Streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo sunkumai
5 (100%) 1 vote

Streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo sunkumai

112131415161

STRESO ĮVEIKIMO PROCESŲ APIBRĖŽIMO

IR PSICHOLOGINIO MATAVIMO SUNKUMAI

TURINYS

ĮVADAS.

Darbo tema ir problema, jos pagrindimas, naujumas ir aktualumas……………………………………………..3

Darbo tikslas………………………………………………………………………………………………………………………..3

Darbo objektas ir dalykas………………………………………………………………………………………………………3

Darbo rezultatų reikšmingumas………………………………………………………………………………………………4

Tyrimo metodai ir tyrimo pravedimo eiga (metodiniai darbo pagrindai) ……………………………………..5

Darbo uždaviniai…………………………………………………………………………………………………………………..5

Dėstomosios dalies struktūra………………………………………………………………………………………………….5

DĖSTOMOJI DALIS.

1. Bendra streso samprata ir jos koncepcijos formavimasis psichologijoje………………………………….7

Apibendrinimai……………………………………………………………………………………………………………………10

2. Streso įveikimo psichologiniai aspektai………………………………………………………………………………11

2.1. Įveikimo samprata psichologijoje………………………………………………………………………………….11

Apibendrinimai…………………………………………………………………………………………………………………12

2.2. Įveikimo procesų tikslai ir funkcijos bei galimi įveikimo būdai, susiję su šiom funkcijomis…13

Apibendrinimai…………………………………………………………………………………………………………………15

2.3. Individualūs streso įveikimo skirtumai…………………………………………………………………………..15

Apibendrinimai…………………………………………………………………………………………………………………15

2.4. Pagrindinės streso įveikimo strategijos………………………………………………………………………….16

Apibendrinimai…………………………………………………………………………………………………………………17

3. Streso įveikimo procesų psichologinio matavimo ir identifikavimo problemos………………………..19

Apibendrinimai……………………………………………………………………………………………………………………20

PABAIGA.

Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………….21

ŠALTINIAI………………………………………………………………………………………………………………………………..22

SANTRAUKA…………………………………………………………………………………………………………………………….24

I. Įvadas

1. Darbo tema ir problema, jos pagrindimas, naujumas ir aktualumas:

Streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo sunkumai yra gana nauja tema, nes streso įveikimo būdus identifikuojančių psichodiagnostinių metodikų Lietuvoje, taip pat ir pasaulyje, nėra daug, todėl mes ir nutarėme šiame darbe nušviesti bei aptarti streso įveikimo strategijų identifikavimo ir matavimo problemas. Atsakymo į šį klausimą buvo ieškoma, atliekant su darbo tema susijusių mokslinių šaltinių studiją.

Kadangi apžvelgtoje literatūroje neaptikome vieningos koncepcijos apie stresą ir jos įveikimo procesus, todėl teorinėje dalyje mes pateikiame koncepcijų ir požiūrių, liečiančių streso ir jo įveikimo klausimus įvairovę. Tai pat iškeliame įveikimo procesų dimensijų matavimo ir identifikavimo problematiškumo klausimą.

Vienas pirmųjų streso tyrinėtojų yra H. Selje, todėl pagrinde remsimės jo sukurta streso teorija, taip pat ir kitais autoriais, kurie gilinosi į šį psichologinį fenomeną, tai: R.S. Lazarus‘as, S. Folkman, R.D. Kaplan, Jekins, Mc Grath, R. Kalim‘o, T. Cox‘as , J.C. Coyne, G. Downey, J.H. Jonson, I.G. Sarason, Dean, Lin, A.J. Michael , M.H. Appley, R. Trumbull, McC.P. Miller, J.G. Ingham, H.W. Krohne, W.G.Wiliams, Dž.H. Amirkhan‘o, Margolis, Kroes ir kt.

2. Darbo tikslas – nušviesti ir aptarti šiame darbe streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo bei identifikavimo problemas.

