Stilistika
5 (100%) 1 vote

Stilistika

1-3.Stilistika yra stiliaus ir jo priemonių mokslas, aiškinantis išraiškos galimybes, esančias leksikoje, gramatinėje sandaroje bei fonetikoje, ir mokantis, kaip geriau atrinkti ir vartoti žodį, formą arba konstrukciją, atsižvelgiant į kalbos vartojimo sritį bei funkciją. Ji – kalbotyros skyr., tęsiantis bei papildantis bendrąjį kalbos kursą ir mokantis jos meistriškumo.

Literaturine stilistika nagrineja tik grozines lit. kalba: individualuji rasytoju stiliu, lit. krypciu, epochu stiliu. Lit. stilistikai skiriame literaturos mokslininku darbus apie lit. krypciu , rasytoju, atskiru groziniu kuriniu stiliu.

Dar skiriama kodavimo (kalbėtojo, autoriaus) stilistika ir dekodavimo (suvokimo, klausytojo, skaitytojo) stilistika. Pirmoji koncentruoja dėmesį į kūrybinį procesą, minties ir jausmo raidą. Šioji stiliaus analizė dažniausia literatūros istorijoje: kūrinio nagrinėjimas siejamas su rašytojo biografija, asmenybe, su epocha, remiamasi paties rašytojo mintimis apie literatūrinį darbą, lyginami kūrinių variantai, stiliaus taisymai. Mokykloje kodavimo stilistika pasireiškia ir kaip mokymas kurti monologinį (sakytinį arba rašytinį) tekstą, t.y. kaip sudėtinė rašinių mokymo metodikos dalis. Dekodavimo stilistikoje dominuoja lingvistinis metodas, jai rūpi kūrybos rezultatas, poveikis, kurį skaitytojui daro tekstas. Šioji stilistika ugdo aukštos kultūros skaitytoją.

Aprasomoji ir funkcine stilistika.

Aprašomoji stilistika nagrinėja kalbos pakopų stilistinius išteklius. Aprašomuoju principu sudaryta daugelis stilistikos vadovėlių; jų tikslas – parodyti stilistinius kalbos išteklius ir pamokyti jais naudotis. Aprašomi funkcinių (stilistinių) ir emocinių atspalvių turintys žodžiai, formos, konstrukcijos, parodomas jų santykis su sinonimiškais stilistiškai neutraliais vienetais, vienų ir kitų vartojimas, stilistinė vertė. Sinonimai (suprantami gana plačiai) šios krypties stilistikose užima pagrindinę vietą Aprašomoji stilistika neparodo kalbos stilistinės sistemos funkcionavimo, ji gali atskleisti tik atskirų išraiškos priemonių vartojimą.

Funkcinės stilistikos tikslas – išsami funkcinių kalbos stilių bei postilių, žanrų stilių analizė. Toji stilistika parodo kalbos stilistinę sistemą – visų pakopų kalbos vienetų atranką ir išdėstymą, jų sąveiką įvairiose bendravimo situacijose, tekstų tipuose. Čia stilius atrodo ne kaip kalbos vieneto priedas, o kaip svarbiausias, organizuojamasis teksto sandaros principas.

Abu lingvostilistikos aspektai, aprašomasis ir funkcinis, susipina, vienas kitu remiasi.

2. Lingvistinė stilistika (lingvostilistika) – kalbotyros disciplina. Ji tiria nacionalinės kalbos išteklių stilistines potencijas, funkcinius stilius, moko stiliaus kultūros. Grožinės literatūros stilių ji aptaria kaip ir nemeninės kalbos stilius: žiūri to stiliaus specifikos, bendrųjų dėsningumų. Literatūrinei stilistikai grožinio kūrinio stiliaus analizės išeities taškai yra turinys, tema, vaizduojamasis objektas, kūrėjo asmenybė, o lingvistinei – bendrinės (literatūrinės) kalbos sistema, jos normos.

Lingvistinėje stilistikoje savo ruožtu išsiskiria dvi kryptys: kalbos (sistemos) stilistika ir kalbėjimo (kalbos akto, teksto) stilistika. Kalbos stilistikoje vėlgi matome dvi kryptis: aprašomąją (struktūrinę, kalbos išteklių) ir funkcinę stilistiką.

