Stresas3
5 (100%) 1 vote

Stresas3

112131

Įžanga.

Niekas neapdraustas nuo nesėkmių, nelaimių, jaudulio. Pats atėjimas į šį pasaulį tiek motinai, tiek kūdikiui yra nemenkas stresas ir taip tęsiasi visą gyvenimą – kiekvienas žmogus su juo susiduria. Manau, kad tai labai aktuali tema šiuolaikiniame dinamiškame pasaulyje. Dabartiniam žmogui niekas nedingsta be pėdsako: ir jo nutolimas nuo gamtos, ir paspartintas gyvenimo tempas, ir nuolatinis chroniškas laiko stygius, ir didžiuliai informacijos srautai, ir nesveikas gyvenimo būdas. Ne veltui laikraščių straipsniuose neretai pasirodo žodžiai “mūsų nervingas amžius” ir labai dažnai žodis “stresas”: “stresas – amžiaus liga”, “bėgimas nuo streso” ir kiti panašūs. Psichikos sveikata – viena sveikatos apraiškų. Į ją reikia jautriai įsiklausyti ir akylai įsižiūrėti. Reikia stebėti savo dvasinio komforto lygį, jį valdyti. Kiekvienas žmogus būtinai turi žinoti savo psichikos savitumus. Tai padės nugalėti stresą, susiklosčius nepalankiom aplinkybėm, bendraujant su kitais žmonėmis. Žinojimas – tai ginklas. Receptų kaip nugalėti stresą gali būti pačių įvairiausių – atskiri kiekvienam konkrečiam žmogui, atskiri kiekvienam konkrečiam atvejui. Tačiau svarbiausia – mokėti pakreipti ir kontroliuoti savo elgesį. Negalima kamuotis dėl smulkmenų, gyvenimo negandas laikyti nenugalimomis katastrofomis. Juk dar senovėje žmonės sakydavo: “Nepataisoma tik mirtis”.

H. Selje nuomone, stresas yra žalingas, nes jis sekina organizmą, sukelia įvairių ligų. Tačiau saikinga nervinė įtampa, pasak jo, grūdina organizmą, skatina gyvybinę veiklą, taigi “stresas – gyvenimo prieskonis”. Stresas arba šios būsenos vidinės reakcijos yra vadinamos „bėgimu ar kova“. Šia bėgimo ar kovos reakcija gamta apsaugo iškilus pavojui. Ta pati reakcija taip pat padeda susidoroti su sunkiu uždaviniu ir pasiekti užsibrėžtą tikslą (pvz., prieš svarbias rungtynes nedidelė įtampa padeda komandai pasirengti psichologiškai bei fiziškai ir įgyti gerą formą).

Stresas ir mokslininkai. Mokslą apie stresą sukūrė kanadiečių mokslininkas H. Selje. 1936 metais H. Selje pirmasis pavartojo šį terminą ir sukūrė streso teoriją, kuri yra aktuali ir šiam laikmečiui 1936 m. H.Seljė žurnale “Gamta” (“Nature”) išspausdino savo straipsnį, kuriame panaudojo sreso apibūdinimą.

Vėliau Gileminas ir Fortje įsitraukė į hormonus atpalaiduojančių faktorių paiešką. Tai prasidėjo 1948 m., kai biologas iš Kembridžo, Džefris Haris (Goeffrey Harris) atrado, kad hipotalamuso sekretai kontroliuoja kankorėžinę liauką. Jie pastebėjo, kad smegenų audinys išskiria hormonus.

Stresas buvo toliau tiriamas, pjaustant smegenis į mažus gabaliukus, atliekant begalinius gryninimus ir išgaunant mažyčius kiekius grynos biocheminės medžiagos. Mokslininkai ir studentai dalyvavo tyrime, be to, vien tik tirotropino atpalaiduojančiam faktoriui (TAF) išskirti prireikė penkių milijonų avių smegenų. 1969 m. Šelis paskelbė TAF struktūrą šešiomis dienomis vėliau už Gileminą. Liuteinizuojantį hormoną atpalaiduojantis faktorius (LAF) buvo išskirtas 1971 m., ir vėl Šelis buvo keliomis dienomis aplenktas. Haris buvo visai arti LAF atradimo, bet prieš laiką mirė 1971 m.