Tam tikslui pasiketi remsimės kitų autorių surinktais ir apibendrintais empiriniais duomenimis.

3. Darbo objektas ir dalykas:

Šio darbo objektas yra psichologinio streso koncepcijos formavimasis, o dalykas yra pagrindinių streso įveikimo strategijų identifikavimo ir matavimo problemos, iškylančios psichologijoje.

Kitaip tariant, šiame darbe gilinsimės į tai, kaip vieningos psichologinio streso koncepcijos nebuvimas įtakoja streso įveikimo strategijų identifikavimo ir psichologinio matavimo sunkumus.

4. Darbo rezultatų reikšmingumas:

Darome prielaidą, kad, jei mokėtume identifikuoti efektyvius įveikimo
būdus konkrečioje situacijoje ir sugebėtume išmokyti žmones naudotis adaptyviais įveikimo būdais, tai sumažintume žalingų streso pasekmių įtaką jų sveikatai bei minimizuotume nekonstruktyvaus elgesio ekstremaliose situacijose pasireiškimo galimybes.

Su šiuo darbu būtų naudinga susipažinti visų profesijų atstovams, kurie betarpiškai savo veikloje susiduria su žmonėmis ir jiems tenka prognozuoti stresinėje ar krizinėje, t.y. ekstremalioje situacijoje, esančio žmogaus elgesį. Įveikimo strategijas identifikuoti svarbu yra dėl to, kad, jei mokėsim jas atpažinti ir įvertinti, tai galėsim mokyti žmones naudotis efektyviais įveikimo būdais ir atsisakyti neefektyvių įveikimo būdų, atsižvelgdami į situacijos ypatumus. Efektyvios įveikimo strategijos pasirinkimas gali neleisti pasireikšti negatyvioms streso pasekmėms, sukeliančioms negalavimus ar net patologinius sutrikimus.

Taigi aukščiau suformuluota prielaida ir skatina toliau gilintis pasirinkta tema.

5. Metodologinės ir epistemologinės gairės:

Savo darbe daugiausia remsimės humanistine pasaulėžiūra. Savo dėmesį pagrinde sutelksime į teorinių bei faktinių prielaidų analizę, todėl taikysime šiame darbe atribucijos teoriją bei konceptualiosios analizės metodą. Pagal H.A .Lewis (1991) tikrovės pažinimo būdų teoriją dominuojantis šiame darbe pažinimo būdas yra autoritetinis. Taipogi taikysime ir racionalųjį pažinimo būdą.

Mūsų tikslas yra aprašyti įvairius, egzistuojančius moksliniuose šaltiniuose, teorinius požiūrius į stresą ir jo įveikimo procesus. Šiuos požiūrius palyginsime, apmąstysime ir įvertinsime, koks sąvokos apibūdinimas yra patikimesnis bei naudingesnis mūsų siekiams.

Iki šiol daugelis tyrinėtojų savo pastangas buvo sukoncentravę į intervencinių priemonių tobulinimą. Dažniausiai buvo kuriamos metodikos, kurios galėtų įvertinti gyvenimo įvykių stresiškumą. Tai metodikos, kurių tikslas įvertinti ir išranguoti gyvenimo įvykius pagal stresinio poveikio stiprumą. Pvz.: Holmes T.H. ir Rahe R.H. (1967) stresinių gyvenimo įvykių hierarchija. Tačiau tokie metodai neapima visų faktorių, sukeliančių stresą: individualybės, situacijos. Be to jie neturi didelės interpretacinės galios, jų pagrindu sunku numatyti elgesį ateityje.

Numatymas, galimybė prognozuoti elgesį arba interpretuoti jau pasireiškusį elgesio stilių yra aktualu ne tik psichologams, bet ir kitų profesijų, dirbančių su žmonėmis, atstovams. Todėl šio darbo rėmuose ieškosime adekvatesnių priemonių, kurios galėtų teikti daugiau psichologinės informacijos apie matuojamą, identifikuojamą savybę, t.y. streso ar problemų įveikimo stilių.

