Stomatologija
5 (100%) 1 vote

Stomatologija

Stomatologija

Stomatologija (gr. stoma – burna, logos – mokslas) – tai mokslas, tiriantis burnos ertmės organų ligas ir jų gydymą. Taigi, tai mokslas ne tik apie dantų ligas. Stomatologija tiria dantų, burnos gleivinės, lūpų, liežuvio, seilių liaukų ligas, jų diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Išskiriama chirurginė stomatologija, kuri apima dantų, burnos ertmės, seilių liaukų, žandikaulių, veido chirurgines ligas ir jų gydymą. Ortopedinė stomatologija tiria dantų ir žandikaulių defektų ir deformacijų gydymą, o ortodontinė – dantų sąkandžio anomalijų šalinimą.

Burnos ertmė – tai pradinė virškinimo kanalo dalis. Iš priekio ją supa viršutinė ir apatinė lūpos. Lūpų pagrindą sudaro žiedinis raumuo, jos apraizgytos gausiu kapiliarų tinklu (todėl jų spalva raudona) bei juntamosiomis nervų galūnėlėmis. Jei lūpų spalva pakinta, tai rodo tam tikras ligas (pvz., jei lūpos tampa melsvos – organizme trūksta deguonies dėl kvėpavimo nepakankamumo ar kitų priežasčių, jei lūpos pablykšta – tai gali būti mažakraujystės požymis). Lūpos dalyvauja formuojant kalbos garsus. Už lūpų yra dantys. Burnos ertmės stogą sudaro kietasis ir minkštasis gomurys. Minkštasis gomurys užsibaigia ataugėle, kuri vadinama liežuvėliu. Jis labai svarbus rijimui – ryjant maistą uždaro kvėpavimo takus, kad maistas į juos nepatektų ir žmogus neužspringtų. Kartais gali būti įgimtas viršutinės lūpos ar kietojo gomurio nesuaugimas (tai vadinama kiškio lūpa ir vilko gomuriu). Tuomet vaikai operuojami dar vaikystėje ir defektas pataisomas. Iš šonų burnos ertmę riboja dantys ir skruostai, o ant jos dugno guli liežuvis.

Liežuvis – tai paslankiausias burnos organas. Jo funkcija labai įvairi – jis dalyvauja virškinime: minko, maišo maistą, formuoja kąsnį ir dalyvauja jį nuryjant. Be to, liežuvis yra skonio organas, jis labai svarbus tariant kalbos garsus. Liežuvyje skiriama užpakalinė fiksuota dalis, vadinama liežuvio šaknimi, ir priekinė laisvoji dalis. Liežuvis sudarytas iš skersaruožių raumenų, kurių yra labai daug ir įvairių krypčių, todėl liežuvis gali judėti įvairiai ir plačiomis amplitudėmis. Liežuvio viršutinis paviršius yra šiurkštus, jis padengtas mažyčiais speneliais. Pagal formą speneliai skiriami į siūlinius, kūginius, grybinius, pyliminius ir lapinius. Tai bendrojo jutimo ir skonio jutimo receptorių išsidėstymo vietos. Apatiniame liežuvio paviršiuje gleivinė sudaro pasaitėlį, kuris jungia liežuvį su burnos dugnu (jis svarbus kalbant). Liežuvio šaknyje yra limfoidinio audinio sankaupa, vadinama liežuvio migdolu (jis priklauso limfinei sistemai ir turi apsauginės reikšmės organizmui).

Seilių liaukos atsiveria burnos ertmėje. Jos skirstomos į didžiąsias ir mažąsias. Daugiausia yra mažųjų seilių liaukų, kurios išsidėsto visoje burnos ertmėje po gleivine. Didžiųjų seilių liaukų yra 3 poros: paausinė, pažandinė ir paliežuvinė. Paausinė liauka yra didžiausia seilių liauka, ji yra paausio srityje, priešais ausies kaušelį. Ją sudaro keletas skiltelių, kurių gaminamos seilės suteka į bendrą ištekamąjį lataką, o šis atsiveria burnos ertmėje ties viršutiniu antru krūminiu dantimi. Pažandinė ir paliežuvinė seilių liaukos guli burnos dugne. Visos eilių liaukos gamina seiles, kurių per parą išsiskiria apie 1-1,5 litro. Seilės gaminamos nuolat, tačiau valgio metu ar išalkus jų gaminama daugiau. Seilės įmirko, išbrinkina maistą, paslidina kąsnį, neutralizuoja į burną patekusias rūgštis ir šarmus, praplauna burną. Be to, seilėse yra fermento amilazės, kuri pradeda skaidyti maisto angliavandenius. Todėl patariama maistą kramtyti kuo ilgiau, kad jis būtų pakankamai suvilgytas seilių ir pradėtas virškinti. Seilėse yra ir lizocimo – specialios medžiagos, saugančios nuo patekusių mikroorganizmų. Seilių sudėtis ir kiekis priklauso nuo mitybos. Dėl pakitusios seilių sudėties, seilių liaukose (dažniausia paausinėje) gali susidaryti akmenys, tuomet prireikia operacijos.

Dantys

Dantys sudaryti iš paties kiečiausio organizmo audinio. Dantys įsitvirtinę žandikaulių duobutėse ir sudaro viršutinį bei apatinį dantų lanką. Skiriamos 3 danties dalys: šaknis, kaklelis ir vainikas. Danties šaknis yra žandikaulių duobutėse, vainikas – tai matoma danties dalis, o kaklelis – tai siaura juostelė tarp šaknies ir vainiko. Kiekvieno danties viduje yra ertmė, užpildyta iš kraujagyslių ir nervų sudarytu danties minkštimu (pulpa). Kraujagyslės ir nervai patenka į danties ertmę per šaknies kanalus. Danties minkštimas (pulpa) labai jautri įvairiems dirgikliams, jei ėduonis pažeidžia visą danties vainiką ir pasiekia pulpą, tuomet labai skauda.

Dantis sudarytas iš 3 medžiagų. Beveik visą danties masę sudaro dentinas. Danties vainiką dengia emalis, o šaknį – cementas. Dentinas – tai kietas kaulinis gelsvos spalvos audinys, cementas taip pat panašus į kaulą, o emalis – kiečiausias organizmo audinys. Emalio storis nevienodas, yra apie 1-2 mm (tai priklauso ir nuo amžiaus). Emalio sudėtyje apie 98% sudaro neorganinės medžiagos: kalcis, fosforas, magnis, jis yra baltos spalvos. Dantys su žandikauliu sujungti apydančiu (periodontu). Periodonto skaidulos sudaro raištį, kuris įtvirtina dantį duobutėje, bet leidžia jam nedaug judėti. Periodonto ląstelės gamina
cementą ir kaulą, todėl periodonto ligos pažeidžia ir dantis, ir žandikaulį, dantys gali iškristi.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 852 žodžiai iš 1643 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.