Stoikai
5 (100%) 1 vote

Stoikai



Stoicizmas – viena iš dviejų reikšmingiausių helenizmo epochos krypčių (300 m. pr. Kr. – 200 m. po Kr.). Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių stoa poikile – margoji stoja [ stoja – statinys pasivaikščiojimams]; ji buvo pastatyta Atėnų agoroje [turgavietėje]. Margojoje stojoje rinkdavosi stoikai.

Helenizmo epochoje stoikai sudarė naują stovyklą, dviejų senųjų – Akademijos ir peripatetikų mokyklos varžovę. Jų monistinė ir materialistinė sistema buvo ankstesnio laikotarpio idealistinių sistemų priešingybė. Į šią sistemą įėjo visos filosofijos dalys, tačiau didžiausias dėmesys kaip reikalavo laiko dvasia, buvo skiriamas etikai. Stoikų mokykla buvo įkurta Zenono apie 300-uosius metus ir gyvavo penkis šimtmečius.

Stoicizmo mokykla pirmiausia orientavosi į racionalią savikontrolę ir gamtos dėsnių paisymą. Ši mokykla buvo viena iš keturių oficialių helenizmo ir romėnų epochos filosofijos mokyklų (kitos mokyklos Akademija, epikūrininkų mokykla ir peripatetikai, t.y. Aristotelio įkurto licėjaus mokiniai). Stoicizmo mokyklos įkūrėjas Zenonas skelbė griežtą etinę filosofiją, pagrįstą kiekvieno individo pareiga rūpintis garbe ir protu. Pasak Zenonu, kiekvienas individas yra kosmosą tvarkančio proto (dieviškojo proto) dalininkas. Visi žmonės yra lygūs, žmogus tampa geras ir laimingas, kai gyvena pagal protą bei dorybes ir nepasiduoda aistroms bei jausmams. Be to, stoikai tikėjo lemtimi ir apvaizdos galia.

Stoikų požiūriu žmogaus prigimtyje reiškiasi pasaulinio proto įstatymas, ir gyventi pagal pasaulinio proto valią yra vienintelis gyvenimo uždavinys, pareiga bei dorybė. Suvokdamas būtinumą, t.y. tai, ko reikalauja prigimtis, žmogus elgsis pagal būtinumą ir bus laimingas. Viskam, kas nėra dorybė, žmogus turi būti abejingas.

1. STOIKŲ MOKYKLOS PIRMTAKAI

Stoikai savo rigoristinėje etikoje ir empirinėje logikoje laikėsi kinikų pažiūrų. Dėl to verta trumpai apžvelgti kinikų filosofines pažiūras. Kinikų mokyklą Atėnuose įkūrė Antistenas (apie 444-336 m. pr. m. e.), Gorgijo ir Sokrato mokinys. Jis mokė, jog svarbiausias žmogaus veiklos tikslas – tapti dorovingam (vienntelį ir tikrą malonumą teikia darbas): žmogus savo elgesiu turi norėti būti pavyzdžiu kitiems, apriboti savo poreikius (anot Antisteno, tai darydamas žmogus jaučiasi pačiu turtingiausiu žmogumi pasaulyje, nes jam nieko nereikia). Atėnuose buvo gerai žinomas ir Diogenas Sinopietis (apie 412-323 m. pr. m. e.), populiariausias Antisteno mokinys. Diogenas darė amžininkams didžiulį įspūdį ne tiek savo filosofinėmis pažiūromis, kiek gyvenimo būdu. Jis ragino atsisakyti visų gyvenimo malonumų, apriboti savo poreikius. Diogenas išplėtojo Sokrato savianalizės koncepciją iki asketizmo. Pasak jo, žmogus privalo gyventi pagal gamtos dėsnius. Diogenas idealizavo gyvūnų gyvenimą ir kvietė žmones grįžti į gamtos prieglobstį. Dėl šių pažiūrų amžininkai praminė Diogeną šunimi (graikiškai canes, iš čia simboliškas mokyklos pavadinimas), atseit Diogenas siūlo žmonėms gyvenimą, panašų į šuns. Mąstytojas išjuokė tuos, kurie vertino tradicines gyvenimo normas. Jis nepripažino santuokos ir laikėsi pažiūros, kad vaikais privalo rūpintis visi žmonės, o ne tik jų gimdytojai. Diogenas neigė tėvynės meilę ir vadino save pasaulio piliečiu (kosmopolitu). Apie Diogeną antikos pasaulyje sklido daug legendų. Pasak vienos, Aleksandras Makedonietis, išgirdęs apie skurstantį filosofą, nusprendė pagelbėti jam. Šių sumanymų vedamas, jis atėjo prie statinės, kurioje gyveno Diogenas, ir tarė: “Prašyk, ko tik nori, viską gausi”. Diogenas, iškišęs galvą iš statinės, į tai atsakė: “Pasitrauk, neužstok saulės!”. Tai atskleidžia mąstytojo pažiūrų esmę: žmogus negali nieko duoti kitam, išskyrus viena – neužstoti saulės.

