Styginiai griežiamieji
3 (60%) 2 votes

Styginiai griežiamieji

Ukmergės r.

Veprių vid. mokyklos

I.Balsienei

REFERATAS

Darbą atliko:

Aivaras Diliūnas

Karolis Čerba

Dainora Pakėnaitė

Edgaras Jaskūnas

Haroldas Dubrickas

8 klasė

2008 m.

Turinys

Įvadas ……………………………………………………………………………………………………………………………..2

Griežiamieji instrumentai …………………………………………………………………………………………………..3

1. Bendra charakteristika ………………………………………………………………………………………………..3

2. Konstrukcija ……………………………………………………………………………………………………………..3

3. Stygos ………………………………………………………………………………………………………………………3

4. Pagrindiniai griežimo technikos principai ……………………………………………………………………..4

5. Smuikas …………………………………………………………………………………………………………………….8

6. Altas ………………………………………………………………………………………………………………………….10

7. Violončelė ………………………………………………………………………………………………………………….11

8. Kontrabosas ………………………………………………………………………………………………………………..13

9. Išvados ……………………………………………………………………………………………………………………….15

10. Naudota literatūra ………………………………………………………………………………………………………..16

ĮVADAS

Muziką mėgsta visi.

Pamėginkite muziką šioje frazėje pakeisti kuria nors kita meno rūšimi – ir aksioma beregint pavirs teorema. „Jūs mėgstate teatrą?“ – toks klausimas visai dėsningas, nes klausiantysis iš anksto nežino, koks bus atsakymas. „Jūs mėgstate muziką?“ – šitaip klausti neverta, nes atsakymas tegali būti vienas.

Ir vis dėlto ši aksioma ne tokia jau neginčijama, kaip atrodo. Mūsų dienomis muziką mylėti pasidarė labai lengva, o lengva meilė – dar ne meilė. Teatro mėgėjas yra priverstas iš anksto pasirūpinti bilietais, paskui susirengti ir eiti į teatrą. Tapybos gerbėjas, norėdamas pamatyti paveikslus, eina į muziejų ar dailės saloną, ir gerai, jeigu netenka stovėti ilgoje eilėje. O muzika – štai ji, šalia, užtenka įjungti radijo aparatą ar televizorių. Teatras per televizorių, net ir spalvoto vaizdo, – ne teatras, ir tapyba – ne tapyba, o muzika ir šitokia gera, čia svarbiausia garsas, o ne vaizdas. Yra dar patefonas, magnetofonas – štai kiek galimybių! Kai kas tvirtina, kad klausytis muzikos namuose netgi geriau nei salėje: niekas nesikužda, nešnarina saldainių popierėlių, nekosti, negirgždina kėdžių. O jeigu turite dar ir šiuolaikinę stereofoninę aparatūrą…

-2-

GRIEŽIAMIEJI INSTRUMENTAI

1. BENDRA CHARAKTERISTIKA

Styginių instrumentų grupei priklauso smuikas, altas, violončelė ir kontrabosas. Šie instrumentai dabartinį pavidalą ir tobulumą pasiekė maždaug XVII a. pabaigoje. Tik griežiklis dar visą šimtą metų buvo tobulinamas, kol įgavo dabartinę išvaizdą (Francois Tourte, XVIII a. pabaiga). Pagal dydį jie skirstomi į rankinius ir kojinius instrumentus. Rankiniai instrumentai (strumenti da braccia) yra smuikas ir altas, kojiniai (strumenti da gamba) – violončelė ir kontrabosas.