Jeigu literatūroje aptiktų psichologinių tyrimų rezultatai patvirtintų, kad įveikimo strategijos – labilios ir galinčios keistis, tuomet būtų galimybė mokyti žmones efektyvių įveikimo formų, atsižvelgiant į situacijos ypatumus.

6. Tyrimo metodai ir tyrimo pravedimo eiga (metodiniai darbo pagrindai):

Šio darbo tyrimo metodai yra teoriniai, todėl pagrinde taikome konceptualiosios analizės metodą bei pasirinkome humanistinę koncepciją iškeltai problemai analizuoti. Konceptualioji analizė, kaip teorinis tyrimo metodas, suteiks mums galimybę atskleisti streso ir jo įveikimo procesų apibrėžiančių sąvokų sampratą. Streso fenomenui tyrinėti pasirenkamas ir atribucijos teorijos taikymas. Šiame darbe keliami klausimai, liečiantys įvairius streso procesų aspektus, ir jie tyrinėjami, remiantis mokslinių šaltinių studijomis.

7. Darbo uždaviniai:

1. Atskleisti psichologinio streso koncepcijos formavimosi raidą bei streso įveikimo sampratos psichologinius aspektus.

2. Apžvelgti ir aprašyti koncepcijų ir požiūrių įvairovę, egzistuojančią streso įveikimo srityje.

8. Dėstomosios dalies struktūra:

Dėstomąją dalį sudarys sekančios temos ir potemės.

Trumpai apibūdinsim kiekvieną iš jų:

1. Bendra streso samprata ir jos koncepcijos formavimasis psichologijoje. Šiame skyriuje aprašoma streso apibrėžimo problema ir apžvelgiami įvairių autorių požiūriai į streso fenomeną, analizuojami šių požiūrių skirtumai ir panašumai. Galiausiai konstatuojama, kad nėra streso koncepcijos, kuri apimtų visus faktorius, įtakojančius streso kilimą ir su juo susijusių procesų (pvz.: streso įveikimo strategijų) vystymąsi.

2. Streso įveikimo psichologiniai aspektai. Šiame skyriuje gilinamasi į reiškinius, susijusius su stresu. Tai stresinės reakcijos, streso įveikimo galimybės ir būdai.

2.1. Įveikimo samprata psichologijoje – šiame poskyryje analizuojama, kas gi yra streso įveikimas? Pateikiamos įveikimo termino apibrėžimų, sutinkamų literatūroje, bendros charakteristikos.

2.2. Įveikimo procesų tikslai ir funkcijos bei galimi įveikimo būdai, susiję su šiom funkcijomis – šiame poskyryje analizuojamas įveikimo procesas, jo pagrindiniai tikslai ir funkcijos bei galimi streso įveikimo būdai.

2.3. Individualūs streso įveikimo skirtumai – šiame poskyryje konstatuojama, kad egzistuoja individualūs atsparumo stresui skirtumai ir šie skirtumai susisteminami į penkis pagrindinius.

2.4. Pagrindinės streso įveikimo strategijos – aprašomos pagrindinės streso įveikimo strategijos:

problemų sprendimo, socialinės paramos siekimo ir vengimo.

3. Streso įveikimo procesų psichologinio
matavimo ir identifikavimo problemos – keliamos ir analizuojamos streso įveikimo strategijų identifikavimo ir jų pasireiškimo stiprumo įvertinimo problemos.

II. Dėstomoji dalis

1. Bendra streso samprata ir jos koncepcijos formavimasis psichologijoje.

Streso apibrėžimo problema. Stresas – psichologinis reiškinys, iškylantis kiekvieno žmogaus gyvenime ir pasireiškiantis įvairiose gyvenimo sferose: žmonių tarpusavio santykiuose, šeimoje ir darbinėje veikloje. Jis gali kilti tiek dėl vidinių (pvz.: asmenybinių pokyčių), tiek dėl išorinių (pvz.: likimo įvykių – mylimo žmogaus netekties) priežasčių. Streso fenomenu domisi įvairių šakų specialistai: medikai, psichologai, sociologai ir kitų profesijų atstovai, kurie savo darbinėje veikloje susiduria su žmonėmis ir prognozuoja jų elgesį ekstremaliomis sąlygomis.

