Stresas ir jo valdymas paauglystėje
5 (100%) 1 vote

Stresas ir jo valdymas paauglystėje

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………3 psl.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 STRESAS ……………………………………………………………………………………..4 psl.

1.1.2 STRESO SĄLYGOS ……………………………………………………………………5 psl.

1.1.3 FIZIOLOGINIS STRESO SUVOKIMAS ………………………………………6 psl.

1.1.4 ADAPTACIJA IR PASEKMĖS ……………………………………………………7 psl.

1.2 STRESO VALDYMAS ………………………………………………………………….7 psl.

1.2.1 STRESO PROFILAKTIKA …………………………………………………………10 psl.

1.3 PAAUGLYSTĖ …………………………………………………………………………….11 psl.

1.4 STRESO ĮTAKA PAAUGLIUI ………………………………………………………12 psl.2. TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, METODIKA IR ORGANIZAVIMAS …..16 psl.

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ……………………………………………20 psl.

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………27 psl.

LITERATŪRA …………………………………………………………………………………………….28 psl.

PRIEDAI …………………………………………………………………………………………………….29 psl

ĮVADAS

Stresas – tai organizmo adaptacinių gynybinių reakcijų, kylančių veikiant kokiam nors dirgikliui, visuma. Stresą patiriantis organizmas tampa imlus daugeliui laiko ir civilizacijos ligų: infarktams, insultams, vėžiui, nervų ir skrandžio ligoms.

Stresas dažnai yra ankstyvosios paauglystės palydovas, nuo kurio priklauso psichologinė savijauta.

Gebėjimas įveikti įvairius stresus priklauso nuo daugybės veiksnių: paveldėtų savybių, išugdytų asmenybės bruožų, ankstyvos vaikystės patirties, tėvų, šeimos, mokyklos, kolegų ir bendraamžių įtakos, socialinių lūkesčių, mokymosi ir darbo pasiekimų.

Stresą gali sukelti netikėti, nauji, neaiškūs, neišvengiami, keli vienu metu vykstantys pokyčiai, paauglio atsiskyrimas nuo šeimos, artimų draugų, kitų jam svarbių žmonių. Psichologinė paauglių būklė labai priklauso nuo santykių su tėvais ir bendraamžiais. Tėvus ir vaikus sieja fiziologinės ir dvasinės reakcijos, jie veikia vieni kitų sveikatą, psichologiją. Dažnai stresinės situacijos kyla dėl netinkamų tėvų ir vaikų tarpusavio santykių ar įtemptos atmosferos šeimoje. Tokiems paaugliams ir dažniau blogai sekasi mokykloje – jie dažniau jaučiasi vieniši. Bendravimo paauglys dažniausiai mokinasi ne iš suaugusiųjų, o iš savo draugų. Tarp bendraamžių lengviau rasti emocinį palaikymą ir supratimą. Paaugliai, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesiseka bendrauti su vienmečiais, lieka atskirti nuo bendraamžių grupės. Nepopuliarūs tarp bendraamžių paaugliai tampa emociškai prislėgti, pernelyg įsigilinę į save, neužtikrinti savo reikšmingumu (Petrulytė, 2001).

1.1 LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 STRESAS

Stresas XVII a. anglų kalboje buvo vartojamas nelaimės ar vargo prasme.XVIII a. žodžiu

„stresas“ išreikšdavo svorį ar spaudimą kurio nors asmens atžvilgiu. Vėliau šiuo žodžiu imta suprasti vidinės įtampos būseną, sukeltą dėl išorės sąlygų (Mielke, 1997).

Stresas – tai organizmo adaptacinių gynybinių reakcijų, kylančių veikiant kokiam nors dirgikliui, visuma (Rugevičius, 1987).

Iš tiesų stresas yra gyvybiškai svarbus procesas, nuo pirmykščio žmogaus laikų neatskiriamai susijęs su gyvenimu. Atsidūrus pavojuje, mobilizuojami visi energijos rezervai, kad organizmas sekundės greitumu galėtų bėgti arba gintis. Čia vyksta dėsningi procesai, kurie nepriklauso nuo dirgiklio rūšies ir yra valdomi iš tarpinių smegenų centrų, hipotaliamuso bei posmegeninės liaukos(hipofizės). Taip pat yra dar įvairiausių ryšių su kitomis smegenų dalimis, kaip, pvz., tomis, kurios atsakingos už smegenų darbo skatinimą bei emocijas (Mielke, 1997).

Daugumai žmonių poilsis tapo prabanga ir retenybė, todėl dažnai patiriantis stresą organizmas tampa imlus daugeliui laiko ir civilizacijos ligų: infarktams, insultams, vėžiui, nervų ir skrandžio ligoms.

Daugelis žmonių yra kasdien didėjančio streso aukomis, nes nepakankamai būna gryname ore, nuolat patiria nepriteklius ir karštligiškai skuba (Meška, 1996).

