Stigma
5 (100%) 1 vote

Stigma

11213141

ĮVADAS

Mūsų referato tikslas susipažinti ir supažindinti kitus su stigmos psichologija ir destigmatizacija. Smulkiau išnagrinėti fizines ir psichines negales, sergančiųjų išgyvenimus ir jų integraciją ir priėmimą visuomenėje.

3

1. STIGMA

1.1. Stigmos sąvoka

1.1.1. Stigmos Apibrėžimas

Stigma – tai reiškinys, kai žmogus pasižymi kokiu nors nukrypimo požymiu, žyme ir ta žymė skiriasi nuo kultūriškai nusistovėjusių normų. (Goffman, 1936 ir Tseėlon,1992). Stigmos gali skirtis:

• Matomumu – kiek jos matomos, kiek jas galima nuslėpti

• Griaunamumu – kiek jos šokiruoja, yra svarbios bendraujant, kokią įtaką turi pačiam stigmatizuotajam

Autoriai E.Jones ir J.Price teigia, kad stigmos skiriasi savo bjaurumo laipsniu, kuris priklauso nuo to kiek estetiškai nepatraukli stigma, kiek ji trukdo bendrauti, kiek ji atgrasi kitiems visuomenės nariams.

Pagal Goffman (1936), stigmos skirstomos į:

• Fizinę – kūno trūkumai, sužalojimai, kūno dalių neturėjimas

• Psichologinę – psichikos liga

• Socialinę – gyvenimo stiliaus, būdo skirtumas nuo normos.

Stigmas turintys žmonės skiriasi savo elgesiu, išvaizda. Neretai kiti visuomenės nariai nenoriai, abejingai bendrauja su stigmatizuotais žmonėmis, nes šie jiems kelia baimę, nerimą. Dėl šios priežasties žmonės nepažinę stigmatizuotų vertina juos neigiamai, neretai ir blogai su jais elgiasi. Iš stigmatizuotų žmonių tarsi laukiama kažkokio elgesio – padaromos sąlygos, kai stigmatizuotasis pasielgia būtent taip ir ne kitaip, dėl to iškeltos hipotezės apie stigmas turinčius žmones pasitvirtina.Šis procesas kai stigmatizuotajam priskiriama blogas, neigiamas elgesys vadinamas stigmatizavimu. Jis gali padėti apsiginti nuo nerimo, sąžinės graužaties, nes turint neigiamą nuomonę galima save pateisinti ir su stigmatizuotasiais nebendrauti. Stigmatizuotieji tarsi vaidina „vaiko tarp suaugusiųjų“ vaidmenį, nes būna pasyvūs, stengiasi nuo kitų tarsi pabėgti ar atkreipti į save dėmesį. (Jonės, 1984)

E.Goffman taip pat išskiria ir asocijuotą stigmą-kai žmogus, bendraujantis su stigmatizuotų, bet neturintis jokių stigmos požymių, priskiriamas prie stigmatizuotųjų grupės, arba jame kiti įžvelgia įvairius moralės, elgesio pakitimus, defektus.

Stigmatizavimo dydį lemiantys dalykai:

• Stabilumas – žmonės mažiau stigmatizuoja tuos, kurie atsikratę savo stigmos ir ši daugiau

neatsiras

Negatyvumas – kuo didesnė, labiau matoma stigma tuo blogiau ji vertinama.

• Stigmos kontroliavimas, atsakomybė už stigmą-tie, kurie patys pasirinko stigmą vertinamo neigiamiau, nei tie, kurie gavo ją ne nuo jų priklausančių aplinkybių

• Stigmos atsiradimo istorija – žmonėms svarbu kaip, kodėl atsirado stigma. Jei žmonės tai žino tada stigmatizuotasis vertinamas palankiau.

41.1.2. Destigmatizacijos apibrėžimas

Destigmatizacija – visuma priemonių, kuriomis bandoma sumažinti arba panaikinti atstumą tarp stigmatizuotojų ir visuomenės, siekiant integruoti stigmatizuotąjį į visuomenę.

1.2. Stigmos sąvokos kilmė ir istorija

1.2.1 Stigmos sąvokos supratimą ir raida pasaulyje

Stigma“ – žodis, kilęs iš graikų kalbos ir reiškiantis „žymę“.

Lotynų kalboje šis žodis jau įgauna neigiamą atspalvį ir reiškia gėdos ženklą ar degradacijos požymius.

Senovės Graikijoje stigmos terminas nebuvo vartojamas, kalbant apie psichikos ypatumus, bet psichikos sutrikimai jau buvo stigmatizuojami.