Stresas – tai procesas, kurio dinamika yra gyvenimo dinamika. Streso neįmanoma išvengti – jį sąlygoja visuomeninio gyvenimo ypatumai bei ekonominio gyvenimo problemos. Net ir streso teorijos pagrindėjas H. Selje paskutiniuose savo darbuose pripažįsta, kad stresas nėra vien negatyvus reiškinys, kaip jis buvo manęs anksčiau, bet būtina gyvų organizmų funkcionavimo sąlyga. R.S. Lazarus‘as (15), taip pat daug prisidėjęs prie streso kaip psichologinio reiškinio teorinio ir empirinio pagrindimo, teigia, kad „stresas – visur esantis reiškinys ir neišvengiamas normalaus gyvenimo bruožas, nors vieni žmonės patiria stresą dažniau, nei kiti ar yra atsparesni stresoriaus poveikiui nei kiti“ (15,p.52).

Žmonės linkę nepasiduoti sunkumams ir problemoms, iškylančioms jų gyvenime. Tačiau jie skiriasi pagal tai, kokį įveikimo būdą, strategiją renkasi problemiškose situacijose. Vieni teikia pirmenybę aktyviam įveikimo būdui, kiti – pasyviam, dar kiti mėgina susilpninti streso išgyvenimą, išsipasakodami savo problemas kitiems žmonėms. Įveikdami stresą, žmonės apsisaugo nuo negatyvių streso pasekmių, sukeliančių ligas bei socialinio gyvenimo sutrikimus. Kadangi streso išvengti neįmanoma, todėl žmonių mokymas efektyvaus įveikimo turėtų gan didelę psichoterapinę reikšmę, mažinant neadaptyvias streso pasekmes.

Streso tyrinėjimus apsunkina tai, kad nėra streso koncepcijos, kuri apimtų visus faktorius, įtakojančius streso kilimą ir su juo susijusių procesų (pvz.: streso įveikimo strategijų) vystymąsi. Vienų autorių nuomone stresas – aplinkos charakteristika, turinti žalojantį poveikį asmenybei. Šiuo atveju stresas – prilyginamas stresoriui (12, p.12). Kita – autorių grupė analizuoja stresą, kaip organizmo atsakymą į bet kokį aplinkos reikalavimą (H. Selje).

Pagal pirmąjį požiūrį stresas vertinamas, kaip situacija, kurioje veikiančios jėgos sukelia įtampą ir deformaciją tam žmogui, kuris susiduria su šia situacija. Šio požiūrio atstovai daugiau dėmesio kreipia į fizinius streso aspektus ir neatspindi psichologinių – asmenybės poreikių ir lūkesčių, susijusių su stresiniu įvykiu.

Antrojo požiūrio atstovai stresą apibūdina fiziologinių kriterijų pagalba. Šiam požiūriui davė pagrindą H. Selje (23) teoriniai ir empiriniai darbai. Pagal H. Selje „stresas – tai nespecifinė (fiziologinė) organizmo reakcija į bet kokį jam iškeltą reikalavimą“ (23, p.26). Ši fiziologinė reakcija į stresą nepriklauso nei nuo stresoriaus prigimties, nei nuo gyvūno rūšies. „Faktoriai, sukeliantys stresą (stresoriai) – skirtingi, bet jie iš esmės sukelia vienodą biologinę streso reakciją“ (23, p.27). Ši gynybinė reakcija praeina tris stadijas: aliarmo, pasipriešinimo ir išsekimo, kurias H. Selje (23) pavadino bendru adaptaciniu sindromu (BAS). R. Kalim‘o siūlo šį sindromą aiškinti kaip rudimentą filogenetiškai senų reakcijų – „fight and flight“ – kovojimo ir staigaus pasitraukimo reakcijų, kurios kyla situacijose, keliančiose grėsmę (12, p.14).

