Stresas ir jo valdymas paauglystėje
5 (100%) 1 vote

Stresas ir jo valdymas paauglystėje

1121314151

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………3 psl.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 STRESAS ……………………………………………………………………………………..4 psl.

1.1.2 STRESO SĄLYGOS ……………………………………………………………………5 psl.

1.1.3 FIZIOLOGINIS STRESO SUVOKIMAS ………………………………………6 psl.

1.1.4 ADAPTACIJA IR PASEKMĖS ……………………………………………………7 psl.

1.2 STRESO VALDYMAS ………………………………………………………………….7 psl.

1.2.1 STRESO PROFILAKTIKA …………………………………………………………10 psl.

1.3 PAAUGLYSTĖ …………………………………………………………………………….11 psl.

1.4 STRESO ĮTAKA PAAUGLIUI ………………………………………………………12 psl.2. TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, METODIKA IR ORGANIZAVIMAS …..16 psl.

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ……………………………………………20 psl.

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………27 psl.

LITERATŪRA …………………………………………………………………………………………….28 psl.

PRIEDAI …………………………………………………………………………………………………….29 psl

ĮVADAS

Stresas – tai organizmo adaptacinių gynybinių reakcijų, kylančių veikiant kokiam nors dirgikliui, visuma. Stresą patiriantis organizmas tampa imlus daugeliui laiko ir civilizacijos ligų: infarktams, insultams, vėžiui, nervų ir skrandžio ligoms.

Stresas dažnai yra ankstyvosios paauglystės palydovas, nuo kurio priklauso psichologinė savijauta.

Gebėjimas įveikti įvairius stresus priklauso nuo daugybės veiksnių: paveldėtų savybių, išugdytų asmenybės bruožų, ankstyvos vaikystės patirties, tėvų, šeimos, mokyklos, kolegų ir bendraamžių įtakos, socialinių lūkesčių, mokymosi ir darbo pasiekimų.

Stresą gali sukelti netikėti, nauji, neaiškūs, neišvengiami, keli vienu metu vykstantys pokyčiai, paauglio atsiskyrimas nuo šeimos, artimų draugų, kitų jam svarbių žmonių. Psichologinė paauglių būklė labai priklauso nuo santykių su tėvais ir bendraamžiais. Tėvus ir vaikus sieja fiziologinės ir dvasinės reakcijos, jie veikia vieni kitų sveikatą, psichologiją. Dažnai stresinės situacijos kyla dėl netinkamų tėvų ir vaikų tarpusavio santykių ar įtemptos atmosferos šeimoje. Tokiems paaugliams ir dažniau blogai sekasi mokykloje – jie dažniau jaučiasi vieniši. Bendravimo paauglys dažniausiai mokinasi ne iš suaugusiųjų, o iš savo draugų. Tarp bendraamžių lengviau rasti emocinį palaikymą ir supratimą. Paaugliai, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesiseka bendrauti su vienmečiais, lieka atskirti nuo bendraamžių grupės. Nepopuliarūs tarp bendraamžių paaugliai tampa emociškai prislėgti, pernelyg įsigilinę į save, neužtikrinti savo reikšmingumu (Petrulytė, 2001).

1.1 LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 STRESAS

Stresas XVII a. anglų kalboje buvo vartojamas nelaimės ar vargo prasme.XVIII a. žodžiu

„stresas“ išreikšdavo svorį ar spaudimą kurio nors asmens atžvilgiu. Vėliau šiuo žodžiu imta suprasti vidinės įtampos būseną, sukeltą dėl išorės sąlygų (Mielke, 1997).

Stresas – tai organizmo adaptacinių gynybinių reakcijų, kylančių veikiant kokiam nors dirgikliui, visuma (Rugevičius, 1987).

Iš tiesų stresas yra gyvybiškai svarbus procesas, nuo pirmykščio žmogaus laikų neatskiriamai susijęs su gyvenimu. Atsidūrus pavojuje, mobilizuojami visi energijos rezervai, kad organizmas sekundės greitumu galėtų bėgti arba gintis. Čia vyksta dėsningi procesai, kurie nepriklauso nuo dirgiklio rūšies ir yra valdomi iš tarpinių smegenų centrų, hipotaliamuso bei posmegeninės liaukos(hipofizės). Taip pat yra dar įvairiausių ryšių su kitomis smegenų dalimis, kaip, pvz., tomis, kurios atsakingos už smegenų darbo skatinimą bei emocijas (Mielke, 1997).