4. Stilius. Stilius egzistuoja tik tekste, o tekstas yra kalbos akto realizacija. Kalbantysis arba rašantysis asmuo (autorius) savo mintis apie kokius nors tikrovės reiškinius, požiūrį į juos išreiškia kalba ir praneša kitam asmeniui ar asmenims (adresatui), t.y. sukuria sakytinį arba rašytinį tekstą. Teksto kalbos savitumas ir yra stilius. Stilius pirmiausia pasireiškia kalbos priemonių atranka. Kalbos turtingumas sudaro stiliaus pamatą. Autorius renkasi iš visų tų kalbos išteklių, kuriuos jis žino nusakyti kalbamajai tikrovei. Daugeliui sąvokų išreikšti lietuvių kalboje turime po kelis ar net keliolika, keliasdešimt artimos reikšmės žodžių ir frazeologizmų. Pvz., sąvoka „mirti“ nusakoma taip: mirti, amžinai užmerkti akis, atsisveikinti su pasauliu, žūti, kristi, galvą paguldyti, galvą palydėti, galą gauti.

Rinktis galima ne tik žodį, bet ir gramatinę formą, sakinio konstrukciją.

Antra, stilius pasireiškia pasirinktų kalbos priemonių išdėstymu: įvairi esti žodžių ir sakinių tvarka, žodis ar frazė gali būti pasakyti vieną kartą, gali būti kartojami, išraiškos priemonės gretinamos paraleliškai arba kontrastiškai. Išdėstymo būdais siekiama prasmės pabrėžimo, tam tikro kalbos ritmo, garsinio sklandumo. Vien keisdami žodžių tvarką, poezijos sakinį paverčiame proza. Stilių galime apibrėžti taip: tai kalbos išraiškos priemonių atranka (selekcija) ir išdėstymas (kompozicija, kombinacija) tekste.

Pirmasis stilių sąlygojantis veiksnys yra autorius, teksto kūrėjas. Vieno rašytojo stilius skiriasi nuo kito todėl, kad skirtinga jų psichologija (temperamentas, atminties tipas, vaizduotė ir kt.), pasaulėjauta, išsilavinimas, pasaulėžiūra, estetinė pozicija ir kt. Stiliuje susipina sąmoningai ir nesąmoningai pasirenkamos išraiškos priemonės.

Individualusis stilius – ,,tai autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma ir jų kartojimasis, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas,
iškylantis aikštėn žodžių atranka, jų vartosena, jungimo į sakinius ypatybėmis. Stiliaus individualumas labiausiai būdingas grožinės literatūros kūrėjams, bet savitą autoriaus balsą galima išgirsti ir publicistikoje, oratoriu kalboje, kasdienineje kalboje. Literatūros moksle individualusis stilius suprantamas kiek kitaip negu lingvostilislikoje. Grožinio kūrinio stilių sudaro ne vien kalba. Nekalbiniai stiliaus elementai yra kūrybos metodas, žanras, kompozicija, vaizdai, charakteriai. Tačiau kalba – svarbiausia stiliaus sudaromoji dalis:ja kuriami ir kiti, nekalbiniai, stiliaus komponentai. Stiliaus individualumas yra literatūros mokslo, literatūrinės stilistikos objektas. Individualusis stilius pasireiškia tam tikroje tipinėje bendravimo situacijoje, tam tikro tipo tekste.

5-9. Konotacija (stilistine reiksme). Stilistine reikšme vadinami emociniai ir funkciniai (stilistiniai) kalbos vieneto atspalviai (komponentai). . Žodžiai, turintys stilistinę reikšmę, vadinami stilistiškai nuspalvintais, arba stilistiškai žymėtais. Emociniai atspalviai esti vertinamieji ir nevertinamieji. Pastarieji rodo tik autoriaus emocinę būseną, nuotaiką. Vertinamieji atspalviai išreiškia santykį su kalbamuoju daiktu (denotatu) bei su adresatu, jie esti teigiami arba neigiami. Pagrindinę funkcinių stilistinių atspalvių priešpriešą sudaro knyginės ir šnekamosios kalbos atspalviai. Knyginį atspalvį turi žodžiai, kurie atsirado ir daugiausia vartojami knyginėje kalboje: mokslinėje, administracinėje veikloje, publicistikoje. Knyginiams žodžiams priklauso įvairių mokslo sričių terminai. Lietuvių kalbos žodynuose knyginio žodžio sąvoka (sutrumpinimai knyg., kng.) yra kitokia, negu įprasta stilistikoje: „tik iš knygų žinomas, dirbtinis žodis ar jo reikšmė, plačiau neįsigalėjęs literatūrinėje kalboje, pvz., įsrava (1) knyg. „įtaka, poveikis“.Kitokią, stilistinę, leksikos knygiškumo sampratą randame, pavyzdžiui, bendrinės čekų kalbos žodyne: čia „kaip knyginiai žymimi tie leksikos vienetai, kurie iš esmės susiję su rašytiniais tekstais, ypač su specialiaisiais ir publicistiniais, arba kurie vartojami stilistiškai pakiliuose tekstuose.