Bėda iškyla tada, kai stresas tampa nuolatinis ir nebepraeina. Jūsų organizmas visą laiką yra įsitempęs ir pasirengęs reaguoti į pavojų, ir tie apsauginiai pokyčiai, kuriuos sukėlė stresas, gali pakenkti jums psichiškai ir fiziškai, ir net susargdinti jus. Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Tačiau per stiprus, dažnai pasikartojantis arba užsitęsęs (chroniškas) stresas gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą.

Psichikos srityje stresas pasireiškia įtampa, susierzinimu, baime, nerimu, pykčiu ar kitomis emocijomis, subjektyviai suvokiamomis kaip
vidinis diskomfortas ir vidinės pusiausvyros praradimas. Tokioje būklėje gali mažėti dėmesingumas, mąstymo lankstumas, logiškumas, valia ir sąmoninga elgsenos kontrolė. Todėl ir streso būsenoje esančio žmogaus elgesys dažnai tampa kitoks, nei jam įprastas: vangesnis arba, priešingai, aktyvesnis.

Stiprus ilgalaikis arba chroniškai pasikartojantis stresas gali sukelti kai kuriuos psichosomatinius susirgimus arba pagreitinti jų vystymąsi (pvz., miokardo infarktą, skrandžio ir žarnyno opas, kraujospūdžio padidėjimą ir kt.). Net jeigu aiškiai diagnozuojamos ligos išvengiama, dažnai ir besikaupianti įtampa alina žmogaus fizines ir psichines jėgas, daro jį dirgliu, suirzusiu, depresyviu ar agresyviu. Mažėja jo darbingumas, kūrybiškumas, blogėja santykiai su aplinkiniais (Bandzevičienė, 1994).

1.1.2 STRESO SĄLYGOS

Tai gali būti tai, kas dirgina mūsų pojūčius: triukšmas, karštis, skausmai. Tai gali būti ir pusiausvyros organo dirginimas skrendant ar važiuojant karusele, o taip pat dirgiklių trūkumas, kaip tyla, visiška tamsa, emocinio bei dvasinio jaudinimo nebuvimas, judėjimo stoka. Tai rodo, jog smegenys, tiek per daug, tiek per mažai informacijos, negali optimaliai veikti. Tokia būsena vadinama disstresu, o normalaus dirginimo būsena eustresu. Nurodoma, kad dažniausi distreso simptomai yra tokie: fizinis nuovargis, emocinis prislėgtumas, išsiblaškymas, bejėgiškumo jausmas, paradoksinės reakcijos, susilpnėjusi valia, padidėjęs psichologinis priklausomumas, abejingumas. Pirmiausia galvojama apie problemas darbe, konfliktus, nesutarimus. Čia svarbus vaidmuo tenka tam, kaip žmogus vertina tai, kas veikia kaip streso faktorius. Dėl savigynos žmogus dažnai vengia stresą sukeliančių situacijų, pvz., kraštutinių temperatūrų, saulės spindulių, triukšmo ar konfliktų. Taip pat yra tokių dirgiklių, kurie tam tikromis sąlygomis veikia netrikdančiai, o skatinančiai. Ir vis dėlto jie gali būti žalingi, tarkim, intensyvios šviesos ar triukšmo poveikis (Mielke 1997).

1.1.3 FIZIOLOGINIS STRESO SUVOKIMAS

Fiziologinio streso teoriją sukūrė žymus Kanados mokslininkas H. Seljė. Šios teorijos atsiradimui nemažą vaidmenį suvaidino atsitiktinai H. Seljė pastebėtas organizmo reakcijų į skirtingus poveikius panašumas. Tirdamas ligonius streso teorijos autorius nustatė, kad beveik visų susirgimų atvejais pasireiškia panašūs simptomai: karščiavimas, apetito stoka, nemalonūs pojūčiai ir skausmai sąnariuose bei raumenyse, kuriuos lydi antinksčių žievės aktyvumo padidėjimas, užkrūčio liaukos ir limfinių liaukų mažėjimas bei taškinės kraujosruvos ir kraujuojančių opelių atsiradimas virškinimo trakte (Rugevičius, 1987).

Terminu „sujaudinimas“ nusakomas trumpalaikis intelektinių, emocinių, vegetacinių, motorinių funkcijų suaktyvinimas, o „stresas“ reiškia šių funkcijų įtampą, kuri skatina antinksčių žievės adrenokortikotropinę veiklą ir didina su šlapimu išskiriamų kortikosteroidų kiekį. Nors ir egzistuoja nemaži individualūs skirtumai, išskiriamų su šlapimu katecholaminų kiekis yra proporcingas streso intensyvumui. Kraujo plazmos ir šlapimo 17- hidroksikortikosteroidų kiekis padidėja esant patiems įvairiausiems stresams: gulantis į ligoninę, laukiant laboratorinių tyrimų, prieš chirurginę intervenciją, tariantis dėl savo sveikatos su psichiatru, gydant dantis, pasinėrus į vandenį, laikant egzaminus ir t.t. Suprantama, kad visais šiais atvejais streso dydis ir pobūdis gali būti įvairus. Tai priklauso ir nuo stresoriaus dydžio, ir nuo funkcinės adaptacinių mechanizmų būklės. Be to, stresą gali sukelti ir kamšatis – tai rodo tokioje situacijoje esančių asmenų elektrinės odos varžos sumažėjimas. Taigi stresas yra nespecifinė organizmo reakcija į kiekvieną nepalankų išorinį ar vidinį poveikį – reikalavimą organizmui. Ši reakcija (stresas) nepriklauso nuo stresoriaus prigimties ir reiškiasi bendruoju adaptacijos sindromu – atsakomąja reakcija, kuri iš esmės yra visuma adaptacinių – apsauginių mechanizmų, padedančių išlaikyti organizmo gyvybingumą. Tačiau kaip ir kiekviena organizmo reakcija arba refleksas, taip ir stresas dažnai tampa per didelis, o tada jis yra destruktyvus, lyg ir autoagresiškas, ypač kai pereinama į išsekimo stadiją (Meška, 1996).