Viduramžiais psichikos ligoniai ne tiek stigmatizuojami, kiek suvokiami kaip realaus žmogaus silpnumo įrodymas.

Renesanso laikotarpiu domėtasi įvairiais antgamtiškais netradiciniais reiškiniais, todėl Bažnyčia pradeda bausti už „neaiškias“ praktikas, kurių nemaža dalis galėjo būti susijusi su psichikos sutrikimais, pavyzdžiui, raganų deginimas.

18-19-tas amžius. Stiprėja suvokimas, kad psichikos ligos yra smegenų ligos, taigi jos galėtų būti gydomos mokslo pagrįstais medicinos būdais. Atsiranda mokslinis pagrindas destigmatizavimui.

Viena pirmųjų psichiatrijos ligoninių įsteigta D.Britanijoje 1829 m.

20-tas amžius. Naciai žudo psichikos ligonius kaip nepilnaverčius sutvėrimus. Sovietinė ideologija izoliuoja psichikos ligonius atskirtose nuo visuomenės įstaigose, o nepaklusniems piliečiams klijuoja psichikos ligonių etiketes.

Vakarų Europoje ir Siaurės Amerikoje – antipsichiatrijos banga, o vėliau – bendruomenės (socialinės) psichiatrijos plėtra atkreipia dėmesį į tai, kad medicininio modelio ir psichiatrų paternalizmo įsigalėjimas psichiatrijoje taip pat gali stiprinti stigmatizaciją.

20-to amžiaus pabaiga – 21-o amžiaus pradžia. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO, 2001), Europos Sąjunga (1995-2003), Pasaulio Psichiatrų Asociacija ir kitos organizacijos pabrėžia būtinybę įveikti psichikos ligonių ir psichikos sutrikimų stigmatizaciją. Kelias aiškus – tik integruojant psichiatriją ir asmenis su psichikos sutrikimais į bendruomenę ir bendrąją mediciną.

1.2.2 Stigmos sąvokos supratimas ir raida Lietuvoje

Tarpukario Lietuva. A.Blažys Tolerancija kaip kultūros principas. Nemažai psichikos ligonių ir ypač protiškai atsilikusių asmenų buvo natūraliai integravęsi bendruomenėje, kuri juos toleravo.

Sovietmetis. Stipri stigmatizavimo tradicija. Psichikos ligoniai izoliuojami nuo visuomenės. Psichikos sutrikimo diagnozė sugadina žmogaus
gyvenimą labiau negu pats psichikos sutrikimas. Piktnaudžiavimas psichiatrija.

5Laikotarpis po Nepriklausomybės atstatymo. Prasideda sunkus vertybių atkūrimo procesas. Paaiškėja, kad įveikti ilgametę stigmatizavimo tradiciją nebus lengva. Stigmatizuoj antys požiūriai yra stipriai palietę visus proceso dalyvius: plačiąją visuomenę, medikus ir kitus specialistus, politikus, pačius pacientus ir jų artimuosius. Vyrauja nuomonė, kad:

a) žmonės, kuriems diagnozuotas psichikos sutrikimas, vargu ar gali daryti kompetentingus sprendimus;

b) psichiatrai turi padėti tokiems žmonėms daryti sprendimus dėl gydymo ir net kitais asmeninio gyvenimo klausimais;

c) psichiatrijos paslaugos turėtų būti teikiamos atskirose sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos įstaigose.

62. NEGALIA

2.1. Negalios samprata

Reiškinio pažinimas apsaugo mus baimės. Neretai sutrinkame sutikę neįgalų žmogų, nes nežinome, kaip su juo, bendrauti, bijome jį įžeisti arba manome, kad jis nevertas mūsų dėmesio, nes yra „atsilikęs“, „nepajėgus“. Tačiau, ar gebame suprasti žmogų, ar įvertiname kito ir kitokio asmens gebėjimus?

Negalia – tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybes užsiimti kasdienine veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu, apriboja esmines gyvybines funkcijas – klausą, regą, judėjimą, rūpinimąsi savimi, tobulėjimą, darbą, arba joms kenkia. Kitaip tariant, tai ribotas žmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvianam sveikam asmeniui veiksmus. Dažniausiai neįgalus žmogus dėl fizinių ar psichinių sutrikimų negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, tinkamai įgyvendinti savo teisių.

Lietuvoje gyvena virš 200 000 neįgaliųjų, t.y. 6% visų gyventojų. Oficiali statistika skelbia, kad Lietuvoje apie 16-kai tūkstančių žmonių kasmet skiriama invalidumo pensija.