Vienodo atspalvio kalbos vienetai sudaro stilistinį sluoksnį. Nuo stilistinės reikšmės, savotiškos sisteminės (uzualinės) stiliaus normos, reikia skirti stilistinę funkciją, kurią kalbos išraiškos priemonė atlieka konkrečiame tekste. Kontekste stilistinė reikšmė gali būti pabrėžta arba prislopinta.

Funkciniai stilistiniai ir emociniai-ekspresiniai kalbos vnt. atspalviai

Daugelis stilistiškai žymėtų žodžių turi abu stilistinės reikšmės komponentus – funkcinį ir emocinį, pvz.: kamžloti – šnek., menk., žioplinti – šnek., menk., murmėti – šnek., fam. Emocinis atspalvis yra pagrindas žodžiui įsitvirtinti tam tikroje kalbos vartojimo srityje. Pvz., menkinamasis atspalvis daugiausia susijęs su šnekamąja kalba. Žodynuose duodama nepilna stilistinė žodžio charakteristika, pažymimas tik vienas kuris nors stilistinės reikšmės komponentas: arba emocinis, arba funkcinis. Stilistiniai atspalviai pasidaro ypač ryškūs, sugretinus skirtingų konotacijų vienetus, plg.: kalbėti {neutr.) – byloti (psn., iškilm.) – plepėti (šnek., menk.).

Gramatikos vienetų emocinė ir funkcinė diferenciacija ne tokia ryški kaip žodyno. Daugumas gramatinių formų ir sintaksinių konstrukcijų yra stilistiškai neutralios. Kai kurios jų įgyja stilistinių atspalvių tik pavartotos perkeltine reikšme, pasakytos su tam tikra intonacija. Gramatinės išraiškos priemonių, kurios ir be konteksto turėtų emocinį ar funkcini atspalvį, palyginti nedaug. Emociškai nuspalvinti yra pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuotiniai būdvardžiai, dažniausiai einantys epitetais, pvz.: Baltasis sniegelis.

Funkcinį atspalvį, daugiausia šnekamąjį, turi gramatinių formų variantai. Vieni jų laikomi norminiais, gretiminiais, kiti yra už bendrinės normos ribų. Ryškų šnekamosios kalbos atspalvį turi sutrumpintos šauksmininko (dukrel, tėvok) bei kitų linksnių formos.

Stilistinis eksperimentas

Stilistinis eksperimentas yra stiliaus reiškinių tyrimas dirbtinėmis sąlygomis, kitaip sakant, tai kalbotyros eksperimentas, naudojamas stilistikos tikslais. Būdingiausi stilistiniai eksperimentai yra substitucija, transformacija ir permutacija.

Substitucija yra toks eksperimentas, kai vieną teksto vienetą keičiame kitu, paprastai kuo nors panašiu į keičiamąjį, ir stebime, vertiname to keitimo padarinius. Pvz., turime sinonimų eilę stiprus, tvirtas, galingas, pajėgus. Be konteksto jų reikšmės skirtumai, semantiniai atspalviai nėra itin akivaizdūs, bet vos tik pasitelkiame bent minimalų kontekstą ir paeksperimentuojame, iškyla aikštėn ir semantiniai, ir nuo jų pareinantys tų sinonimų junglumo skirtumai. Sakoma stiprus, tvirtas, galingas, pajėgus vyras, stipri, tvirta, galinga, pajėgi mašina.

Transformacija yra toks eksperimentas, kai viena sintaksinė konstrukcija perdirbama į kitą: asmeninis sakinys – į beasmenį arba atvirkščiai, retorinis klausimas – į konstatuojamąjį sakinį ir kt. Transformavus vertinamas to perdirbimo stilistinis efektas: kuris pasakymas glaustesnis, tikslesnis, emocingesnis, katras artimesnis šnekamajai kalbai, o katras knyginei.

Permutacija yra teksto atkarpų (žodžių,
junginių) sukeitimas vietomis. Ja ypač dažnai naudojamasi tiriant žodžių tvarką. Trijų žodžių sakinys gali turėti šešis žodžių tvarkos variantus, keturių – 24, o penkių – net 120! Keisdami žodžių tvarką, pastebime, kad vieni variantai skiriasi gramatine reikšme.