H. Selje (23) teoriškai pagrindžia „fiziologinį stresą“, tačiau jo empiriniai ir klinikiniai žmogaus elgesio tyrimai ekstremaliose situacijose davė pagrindą „psichologinio“ streso koncepcijos formavimuisi. R.S. Lazarus‘as (15) pirmasis iškėlė problemą, kad reikėtų skirti fiziologinį ir psichologinį stresą. Terminą „psichologinis stresas“ jis siūlė apibūdinti procesu, prasidedančiu dėl aplinkos poveikio ir besitęsiančiu iki individualių atsakymų. Jo nuomone pagrindinis bruožas, skiriantis psichologinį stresą nuo fiziologinio yra tas, kad psichologinio streso reakcija priklauso nuo to, kaip žmogus sąmoningai ar nesąmoningai įvertina ir interpretuoja grėsmingo, žalojančio įvykio reikšmingumą. Psichologinį streso išgyvenimą determinuoja kognityvinis situacijos vertinimas. Skiriasi psichologinio ir fiziologinio streso prigimtis, kilimo mechanizmai ir pasekmės. Fiziologinį stresą sukelia fiziniai dirgikliai (pvz.: aukšta ar žema temperatūra, pernelyg didelis fizinis krūvis, skausmo stimulai ir kiti). Fiziologinio streso atveju – reakcijos stereotipinės. Psichologinį stresą sukelia vidinės bei psichologinės priežastys (pvz.: grėsmė pavojus, iššūkis, per didelis informacijos krūvis, laiko stygius, kontaktų trūkumas, per didelis atsakomybės lygis ir panašiai). Psichologinio streso reakcijos ir pasekmės yra individualios. Tai reiškia, kad
stresoriaus veikimas kiekvieno žmogaus organizme simultaniškai suaktyvina tuos pačius fiziologinius mechanizmus kovai su atsiradusiais pakitimais tuomet, kai psichologiniams lygyje kiekvienas žmogus subjektyviai išgyvena stresinį įvykį. Psichologinės reakcijos į stresą individualumas pasireiškia tiek kognityvinio vertinimo, tiek elgesio lygmenyse. Šalia to dar egzistuoja subjektyvus emocinis streso išgyvenimas.

Kai kurie autoriai akcentuoja dar vieną svarbų aspektą, sukeliantį psichologinį stresą – tai asmenybės ir aplinkos sąveiką. Mc Grath (12) pirmasis pastebėjo, kad stresas – tai suvokiamas prieštaravimas tarp aplinkos rekalvimų ir individualių sugebėjimų bei galimybių patenkinti šiuos reikalavimus (12, p. 118). Svarbus faktorius įtakojantis streso kilimą, yra dar ir tas, kiek svarbus asmenybei tų poreikių ir reikalavimų patenkinimas. Tačiau Mc Grath (12) nepastebėjo dar vieno streso atsiradimo aspekto, liečiančio neatitikimą tarp individo lūkesčių ir realios aplinkos. R.D. Kaplan (12) pateikia bendresnį streso apibrėžimą, kuris remiasi ir Mc Grath (12) požiūriu į stresą, ir tuo, į ką Mc Grath neatkreipė dėmesio. Pagal R.D. Kaplan stresas „…bet kokia darbo aplinkos charakteristika, kelianti žmogui grėsmę. Žmogų gali gąsdinti arba reikalavimai, kurių jis nepajėgus išpildyti, arba nepakankamas apsirūpinimas tuo, kad būtų patenkintos jo reikmės“ (12, p.12).

Pagal Mc Grath (12) streso procesas praeina keturias stadijas:

1. Objektyvus reikalavimas, kuris iškyla žmogui. Jį gali sąlygoti aplinkos faktoriai, darbo sunkumas ir kt.

2. Reikalavimo priėmimas, kognityvinis įvertinimas, suvokimas arba subjektyvus (sąmoningas ar nesąmoningas) reikalavimo pripažinimas.

