Suaugusiųjų neįgalių asmenų integracijos į visuomenę ypatumai
5 (100%) 1 vote

Suaugusiųjų neįgalių asmenų integracijos į visuomenę ypatumai

11213141516171

SUAUGUSIŲJŲ NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ YPATUMAI

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….2

I. Negalės samprata……………………………………………………………………………………………………….4

1. 1. Negalės apibrėžimai…………………………………………………………………………………….4

1. 2. Negalės priežastys……………………………………………………………………………………….6

1. 3. Negalių klasifikacija ir laipsniai…………………………………………………………………….7

II. Neįgalių asmenų integracijos ypatumai……………………………………………………………………….11

2. 1. Neįgalių asmenų mokymosi galimybės…………………………………………………………14

2. 2. Neįgalūs asmenys darbo rinkoje…………………………………………………………………..18

Išvados……………………………………………………………………………………………………………………22

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………24

ĮVADAS

Žmonės gali susirgti arba tapti nelaimingų atsitikimų aukomis; jie gali gimti nesveiki ar invalidai. Kiekviena visuomenė pasižymi universaliais ir specifiniais kultūriniais socialinių santykių dėsningumais ir apibrėžiama pagal tai, kokie tarpusavio santykiai susiklosto tarp jos narių. Žmonės yra linkę burtis į artimas sau grupes, o kitus skirstyti į kategorijas priklausomai nuo to, kaip tie kiti yra suvokiami. Taip formuojasi skirtingos grupės, kurių narius tarpusavyje jungia bendrumo, supratimo jausmas, o mažiau žinomai grupei jaučiamas priešiškumas. Į “svetimus” žiūrima nepalankiai, su jais jaučiamasi nejaukiai, nesąmoningai iš jų tikimasi pavojų.

Valstybė, kurios švietimo koncepcijoje akcentuojamas humanistinis ugdymo principas, užtikrinantis asmens “teisę į papildomą ar specialųjį ugdymą, esant fiziniams, psichiniams ar sociokultūriniams ypatumams ar sąlygoms” (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992, I d., 1 skyrius), nusipelno pagarbos. Tačiau šio humanistinio siekio, liudijančio bet kurios šalies civilizacijos lygį, praktinis realizavimas jokiu būdu nėra adekvatus Lietuvos demokratinių įsipareigojimų turiniui. Galėtume teigti, jog kol kas neįgaliųjų socializacija pas mus didele dalimi vien deklaruojama. “Pasikeitus neįgaliųjų socialinės integracijos ideologijai, neįgaliųjų įtraukimas į visuomenę yra oficialiai deklaruojama siekiamybė.<…> Nors oficialioji socialinės integracijos ideologija pakankamai sėkmingai propaguojama, tačiau dažnai pro oficialų požiūrį “prasiskverbia” ypač nepalankus neįgaliųjų suvokimas ir vertinimas” (Ruškus J., 2002, p. 42).

Lietuva jau dešimtmetį yra nepriklausoma ir aktyviai perima bei taiko Vakarų siūlomą psichosocialinį – teisinį (socialinį) integracijos ir ugdymo modelį, kuris labiau akcentuoja psichosocialinių santykių tarp neįgaliųjų ir visuomenės svarbą. Tačiau patirtis rodo, kad Lietuvoje neįgaliųjų asmenų integracijos į visuomenę procesas vyksta sudėtingai, akcentuojamos ir neigiamos visuomenės nuostatos apie neįgaliuosius. Neįgalaus asmens socialinės integracijos problemos prasideda jau šeimoje, kai patiems šeimos nariams psichologiškai sunku pripažinti kito šeimos nario negalią. Savęs, kaip neįgalaus, suvokimas pasireiškia per sukrėtimą, bendraujant su kitais, ir šie sukrėtimai vyksta dėl neadekvataus visuomenės požiūrio į neįgalųjį ir jo gabumus bei dėl paties neįgaliojo asmens požiūrio į save.

