Stresas1
5 (100%) 1 vote

Stresas1

Turinys

1. Tezės……………………………………………………………………………….2

2. Mano pastebėjimai…………………………………………………………….3

3. Mano išvados, pasiūlymai…………………………………………………..4

4. Streso charakteristika………………………………………………………….6

5. Streso pasekmės…………………………………………………8

6. Stresinės situacijos ir streso šaltiniai darbe……………………..9

7. Streso įveikimo būdai………………………………………….14

8. Santrauka………………………………………………………18

9. Literatūra……………………………………………………….20

10. Terminų žodynėlis………………………………………………21

ESMINIAI TEIGINIAI

Tezės:

1. Stresas gali paveikti žmogaus asmenybę, elgesį ir darbo našumą.

2. Stresas sukelia fiziologines reakcijas, turi didelį poveikį sveikatai.

3. Įvykiai sukelia stresą tada, kai mes juos suvokiame kaip neigiamus ir nekontroliuojamus.

4. Stresas gali susilpninti žmogaus imuninę sistemą, todėl jis gali greičiau susirgti.

5. Stresas kiekvieną iš mūsų veikia nevienodai. Esame skirtingi: vieni jautresni, greičiau patiriantys stresą, kiti – ramesni.

6. Įveikti stresą labiausiai padeda tai, kas leidžia atsipalaiduoti. Puiki priemonė – bet koks fizinis aktyvumas.

7. Turime stengtis ugdyti savo įpročius, kad kuo mažiau patirtume beprasmiškų, nereikalingų stresų.

Mano pastebėjimai:

Visi esame patyrę, kad psichikos būsenos sukelia tam tikras fiziologines reakcijas. Viena jų yra stresas. Į stresą reaguoja ir psichika, ir kūnas. Išgyvenama įtampa, dažnėja kvėpavimas, širdies plakimas, suintensyvėja kraujotaka. Streso stiprumas priklauso nuo mūsų būdo ir aplinkos, bet kiekvienas galime daug ką padaryti stengdamiesi įveikti stresą: turime stengtis išmintingai tvarkyti savo gyvenimą ir paisyti saiko. Svarbu ne tik mokėti gerai dirbti, bet ir bendrauti su kolegomis ir šeimos nariais. Apskritai svarbu, kad mūsų gyvenimas būtų įdomus ir turtingas, tada mažesnė tikimybė patirti stresą.

1. Mano išvados ir pasiūlimai

Ką turėtų daryti psichologas, dirbantis organizacijoje, kad padėtų jos darbuotojams išvengti streso arba jį sumažinti, ir tokiu būdų apsaugotų organizaciją nuo didžiulių nuostolių, galinčių kilti dėl tokių streso pasekmių kaip sumažėjęs produktyvumas ir kūrybiškumas, pablogėjusi darbuotojų fizinė ir psichinė sveikata ir dėl to nukentėję darbo rezultatai, laikinas darbuotojų neatvykimas į darbą dėl ligos arba netgi visiškas išėjimas iš darbo? Psichologui siūloma imtis tokių priemonių:

• Visų pirma psichologas turėtų stebėdamas darbuotojus ir kalbėdamas su jais atpažinti streso simptomus, kurie jau buvo aprašyti šiame darbe.

• Psichologas galėtų rengti mokymus darbuotojams ir aiškinti kaip galima kovoti su stresu ir kokiais budais geriausia jį įveikti, kitaip sakant formuoti streso valdymo įgūdžius. Pavyzdžiui išmokyti planuoti laiką ir darbus, atskirti svarbiausius darbus nuo mažiau svarbių, sudėlioti prioritetus, kad darbuotojas pajustų galįs kontroliuoti savo darbo laiką ir aplinką, taip pat mokyti atsipalaidavimo technikų, tokių kaip meditacija, įvairūs kvėpavimo pratimai ir t.t.

• Psichologas galėtų paruošti ir pateikti organizacijai pasiūlymą dėl nuosavo sporto klubo (jei organizacija pakankamai didelė) arba dėl abonementų išpirkimo savo darbuotojams sporto klube, kadangi mankštinimasis padeda atsipalaiduoti ir mažina stresą.

• Galima sukurti tvirtą socialinės paramos darbuotojams sistemą, įtraukiant į ją sutuoktinius, gimines, artimuosius, draugus. Tokia sistema galėtų padėti darbuotojams pernelyg neįsitraukti į darbą, kad jis nevirstų pagrindinių arba netgi vieninteliu užsiėmimu bei rūpesčiu gyvenime. Laisvalaikio metu darbuotojai turėtų pailsėti nuo darbo ir įsitraukti į kitus užsiėmimus.