3. Atsakymai į stresinės situacijos suvokimą (fiziologiniai, psichologiniai, socialiniai arba elgesio).

4. Suvokiamos atsakymo pasekmės žmogui ir jo aplinkai.

T. Cox‘as (4) šį procesą papildė svarbiu psichologiniu procesu grįžtamuoju ryšiu, kuris gali kilti bet kurioje stadijoje.

Margolis ir Kroes (12) akcentuoja streso poveikio pasekmes žmogaus fiziologinei ir psichologinei gerovei. Jie iškelia penkias dimensijas, apibūdinančias įtampos pasekmes žmogaus savijautai:

1. Trumpos trukmės subjektyvios būsenos (nerimas, įtampa, pyktis).

2. Ilgai trunkantys chroniški psichologiniai atsakymai (bendra negalia, atitolimas, depresija).

3. Trumpalaikiai psichologiniai pakitimai (kraujo spaudimas, katecholominų išsiskyrimas).

4. Pablogėjusi fizinė sveikata (astmos priepuoliai, išeminė širdies liga, skrandžio – žarnyno sutrikimai).

5. Darbo atlikimo susilpnėjimas.

Stresas palieka savo pasekmes organizme ir elgesyje. Organizmo sutrikimus ką tik paminėjome aukščiau, o elgesio pakitimai dėl streso poveikio: tai besaikis rūkymas, alkoholio vartojimas ir kt. Taigi ilgai trunkantis ir stiprus stresas gali sukelti įvairius negalavimus ir socialinio funkcionavimo sutrikimus. Streso išgyvenimo stiprumui didelę įtaką turi stresinio įvykio įsisąmoninimas, jo percepcija.

Apibendrinimai

Apibendrinant streso sampratą, pateiksime daugelį streso aspektų apimantį A.J. Michael (12) apibrėžimą, kur stresas suprantamas „ne tik kaip kažkas, kylantis iš išorės, bet kaip dinaminis nesuderinamumas tarp asmens ir jo fizinės ar socialinės aplinkos“ (12, p.15). Šis požiūris skelbia, kad situacija nebūtinai turi būti stresinė tam, kad kiltų streso išgyvenimas, bet greičiau ji turi būti derinys ypatingos situacijos ir individualybės, su tik jai būdingais asmenybiniais bruožais, elgesio stiliumi ir gyvenimo aplinkybėmis, kurios nulemia nesuderinamumo atsiradimą.

Bendri streso teorijų bruožai: literatūroje neaptikome apibendrintos streso paradigmos, kuri apimtų visus kintamuosius, kurie sukelia stresą ir sąlygoja jo pasekmių pobūdį. Nors bandymų apibendrinti skirtingas streso koncepcijas ir apjungti jas į vieningą streso modelį buvo (pvz.: transakcinis T. Cox‘o (22) streso modelis), tačiau šie modeliai dar neapima visų psichologinių streso aspektų. Akivaizdu, kad streso išgyvenimo stiprumą įtakoja situaciniai kintamieji ir asmenybiniai parametrai.

Apibendrinant galima sakyti, kad stresas – tai atsakomoji reakcija į neatitikimą tarp asmenybės ir aplinkos.

Nors yra daug nesutarimų dėl streso sąvokos turinio, tačiau daug panašumų, liečiančių atsakymus į stresinį poveikį. Išskiriamos trijų lygių stresinės reakcijos: psichologinės, fiziologinės ir elgesio bei jų tarpusavio sąveika. Toliau gilinsimės į reiškinius, susijusius su stresu. Tai stresinės reakcijos, streso įveikimo galimybės ir būdai.

2. Streso įveikimo psichologiniai aspektai.

2.1. Įveikimo samprata psichologijoje.