Uždavus klausimą ar neįgalieji turėtų gyventi integruotai bendruomenėse, beveik visų visuomenės socialinių sluoksnių nariai neneigia tokios jų teisės. Tačiau praktikoje yra visai kitaip, jei tarp kitų gyvenamųjų namų įkuriami nedideli grupiniai namai neįgaliesiems, dauguma kaimynų sunerimsta, yra nepatenkinti. Abi grupės turi išmokti gyventi kartu, o tai įmanoma tik per individualų bendravimą.

C. Cymru nurodo, jog nepaisant socialinio gyvenimo regimybės, neįgalieji asmenys turi apsiriboti negausiais realiais kontaktais ir santykiais. To priežastimi nurodomas “užburtas bendravimo ratas”: tarpusavio santykių užmezgimo ribota patirtis arba visiška jos stoka  nežinojimas apie santykių galimybes ir privalumus  žinių, reikalingų užmegzti santykiams, nebuvimas  netinkamas elgesys visuomenėje  neigiama aplinkinių interpretacija  maža progų socialinių įgūdžių praktikavimui  nepakankami tarpusavio santykių užmezgimo įgūdžiai,- vėl grįžtant prie ribotos tarpusavio santykių patirties. (Cymru C., 2000, p. 269) Tačiau žmogaus socialinės raidos ribos nėra absoliučios ir pastovios, jos nėra nulemtos gamtinių limitų, todėl lavinant galima tikėtis tų ribų išplėtimo. Komunikacinių gebėjimų plėtros išorinės priežastys – socialinė aplinka ir ugdymas, kuris kelia naujų veiklos tikslų […], padeda sukaupti žinių, mokėjimų, susidaryti įgūdžių (Gučas A., 1990, p. 14). Nepertraukiamas savivokos procesas, asmens
gebėjimas augti, keistis ir vystytis ugdant turimus prigimtinius gebėjimus vyksta visą gyvenimą.

Specialiosios pedagogikos mokslininkai atlieka tyrimus, keičiasi žiniomis ir patyrimu su pasauliu ugdant neįgaliuosius, mokant juos gyvenimo ir bendravimo įgūdžių (Ruškus J., 1997, p. 62). Tačiau sutelkus dėmesį į specialiųjų asmens poreikių analizę kaip būtiną sėkmingo ugdymo sąlygą, kartais pamirštamas kūrybiškas holistinis požiūris į žmogaus fizinių, emocinių, protinių ir dvasinių aspektų integraciją (Lepeškienė V., 1996, p. 119). Poreikis bendrauti – prigimtinė psichikos ypatybė – vienas iš svarbiausių stimulų neįgalaus žmogaus raidoje. Todėl reikalinga pedagogų bei psichologų specialistų komanda, gebanti įvertinti asmens galimybes, išsivystymo lygį, pastebėti jo poreikius, norus bei pomėgius. Tačiau apie pedagoginį komunikacinį normalizavimą galime kalbėti tik pritaikius individualią pagalbinės komunikacijos sistemą bei panaudojus visus įmanomus alternatyvius komunikacinius būdus.

Taigi pasirinkta tema siejama su humanistinėmis nuostatomis akcentuojamomis neįgaliųjų asmenų bendrųjų gebėjimų ir darbinių įgūdžių ugdymo procese, ir nūdienos žmoniškųjų vertybių kontekste yra aktuali.

Atsižvelgdami į šiuo metu visuomenėje vykstančius procesus, požiūrio, į neįgalaus asmens raidą, kursiniame darbe kalbėsime apie veiksnius, nulemiančius sėkmingą neįgalaus asmens integraciją, bei suteikiančius jam teisę jaustis pilnaverčiu žmogumi.

Šio darbo tikslas – įvertinti neįgalių suaugusių asmenų darbinių įgūdžių formavimo galimybes ir jų poveikį neįgaliųjų socializacijai ir visuomenės humanistinių nuostatų stiprinimui. Taip pat bus siekiama pagrįsti neįgaliųjų suaugusių asmenų darbinių įgūdžių ugdymo taikymą, kaip efektyvią neįgaliųjų komunikacijos, socializacijos bei integracijos priemonę.