Taigi stoikai iš kinikų perėmė pažiūrą, kad dorybė yra vertinga pati savaime, o visa, kas nėra dorybė, neturi vertės; per kinikus jie įsijungė į sokratinę tradiciją. Užtat fizikoje, kuria kinikai visiškai nesidomėjo, stoikai atnaujino Jonijos filosofų, ypač Herakleito, tradiciją.

Stoikų mokykla tiesiogiai išaugo iš kinikų: mokyklos įkūrėjas pradžioje priklausė kinikams, paskui susikūrė savo teoriją ir įsteigė savo mokyklą.

Stoikų filososofinė nuostata iš esmės skyrėsi nuo Aristotelio, tačiau jie negalėjo neatsižvelgti į jo pažiūras kaip brandžiausias, kokias išugdė Graikija. Jie naudojosi jomis, panašiai kaip Aristotelis pasinaudojo Platono pažiūromis. Trys sistemos – Platono, Aristotelio ir stoikų – išsirikiuoja taip, kad kiekviena vėlesnė iš jų turi mažiau idealizmo, o daugiau materializmo.

2. STOIKŲ MOKYKLOS KŪRĖJAI

Stoikų filosofija atsirado III amžiuje Atėnuose. Iš karto, jau pirmuoju jos gyvavimo laikotarpiu – vadinamojoje “senojoje stoikų mokykloje” – buvo sukurta savita stoikų doktrina: ją pradėjo Zenonas, susistemino Chrisipas.

Stoicizmo pradininku laikomas Zenonas iš Kitijo Kipre (gyvenęs apie 336 – apie 264 m. pr. m. e.), dažnai dar vadinamas Zenonu Stoiku. Jis kilęs ne iš Graikijos ir tikriausiai nebuvo grynakraujis graikas; Kitijas, kuriame jis gimė, buvo finikiečių miestelis. 314 m. jis atvyko į Atėnus, suviliotas entuziastiško Sokrato kulto, kurį jame
pažadino perskaityta Platono “Sokrato apologija” ir Ksenofonto “Atsiminimai”. Atėnuose jis klausėsi daugybės Sokrato epigonų, priklausiusių Megaros, Platono ir kinikų mokykloms. Kinikas Kratetas jam pasirodė artimiausias Sokratui, tad jis įsijungė į kinikų mokyklą, pirmieji jo veikalai parašyti jos dvasia. Tačiau vėliau savo etinę nuostatą jis modifikavo, papildydamas ją nauja teorine prielaida, ir tada apie 300 m. pr. m. e. įkūrė savo mokyklą Atėnų Margojoje kolonadoje. Zenonas mokė, kad išminčiui būdinga sielos ramybė, kad jis – pasaulio pilietis, nepripažįstantis jokių valstybių sienų. Zenono filosofijoje ryškūs ir visuotinės lygybės koncepcijos pradmenys. Zenonui darė įspūdį Sokrato mokymas apie protingą žmogaus prigimtį ir jo polinkį į dorovingumą. Jis vengė gero maisto, gražios aprangos, buvo abejingas šlovei, nes tik to atsisakius, jo nuomone pasiekiamas dorovingumas. Nors dorovingumas įgimtas, jis sustiprinamas nuolatiniu mokymusi bei lavinimusi. Svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas – pasiekti dvasios ramybę. Zenonas siūlė kitame žmoguje matyti ne jo blogąsias savybes, o gerąsias. Filosofas privalo skirti esminius dalykus nuo atsitiktinių, neperkrauti atminties garsais ir žodžiais. Žmogus turi dvi ausis ir vieną burną tam, kad daugiau klausytųsi negu pats kalbėtų. Zenoną domino ir natūrfilosofija. Jis laikėsi nuomonės, kad gamtos procesus reguliuoja natūralūs dėsniai. Pasak jo, pirma egzistavo tiktai ugnis, po to pamažu atsirado ir kiti elementai (vanduo, oras, žemė), bet ankščiau ar vėliau kils pasaulinis gaisras ir viskas vėl virs ugnimi.