Stresinės dvikova tarp Šelio ir Guilemino aprašyta N.Veido (Nicholas Wade) knygoje “Naujoji dvikova”. Anglų biologas V.Gratseris (Walter Gratzer) rašė: “Kiekvienas iš dalyvavusių šioje dvikovoje turėjo savo ego lyg gyjančią žaizdą, jautrią lyg į prarają skriejantį lokomotyvą, ir ambicijas, prilygstančias garsių karvedžių ir sportininkų garbės troškimui”. Tačiau ar būtų gimę tokie svarbūs atradimai be tokių stiprių stresų?

Žmogaus psichikos vystymosi teorijos. Yra pagrindinės 9 žmogaus psichikos vystymosi teorijos. I. Biheivioristinė teorija remiasi psichologijos mokslu. (Watson,Skinner,Sullivan). II. Biomechaninė vystymosi teorija paremta fizika, kinetika, medicina. III.Pažinimo teorija remiasi biologijos, psichiatrijos, neurologijos disciplinomis. IV. Psichikos vystymosi teorija paremta psichologijos mokslu (Ayres, Llorens, Plaget, Freud.Erickon,Qrieti). V. Neurodinaminio psichikos vystymosi teorija (Ayres,Wilbarger, Bobath, Rood, King, Huss, Farber) paremta psichologija ir neurologijos mokslu.VI.Sensomotorinė teorija remiasi bendrosiomis vystymosi teorijomis bei neurologija (Ayres,de Qiros) VII. Socialinio elgesio (Boulding, Bruner, von Bertolanffy,Reilly, Shannon) paremta socialiniais mokslais. VIII. Reabilitacijos teorija remiasi medicinos bei psichologijos mokslais (Spackman, Trombly). IX. Psichoanalizės teorija remiasi psichologija ir psichiatrija (Freud, Jung, Sulivan).

Streso fiziologija. Stresas pastaraisiais metais tapo vienu iš neteisingiausiai suprantamų ir labiausiai nevietoje vartojamų žodžių. Paprastai stresu vadiname viską, kas nemalonu. Medicinos terminų žodyne stresas apibūdinamas taip: „Organizmo būsena, kuri pasižymi specifiniu sindromu ( sim¬patinų suaktyvėjimas, didesnis katecholaminų išsiskyrimas, padidėjęs kraujospūdis ir tt.), bet gali būti sukelta ir įvairių nespeficifinių dirgiklių (infekcijų, sužeidimų, fizinės perkrovos, taip pat pykčio, džiaugsmo ir kt). Psichinis stresas atsiranda dėl specifinių reikalavimų ir galimybių neatitikimo…“

Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais.
Jie gali būti fiziniai (šaltis, karš¬¬tis, alkis, trauma, infekcija ir kt.) ir psichosocialiniai (konfliktas, nesėkmė, nelaimė, problemos šeimoje, darbe, netikrumas dėl ateities ir kt.).

Hans Selje suskirstė organizmo prisitaikymo prie streso sukėlėjo procesą į tris fazes.

1. Aliarmas – susideda iš šoko fazės ir prieš ją nukreiptos reguliavimo fazės. Tačiau organiz¬mas dažniausiai sugeba tik iš dalies pašalinti šoko sukeltus kūno temperatūros, kraujospūdžio, skrandžio ir žarnyno audinių funkcijų sutrikimus.

2. Ilgalaikių stresų metu pasipriešinimo fazėje mobilizuojamos visos reguliuoti padedančios jėgos ir jos dažniausiai laimi. Tačiau jei stresas tęsiasi labai ilgai, neįmanoma išvengti žalos organizmo audiniams

3. Hormoninė sistema pasiekia išsekimą. Dabar organizmas nustoja gintis. Dėl to dažniausiai susergama ar net mirštama.

Ūmus stresas sukelia padidėjusį nuovargį, nervinį išsekimą, galvos skausmus, atsiranda bendras silpnumas, padidėja prakaitavimas, atšąla galūnės, kartais būna ir kitų vegetacinių reakcijų. Veikiant stresui, keičiasi analizatorių jautrumas, skausminis jutimas. Nuovargio ir streso poveikyje pagrindiniuose galvos smegenų gyvybiniuose centruose pradeda vyrauti slopinimo procesai.