• Psichologas, personalo vadovas jau atrinkdamas darbuotojus į darbą turėtų atsižvelgti į tos darbo vietos ir darbuotojo atitikimą, suderinamumą streso atžvilgiu. Kiekvienas žmogus yra daugiau ar mažiau linkęs į stresą ir kiekvienas darbas, pareigos yra daugiau ar mažiau stresiškos. Taigi psichologas jau atrankos metu turėtų atrinkti tokius kandidatus, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp asmens tolerancijos stresui ir pareigų stresiškumo lygio.

• Streso mažinimui ir prevencijai psichologas galėtų panaudoti darbo praturtinimą, vaidmens neaiškumo (vaidmens neaiškumas gali būti panaikintas sudarius detalų darbo aprašymą, aptariant darbo lūkesčius su vadovais ir pavaldiniais, įvedant aiškią ir visiems suprantamą darbo įvertinimo sistemą), vaidmenų konflikto (vaidmenų konfliktas taip pat gali būti sumažintas vadovams ir pavaldiniams aptarus lūkesčius) ir vaidmens perkrovimo (vaidmens perkrovimas gali būti panaikintas pastoviai stebint ir vertinant kintančius darbuotojų sugebėjimus) pašalinimą arba bent jau sumažinimą.

• Organizacijoje taip pat gali būti pradėtos ar jau veikti darbuotojų pagalbos, rėmimo programos, kurios atpažintų su

stresu susijusias problemas, su kuriomis susiduria darbuotojai, ir padėtų jas spręsti (pvz. gydymo programos piktnaudžiaujantiems alkoholiu ir pan.). (Northcraft G.B., Neale M.A., 1990).

• Bill Delano, “Darbinio Streso Pagalbos” (internetinė paslauga, suteikianti konfidencialius, individualizuotus patarimus e-meilu patiriantiems darbinį stresą) įkūrėjas, pateikia tokius paprastus pasiūlymus kaip kovoti su stresu:

1. Įkvėpk gerą, iškvėpk blogą orą – daryk dažnas kvėpavimo pertraukėles, kurių metu giliai kvėpuodamas padėsi atsipalaiduoti ir pailsėti smegenims.

2. Žinok savo priešą – tiksliai išsiaiškink, kas tau kelia stresą, nes nežinodamas problemos šaknų negalėsi jos ir išsprest.

3. Judėk – imk sportuoti, nes mankštinantis išsiskiria endorfinai, kurie sumažina stresą.

4. Paleisk – skirk dalykus, kurios gali kontroliuoti ir kurių ne. Pasižadėk sau, kad daugiau nebestresuosi dėl dalykų, kurių darbe kontroliuoti negali.

5. Žinok, ką padarai – sudarinėk darbų, kuriuos padarai sąrašą ir apdovanok save už juos. Išsikelk sau trumpalaikius tikslus ir pajusk malonumą juos pasiekdamas.

6. Užsiaugink storą odą – kritikos nepriimk asmeniškai. Neigiamas pastabas vertink kaip konstruktyvią kritiką, kuri tau leidžia pasitaisyti ir pagerinti savo darbą.

7. Pasidalink krūvį – pasidalink darbu su kolegomis kai tik tai įmanoma. Nemanyk, kad esi vienintelis žmogus, galintis gerai atlikti darbą, nes bendradarbiai ir vadovas irgi gali greitai imti taip manyti.

8. Nesusikoncentruok vien tik į darbą – stresas atsiranda, kai mintys pastoviai nukreiptos į darbą. Gyvenime reikia siekti pusiausvyros. Skirk laiko šeimai, draugams, mėgstamiems užsiėmimams, ir svarbiausia linksmybėms.

9. Žinok savo teises – jei darbe patiri stiprų stresą ir jau išbandei visus įmanomus budus jį sumažinti, bet tau nepavyko, žinok, kad galbūt verta apsvarstyti galimybę apskritai pakeisti darbą. (Bryant S.)

Tai lyg 9 žingsnių streso įveikimo programa, kurią bet kuris psichologas gali pateikti darbuotojams.

1. Streso charakteristika

Beveik kiekvienas darbas (paties darbo specifika, darbo reikalavimai, darbo sąlygos, darbo krūviai, atsakomybė už atliekamą veiklą ir darbo rezultatus, santykiai su bendradarbiais ir vadovais bei daugelis kitu aspektų) jį dirbančiam žmogui sukelia didesnį ar mažesnį stresą, turintį įtakos tiek atliekamo darbo kiekybei bei kokybei, tiek paties darbuotojo fizinei ir psichinei sveikatai.

Nėra vieningo sutarimo ir visuotinai priimto apibrėžimo, kas tai yra stresas. Skirtingi autoriai stresą apibrėžia skirtingai, tačiau galima išskirti tam tikrus bendrus bruožus ir pagal juos apjungti apibrėžimus į kelias grupes.