Zenono pradėtas darbas sunyko po jo perėmus mokyklą Kleantui iš Aso (264-232 m. pr. m. e.): kai kurie mokyklos nariai grįžo į kinizmo glėbį, stoikų mokykla tapo skeptikų ir akademikų (Arkesilajo) puldinėjimo objektu. Kleantas buvo savamokslis, plėtojo juslinius ir religinius stoicizmo pradus, bet nemokėjo apginti jo teorinių pozicijų.

Situacija pasikeitė mokyklos vadovu tapus Chrisipui. Chrisipas (apie 281-208 m. pr. m. e.) pasižymėjo nepaprasta erudicija, dialektiko meistriškumu, sistemintojo sugebėjimais ir rašytojo gabumais. Subtiliai samprotaudamas, jis sugebėjo apginti stoicizmą nuo skeptikų. Jis susistemino mokyklos doktriną, tobuliau ją suformulavo, sukūrė mokyklos kanoną, kurio su mažais nukrypimais buvo laikomasi, kol gyvavo mokykla. Todėl antikos laikais buvo sakoma: “Jei ne Chrisipas, nebūtų ir stoicizmo”. Buvo skundžiamasi, kad jis taip išplėtojo ir apdorojo savo filosofiją, jog palikuonims nedaug kas beliko daryti. Chrisipas parašė per 700 veikalų logikos ir etikos klausimais, žymiausi iš jų: “Apie tikslus”, ir “Moraliniai klausimai”.

3. STOIKŲ MOKYKLOS RAIDA

Stoikų mokyklos raidoje skiriami trys laikotarpiai:

1. Ankstyvasis stoicizmas (330-200 m. pr. Kr.). atstovauja griežtai Zenono etikai. Iškilaiusi jo atstovai Zenonas Kitijietis, Kleantas Asietis ir Chrisipas.

2. Vidurinysis stoicizmo laikotarpis (150-50 m. pr. Kr.). Šis laikotarpis prasidėjo tada, kai mokyklai ėmė vadovauti Panaitijas iš Rodo (185-110 m. pr. Kr.). Tačiau žymiausias to laikotarpio mąstytojas buvo po jo mokyklai vadovavęs Poseidonijas (135-50 m. pr. Kr.). Kilęs iš Apamėjos Sirijoje, jis buvo nedaug vyresnis už Ciceroną. Dingus jo raštams buvo pamiršti ir jo nupelnai, ir tik naujausi tyrinėjimai parodė, kad jis buvo lūžio taškas vėlyvosios graikų minties istorijoje. Būdinga, kad jo filisofija rėmėsi tiksliaisiais mokslais. Tiksliųjų mokslų išbandytus metodus jis taikė teologijoje, istorijoje, kultūroje, pedagokikoje. Medžiagai kaip ir dvasiai žymėti vartojo fizikos sąvokas, tokias kaip prigimtis, jėga, priežastis, veikimas. Todėl jam pavyko sukurti gana vientisą pasaulėvaizdį. Dvasią jis suprato kaip gamtos jėgą, kuri kartu yra ir gyvybės jėga. Stoicizmui jis įkvėpė naują gyvybę, pakylėdamas jį į aukščiausią to meto mokslo lygmenį. Tačiau netrukus stoikų filosofija pasuko visai kitu keliu, būdingu tai epochai. Savo mąstyseną jie priartino prie idealistinių ir dualistinių doktrinų, pirmiausia prie Platono. Negana to, ją priartino ir prie rytietiškos mąstysenos. Tradicinis graikų domėjimasis išoriniu pasauliu pradėjo užleisti vietą susidomėjimui vidiniu pasauliu. Įsigalinant religinei filosofijai ir stoikų filosofijoje sustiprėjo teologiniai motyvai, atsirado mistikos elementų.