Daugumai žmonių poilsis tapo prabanga ir retenybė, todėl dažnai patiriantis stresą organizmas tampa imlus daugeliui laiko ir civilizacijos ligų: infarktams, insultams, vėžiui, nervų ir skrandžio ligoms.

Daugelis žmonių yra kasdien didėjančio streso aukomis, nes nepakankamai būna gryname ore, nuolat patiria nepriteklius ir karštligiškai skuba (Meška, 1996).

Bėda iškyla tada, kai stresas tampa nuolatinis ir nebepraeina. Jūsų organizmas visą laiką yra įsitempęs ir pasirengęs reaguoti į pavojų, ir tie apsauginiai pokyčiai, kuriuos sukėlė stresas, gali pakenkti jums psichiškai ir fiziškai, ir net susargdinti jus. Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Tačiau per stiprus, dažnai pasikartojantis arba užsitęsęs (chroniškas) stresas gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą.

Psichikos srityje stresas pasireiškia įtampa, susierzinimu, baime, nerimu, pykčiu ar kitomis emocijomis, subjektyviai suvokiamomis kaip
vidinis diskomfortas ir vidinės pusiausvyros praradimas. Tokioje būklėje gali mažėti dėmesingumas, mąstymo lankstumas, logiškumas, valia ir sąmoninga elgsenos kontrolė. Todėl ir streso būsenoje esančio žmogaus elgesys dažnai tampa kitoks, nei jam įprastas: vangesnis arba, priešingai, aktyvesnis.

Stiprus ilgalaikis arba chroniškai pasikartojantis stresas gali sukelti kai kuriuos psichosomatinius susirgimus arba pagreitinti jų vystymąsi (pvz., miokardo infarktą, skrandžio ir žarnyno opas, kraujospūdžio padidėjimą ir kt.). Net jeigu aiškiai diagnozuojamos ligos išvengiama, dažnai ir besikaupianti įtampa alina žmogaus fizines ir psichines jėgas, daro jį dirgliu, suirzusiu, depresyviu ar agresyviu. Mažėja jo darbingumas, kūrybiškumas, blogėja santykiai su aplinkiniais (Bandzevičienė, 1994).

1.1.2 STRESO SĄLYGOS

Tai gali būti tai, kas dirgina mūsų pojūčius: triukšmas, karštis, skausmai. Tai gali būti ir pusiausvyros organo dirginimas skrendant ar važiuojant karusele, o taip pat dirgiklių trūkumas, kaip tyla, visiška tamsa, emocinio bei dvasinio jaudinimo nebuvimas, judėjimo stoka. Tai rodo, jog smegenys, tiek per daug, tiek per mažai informacijos, negali optimaliai veikti. Tokia būsena vadinama disstresu, o normalaus dirginimo būsena eustresu. Nurodoma, kad dažniausi distreso simptomai yra tokie: fizinis nuovargis, emocinis prislėgtumas, išsiblaškymas, bejėgiškumo jausmas, paradoksinės reakcijos, susilpnėjusi valia, padidėjęs psichologinis priklausomumas, abejingumas. Pirmiausia galvojama apie problemas darbe, konfliktus, nesutarimus. Čia svarbus vaidmuo tenka tam, kaip žmogus vertina tai, kas veikia kaip streso faktorius. Dėl savigynos žmogus dažnai vengia stresą sukeliančių situacijų, pvz., kraštutinių temperatūrų, saulės spindulių, triukšmo ar konfliktų. Taip pat yra tokių dirgiklių, kurie tam tikromis sąlygomis veikia netrikdančiai, o skatinančiai. Ir vis dėlto jie gali būti žalingi, tarkim, intensyvios šviesos ar triukšmo poveikis (Mielke 1997).

