Stigma
5 (100%) 1 vote

Stigma

ĮVADAS

Mūsų referato tikslas susipažinti ir supažindinti kitus su stigmos psichologija ir destigmatizacija. Smulkiau išnagrinėti fizines ir psichines negales, sergančiųjų išgyvenimus ir jų integraciją ir priėmimą visuomenėje.

3

1. STIGMA

1.1. Stigmos sąvoka

1.1.1. Stigmos Apibrėžimas

Stigma – tai reiškinys, kai žmogus pasižymi kokiu nors nukrypimo požymiu, žyme ir ta žymė skiriasi nuo kultūriškai nusistovėjusių normų. (Goffman, 1936 ir Tseėlon,1992). Stigmos gali skirtis:

• Matomumu – kiek jos matomos, kiek jas galima nuslėpti

• Griaunamumu – kiek jos šokiruoja, yra svarbios bendraujant, kokią įtaką turi pačiam stigmatizuotajam

Autoriai E.Jones ir J.Price teigia, kad stigmos skiriasi savo bjaurumo laipsniu, kuris priklauso nuo to kiek estetiškai nepatraukli stigma, kiek ji trukdo bendrauti, kiek ji atgrasi kitiems visuomenės nariams.

Pagal Goffman (1936), stigmos skirstomos į:

• Fizinę – kūno trūkumai, sužalojimai, kūno dalių neturėjimas

• Psichologinę – psichikos liga

• Socialinę – gyvenimo stiliaus, būdo skirtumas nuo normos.

Stigmas turintys žmonės skiriasi savo elgesiu, išvaizda. Neretai kiti visuomenės nariai nenoriai, abejingai bendrauja su stigmatizuotais žmonėmis, nes šie jiems kelia baimę, nerimą. Dėl šios priežasties žmonės nepažinę stigmatizuotų vertina juos neigiamai, neretai ir blogai su jais elgiasi. Iš stigmatizuotų žmonių tarsi laukiama kažkokio elgesio – padaromos sąlygos, kai stigmatizuotasis pasielgia būtent taip ir ne kitaip, dėl to iškeltos hipotezės apie stigmas turinčius žmones pasitvirtina.Šis procesas kai stigmatizuotajam priskiriama blogas, neigiamas elgesys vadinamas stigmatizavimu. Jis gali padėti apsiginti nuo nerimo, sąžinės graužaties, nes turint neigiamą nuomonę galima save pateisinti ir su stigmatizuotasiais nebendrauti. Stigmatizuotieji tarsi vaidina „vaiko tarp suaugusiųjų“ vaidmenį, nes būna pasyvūs, stengiasi nuo kitų tarsi pabėgti ar atkreipti į save dėmesį. (Jonės, 1984)

E.Goffman taip pat išskiria ir asocijuotą stigmą-kai žmogus, bendraujantis su stigmatizuotų, bet neturintis jokių stigmos požymių, priskiriamas prie stigmatizuotųjų grupės, arba jame kiti įžvelgia įvairius moralės, elgesio pakitimus, defektus.

Stigmatizavimo dydį lemiantys dalykai:

• Stabilumas – žmonės mažiau stigmatizuoja tuos, kurie atsikratę savo stigmos ir ši daugiau

neatsiras

Negatyvumas – kuo didesnė, labiau matoma stigma tuo blogiau ji vertinama.

• Stigmos kontroliavimas, atsakomybė už stigmą-tie, kurie patys pasirinko stigmą vertinamo neigiamiau, nei tie, kurie gavo ją ne nuo jų priklausančių aplinkybių

• Stigmos atsiradimo istorija – žmonėms svarbu kaip, kodėl atsirado stigma. Jei žmonės tai žino tada stigmatizuotasis vertinamas palankiau.

41.1.2. Destigmatizacijos apibrėžimas

Destigmatizacija – visuma priemonių, kuriomis bandoma sumažinti arba panaikinti atstumą tarp stigmatizuotojų ir visuomenės, siekiant integruoti stigmatizuotąjį į visuomenę.

1.2. Stigmos sąvokos kilmė ir istorija

1.2.1 Stigmos sąvokos supratimą ir raida pasaulyje

Stigma“ – žodis, kilęs iš graikų kalbos ir reiškiantis „žymę“.

Lotynų kalboje šis žodis jau įgauna neigiamą atspalvį ir reiškia gėdos ženklą ar degradacijos požymius.

Senovės Graikijoje stigmos terminas nebuvo vartojamas, kalbant apie psichikos ypatumus, bet psichikos sutrikimai jau buvo stigmatizuojami.

Viduramžiais psichikos ligoniai ne tiek stigmatizuojami, kiek suvokiami kaip realaus žmogaus silpnumo įrodymas.

Renesanso laikotarpiu domėtasi įvairiais antgamtiškais netradiciniais reiškiniais, todėl Bažnyčia pradeda bausti už „neaiškias“ praktikas, kurių nemaža dalis galėjo būti susijusi su psichikos sutrikimais, pavyzdžiui, raganų deginimas.

18-19-tas amžius. Stiprėja suvokimas, kad psichikos ligos yra smegenų ligos, taigi jos galėtų būti gydomos mokslo pagrįstais medicinos būdais. Atsiranda mokslinis pagrindas destigmatizavimui.

Viena pirmųjų psichiatrijos ligoninių įsteigta D.Britanijoje 1829 m.

20-tas amžius. Naciai žudo psichikos ligonius kaip nepilnaverčius sutvėrimus. Sovietinė ideologija izoliuoja psichikos ligonius atskirtose nuo visuomenės įstaigose, o nepaklusniems piliečiams klijuoja psichikos ligonių etiketes.