3. Vėlyvasis stoicizmas. Vėlyvųjų stoikų pažiūrose vis dėlto įsigalėjo ne religinė, o romėniškoji moralistinė pakraipą. Tiesa, vėlyvieji stoikai filosofiją apribojo tik etikos ir gyvenimiškos išminties problemomis. Žymiausieji iš jų buvo ir tebėra Seneka ( 4-65 m.e.m.), Nerono laikų didikas, daugybės populiarių etikos raštų – “Apie laimingą gyvenimą”, “Apie gyvenimo trumpumą”, “Apie pyktį” ir kt. – autorius. Epiktetas (apie 50-138 m. e. m.) iš Frigijos kilęs vergas, vėliau filosofijos mokytojas Romoje, artimiausias pirmųjų stoikų tradicijai (jo pažiūros išliko užrašytos Ariano ir išleistos pavadinimu “Diatribės”, sutrumpintas jų variantas pavadintas “Encheridionu” – moralės vadovėliu). Markas Aurelijus (121-180 m.e.m.) – imperatorius, apmąstymų “Sau pačiam” autorius. Šie stoikai, ypač Seneka ir Markas Aurelijus, nutolo nuo pradinio stoikų materializmo, jų
pakrypo į dualizmą ir spiritualizmą. Tiesa, jie domėjosi tik etikos dalykais ir šia prasme buvo ištikimi stoicizmo tradicijai. Jų įtaka buvo milžiniška; jų dėka filosofija tapo gyvenimišku dalyku, patarėju ir paspirtimi gyvenimo reikaluose. Jų raštai atitiko plačiosios visuomenės interesus, todėl jie išliko populiarūs iki mūsų dienų.

4. STOIKŲ PAŽIŪROS

Stoikai filosofiją skirsto į:

 Logiką;

 Fiziką;

 Etiką.

Įvairių disciplinų reikšmę stoikai iliustruoja sodo pavyzdžiu: logika atitinka saugančią mūrinę tvorą, fizika yra aukštyn besistiebiantis medis, o etika – tai sodo vaisiai.

4.1. LOGIKA

Stoikai pirmieji pavartojo terminą “logika”. Vartojo jį plačia prassme, apimančia tas sritis, kurias ankščiau filosofai vadino dialektika, analitika, topika, ir tas, kurios jų amžininkų mokyklose buvo vadinamos kanonika arba mokslu apie tiesos kriterijų. Logiką suprato kaip mokslą apie logosą abiem šio žodžio prasmėmis – apie protą ir apie kalbą. Kaip mokslas apie kalbą logika dar apėmė retoriką ir net gramatiką, taigi ji sudarė didžiulį ir nevisiškai vienalytį disciplinų kompleksą. Tačiau jiems atrodė, kad tas kompleksas turi bendrą objektą, pateisinantį vieningą viso komplekso apibrėžimą, būtent: logika yra mokslas apie ženklą, ir apie tai, ką jis reiškia. Iš viso komplekso jie išskyrė tą dalį, kurioje kalbama apie reikšmės teisingumą; šią svarbiausią dalį vadino dialektika. Stoikai, vertinantys tik tai, kas tarnauja dorai, vis dėlto pripažino logikos, ypač dialektikos reikalingumą: juk dora remiasi žinojimu, tad išminčius privalo būti puikus dialektikas. Ir iš tiesų dori išminčiai stoikai pasižymėjo dialektikoje: sukūrė naują ir efektyvią suvokinių, sąvokų ir sprendinių, tiesos ir jos kriterijaus teoriją ir net naują užbaigtąją formaliąją logiką.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1896 žodžiai iš 5718 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.