1.1.3 FIZIOLOGINIS STRESO SUVOKIMAS

Fiziologinio streso teoriją sukūrė žymus Kanados mokslininkas H. Seljė. Šios teorijos atsiradimui nemažą vaidmenį suvaidino atsitiktinai H. Seljė pastebėtas organizmo reakcijų į skirtingus poveikius panašumas. Tirdamas ligonius streso teorijos autorius nustatė, kad beveik visų susirgimų atvejais pasireiškia panašūs simptomai: karščiavimas, apetito stoka, nemalonūs pojūčiai ir skausmai sąnariuose bei raumenyse, kuriuos lydi antinksčių žievės aktyvumo padidėjimas, užkrūčio liaukos ir limfinių liaukų mažėjimas bei taškinės kraujosruvos ir kraujuojančių opelių atsiradimas virškinimo trakte (Rugevičius, 1987).

Terminu „sujaudinimas“ nusakomas trumpalaikis intelektinių, emocinių, vegetacinių, motorinių funkcijų suaktyvinimas, o „stresas“ reiškia šių funkcijų įtampą, kuri skatina antinksčių žievės adrenokortikotropinę veiklą ir didina su šlapimu išskiriamų kortikosteroidų kiekį. Nors ir egzistuoja nemaži individualūs skirtumai, išskiriamų su šlapimu katecholaminų kiekis yra proporcingas streso intensyvumui. Kraujo plazmos ir šlapimo 17- hidroksikortikosteroidų kiekis padidėja esant patiems įvairiausiems stresams: gulantis į ligoninę, laukiant laboratorinių tyrimų, prieš chirurginę intervenciją, tariantis dėl savo sveikatos su psichiatru, gydant dantis, pasinėrus į vandenį, laikant egzaminus ir t.t. Suprantama, kad visais šiais atvejais streso dydis ir pobūdis gali būti įvairus. Tai priklauso ir nuo stresoriaus dydžio, ir nuo funkcinės adaptacinių mechanizmų būklės. Be to, stresą gali sukelti ir kamšatis – tai rodo tokioje situacijoje esančių asmenų elektrinės odos varžos sumažėjimas. Taigi stresas yra nespecifinė organizmo reakcija į kiekvieną nepalankų išorinį ar vidinį poveikį – reikalavimą organizmui. Ši reakcija (stresas) nepriklauso nuo stresoriaus prigimties ir reiškiasi bendruoju adaptacijos sindromu – atsakomąja reakcija, kuri iš esmės yra visuma adaptacinių – apsauginių mechanizmų, padedančių išlaikyti organizmo gyvybingumą. Tačiau kaip ir kiekviena organizmo reakcija arba refleksas, taip ir stresas dažnai tampa per didelis, o tada jis yra destruktyvus, lyg ir autoagresiškas, ypač kai pereinama į išsekimo stadiją (Meška, 1996).

1.1.4 ADAPTACIJA IR PASEKMĖS.

Adaptacijos sindromo fazės:

Nerimo fazė. Organizmas bando prisitaikyti prie naujos situacijos; iš pradžių tai „pasyvi“ šoko fazė, kurioje nukrinta kūno temperatūra, sumažėja kraujospūdis ir išsiskiria adrenalinas; toliau seka „aktyvi“ antišoko fazė, kurioje išsiskiria antinksčių hormonas, padidėja kraujospūdis ir cukraus kiekis kraujyje;

Priešinimosi fazė. Organizmas prisitaiko prie stresoriaus poveikio, kartu sumažėja jo atsparumas kitiems stresoriams;

Išsekimo fazė. Prisitaikymo mechanizmai nebepajėgia veikti, dėl to, kaip ir nerimo fazėje, gali atsirasti negrįžtamų simptomų.

Streso pasekmės gali pasireikšti trimis lygiais:

1) fiziologinės reakcijos į stresą: pulso dažnis, hormonų išsiskyrimas (iškart įvykstančios reakcijos) ir ilgalaikiai psichosomatiniai bei somatiniai sutrikimai (širdis ir kt.);

2) psichologinės reakcijos į stresą: pyktis, nesaugumas, ilgalaikis prislėgtumas ir dirglumas;

3) rezultatų lygmuo: pasikeičia
atliekamos veiklos kokybė ir greitis (Furst, 1998).