Žmonės, kurių fizinės, protinės, psichinės savybės nukrypsta nuo visuomenėje priimtų normų ir vertybių, įgauna specifinį socialinį statusą. Visuomenės akyse jie tampa „kitokie“. O kitoks – dažnai neigiamos reikšmės žodis. Kitokie neretai išjuokiami, jų gailimasi arba jie sąmoningai ir nesąmoningai izoliuojami. Tad pastebima, kad negalios faktorius sukuria stigmą visuomenės akyse, o tai daro įtaką socializacijos procesui. Stigmatizacijos procesas veikia šeimą, kurioje gimsta neįgalus vaikas. Šeimos nariai reaguoja į negalią taip, kaip tai yra priimta jų visuomenėje. „Kitoniškumo“ sindromas yra dvipusis, apimantis ir šeimą, ir visuomenę. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama žmonių su negalia teisėms. Supratimas, kad žmogus su negalia yra visuomenės narys kaip ir kiti, padeda neįgaliesiems įgauti pasitikėjimo ir jėgų normaliai gyventi.

Tačiau, pasak kai kurių autorių, neigiamos nuostatos į neįgalų žmogų griauna jo socialinnės integracijos idėją, turi įtakos asmens mokymosi galimybės, savivaizdžiui, elgesiui. Vis dar paplitęs neįgaliųjų priskyrimas visuomenės paraštėms socialinės normos atžvilgiu. Dėl neįgaliesiems priskiriamų socialinių vaizdinių – socialinės vietos, socialinės vertės – tokiai „kitokių“ grupei ir suteikiama stigma.

J.Ruškus (XXXX) savo monografijoje Negalės fenomenas pažymi tokius neįgaliųjų stigmatizaciją lemiančius faktorius:

• Socialiniai veiksniai. Beveik visose visuomenėse neįgalieji neatitiko nusistovėjusių, visuotinai priimtų socialinių normų ir vertybių. Neįgalieji buvo izoliuoti „normaliųjų“ visuomenėje.

• Bendrakultūriniai veiksniai. Neįgaliųjų socialinis atmetimas yra būdingas graikų ir romėnų, taigi ir vakarietiškai kultūrai. Tai bendrakultūrinis reiškinys vyravęs ištisus amžius.

7• Kultūriniai veiksniai. Kiekviena socialinė-kultūrinė aplinka kūrė savitą negalės reiškinių, nebūtinai neigiamų, tinklą.

• Istoriniai veiksniai. Skirtingojo atstūmimas nuo antikos laikų nepasikeitė ir istorijos raidoje: pakitus socialinėms vertybėms, atitinkamai formavosi kitoks „svetimojo“ supratimas.

• Psichologiniai veiksniai. Kiekvienas žmogus jaučia vadinamąją kito baimę. Susitikdami su kitu žmogumi daugiau ar mažiau atpažįstame save. Šis atpažinimas (kai žiūrėdami į kitą matome savo neigiamas savybes) gali būti psichologiškai skausmisngas. Susitikdami su neįgaliuoju pasąmonės plotmėje pamatome savo paties negales.

• Psichosocialiniai veiksniai. Negalės stereotipai atspindi visuomenės narių įsitikinimus, kad neįgaliesiems būdingi vienokie ar kitokie elgesio, išvaizdos ar būdo bruožai. Dažnai stereotipai neatitinka tikrovės, neįgalus žmogus suvokiamas pernelyg ribotai, tuomet formuojasi nepalankios nuostatos. Kurios gali turėti įtakos ir faktiniam elgesiui.

• Ekonominiai veiksniai. Neįgalieji dėl turimų sutrikimų kur kas sunkiau adaptuojasi industrinėje aplinkoje, nes manoma, kad jų gamybinis rentabilumas neatitinka keliamų reikalavimų.

• Mitiniai veiksniai. Negalės išryškėjimas gentyje signalizavo dievų rūstybę, tad kartais psichinė negalė siejama su antgamtiniu pasauliu.

• Religiniai veiksniai. Dėl Senojo ir Naujojo testamento įtakos susiformavo negalės samprata susijusi su kaltės ir gailestingumo reiškiniais.

Visi minėtieji veiksniai ir jų apraiškos visuomenėje stabdo neįgaliųjų
socializacijos procesą bei apsunkina integracijos procesus įsivyravusius demokratinėje visuomenėje. Netinkama neįgaliųjų socializacija sąlygoja socialinės raidos sutrikimus, kurie pasireiškia netinkamų socialinių vaidmenų įsisavinimu, socialinio statuso neapibrėžtumu. Apsunkinamas socializacijos procesas dėl neaiškios vertybinės sistemos, elgesio normų, taisyklių, socialinių gebėjimų.