1.1.4 ADAPTACIJA IR PASEKMĖS.

Adaptacijos sindromo fazės:

Nerimo fazė. Organizmas bando prisitaikyti prie naujos situacijos; iš pradžių tai „pasyvi“ šoko fazė, kurioje nukrinta kūno temperatūra, sumažėja kraujospūdis ir išsiskiria adrenalinas; toliau seka „aktyvi“ antišoko fazė, kurioje išsiskiria antinksčių hormonas, padidėja kraujospūdis ir cukraus kiekis kraujyje;

Priešinimosi fazė. Organizmas prisitaiko prie stresoriaus poveikio, kartu sumažėja jo atsparumas kitiems stresoriams;

Išsekimo fazė. Prisitaikymo mechanizmai nebepajėgia veikti, dėl to, kaip ir nerimo fazėje, gali atsirasti negrįžtamų simptomų.

Streso pasekmės gali pasireikšti trimis lygiais:

1) fiziologinės reakcijos į stresą: pulso dažnis, hormonų išsiskyrimas (iškart įvykstančios reakcijos) ir ilgalaikiai psichosomatiniai bei somatiniai sutrikimai (širdis ir kt.);

2) psichologinės reakcijos į stresą: pyktis, nesaugumas, ilgalaikis prislėgtumas ir dirglumas;

3) rezultatų lygmuo: pasikeičia
atliekamos veiklos kokybė ir greitis (Furst, 1998).

Stresas yra tikrovė mūsų gyvenime. Kuomet mes nualiname savo organizmą, stresas gali pakenkti mūsų sveikatai. Labai svarbu nagrinėti streso įtaką mūsų sveikatos būklei. Takas tarp streso ir ligos turi būti nustatomas daugelio faktorių. Tai gali sukelti vėžy, širdies ligas, kraujospūdžio kilimą. (Straub, 2002).

1.2 STRESO VALDYMAS

Įveikti stresą – tai stoti akistaton su problema arba išvengti jos arba imtis priemonių, kad ji vėl neiškiltų. Stresą galima valdyti, jis nėra nekontroliuojamas. Toks valdymas nereikalauja labai didelių kaštų ir būna stebėtinai efektyvus.

Deja, šiais laikais išvengti streso yra neįmanoma. Šis faktas ir tai, kad mes vis labiau įsisąmoniname, jog dažnai patiriamas stresas sukelia širdies ligas, įvairius negalavimus, silpnina imunitetą, padeda suprasti, kad, jei streso pašalinti negalime, pakeisdami situaciją ar išvengdami jos, turime išmokti jį suvaldyti. Suvaldyti stresą padeda atsipalaidavimas, socialinė parama, aerobika.

Aerobika. Tyrimai parodė, kad aerobika – ilgalaikė mankšta, pavyzdžiui, lėtas bėgimas, gerina širdies ir plaučių veiklą, kartu gali sumažinti stresą, depresiją ir nerimą. Žmonės, kurie nuolat mankštinasi, lengviau susidoroja su stresą sukeliančiais įvykiais, labiau pasitiki savimi ir mažiau yra prislėgti negu tie, kurie nesimankština. Net 10 minučių pasivaikščiojimas padidina energiją ir sumažina įtampą, todėl paskui dvi valandas savijauta yra geresnė.

Atsipalaidavimas. Atsipalaiduojantys pratimai gali būti natūralus streso priešnuodis. Mokantys medituoti žmonės gali sumažinti savo kraujospūdį, širdies ritmą, deguonies suvartojimą ir padidinti pirštų galų temperatūrą. Tokia reakcija vadinama „atsipalaidavimo reakcija“. Ją galima patirti bet kada, tereikia patogiai įsitaisyti, užsimerkti, giliai kvėpuoti ir atsipalaiduoti, pradedant kojų ir baigiant veido raumenimis. Pavyzdžiui, juokas veikia panašiai kaip mankšta – jis mus suaktyvina, masažuoja raumenis, sukelia atsipalaidavimo jausmą. Tai padeda paaiškinti, kodėl linksmus žmones ne taip trikdo stresiniai įvykiai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1691 žodžiai iš 5590 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.