I. NEGALĖS SAMPRATA

Visose šalyse yra sutrikusio intelekto, su vienokia ar kitokia negalia žmonių. Visuomenei yra sunku bendrauti su neįgaliais asmenimis dėl to, kad tokie žmonės buvo daugybę metų izoliuoti. Sutikus neįgalų žmogų juntamas gailestis, nerimas, dažnai į tokį žmogų reaguojama pagal išankstinę nuostatą – vargšas, bejėgis ir t. t. Dar iš ankstesnių nuostatų yra žinoma, kad neįgaliam žmogui būdingi įvairūs pažinimo procesų ir psichikos ypatybių sutrikimai; silpnas pojūčių ir suvokimų diferencijuotumės, lėtumas, dėmesio ne patvarumas, įsiminimo sunkumas, mąstymo konkretumas, paviršutiniškumas, orientacijos silpnumas, patologinės nuotaikos, pernelyg didelis jautrumas, siauri pažintiniai interesai, fizinio vystimosi sutrikimai. Visa tai sukelia jų mokymosi, auklėjimo, rengimo gyvenimui problemas.

Literatūroje yra išskiriami du negalios sampratos modeliai: individualus medicininis modelis ir socialinis negalių modelis (Taikomoji neįgaliųjų fizinė veikla, 2003, p. 143). Individualus medicininis modelis remiasi negalių asmeninės tragedijos teorija, kuri teigia, kad negalia yra baisus įvykis nutikęs nelaimingam individui. Žmogus turi dėti visas pastangas, kad vėl taptų „normalus“. Negalia – paties asmens problema.

Socialinio neįgaliųjų modelio esmę sudaro idėja, kad neįgaliųjų sunkumai kyla pačioje visuomenėje. Pačių negalių tiesioginė priežastis yra ne individo kokių nors funkcijų sutrikimas, bet visuomenės negebėjimas suteikti atitinkamas paslaugas ir tinkamai patenkinti neįgaliųjų gyvenimo visuomenėje poreikius.

„Negalios“, „negalės“, „invalido“ sąvokų ir sampratų yra įvairių, skirtingi autoriai pateikia skirtingus apibrėžimus. “Negalia”, “neįgalusis” – jais pakeisti ankstesnieji terminai “invalidumas”, “invalidas”. Svarbu susipažinti su negalės kaip reiškinio samprata ir jos interpretacijomis socialiniame – kultūriniame kontekste.

1. 1. Negalės apibrėžimai

Dažniausiai vartojami tokie terminai kaip „sveikatos sutrikimas“, „negalia“, „invalidumas“, kurie turi kur kas gilesnę – ne tik medicininę prasmę. Šių sąvokų samprata kito laikmečių bėgyje. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje neįgalieji buvo vadinami „nenormaliais“, „efektyviais“. (J. Laužikas, 1936) XX a. viduryje ir šiek tiek vėliau atsirado dar viena nehumaniška sąvoka. Neįgalūs tuo laikotarpiu buvo vadinami „anomaliai“ arba sutrikusio vystimosi (V. Karvelis, J. Laužikas, J. Unčiurys, 1978). Minėtos sąvokos buvo įžeidžiančios, neatitiko tikrovės, todėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, imta ieškoti tinkamesnių apibūdinimų. Dabartiniu metu yra vadinami ypatingaisiais arba specialiųjų poreikių, neįgaliaisiais asmenimis.

Negalės suvokimas, jos priėmimas, požiūris į neįgaliuosius skyrėsi įvairiais visuomenės vystimosi etapais. Tam turėjo reikšmės savita socialinių problemų suvokimo istorinė raida bei specifinis negalės priėmimas skirtingais visuomenės vystimosi etapais. J. Ruškus teigia, kad kiekviena epocha ir kiekviena kultūra skiria (konstruoja) specifinį „kitokio“, „svetimo“ žmogaus ar grupės vaizdinį, savaip pavadina nukrypimą nuo socialinės normos. (2002, p. 21) Negalės kategorija simboliškai nurodo socialines nelygybes, pagrįstas individų sutrikimais arba neįgalumais. (1997, p. 50)

„Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“ pateikia šiuos
ir negalės apibrėžimus: negalia – tai negalavimas, nesveikata; o negalė – tai negali. (1993, p. 417) Šiame darbe vartojami terminai „negalia“ ir „negalė“, kurie yra sinonimai ir apibrėžia asmenį, turintį įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų. J. Ruškus (2002, p. 190) negalę apibūdina kaip istoriniame – kultūriniame kontekste konstruojamą socialinį vaizdinį, atspindintį stereotipinį visuomenės požiūrį į daugiau ar mažiau žymius raidos, kūno, intelekto ir/ar psichikos sutrikimus, kurie traktuojami kaip nukrypimas nuo visuotinai įsigalėjusių normų bei vertybių ir kurių vertinimas pasižymi kraštutinumu, dažniausiai neigiamu.

Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo, kuris galios iki 2005 m. liepos 1 dienos, 3 straipsnio 1 dalyje invalidumas yra apibrėžiamas kaip kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų.(14)

2005 m. liepos 1 dieną įsigalios 2004 m. priimtas Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kuriame terminas „invalidumas“ keičiamas terminu „neįgalumas“, atitinkamai – ir visuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Šiame įstatyme neįgalumas apibrėžiamas kaip dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas. Neįgalusis yra asmuo, kuriam įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė.(17) Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas apibrėžia, kad specialiųjų poreikių asmenys – vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime.(18)

Negalė visais žmonijos vystimosi periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta. Gal todėl, apžvelgiant santykius su neįgaliuoju, galima pastebėti tiek baimės ir atmetimo jausmų, tiek ir tikėjimo ypatingomis jų galiomis.

Dar negalę galima apibrėžti taip: negalė – tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba riboja asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu. (28)

Visų pirma, fizinė negalia nėra liga, o tik ligos ar traumos padarinys, nelaimingo atsitikimo rezultatas. Antra, terminas „negalia“ reiškia tam tikrą būklę, kuri apsunkina arba netgi užkerta kelią visaverčiam invalido funkcionavimui. Trečia, negalia reiškia kažkokį konkretų žmogaus apribojimą – „negalėjimą“. Iš tiesų, negalia tėra tik centrinė ašis, įtakojanti tarpusavyje susijusius ir vienas kitą veikiančius sunkumus. Ketvirta, negalia, skirtingai nei liga ar susirgimas yra statiška, nekintanti būklė. Tačiau pats neįgalus asmuo tobulėja, kinta, keičiasi jo mąstymas ir poreikiai kaip ir visų kitų žmonių.

1. 2. Negalės priežastys

Negalę ir su ja susijusias problemas reiktų analizuoti priklausomai nuo to, ar ji įgimta, kokiame amžiuje, prieš kiek laiko diagnozuota. Būti sveikam, neturėtų jokių defektų ir sveikatos problemų – tai ne visiškai priklauso nuo paties žmogaus. Niekas negali būti tikras, jog visą laiką bus sveikas, nesusižalos. Vienas nelaimingas atsitikimas gali akimirksniu viską pakeisti: visam gyvenimui gali likti invalidais, o dėl smegenų pažeidimo – ir psichiškai nesveiki. Avarija – tai tik viena iš galimų priežasčių.

Neįgalumo priežasčių ir jų klasifikacijų, kurių įvairovei įtakos turi konkrečios šalies ekonominės, socialinės, kultūrinės sąlygos, gali būti labai įvairių. Ilgainiui įvairių pažeidimų priežastys keitėsi. Dar prieš keletą šimtmečių dažno fizinio invalidumo priežastis buvo poliomielitas. Šiandien svarbiausios fizinio invalidumo priežastys yra nelaimingi atsitikimai bei ankstyvas smegenų pažeidimas.

