Statybos pagrindai
5 (100%) 1 vote

Statybos pagrindai

1121

PAMATAI

Pamatas – tai pastato ar statinio dalis, kuri perduoda jų apkrovas į pagrindą.

Pamatai skirstomi į:

1) Sekliuosius (statomi iškastoje duobėje, kuri pastatčius pamatą, užpilama gruntu ir sutankinama).

2) Polinius (pamatai pastato apkrovą pagrindui perduoda polių galais ir šonais, reikalingi ten, kur geras gruntas yra giliai).

3) Giliuosius (pamatai naudojami, kai stiprus gruntas slūgso giliai).

Pagal pastato konstrukcija pamatai gali būti: juostiniai, atskirieji (pavieniai) ir ištisiniai po visu pamatu.

Po ištisinėmis sienomis pamatai daromi nepertarukiamos juostos pavidalo, todėl vadinami juostiniais. (būna iš surenkamų betoninių blokų, monolitiniai juostiniai, iš pavienių stulpų, kai viršus sujungiamas pamatų sijomis (stulpiniai),

Atskirieji pamatai įrengiami karkasiniams pastatams tada, kai juos veikiančios apkrovos per kolonas perduodamos į pamatus kurie gali būti skirstomi į: monolitinius ar surenkamus gelžbetoninius, laiptuotus ir nelaiptuotus, plūkamų polių.

Ištisinai pamatai (ištisinė gelžb., plokštė po visu pastatu) daromi tada, kai pagrindo viršutinis sluoksnis yra per silpnas apkrovoms nuo kitokių pamatų atlaikyti.

Priimta išskirti dvi pamato būdingas plokštumas: viršutinę, ant kurios paremti laikantieji pastato elementai, ir apatinę, kuria slėgis perduodamas į pagrindo gruntą. Viršutinė plokštuma vadinama pamato viršumi, o apatinė – pamato padu.

Pagrindo gruntai. Gruntai skirstomi į dvi dalis: uolinius ir neuolinius. Uoliniams gruntams priskiriami vulkaninės, metmorfinės ir nuosėdinės kilmės gruntai su standžiais ryšiais tarp grūddelių. Neuoliniai gruntai skirstomi pagal sudedamųjų dalelių stambumą ir formą, taip pat pagal ryšį tarp grūdelių.

Gruntai, kurių temperatūra neigiama ar kuriose yra ledo, priskiriami prie įšalančių gruntų, o jei jie įšalę daugiau kaip tris metus prie amžinai įšalančių gruntų.

JUOSTINIŲ PAMATŲ KONSTRUKCIJOS

Sienų juostiniai pamatai daromi monolitiniai ir surenkamieji. Monolitiai gelžbetoniai naudojami retai. Juostinių pamatų konstrukcija susideda iš dviejų elementų: betoninio ar gelžb., pado bloko (papėdės) ir betoninių pamatų blokų, kurie kartu būna ir rūsio siena.

Pamato padas, keičiant jo įgilinimo gylį, daromas laiptuotas. Pakopos aukščio ir jos ilgio santykis turi būti ne mažesnis kaip 1:2 rišliems gruntams ir ne mažesnis kaip 1:3 nerišliems gruntams.

Poliniai pamatai. Naudojami kai stiprūs gruntas yra giliai. Poliai – apskriti arba daugiakraščiai strypai, įgylinti į gruntą. Polinius pamatus sudaro poliai ir juos jungiančios monolitinės sijos ar plokštės, vadinamos rostverku (antpoliu), į kurį paremta viršpamatinė konstrukciją. Būna mediniai, plieniniai, betoniniai ir gelžbetoniniai poliai. Kalami kas 1,0…1,5 m.

SIENOS

Sienos – tai svarbus pastato konstrukcinis elementas, nuo kurio priklauso funkciniai, techniniai, estetiniai ir ekonominiai ypatumai.

Pagal vartojamas medžiagas sienos skirstomos į: medines, mūrines, betonines ir metalines.

Mūrinės sienos skiriamos į tris grupes:

1) Pagal akmens kilmę – natūralių ar dirbtinių akmenų.

2) Pagal gaminių didumą – iš plokščių, stambių blokų, smulkių blokų ir plytų.

3) Pagal gaminių struktūrą – pilnavidurių arba skylėtų plytų bei lengvojo mūrinio, sudarytos iš įvairių medžiagų ir kt.

4) Pagal statybos technologiją – surenkamosios, monolitinės, surenkamosios monolitinės, mūrinės iš smulkių gaminių.

Pagal konstrukcinę schemą ir apkrovas pastatų sienos skirstomos į:

1) Laikančiąsias, kurios be savosios, laiko perdangas, denginį, laiptatakius ir kitokius elementus, taip pat vėjo slėgį.

2) Tik save laikančiąsias, kurios laiko tik savąją masę ir vėjo slėgį visu pastato aukščiu.

3) Kabamąsias, kurios laiko tik vieno aukšto savąją masę ir vėjo slėgį.

Pagal padėtį pastate sienos skirstomos į išilgines ir skersines.