2. KONSTRUKCIJA

Visi styginiai instrumentai turi šias dalis: 1) korpusą – rezonansinę dėžę, 2) kaklelį su postygiu, 3) stygas, ištemptas ant postygio nuo kaklelio galvutės per slenkstelį ir tiltelį (ramstelį) iki laikiklio ir 4) atskirą dalį – griežiklį, susidedantį iš virbo, trinkelės ašutams įtvirtinti (ji sujungta su sraigtu, kurį sukant trinkelė paslenka į vieną ar į kitą pusę ir daugiau ar mažiau įtempia ašutus), ašutų (arklio), ištepamų kanifolija, ir galvutės (virbo laibgalio). Instrumento korpusą sudaro viršelis, dugnas ir šoninės. Viršelyje yra išpjautos kiaurymės, vadinamos efais. Kaklelio viršutinėje dalyje yra dėžutė su sraigės pavidalo galvute. Dėžutėje įtaisyti keturi varžteliai, arba sukynės. Ant jų užvyniotos stygos. Rankinių instrumentų viršelio krašte priklijuota pasmakrė, o kojinių instrumentų korpuso apačioje yra smailus spyrys, kuriuo instrumentas atremiamas į grindis.

Korpuso viršuje tarp viršelio ir dugno yra šerdelė, sutvirtinanti korpuso lenteles ir perduodanti viršelio virpesius dugnui. Viršeliui sutvirtinti jo apačioje išilgai priklijuota sijelė.

2. STYGOS

Styginiai instrumentai turi po 4 stygas. Stygos būna plieninės ir žarninės. Kai kurios jų apvytos sidabrine vielele. Smuiko pirmoji styga (e2) visada būna plieninė. Neapvytos žarninės stygos vartojamos smuiko II ir III stygai, alto I ir II stygai, violončelės I ir II stygai, kontraboso I ir
II stygai, o apvytos sidabrine vielele – smuiko IV stygai, alto III ir IV stygai, violončelės III ir IV stygai, kontraboso III ir IV stygai.

Dabartiniu metu vis plačiau vartojamos visos plieninės stygos, apvytos aliuminio, vario ar sidabro vielele.

-3-

Visų styginių instrumentų garso šaltinis yra styga, o virpesių sukėlėjas – griežiklis (arco) arba pirštas (pizzicato). Pilną styginių instrumentų garsų apimtį sudaro nuo C1 chromatiškai iki g4 ar net daugiau, t.y. maždaug septynios oktavos. Visa grupė skirstoma į penkias pagrindines partijas: pirmųjų smuikų partiją, antrųjų smuikų partiją, altų partiją, violončelių partiją ir kontrabosų partiją. Be to, kiekviena partija gali būti skirstoma dar į smulkesnes partijas (divisi).

Partijos skirstomos į du balsus – divisi a 2, į tris balsus – divisi a 3, į keturis balsus – divisi a 4 ir net į daugiau balsų. Divisi a 2 viršutinį balsą griežia pirmojo, trečiojo, penktojo ir t.t. pulto atlikėjai, o apatinį – antrojo, ketvirtojo, šeštojo ir t.t. pulto atlikėjai, arba dešinieji kiekvieno pulto atlikėjai ima viršutinį balsą, o kairieji – apatinį. Esant didesniam divisi balsų skaičiui, atlikėjus nurodo partitūra arba dirigentas.

Svarbiausias styginių instrumentų kokybės požymis yra vienodas jų skambesio tembras, nors pavienių instrumentų ir stygų tembras esti skirtingas.

3. PAGRINDINIAI GRIEŽIMO TECHNIKOS PRINCIPAI

Styginiais instrumentais griežimo techniką sudaro:

1) kairės rankos technika – pirštų dėjimas ant stygų; nuo to priklauso garsų aukštumas ir iš dalies skambesio pobūdis (vibracija, flažoletai ir t.t.);

2) dešinės rankos technika – sugebėjimas valdyti griežiklį, nuo jo priklauso frazavimas, artikuliacija ir garsų skambesio pobūdis.

