas – ar visada akcininkams būtina valdyti bendrovę pasitelkus tokį platų valdymo aparatą? Kaip rodo patirtis, ne. Todėl įstatymas numato atvejus, kai bendrovės valdymo struktūra gali būti supaprastinta. Pavyzdžiui, jei bendrovė turi 50 ar mažiau akcininkų ir joje dirba ne daugiau kaip 200 darbuotojų, stebėtojų taryba gali būti nesudaroma. Steigiant uždarąją akcinę bendrovę akcininkų susirinkimo sprendimu joje gali būti nesudaroma ir valdyba. Kitaip sakant, uždarosiose akcinėse bendrovėse, kuriose yra ne daugiau kaip 50 akcininkų ir ne daugiau kaip 200 darbuotojų, gali nebūti nei stebėtojų tarybos, nei valdybos. Nesant bendrovėje valdybos, jos funkcijas vykdo bendrovės administracijos vadovas ir visuotinis akcininkų susirinkimas.

Apžvelgus visą verslo organizavimo formų įvairovę, jų valdymo principus ir juridinį statusą, kyla natūralus klausimas – kodėl vienu atveju pasirenkama vienokia, o kitu – kitokia verslo forma, kokios verslo formos yra tinkamesnės vienam ar kitam tikslui siekti? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išnagrinėti atskirų verslo organizavimo formų teigiamus ir neigiamus bruožus.

Kaip jau minėjome, populiariausia verslo organizavimo forma tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje yra individualiosios įmonės. Platų jų paplitimą lemia šiai verslo formai būdingi privalumai. Pirmiausia tai lankstumas ir mobilumas: tokios įmonės lengvai steigiamos, jų veiklos nevaržo griežtas teisinis reguliavimas ir joms sukurti užtenka nedidelio kapitalo. Jų likvidavimo procesas taip pat nėra sudėtingas – savininkas tiesiog nutraukia savo verslą ir įmonė nustoja egzistuoti. Be to, individualiosios įmonės naudojasi mokesčių lengvatomis, jų pajamos apmokestinamos tik vieną kartą -individualių pajamų mokesčiu. Individualios įmonės savininkas pats yra savo verslo šeimininkas ir turi didelę veiksmų laisvę. Kadangi savininko gaunamos pajamos priklauso nuo įmonės sėkmingos veiklos, savininkas yra tiesiogiai suinteresuotas dirbti kuo efektyviau, kad pasiektų gerų rezultatų. Tačiau šiai verslo organizavimo formai budingi ir dideli trukumai. Pirmiausia tai gerokai didesnis rizikos laipsnis, nei kitose verslo organizavimo formose. Individualiam savininkui tenka neribota atsakomybė už savo finansinius įsipareigojimus. Tai reiškia, jog jis rizikuoja ne tik įmonės turtu, bet ir savo asmeniniu turtu. Jeigu nuostolingos individualiosios įmonės aktyvų nepakanka tam, kad būtų patenkintos kreditorių pretenzijos, jie gali pateikti ieškinį įmonės savininko asmeninei nuosavybei. Kitas ryškus trūkumas – tai, kad individualioji įmonė turi tik ribotas galimybes didinti kapitalą ir plėsti veiklos mastą. Paprastai tokios įmonės finansiniai ištekliai nepakankami, kad ji galėtų plėstis ir tapti stambia įmone. Kadangi palyginti daug individualiųjų įmonių bankrutuoja ir neturi nei didelių rezervų, nei galimybių grąžinti skolas (juk nors individualiosios įmonės savininkas ir atsako visu savo turtu, to turto dažnai nebūna itin daug), bankai vengia joms skirti didelius kreditus. Pagaliau pasirenkant savo verslui individualiosios įmonės formą, prarandama potenciali nauda, kurią galėtų duoti gamybos valdymo specializacija. Iš tiesų, individualiosios įmonės savininkas atlieka visas pagrindines jos valdymo funkcijas. Jis priima sprendimus dėl gamybinių išteklių (žaliavų, medžiagų, įrengimų) pirkimo, darbuotojų samdymo bei jų apmokėjimo, gamybos organizavimo, produkcijos pardavimo bei kitus, dažnai nebūdamas visų šių sričių specialistas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4555 žodžiai iš 8958 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.