Vakarų Europoje ir Siaurės Amerikoje – antipsichiatrijos banga, o vėliau – bendruomenės (socialinės) psichiatrijos plėtra atkreipia dėmesį į tai, kad medicininio modelio ir psichiatrų paternalizmo įsigalėjimas psichiatrijoje taip pat gali stiprinti stigmatizaciją.

20-to amžiaus pabaiga – 21-o amžiaus pradžia. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO, 2001), Europos Sąjunga (1995-2003), Pasaulio Psichiatrų Asociacija ir kitos organizacijos pabrėžia būtinybę įveikti psichikos ligonių ir psichikos sutrikimų stigmatizaciją. Kelias aiškus – tik integruojant psichiatriją ir asmenis su psichikos sutrikimais į bendruomenę ir bendrąją mediciną.

1.2.2 Stigmos sąvokos supratimas ir raida Lietuvoje

Tarpukario Lietuva. A.Blažys Tolerancija kaip kultūros principas. Nemažai psichikos ligonių ir ypač protiškai atsilikusių asmenų buvo natūraliai integravęsi bendruomenėje, kuri juos toleravo.

Sovietmetis. Stipri stigmatizavimo tradicija. Psichikos ligoniai izoliuojami nuo visuomenės. Psichikos sutrikimo diagnozė sugadina žmogaus
gyvenimą labiau negu pats psichikos sutrikimas. Piktnaudžiavimas psichiatrija.

5Laikotarpis po Nepriklausomybės atstatymo. Prasideda sunkus vertybių atkūrimo procesas. Paaiškėja, kad įveikti ilgametę stigmatizavimo tradiciją nebus lengva. Stigmatizuoj antys požiūriai yra stipriai palietę visus proceso dalyvius: plačiąją visuomenę, medikus ir kitus specialistus, politikus, pačius pacientus ir jų artimuosius. Vyrauja nuomonė, kad:

a) žmonės, kuriems diagnozuotas psichikos sutrikimas, vargu ar gali daryti kompetentingus sprendimus;

b) psichiatrai turi padėti tokiems žmonėms daryti sprendimus dėl gydymo ir net kitais asmeninio gyvenimo klausimais;

c) psichiatrijos paslaugos turėtų būti teikiamos atskirose sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos įstaigose.

62. NEGALIA

2.1. Negalios samprata

Reiškinio pažinimas apsaugo mus baimės. Neretai sutrinkame sutikę neįgalų žmogų, nes nežinome, kaip su juo, bendrauti, bijome jį įžeisti arba manome, kad jis nevertas mūsų dėmesio, nes yra „atsilikęs“, „nepajėgus“. Tačiau, ar gebame suprasti žmogų, ar įvertiname kito ir kitokio asmens gebėjimus?

Negalia – tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybes užsiimti kasdienine veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu, apriboja esmines gyvybines funkcijas – klausą, regą, judėjimą, rūpinimąsi savimi, tobulėjimą, darbą, arba joms kenkia. Kitaip tariant, tai ribotas žmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvianam sveikam asmeniui veiksmus. Dažniausiai neįgalus žmogus dėl fizinių ar psichinių sutrikimų negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, tinkamai įgyvendinti savo teisių.

Lietuvoje gyvena virš 200 000 neįgaliųjų, t.y. 6% visų gyventojų. Oficiali statistika skelbia, kad Lietuvoje apie 16-kai tūkstančių žmonių kasmet skiriama invalidumo pensija.

Žmonės, kurių fizinės, protinės, psichinės savybės nukrypsta nuo visuomenėje priimtų normų ir vertybių, įgauna specifinį socialinį statusą. Visuomenės akyse jie tampa „kitokie“. O kitoks – dažnai neigiamos reikšmės žodis. Kitokie neretai išjuokiami, jų gailimasi arba jie sąmoningai ir nesąmoningai izoliuojami. Tad pastebima, kad negalios faktorius sukuria stigmą visuomenės akyse, o tai daro įtaką socializacijos procesui. Stigmatizacijos procesas veikia šeimą, kurioje gimsta neįgalus vaikas. Šeimos nariai reaguoja į negalią taip, kaip tai yra priimta jų visuomenėje. „Kitoniškumo“ sindromas yra dvipusis, apimantis ir šeimą, ir visuomenę. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama žmonių su negalia teisėms. Supratimas, kad žmogus su negalia yra visuomenės narys kaip ir kiti, padeda neįgaliesiems įgauti pasitikėjimo ir jėgų normaliai gyventi.

Tačiau, pasak kai kurių autorių, neigiamos nuostatos į neįgalų žmogų griauna jo socialinnės integracijos idėją, turi įtakos asmens mokymosi galimybės, savivaizdžiui, elgesiui. Vis dar paplitęs neįgaliųjų priskyrimas visuomenės paraštėms socialinės normos atžvilgiu. Dėl neįgaliesiems priskiriamų socialinių vaizdinių – socialinės vietos, socialinės vertės – tokiai „kitokių“ grupei ir suteikiama stigma.

J.Ruškus (XXXX) savo monografijoje Negalės fenomenas pažymi tokius neįgaliųjų stigmatizaciją lemiančius faktorius:

• Socialiniai veiksniai. Beveik visose visuomenėse neįgalieji neatitiko nusistovėjusių, visuotinai priimtų socialinių normų ir vertybių. Neįgalieji buvo izoliuoti „normaliųjų“ visuomenėje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1268 žodžiai iš 4175 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.