Stresas yra tikrovė mūsų gyvenime. Kuomet mes nualiname savo organizmą, stresas gali pakenkti mūsų sveikatai. Labai svarbu nagrinėti streso įtaką mūsų sveikatos būklei. Takas tarp streso ir ligos turi būti nustatomas daugelio faktorių. Tai gali sukelti vėžy, širdies ligas, kraujospūdžio kilimą. (Straub, 2002).

1.2 STRESO VALDYMAS

Įveikti stresą – tai stoti akistaton su problema arba išvengti jos arba imtis priemonių, kad ji vėl neiškiltų. Stresą galima valdyti, jis nėra nekontroliuojamas. Toks valdymas nereikalauja labai didelių kaštų ir būna stebėtinai efektyvus.

Deja, šiais laikais išvengti streso yra neįmanoma. Šis faktas ir tai, kad mes vis labiau įsisąmoniname, jog dažnai patiriamas stresas sukelia širdies ligas, įvairius negalavimus, silpnina imunitetą, padeda suprasti, kad, jei streso pašalinti negalime, pakeisdami situaciją ar išvengdami jos, turime išmokti jį suvaldyti. Suvaldyti stresą padeda atsipalaidavimas, socialinė parama, aerobika.

Aerobika. Tyrimai parodė, kad aerobika – ilgalaikė mankšta, pavyzdžiui, lėtas bėgimas, gerina širdies ir plaučių veiklą, kartu gali sumažinti stresą, depresiją ir nerimą. Žmonės, kurie nuolat mankštinasi, lengviau susidoroja su stresą sukeliančiais įvykiais, labiau pasitiki savimi ir mažiau yra prislėgti negu tie, kurie nesimankština. Net 10 minučių pasivaikščiojimas padidina energiją ir sumažina įtampą, todėl paskui dvi valandas savijauta yra geresnė.

Atsipalaidavimas. Atsipalaiduojantys pratimai gali būti natūralus streso priešnuodis. Mokantys medituoti žmonės gali sumažinti savo kraujospūdį, širdies ritmą, deguonies suvartojimą ir padidinti pirštų galų temperatūrą. Tokia reakcija vadinama „atsipalaidavimo reakcija“. Ją galima patirti bet kada, tereikia patogiai įsitaisyti, užsimerkti, giliai kvėpuoti ir atsipalaiduoti, pradedant kojų ir baigiant veido raumenimis. Pavyzdžiui, juokas veikia panašiai kaip mankšta – jis mus suaktyvina, masažuoja raumenis, sukelia atsipalaidavimo jausmą. Tai padeda paaiškinti, kodėl linksmus žmones ne taip trikdo stresiniai įvykiai.

Socialinė parama. Socialinė parama – jausmas, kad esi mėgstamas, kad tau pritaria, kad tave padrąsina artimi draugai ir šeima – stiprina laimės jausmą ir sveikatą. Kartais tai gali stiprinti ligą santykiai su kitais žmonėmis, ypač gyvenant ankštose patalpose, ribojančiose asmeninį gyvenimą. Net ir gero norinčių šeimos narių kišimasis į jūsų gyvenimą gali sukelti stresą. Tačiau, viską pasvėrus, artimi ryšiai dažniau stiprina laimę bei sveikatą negu ligą. Stipriais socialiniais ryšiais susiję žmonės geriau valgo, daugiau sportuoja, mažiau rūko ir geria. Tokie ryšiai padeda įvertinti ir įveikti stresą sukėlusius įvykius, pavyzdžiui, socialinį atstūmimą. Patekusiam į kažkieno nemalonę ar netekusiam darbo žmogui draugo patarimas, pagalba ar paguoda gali būti puikus vaistas. Artimai bendraujant, atsiranda galimybė pasidalyti savo skausmu. Žmonės kurie kentė sielvartą vieni, sveikata buvo prastesnė negu tų, kurie jį reiškė atvirai. Kalbėjimas apie savo rūpesčius turi gydomosios galios (Myers, 2000).