Vienuose apibrėžimuose išskiriamas grėsmės objektyvumas. Akcentuojamos išorinės, objektyvios sąlygos, aplinkybės, situacijos arba stimulai, kurie sukelia vienokį ar kitokį fizinį ar psichologinį diskomfortą. Stresas apibrėžiamas kaip prieštaravimas tarp keliamų reikalavimų ir individo sugebėjimo juos atlikti. Hammer ir Organ (1978) stresą apibūdina taip: Stresas – aplinkybės, kai individas negali ar neturi priemonių tinkamai reaguoti į aplinkoje esančius stimulus, arba gali reaguoti tik patirdamas žalą organizmui, pvz. pastovų nuovargį, įtampą, rūpesčius, nervinį išsekimą ir savigarbos praradimą (Luthans F., 1992).

Kituose apibrėžimuose akcentuojamas grėsmės subjektyvumas, asmens suvokimas, jog nesugebės atitikti situacijos keliamų reikalavimų. Juose pabrėžiama ne aplinkos įtaka, o tai, kaip konkretus individas ją suvokia. Stresas kyla tada, kai individas aplinkos keliamus reikalavimus vertina kaip viršijančius jo galimybes tinkamai reaguoti. Situacija tampa stresine, kai žmogus mano, kad negali susidoroti su jam keliamais reikalavimais. Alkimon (1990) pateikia tokį apibrėžimą: Stresas – tai būsena, atsirandanti žmogui susidūrus su tokiomis psichologinėmis ar socialinėmis aplinkybėmis, kurias jis suvokia kaip pavojingas ir nėra tikras, kad sugebės jas įveikti. (Pajarskienė, 1995).

Cox (1978) išskyrė tris skirtingus streso modelius: atsaku-pagrįstą, stimulu-pagrįstą ir interaktyvų. Atsaku-pagrįsti modeliai suprato stresą kaip priklausomą kintamąjį, t.y. atsaką arba reakciją į stresorių tokį kaip pavojus ar persidirbimas. Stimulu-pagrįsti modeliai laikė stresą aplinkos kintamuoju (tokiu kaip didelis triukšmas, šaltis ar užduotys, kurias reikia atlikti per trumpą laiką). Tuo tarpu interaktyvūs modeliai bando sujungti abu atsako ir stimulo elementus, taip pat galimus įsiterpiančius faktorius tokius kaip asmenybės skirtumai.

Vienas iš pagrindinių atsaku-pagrįsto požiūrio, kuris yra bene populiariausias, gynėjų yra Selye, kurio idėjos streso srityje dominavo daugelį metų. Apibūdinti atsakui jis naudojo bendro adaptacinio sindromo terminą ir išskyrė tris fazes: pradinę aliarmo reakciją, greitai pereinančią į pasipriešinimo stadiją ir pasibaigiančią išsekimu, jei įveikimo pastangos nesėkmingos. Selye identifikavo adaptacijos sunkumus, kurie iškyla netiesiogiai organizmui ar asmeniui kovojant su pradiniu stresorium. Pagal šį modelį homeostazę sutrikdantis veiksnys sukelia adaptaciją kažkokiu nespecifiniu būdu.

Iki 1950-ųjų vidurio Selye apsistojo ties atsaku-pagrįstu streso apibrėžimu: “visų nespecifinių
pokyčių, sukeltų žalos ar funkcijų, suma”. Vėliau tai buvo performuluota į “nespecifinį kūno atsaką į bet kokį reikalavimą jam”.

Plačiai paplitęs požiūris 1950-aisiais, kai Selye kūrė savo atsaku-pagrįstą teoriją, stresą suprato kaip aplinkos charakteristiką, veikiančią individą. Stresas buvo laikomas nepriklausomu kintamuoju, kaip kažkas, kas atsitinka individui, priešingai nei būna sukeliama jo. Stresinės situacijos atpažįstamos per kontrolės trūkumą, pernelyg stiprią ar silpną pojūčių stimuliaciją, izoliaciją ir pan. Pagrindinės šio požiūrio problemos – nustatyti streso lygį duotoje situacijoje ir laipsnį, kuriuo skiriasi individų grėsmės ir streso vertinimai.

Iš šių konkuruojančių modelių iškilo interakcinė perspektyva, kur stresas atsiranda susidūrus aplinkos reikalavimams ir individo jautrumo charakteristikoms. Įjungdamas abu stimulo ir atsako elementus, interakcinis modelis pagrinde koncentravosi į vertinimo mechanizmus, kurių dėka situacija įvardinama kaip stresiška. Susitelkimas į vertinimą yra psichologinė perspektyva, pagal kurią tam tikros individo charakteristikos (galbūt ankstesnio patyrimo rezultatas) verčia individus kai kuriuos įvykius ar aplinkos faktorius suvokti kaip keliančius didesnę grėsmę nei kitus. Šie modeliai bando išskirti aplinkos stresorius ir individų charakteristikas, bet svarbiausia nustatyti kurių iš jų sąveikavimas ir kaip sukelia stresą.