Nuo streso dirgiklių intensyvumo padažnėja kvėpavimas (iki 20-30 kartų/min.) ir pulsas (20-50 kartų/min.), Stresas aktyvuoja streso hormonus, pirmiausia adrenalino ir kortizolio, kurie veikia širdies ir kraujagyslių ir imuninę sistemas – pakyla arterinis sistolinis (20-30 mm Hg) ir diastolinis (15-20 mm Hg) kraujo spaudimas.. Kraujyje sumažėja leukocitų skaičius, atsiranda hiperglikemija – tai yra padidėja gliukozės koncentracija. Jei tai tęsiasi ilgą laiką, gali išsivystyti depresija, imuninės sistemos slopinimas ir pastovus cholesterolio koncentracijos padidėjimas kraujyje, kuris pagreitina aterosklerozės vystymąsi.

. Reakcija į sunkų stresą (ūmi stresinė reakcija) Tai praeinantis, tačiau pakankamai sunkus psichikos sutrikimas, atsiradęs kaip reakcija į stiprų išorinį ar psichinį stresą, bet paprastai praeinantis po kelių valandų ar dienų. Stresoriumi gali būti didžiulis pergyvenimas dėl pačiam žmogui ar jo mylimam asmeniui kilusio pavojaus, arba staigus ir pavojingas individo socialinės aplinkos ar ryšių pakeitimas, toks kaip kelių artimųjų mirtys ar gaisras. Šio sutrikimo rizika didėja esant fiziniam išsekimui, senyvam amžiui. Simptomai esti įvairūs, tačiau tipiškais atvejais pradžioje būna „apdujimo“ būsena, kai susiaurėja sąmonės ratas bei dėmesys, atsiranda dezorientacija. Po to gali sekti arba užsisklendimas savyje, arba hiperaktyvumas. Dažnai kartu reiškiasi panikos vegetaciniai požymiai (tachikardija, prakaitavimas).

Jei simptomai išlieka ilgiau kaip 6 mėnesius, prasideda potrauminio streso sutrikimas (trauminė neurozė). Tipiški požymiai yra įkyrūs ir pasikartojantys stresogeninio įvykio išgyvenimai prisiminimuose arba sapnuose, abejingumas žmonėms. Dažnai nukentėjęs vengia užuominų apie jį ištikusią traumą. Atsiranda padidėjęs vegetacinės nervų sistemos sujaudinimas – padidėja dirglumas, baimingumas, nemiga. Dažnai kartu pasireiškia nerimas ir depresija. Be to, individas jaučiasi beviltiškai, krinta savigarbos jausmas, jam tampa sunku bendrauti.

Adaptacijos sutrikimai – emocinių sutrikimų būklė, kai dėl streso sumažėja socialinė veikla ir darbingumas. Streso sukelti sutrikimai : 1. Trumpalaikė depresinė reakcija (ne ilgiau kaip mėn.) 2. Ilgalaikė depresinė reakcija (ne ilgiau 2 metų) 3. Mišri baimės ir depresijos reakcija 3. Adaptacijos sutrikimai (agresyvumas, asocialus elgesys) 4. Mišrūs adaptaciniai ir jausminiai sutrikimai 5. Kiti specifiniai adaptacijos sutrikimai. Atsirasti šiems sutrikimams lemiamą reikšmę turi neišspręsti tarpusavio santykiai, nesąmoningas įniršis ar kaltės jausmas, charakterio ypatumai, stresas.

Žmonių tarpusavio santykiai, charakterio ypatumai, stresas. Nieko nereikia įtikinėti laikytis kūno higienos – tai visi supranta, bet ne mažiau svarbi tarpusavio santykių higiena. Kas apie tai pamiršta yra įtraukiamas į konfliktų, ginčų dėl smulkmenų verpetą. Pasekmė – emocinis stresas, kuris žaloja tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą. Kiekvienas žmogaus poelgis turi tikslą, arba norą, o konfliktai – bendravimo partnerių tikslų ir norų nesutapimas, kada vieno partnerio norų patenkinimas pažeidžia kito partnerio interesus. Kuo didesnis troškimas, tuo energingiau stengiamės nugalėti kliūtis, kad galėtume pasiekti tikslą.