Mankšta sumažina stresą. Raumenų tempimo pratimai, judėjimas ir kilnojimas labai greitai prislopina fizinius streso požymius. Taip atsitinka dėl to, kad:

• Raumenų tempimas ir judėjimas atpalaiduoja įtemptus raumenis.

• Mankštindamasis suvartojate perteklių hormonų, cukraus ir riebiųjų rūgščių, išmestų į kraują per reakciją „bėk ar kovok“.

• Mankštinantis organizmas gamina endorfinus – neuroinhibitorius, kurie slopina stresinę reakciją ir sukelia ramią euforijos būseną („bėgiko narkozė“).

• Per mankštą sukeltas atsipalaidavimas ir po jos dar laikosi keletą valandų.

• Tie, kurie mankštinasi ir sportuoja, lengviau randa būdų atsipalaiduoti ir geriau tai sugeba padaryti net ir įtemptoje situacijoje.

Išmokite džiaugtis- saulės šviesa, gėlės žiedu, draugyste ir tūkstančiu kitų dalykų, kurių dažnai nepastebime prislėgti kasdieninių rūpesčių. Šypsena ir juokas – geriausi streso priešnuodžiai.

Pažinkite save – savo silpnas vietas, negeras būdo savybes ir kitus trukumus; negalvokite, kad kokia silpnybė yra likimo bausmė, skirta visam gyvenimui. Silpnybės duotos tam, kad jas įveiktumėme, todėl nekeikite likimo ar savo prigimties, nesigraužkite dėl savo trūkumų, bet pamėginkite juos ištaisyti.

Fizinės ir psichinės sveikatos požiūriu naudingiau mokytis yra išvengti nebūtinų stresinių situacijų, ir valdyti savo psichinę reakciją bei fiziologinės gynybos mobilizaciją, nei griebtis bent laikinai įtampą mažinančių priemonių – cigarečių, alkoholio, narkotikų (Bandzevičienė, 1994).

Žmonės taip pat pyksta arba bijo, o mūsų kūnas prisitaikęs prie aplinkos ir sugeba su šiais jausmais susidoroti. Organizmas pasirengia:

a) Kovoti – jei esate pakankamai drąsūs ir pikti, kad apsigintumėte (arba jei nėra galimybės pabėgti, kai reikia gintis), arba

b) Pabėgti – jei nusprendžiate, kad protingiau būtų iš grėsmingos situacijos pasitraukti.

Kai jaučiate stresą, taip pat būna sužadinta viena arba kita (kartais abi) iš šių emocijų. Vaistai nuo streso yra fizinės kilmės. Stresą sumažinsite užsiimdami
priverčia kūną ir protą „kovoti arba bėgti“. Yra trys puikūs stresą mažinantys būdai:

1) Fizinis aktyvumas. Tai padeda kūnui grįžti į normalią pusiausvyros būseną, sumažėja įtampa.

2) Kalbėjimas ir bendravimas. Būdami su žmonėmis, juokaudami ir kalbėdami išlaisvinsite susikaupusią energiją.

3) Planavimas ir užrašai. Ne toks aktyvus, tačiau sunaudojantis ne mažiau intelektinės energijos būdas įveikti stresą.

Kiekvienas šių metodų yra veiksmingas, tačiau geriausi rezultatai gaunami naudojant visus tris.

Gali atrodyti, kad įveikiant stresą fizinės energijos iškrova yra radikaliausia priemonė. Bet jums nereikia radikaliai keisti savo gyvenimo stiliaus. Paprasčiausiai savo įprastą dienotvarkę papildykite veikla, kuri išlaisvintų susikaupusią energiją. Pavyzdžiui:

1) Pasivaikščiojimas sparčiu žingsniu. Pakaks, jeigu išlipsite iš autobuso keliomis stotelėmis anksčiau, negu jums reikia.

2) Plaukimas. Raminanti mankšta, kurią galite daryti tiek, kiek pajėgiate.

3) Mankšta namie ir gimnastikos salėje. Galimybė pagerinti figūrą, pakelti tonusą, taip pat atsipalaiduoti.

Mėgstantiems rungtyniauti galbūt patiktų sportiniai žaidimai, pavyzdžiui, tenisas, badmintonas ir t.t. Svarbiausia, kad užsiėmimą pasirinktumėte pagal savo pomėgius ir gyvenimo būdą.