Kartais neįgaliesiems būdingi kai kurioe papildomi sutrikimai, susiję su negalės įsisąmoninimo procesu, su problemomis, kylančiomis sąveikaujant su bendaamžiais grupėse, patiriant atstūmimą atliekant netinkamus socialinius vaidmenis, užimant neadekvatų socialinį statusą neturint reikiamų socialinių gebėjimų ir kt. Šie sutrikimai yra labiau psichosomatinio pobūdžio, ir yra būdingi ir neįgaliesiems, ir negalės neturintiems jaunuoliams. Dažniausiai pastebimas sutrikimas – depresija.

2.2. Fizinė negalia ir bendravimo su neįgaliu žmogumi ypatumai

Žmogaus fizinę negalią lemia įvairios priežastys. Tai gali būti stuburo smegenų pažeidimas, raumenų distrofija, paralyžius, celebrinis paralyžius. Šie ir panašūs sutrikimai žmogų gali veikti skirtingai.

Negalia atima iš asmens galimybę lygiomis teisėmis su sveikaisiais dalyvauti visuomenės gyvenime. Neįgaliųjį emocijos yra nestabilios, jie nerimastingi, impulsyvūs. Dėl riboto mobilumo mažėja kontaktas su aplinka. Susidūrę su sunkumais, tokie žmonės situaciajs išgyvena emociškai,

8jiems trūksta ryžtingumo, jie nepatenkinti savo sveikata, socialine ir medicinos parama, šeimyniniu gyvenimu, darbu, galimybėmis realizuoti savo sugebėjimus.

Vežimėliai, ramentai arba kojų stabilizatoriai žmonėms su fizine negalia padeda judėti. Įvairūs kompiuteriniai prietaisai, kurie gali kalbėti, įjungti ir išjungti šviesas, perjungti televizijos kanalus tarnauja žmogaui su fizine negalia kasdieninėje aplinkoje.

Nepritaikytos patalpos, netinkamas transportas apriboja šių žmonių laisvą judėjimą. Šios problemos paprastai iškyla mūsų visuomenėje. Užsienyje apie tai paprastai nekalbama, mat ten negalia yra kitaip įsisąmoninta.

2.2.1 Bendravimas su žmogumi, sėdinčiu vežimėlyje

Vieni žmonės gali valdyti rankas, kiti gali trumpam išlipti iš vežimėlio, todėl svarbu žinoti, kada, kur ir kaip jiems padėti ir kaip su jais bendrauti.

• Kalbėkite tiesiogiai su žmogumi, sėdinčiu vežimėlyje, o ne su asmeniu, stovinčiu šalia, tarsi žmogus vežimėlyje neegzistuotų;

• Išsiaiškinkite, kokios yra žmogaus, sėdinčio vežimėlyje, galimybės. Ne visi žmonės, kurie naudojasi vežimėliu, neagali vaikščioti. Vežimėlį jie gali naudoti energijai taupyti ir judėjimo greičiui padidinti;

• Jei bendravimas užtruks ilgiau nei porą minučių, atsisėskite arba atsiklaupkite, kad jūsų akys būtų tame pačiame lygyje kaip ir žmogaus vežimėlyje. Jei tai neįmanoma, stovėkite truputį toliau nuo vežimėlio, kad žmogui vežimėlyje į pašnekovą nereikėtų žiūrėti įsitempus;

• Jei žmogus vežimėlyje paprašė pagalbos (reikia nuleisti jį nuo šaligatvio ar pakylos), paklauskite jo, kaip tai padaryti. Žmogus pats pasakys, už kurios vežimėlio dalies geriau paimti ir kaip nešti – veidu ar nugara į priekį. Kiekvienas vežimėlis yra skirtinags. Paklauskite, kaip geriau vežimėlį valdyti, nes, jį pakėlę, galite netyčia ką nors nusukti ar sulaužyti;

• Leisdamiesi nuo kalno, prilaikykite, kad vežimėlis neriedėtų per greitai. Jeigu yra daugiau negu vienas laiptelis, laikykite vežimėlį pasvirusį atgal ties kiekvienu laipteliu.

• Užtikrinkite, kad durys bei pandusai yra patogūs ir ryškiai nuženklinti;

• Sudėkite daiktus taip, kad žmogui vežimėlyje būtų patogu juos pasiekti. Užtikrinkite, kad kelias iki lentynų, spintų bei kitų reikalingų priemonių būtų laisvas;

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2112 žodžiai iš 4175 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.