Lazarus (1966) buvo tarp pirmųjų pristačiusių interakcinę perspektyvą. Centrine jo streso modelio sąvoka buvo grėsmė, suprantama kaip įsivaizduojama ar laukiama deprivacija kažko, kas vertinama. Kognityvinius procesus jis laiko “vertinimo” procesais ir jie apima dėmesį, suvokimą, įvertinimą ir t.t. Pirminis vertinimas, kuris susideda iš grėsmės suvokimo procesų, skiriamas nuo antrinio vertinimo, kuris susijęs su grėsmės mažinimu.

Aplinkos ir asmeniniai faktoriai sąveikauja apsprendžiant tiek pirminį tiek antrinį vertinimą. Fiziniai elementai, tokie kaip objektyvus pavojus, jo neišvengiamumas ir užuominų neaiškumas, didina pirminį grėsmės suvokimą, taip pat kaip ir motyvacinės charakteristikos bei įsitikinimų sistemos. Antrinį vertinimą valdo situacinių apribojimų ir bendrų įsitikinimų apie aplinką ir asmeninius resursus sąveika. Lazarus teorinė formuluotė, pabrėžianti individualius skirtumus vertinant grėsmę, tapo ilgalaike. Tai aiškiai psichologinis streso modelis.

Cox ir Mackay (1979) apibūdino interakcinio modelio atmainą. Centrinis elementas – dinamiški ryšiai tarp 4 individo ir aplinkos aspektų. Iš vienos pusės aplinka sukuria reikalavimus ir įtampą, o iš kitos – paramą. Individas turi poreikius ir vertybes, taip pat kaip ir išteklius/šaltinius. Kognityvinis poreikių ir išteklių vertinimas – besitęsiantis procesas ir suvoktas neatitikimas tarp abiejų sukelia stresą ir bandymą kovoti su juo tam, kad atkurti homeostazę. Tokie bandymai kovoti gali pasireikšti daugeliu būdų: pakartotinis kognityvinis vertinimas, fiziologinis atsakas, elgesinis aktyvumas.

Kitas interakcinio modelio variantas buvo pasiūlytas Cooper ir Marshall (1976), kad apibūdinti darbovietės stresą. Buvo išskirti šeši potencialūs darbo streso šaltiniai, įskaitant vidinius darbo faktorius, vaidmenų faktorius ir tarpasmeninius santykius. Su jais daugiau ar mažiau susiduria kiekvienas individas ir jie sukelia įvairius simptomus, pvz. nepasitenkinimą darbu, depresiškas nuotaikas ar širdies ligas. (Furnham A., 1997).

2. Streso pasekmės

Streso sąvoka gana glaudžiai susijusi su dar keliomis sąvokomis: tai stresorius, pervargimas ir perdegimas. Stresorius – tai išorinė arba vidinė jėga, sukelianti stresą. (Dubrin A.J., 2000). Tai ne paprastas, o sukeliantis ypatingą įtampą stimulas. Stresui užsitęsus galima sulaukti neigiamų pasekmių, tokių kaip pervargimas ar net perdegimas. Pervargimas – tai kraštutinė neigiama elgesio reakcija į ilgalaikį stresą, apimanti emocinį, protinį ir fizinį išsekimą. Perdegimas – sudėtingas reiškinys dažniausiai atsirandantis, kai žmonės jaučia praradę kontrolę. Kiti kritiniai faktoriai, galintys prisidėti prie perdegimo yra nepakankamas pripažinimas ir atlygis, emocinės paramos darbe trūkumas, ar teisingumo nebuvimas. Išvardinti reiškiniai tarpusavy susiję taip: stresorius  stresas  pervargimas  perdegimas. (Dubrin A.J., 2000).

Terminui stresas dažniausiai suteikiama neigiama reikšmė. Tačiau tokį stresą tiksliau butu vadinti distresu. Vis tik stresas gali turėti ir teigimą atspalvį: toks stresas vadinamas eustresu. (Luthans F., 1992). Egzistuoja optimalus streso lygis daugeliui žmonių ir užduočių. Geriausi darbo rezultatai pasiekiami, kai streso lygis yra žemas. Pernelyg didelis stresas padaro žmones neefektyviais. Pernelyg mažas stresas paverčia žmones mieguistais ir neatidžiais. Taigi atlikimas gerėja, augant stresui iki to lygio, kol stresas netampa pernelyg intensyvus. (Miner J.B., 1988).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2127 žodžiai iš 6927 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.