Stilistinis eksperimentas yra stilistinės analizės nuolatinis palydovas. Atskaitos taškas nagrinėti bet kurį stiliaus reiškinį yra stilistiškai neutralus variantas.

9.- ?

10-11. Ekspresyvumas.

Ekspresyvumas – tai tokia kalbos išraiškos priemonės ypatybė, dėl kurios ji suprantama neautomatizuotai, veikia adresato vaizduotę ir (arba) emocijas. Ekspresyvumas susijęs su stilistine reikšme, jos emocinis komponentas yra svarbi ekspresyvumo prielaida. Bet apskritai ekspresyvumas – tai teksto vieneto ypatybė, sąlygojanti ir stilistinės, ir denotatinės reikšmės suvokimą. Kai kalbama apie ekspresinius žodžio ar kito kalbos vieneto atspalvius, turima galvoje, kad tai yra potencinis to vieneto požymis. Ekspresyvumas orientuotas ir į autorių, ir į adresatą: atspindėdamas kalbančiojo asmens subjektyvų santykį su tikrove (emocijas, įspūdį, požiūrį) tekste. Kalbinio ekspresyvumo svarbiausiais komponentais laikomi emocionalumas, vaizdingumas ir intensyvumas.

Automatizacija – tai įprastinis vartojimas, kalbos stereotipai, o aktualizacija – vartojimas, patraukiantis dėmesį, suvokiamas kaip nepaprastas, šviežias. Aktualizacija dažnai iškelia aikštėn, padaro matomus tokius kalbos reiškinius, kurie komunikatyvioje kalboje yra visiškai nepastebimi, nors yra svarbūs jos faktoriai.

Kalbos vnt. motyvacijos tipai.

Motyvuotais vadinami žodžiai, tarp kurių garsinės raiškos ir reikšmės matyti ryšys. Skiriamos trys motyvacijos rūšys: fonetinė (garsinė), darybos (struktūrinė, morfologinė) ir semantinė. Fonetinė motyvacija įžiūrima žodžiuose, kurie žymi daiktą, veiksmą, imituodami su juo susijusius nekalbinius garsus. Fonetiškai motyvuoti yra vadinamieji onomatopėjiniai žodžiai, pvz.: kukuoti, gagenti, čežėti. Jei raiškos ir reikšmės ryšys remiasi žodžio sandara, turime darybos motyvaciją. Pvz., žodžio pienė „tokia piktžolė“ akivaizdus ryšys su žodžiu pienas. Semantiškai motyvuoti yra perkeltinės reikšmės žodžiai. Jų reikšmė remiasi tiesiogine reikšme, tiksliau, kokiu nors tiesioginės reikšmės žodžiu pavadinamo dalyko požymiu. Pvz., perkeltinę ežio pavadinimo reikšmę „pasišiaušėlis“ nulėmė ežio kailio dygumas: su ežiu lyginamas žmogus, kurio plaukai pasišiaušę.

12. Variantai

Variantas yra kalbos vieneto atmaina, kitas tos pačios reikšmės jo pavidalas. Pvz., daugiskaitos vardininko sūnūs tarminis variantas yra forma sunai.

Žodžio variantai yra to paties žodžio kitas pavidalas: fonetinis (aketė – eketė, kuždėti – kuštėti), akcentinis (ašaroti – ašaroti), darybinis (storpilvis – storapilvis).

Žodžių formų (morfologinių) variantų yra darybinių (rašąs – rašantis), ir kaitybiniu (eikime- eikim).

Frazeologinių junginių variantais laikomi tų pačių žodžių ir tos pačios reikšmės frazeologizmai, kurie skiriasi žodžių formomis, pvz.: kaip iš akies luptas – kaip iš akių lupias „labai panašus.

Variantai stilistikai nėra tokie vertingi kaip sinonimai ir figūros, nes tarp savęs nesiskiria semantiniais atspalviais. Tačiau daugelis variantų turi stilistinių skirtumų. Tokių variantų santykiai primena stilistinių sinonimų santykius. Norminiai darybiniai žodžių variantai paprastai dedami į sinonimų žodynus kartu su tikraisiais leksiniais sinonimais, o gramatiniai variantai praktinėse stilistikose aprašomi drauge su gramatiniais sinonimais. Būdingiausias variantų tarpusavio skirtumas – funkcinių atspalvių ir vartojimo platumo nesutapimas. Daugelis variantų vartojami tik buitinėje ir meninėje kalboje.

16. Antonimai

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2045 žodžiai iš 6550 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.