Garsų kaitos greitį nustato kairės rankos pirštų judesių derinimas su dešinės rankos valdomo griežiklio judesiais. Jeigu instrumento partijoje nieko nepažymėta apie garso išgavimo būdą, tai garsas išgaunamas, braukiant per stygą griežiklio ašutais. Toks pagrindinis garsui išgauti būdas vadinamas arco (arko). Stygos užgavimas griežiklio virbu vadinamas col legno (kol lenjo), skambinimas pirštu vadinamas pizzicato (picikato).

KAIRĖS RANKOS TECHNIKA. Ją visų pirma sudaro pirštų išlavinimas, taikliai juos dedant ant stygų, ir su tuo susiję intonavimo grynumas, garsų kaitos judrumas, įvairių sąskambių sudarymas, vibracija, flažoletai.

Stygos vadinamos laisvomis, jeigu garsas gaunamas iš visos (skambančios jos dalies, esančios tarp slenkstelio ir tiltelio) stygos virpesių, ir sutrumpintomis, jeigu jos sutrumpinamos piršto prispaudimu.

-4-

Kairės rankos pirštai sutrumpina stygą, ją prispaudę kurioje nors vietoje prie postygio. Tada skambančioji stygos dalis yra tarp prispaudimo vietos ir tiltelio.

Pirštų padėtis ant stygų vadinama pozicija; ji nustatoma pagal pirmojo piršto (smiliaus) vietą ant stygos. Pirštai čia paprastai vartojami keturi: smilius (1), didysis (2), bevardis (3) ir mažasis (4). Nykščio vartojimas galimas tik kojiniuose instrumentuose ir žymimas . Pozicijos, esančios arčiau prie slenkstelio, vadinamos žemosiomis, o tos, kurios yra arčiau prie tiltelio, –

aukštosiomis.

Apskritai styginiai instrumentai pasižymi judrumu tiek gamų, tiek akordiniuose pasažuose. Kiek sunkesni yra platūs šuoliai, reikalaujantys tolimų pozicijų kaitos.

Sąskambiai gali būti sudaromi iš dviejų stygių, trijų ir visų keturių. Lengviau išgaunami tie, kurių sudėtyje yra daugiau laisvų stygų.

Vibracija (vibrato) išgaunama, judinant ranką, kai pirštas spaudžia stygą prie postygio. Ji garsui suteikia šilumos, vokalinį atspalvį. Vibrato paprastai panaudojamas ten, kur reikia atlikti cantabile espressivo. Žodis „vibrato“ rašomas tik tada, kai reikalaujama, kad šitaip būtų griežiama.

Labai platus ir lankstus yra styginės grupės dinaminis diapazonas: nuo vos girdimo pianissimo iki galingo ir sodraus fortissimo. Tas fortissimo pasižymi ne tiek garsumu, kiek skambesio masyvumu, vidiniu intensyvumu.

FLAŽOLETAI. Flažoletu vadinamas obertonas, išskirtas iš skambančios stygos tembro sudėties. Jis gaunamas, lengvai pirštu priliečiant stygą dalinių virpesių mazguose. Tada styga pasidalina į tam tikras lygias virpančias dalis (dvi, tris, keturias, penkias ir t.t.). Prilietimo vietoje negali susidaryti virpesio amplitudės, vadinai, visi obertonai, turintys prisilietimo vietoje tam tikrą amplitudę, išnyks, skambės tik tas obertonas, kurio virpesiai čia turi mazgą.

Flažoletai būna natūralieji ir dirbtiniai.

Natūralieji flažoletai išgaunami ant laisvų stygų. Lengvai pirštu prilietus stygos vidurį, ji pasidalins į dvi vienodai skambančias dalis, ir gausime antrąjį obertoną, (flažoletą), t.y. garsą, oktava aukštesnį už laisvos stygos garsą. Prispaudus čia stygą, skambės jos pusė, t.y. garsas, oktava aukštesnis už laisvos stygos garsą. Šiuo atveju flažoleto garsas sutaps su paprastu pusės stygos garsu, tik skirsis jų tembras.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1305 žodžiai iš 4202 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.