Medinės sienos. (būna iš: pušies, eglės, ąžuolo, beržo, liepos, buko).

Medinės sienos daromos ręstinės: iš apvalių apipjautų arba profiliuotų sienojų, karkasinės – iš tašų, lentų, plokščių ir skydinės – iš surenkamų stambių, gamyklose pagamintų skydų.

Ręstinės sienojų sienos sudarytos iš sujungtų sienojų eilių. Kampuose sienojai jungiami spraustine sandūra arba dygiais. Tokia siena kad neišsikreivintų vertikalioje plokštumoje sutvirtinama vertikaliomis varžomis. Dažniau ręstinės sienos daromos iš tašų. Tašų sienos būna dvejopos: tokios pat konstrukcijos kaip iš rąstų arba daromos tašų karkasas, kuris yra užpildomas. Paskutiniais metais sienojai jungiami įlaidais: viena ar dvi keteros įleidžiamos į tam tikrus griovelius.

Karkasinės medinės sienos surenkamos iš gamyklose pagamintų elementų. Ant pamato dedama hidroizoliacij, o virš jos – apatinis karkaso vainikas. Ant jo statomi statramsčiai ir sutvirtinami ramsčiais. Paskui uždedamas viršutinis vainikas. Visi karkaso elementai paprastai daromi iš tąšų, jie sujungiami dygiais, kabėmis, plieninėmis juostelėmis ir kt. Į viršutinį vainiką remiamos perdangos, sijos ir stogo gegnės.

PERTVAROS – tai vidinės sienų konstrukcijos, atsiriančios vieną patalpą nuo kitos. Pertvaras veikia tik savoji masė. Pertvaroms remiamos į perdangas, o įrengtos berūsių pastatų pirmuose aukštuose – į plytų ar
betoninius stulpelius, betono paruošiąmajį sluoksnį. Pertvarų paskirtis yra : atskirti patalpas, jas izoliuoti viena nuo kitos. Pagal įrengimo būdą pertvaros yra smulkių ir stambių elementų. Smulkios daromos vietoje, o stambios pertvaros montuojos iš stambių plokščių. Pagal medžiagą pertvaros būna: plytų, tuščiavidurių keraminių ar lengvojo betono blokų, medinių lentų, MDB ar medienos plaušo plokščių, gipsinės, gipso pjuvenų, lengvojo ar akytųjų betono, stiklos blokų ar stiklo profilio.

Smulkių elementų pertvaros. (plytos, akmenys, lentos, mediniai skydai ir kitokios medžiagos) plytų pertvaros storis būna ½ , ¼ plytos.

SMULKIŲ ELEMENTŲ MŪRINĖS SIENOS

Smulkių elementų sienos mūrijamos iš natūralių arba dirbtinių mūro medžiagų. Natūralios mūro medžiagos – tai gamtiniai akmenys. Dirbtinės mūro medžiagos – tai keraminiai, silikatiniai ir betoniniai gaminiai. Sienoms vartojami keraminės pilnavidurės ir skylėtos plytos bei skylėtieji blokeliai, silikatinės plytos ir blokeliai, pilnaviduariai ir skylėtieji betoniniai blokeliai.

Tarpuangis – tai sienos dalis tarp angų. Ji yra labiausiai apkrauta, nes laiko viršutinės sienos dalies, sarąmų virš angų ir perdangų apkrovas. Sarąmos – tai sienų elementai angoms perdengti. Jų būna: arkinių, pleištinių, gulstinių mūrinių, taip pat surenkamųjų gelžbetoninių.

Plytų sienų dalis.

Cokolis – išorės sienų apatinė dalis. Ji labiausiai drėkinama atmosferinių kritulių ir dažniausiai mechaniškai pažeidžiama, todėl daroma iš surenkamųjų betoninių blokų arba monolitinio blokų arba monolitinio betono. Cokoliniė dalis daroma ne žemesnė nei 30 cm.

Karnizas – tai gembinis stogo tesinys visu pastatu perimetru, saugantis sienų išorinius paviršius nuo lietaus vandens.

Vėdinimo ir dūmų kanalai įrengiami dažniausiai vidinėse sienose.

Niša – įgilinta sienos dalis, skirta kokiems nors daiktams ar įrenginiams talpinti.

Griovelis – įgilinta sienos dalis, skirta vamzdžiams, paslepiamiems elektros laidams ir kita talpinti.

PASTATŲ KONSTRUKCIJOS

Pastatų konstrukcijos skirstomos į : laikančiąsias ir atitvarinęs.

Laikančiosios konstrukcijos – tai tokios konstrukcijos, kurios atlaiko visų rušių apkrovas bei atsirandančius pastate jėgos pobūdžio poveikius ir perduoda juos per pamatus gruntiniam pagrindui.

Atitvarinės konstrukcijos – tai tokios, kurios atitveria patalpas nuo išorinio aplinkos nepageidaujamo poveikio, taip pat vienas patalpas nuo kitų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1144 žodžiai iš 2263 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.