Psichologinėje literatūroje žmogaus elgesys stresinėse situacijose apibūdinamas labai įvairiais terminais: prisitaikymu (adaptacija), korekcija, įveikimo (coping behaviour) arba tiesiog atsakymu, reakcija į stresą.

Lietuvoje labai mažai literatūros, nagrinėjančios įveikimo procesus.

Kaip teigia streso teorijos pagrindėjas H. Selje „nors problemos skiriasi, bet visų patiriančių stresą, organizmas reaguoja stereotipiškai – vienodomis biocheminėmis reakcijomis (pakitimais), kurių paskirtis – susitvarkyti su išaugusiais reikalavimais žmoniškajai mašinai“(23, p.27). Tai fiziologinio lygio reakcijos. Psichologinio streso
stresu susijusį elgesį bei šio elgesio pasekmes S.Folkman ir R.S. Lazarus‘as (14) siūlo vadinti įveikimo procesais ar tiesiog įveikimu.

Kas gi yra streso įveikimas?

Bendriausias streso įveikimo apibūdinimas, sutinkamas literatūroje, yra toks: “tai bet kokios pastangos, sumažinti stresą“ (2, p.85). Toks apibūdinimas gali susilaukti kritikos, nes nėra pakankamai tikslus ir aiškus. Šios pastangos gali būti labai skirtingos: tai ir kognityvinės reakcijos, ir išorinio elgesio reakcijos, tai ir aktyvus iškilusios problemos sprendimas, ir paramos ieškojimas, ir gynybinių reakcijų kilimas.

Pavyzdžiui: J.C. Coyne, R.S. Lazarus‘as (8) įveikimu vadina intrapsichines, į veikimą nukreiptas pastangas, skirtas sumažinti aplinkos ar vidinius reikalavimus, valdyti tarp jų kylančius konfliktus, kurie išmėgina arba viršija asmenybės išgales.

R.S. Lazarus‘as (15), kuris nemažai prisidėjo prie streso ir jo įveikimo paradigmos formulavimo, įveikimą siūlo laikyti problemų sprendimo būdu, kuriuo siekiama išsaugoti žmogaus gerovę, nors pačiam žmogui nėra aišku, ką reikėtų daryti. Tai ypač būdinga įveikiant sunkias, komplikuotas situacijas, kurios suvokiamos kaip stresogeninės. R.S. Lazarus‘as (15) pastebi, kad, įveikdamas stresą, žmogus stengiasi valdyti stresogeninę situaciją. Kitaip sakant žmogui svarbu suvokti, kad jis gali ir sugeba kontroliuoti situaciją, kuri kelia nerimą.

W.G.Wiliams (21) požiūris artimas R.S. Lazarus‘as (15) įveikimo apibrėžimui. Jis įveikimą lygina su problemų sprendimo procesais: žmogus įsisavina naują informaciją, ją patikslina ir jos dėka derinasi prie naujos situacijos. W.G.Wiliams (21) pabrėžia, kad negalima painioti įveikimo procesų su paprasta adaptacija.

R.S. Lazarus‘as (15) pastebėjo, kad iš adaptacijos pasekmių galima spręsti apie įveikimo efektyvumą. Adaptacijos pasekmės gali būti dvejopos: pilnavertis žmogaus funkcionavimas aplinkoje arba disfunkcionavimas – liga. Ypač tai svarbu, kai yra galimybė pasiruošti įveikimui, t.y. pasirinkti vengimo reakciją ar numatyti įveikimo strategiją. Tačiau yra tokių situacijų, kur nieko negali pakeisti, kol neturi visos reikalingos informacijos apie problemą.

Apibendrinimai

Streso įveikimo terminas toks pats platus ir stokojantis aiškumo, kaip ir pati streso sąvoka.

Įveikimo termino apibrėžimų, sutinkamų literatūroje, bendros charakteristikos:

1. Įveikimas liečia procesą, susijusį su veiksmais, o ne veiksmą, nukreiptą į tikslą.