Ir ko gi dauguma žmonių nori? Nori būti sveiki ir ilgai gyventi, mylėti ir būti mylimi, auginti vaikus ir džiaugtis jų pasiekimais, nori įdomaus darbo, pagyrimų, palaikymo, pripažinimo, malonumų, grožio, muzikos, naudingos informacijos, dar – žinoti dėl ko gyvena, nori, pagaliau, kad juos suprastų. Tai tik nedaugelis charakteringų norų. Kliūtys, kurios atsiranda, norint jas įgyvendinti tampa asmenybių susidūrimo priežastimi, tačiau ne kiekvienas susidūrimas tampa konfliktu, kai patiriamas stresas. Problemų, kritinių situacijų sprendimo būdai, reakcija į stresą priklauso nuo žmogaus asmenybės (asmenybė – tai žmogus su savo psichologine charakteristika ir savybėmis – temperamentu, socialine orientacija, idealais, polinkiais, pažiūromis, įsitikinimais, intelektu,
mąstymo ypatumais, kultūra ir t.t.).

Žinomas vokiečių psichiatras Karlas Leongardas mano, kad nuo 20 iki 50 % žmonių turi tam tikrus charakterio bruožus, kurie yra užaštrinti (akcentuoti), susidarius tam tikrom aplinkybėm, jo nuomone, priveda prie dažnų konfliktų ir stresų, arba net sąlygoja psichinių ligų atsiradimą. Leongardas išskiria 12 tipų akcentuacijas – į tą skaičių įeina intravertai bei ekstravertai. Nėra griežtos ribos tarp „vidutinių“ žmonių ir akcentuotų, nes kiekvienas turi tam tikrą dozę akcentuacijos ir jei ta dozė nedidelė ir nepriveda prie dažnų panašių konfliktų su aplinkiniais ir nesukelia stipraus streso, kuris gręsia psichinei sveikatai, neverta manyti, kad tai nukrypimas nuo normos.

Panagrinėsim nors keletą tipų akcentuacijas, kurios lemia žmonių bendravimo ypatumus ir įvai¬rų imlumą stresui.

Bendravimo ypatumai, imlumas stresui, priklausomai nuo charakterio akcentuacijos

Akcentuacijos tipas Komunikabilumas, bendravimo ypatu¬mai Patrauklūs bruožai Atstumiantys bruožai Stresinės situacijos, gręsiančios liga

1. Ekstravertas (konformiškas) tipas Labai aukštas komunikabilumas (begalė draugų ir pažįsta¬mų), plepumas, retai kon¬fli¬ktuoja, retai būna kon¬flik¬tų iniciatoriai, bendra¬vime nesistengia būti ly¬de¬riais

Mielai išklauso kitus, pareigingi, lengvai prisitaiko

Lengvai pakliūna kitų įtakon, patiklumas, pramogų aistra, apkalbų pomėgis

Vienišumas

2. Intravertas Labai žemas komunika¬bilumas (bendrauja tik esant būtinybei), skurdi mimika, ieškojimas idealo, emocinis šaltumas Santūrumas, pažiūrų tvirtumas, principingumas Visur turi savo nuomonę ir ją aktyviai gina Neturėjimas pomėgių, mėgstamo darbo; dažni šizofrenijos atvejai

3. Egzaltuotas tipas Aukštas komunikabi¬lumas, dažnai įsimylintis, mėgsta ginčytis, bet nekonfliktuoja, atidūs draugams ir artimiesiems Altruizmas, užuojauta, meninis skonis, jausmų ryškumas ir nuoširdumas Dažnai panikuoja, pate¬tiški, imlūs įspūdžiams Nesėkmės, nelaimingi atsitikimai; linkę į neuro¬tišką depresiją

4. Pedantiškas tipas Vidutinis komunikabilu¬mas, mėgsta „gromuliuo¬ti“ smulkmenas, retai konfliktuoja, tarnyboje – formalistai Sąžiningi, tvarkingi, rimti, patikimi Formalizmas, ant kitų krauna svarbių sprendimų naštą Asmeninė atsakomybė už svarbų reikalą, neįvertinimas nuopelnų; polinkis į hipochon¬drinę neurozę

5. Emocinis tipas Komunikabilumas žemiau vidutinio, turi siaurą draugų ratą, kuriuos supranta iš pusės žodžio, nelinkę nekonfliktuoti Altruizmas, užuojauta, gailestingumas,džiaugsmas už kitų sėkmę, pareigin¬gumas Jausmingumas, verksmingumas, gali būti taikiniu neišauklėtų ir grubių žmonių Konfliktas su artimu žmogumi, artimo žmogaus mirtis, arba liga, buvimas tarp grubių, neišauklėtų žmonių; polinkis sirgti depresija, infarktu, hipertonine liga

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1927 žodžiai iš 3733 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.