Net ir nedidelio fizinio krūvio efektą pajusite iš karto. Net jei pradėsite nenoriai, greit pastebėsite, jog tai tampa maloniu ritualu, o dieną nepasivaikščioję jausitės pavargę ir įsitempę. Mankšta išvalo iš kūno ir proto nepageidaujamą energiją bei neigiamas emocijas (Keenan, 1997).

1.2.1 STRESO PROFILAKTIKA

Vienas iš geriausių streso profilaktikos būdų yra savaiminis atsipalaidavimas. Tai reikia praktikuoti ir nuolat tai daryti.Sekmadieninis susikaupimas maldai, dvasiniai apmąstymai padeda natūraliai atgauti kūno ir sielos pusiausvyra po sunkios darbo savaitės. Deja, tokį dvasinį atgaivos būdą daugelis žmonių išbraukė iš savo gyvenimo. Jie tenkinasi dirbtiniais streso malšinimo būdais. Kiekvienas žmogus turi laikytis dviejų pagrindinių principų:

1. Sugebėjimas atpalaiduoti savo sielą yra įgimtas ir paveldėtas iš tėvų, senelių ir protėvių.

2. Dvasiškai negalima atpalaiduoti prievarta. Tai turi būti vidinis kiekvieno žmogaus poreikis ir išankstinis nusiteikimas. Dvasinis atsipalaidavimas – tai ne tik natūrali streso kompensacija, bet ir gydymas.

Savaitiniai streso mažinimo principai:

-Galvoti apie sėkmingus reikalus ir rūpesčius, mąstyti apie tas problemas, kurias sekasi gerai išspręsti.

-Palyginkite mintyse neigiamus pavyzdžius savo naudai. Galvokite apie kitus žmones, turinčius dar didesnių problemų, ir jūsų nuotaika pasikeis.

-Įvertindami praeitį, palyginkite savo padėtį su kita, kurioje yra tekę būti anksčiau.

-Išeikite pasivaikščioti į mišką, pabūkite prie upelio, ežero, pasiklausykite paukščių čiulbesio.

-Aplankykite maldos namus arba pasimelskite tyliai, ramiai namuose.

Dvasinis atsipalaidavimas, pasižadėjimas būti geresniam pašalina per savaitę susikaupusį stresą ir suteikia jėgų tolesniam darbui.

1.3 PAAUGLYSTĖ

PAAUGLYSTĖ – labai sudėtingas pereinamasis amžius žmogaus raidos kelyje. Šis periodas labai sudėtingas ne tik pačiam paaugliui, bet ir aplinkiniams – tėvams, mokytojams, kitiems asmenims. Šis laikotarpis yra perėjimas nuo vaikystės į suaugusių žmonių amžių, nuo žaidimų, nerūpestingo gyvenimo prie atsakomybės, savarankiškumo, pareigų laikotarpio (Petrulytė, 2001).

Paauglystė – pirmiausia yra fiziologinis procesas, prasidedantis lytiniu brendimu, bet kartu ir socialinis procesas. Paauglystėje įvyksta daug kokybinių poslinkių, kurie kartais iš pagrindų pakeičia vaiko ankstesnes savybes, interesus ir santykius. Šie pokyčiai neretai pačiam paaugliui sukelia nemažai subjektyvių sunkumų, antra vertus komplikuoja ir patį auklėjimą: paauglys nepasiduoda suaugusių įtakai, išryškėja įvairios neklusnumo, priešinimosi protesto apraiškos (atkaklumas, šiurkštumas, negatyvizmas, atžarumas, uždarumas, silpnumas ir kt. ).

Ji apima pubertatinį laikotarpį (13-16 metų berniukai, 13-15 metų mergaitės). Padidėja pagumburio, pasmegeninės liaukos, skydliaukės harmoninė funkcija. Labai suintensyvėja lytinių liaukų funkcija ir lytiniai hormonai palengva pradeda slopinti skydliaukės funkciją, stiprėja kasos Langerhanso sąlelių funkcija (Gailiūnienė, 1994).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2819 žodžiai iš 5590 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.