2. Šis procesas apima tiek išorinio elgesio, tiek kognityvinius veiksmus.

3. Įveikimo veiksmai liečia išorinius ir vidinius reikalavimus, kuriuos žmogus išgyvena, kaip viršijančius jo sugebėjimus. Ir išorinių, ir vidinių reikalavimų bendras bruožas yra tas, kad žmogus negali atsakyti į juos automatišku elgesiu, bet tik mobilizuodamas visas pastangas.

4. Pagrindinis įveikimo veiksmų tikslas – pašalinti pusiausvyros tarp reikalavimų ir sugebėjimų nebuvimą.

5. Daugelis autorių diferencijuoja tikrai vykstančius įveikimo procesus, su juose veikiančiom strategijom, ir faktorius, nulemiančius polinkį teikti pirmenybę tam tikroms strategijoms stresinėse situacijose.

Šią apibendrintą įveikimo sampratos charakteristiką pasiūlė H.W. Krohne (15, p.208-209).

2.2. Įveikimo procesų tikslai ir funkcijos bei galimi įveikimo būdai, susiję su šiom funkcijomis.

Ekstremalaus streso įveikimo proceso fazės, išskiriamos J.C. Coyne, R.S. Lazarus‘as (8):

I. Įžvalgumo fazė. Jos metu pastangos yra nukreiptos į žalojančio įvykio įtakos minimizavimą ar gynybą.

II. Reorganizacijos fazė. Šios fazės metu subjektas pripažįsta žalą, praradimą, grėsmę kaip stresogeniškus, o įveikimo pastangas, kaip keičiančias aplinkos ir asmenybės ryšį, kuris kelia nerimą. Iš streso prigimties išplaukia pagrindiniai įveikimo procesų tikslai ir funkcijos. Iš esmės tikslai ir funkcijos yra panašūs.

McC.P. Miller, J.G. Ingham (17) nurodo du svarbiausius įveikimo proceso tikslus:

1. Sumažinti pavojų, grėsmę iki minimumo, keičiant save ir aplinką.

2. Kovoti su nerimo, depresijos, susierzinimo jausmais (17, p.315).

Kad būtų išpildytas pirmasis tikslas, žmogus gali pradėti veikti: tai gali būti gynybiniai veiksmai, naujo darbo ieškojimas, pinigų skolinimasis, profesionalų patarimo siekimas. Tam, kad būtų įgyvendintas antrasis tikslas, žmogus gali imti keiktis, juokauti, gerti, vartoti narkotikus arba atsiduoti meditacijai.

McC.P. Miller, J.G. Ingham (17) nurodo, kad, siekiant šių tikslų, galimi ir kiti relevantiški veiksmai. Tai intrapsichiniai neigimo ar pervertinimo mechanizmai.

Neigimas gali būti dvejopas: totalinis – kai žmogus siekia išstumti iš sąmonės visą situaciją arba dalinis – kai žmogus galvoja apie stresinį įvykį, bet neleidžia sau dėl to nerimauti. Pervertinimas – tai kognityvinis perstruktūravimas, nekeičiant išorinės aplinkos, kurio dėka žmogus gali vertinti grėsmę, kaip nesukeliančią žalingų pasekmių.

R.S. Lazarus‘as (15) iškelia šias įveikimo proceso funkcijas:

1. Pakeisti situaciją į kiek galima geresnę pusę. Tai galima padaryti, keičiant savo veiksmus arba keičiant žalojančią aplinką.

2. Valdyti su stresu susijusių emocijų somatinius ir subjektyvius komponentus, kurie gali sutrikdyti socialinį funkcionavimą.

Pagal
Folkman‘ą (8) šios funkcijos iškyla tuo pačiu metu, simultaniškai. Įmanoma, kad tarp šių funkcijų gali kilti konfliktas, kaip emocijų įveikimas sustabdo veiksmus, skirtus apsaugoti žmogų nuo žalingų streso pasekmių – ligos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3381 žodžiai iš 6731 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.