Besivystantį žmogaus organizmą veikia biologiniai, socialiniai ir psichologiniai veiksniai. Sutrikusio vystimosi sutrikimų priežastis galima suskirstyti į šias grupes: endogenines (vidinės kilmės, kurias sudaro visi paveldimi sutrikimai: chromosominiai ir genetiniai) ir egzogenines (išorinės kilmės sutrikimai atsiranda dėl neigiamos aplinkos įtakos, kurių priežastys yra įgimtos ir įgytos)

Kai kurie žmonės gimsta su negalia, kiti neįgaliaisiais tampa. Priežasčių gali būti labai įvairių:

• Genetika,

• Gimdymo traumos,

• Motinų ligos nėštumo metu,

• Žalingi įpročiai nėštumo metu,

• Vaikų ligos ankstyvoje kūdikystėje (pavyzdžiui, meningitas),

• Vaikų traumos vaikystėje (pavyzdžiui, skendimas).

1. 3. Negalių klasifikacija ir laipsniai

Iki 1995 m. situacija Lietuvoje apibūdinanti raidos sutrikimus bei negalią buvo labai neapibrėžta. Egzistavo sutrikimų pavadinimų įvairovė, kriterijai, pagal kuriuos nustatomi sutrikimai bei jų grupės, buvo neapibrėžti ir nevienareikšmiai. Teigiamas ir reikšmingas žingsnis įveikiant egzistuojančią netvarką specialiųjų poreikių asmenų vertinimo bei ugdymo
buvo „Sutrikimų klasifikacijos“ parengimas (Sutrikimų klasifikacija, 1995, p. 3). Yra išskiriami šie keturi pagrindiniai sutrikimų lygmenys:

• liga – tai patologinis procesas, pirminė priežastis;

• sutrikimas – funkcijos ar organo sutrikimas dėl ligos ar traumos;

• negalė – dėl sutrikimo kylantys trūkumai, sunkumai žmogaus bazinių gebėjimų srityje;

• invalidumas – dėl sutrikimo ar negalės kylantys žmogaus socialinio funkcionavimo nesklandumai.

LR Specialiojo ugdymo įstatymas specialiuosius poreikius skirsti į tokias grupes (18):

a) nedideli,

b) vidutiniai,

c) dideli,

d) labai dideli.

Specialiųjų poreikių asmenų grupės, sutrikimų kategorijos, jų laipsniai nustatomi ir specialiųjų poreikių asmenys priskiriami specialiųjų poreikių ugdymo grupei Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų bendrai nustatyta tvarka.

2002 m. įsigaliojo „Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdimosi poreikių grupei tvarka“. Ši tvarka numato, kad sutrikimų grupės ir jų laipsniai nustatomi pagal psichikos ar fizinių funkcijų sutrikimus, atsiradusius dėl įgimtų sklaidos trūkumų, persirgtų ligų, traumų. Minėtas teisės aktas numato, kad sutrikimai skirstomi į šias grupes (21):

1) intelekto sutrikimai – tai protinių gebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimų. Intelekto sutrikimai gali būti:

a) protinis atsilikimas yra sustabdyto arba nepilno protinio vystimosi būsena, kuri apibūdinama tuo, kad pažeidžiami įgūdžiai, pasireiškiantys vystimosi metu ir apsprendžiantys bendrą intelekto lygį, t. y. pažintinius, kalbinius, motorinius ir socialinius sugebėjimus. Protinis atsilikimas gali būti skirstomas į: nežymų, vidutinį, žymų, labai žymų;

b) intelekto regresija;

c) kiti intelekto sutrikimai.

2) specifiniai pažinimo sutrikimai arba pažinimo procesų neišlavėjimas – tai mokymosi negalias sukeliantys sutrikimai, kurie yra skirstomi į kitus pogrupius, pavyzdžiui, mokymosi negalė dėl atminties sutrikimų, dėl lingvistinių procesų sutrikimų ir kt. Tai sąlygiškai nepakankamas atskirų pažinimo funkcijų išsivystymas dėl minimalių smegenų disfunkcijų;

3) emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai – tai sąlygiškai pastovus nukrypimas nuo adaptyvaus elgesio, traktuojamo kaip normalus;

4) kalbos ir kiti komunikacijos sutrikimai – tai žymūs, sąlygiškai nuolatiniai bendravimo, kalbėjimo ir kalbos nukrypimai nuo įprastų bendravimo bei kalbėjimo normų;

5) klausos sutrikimai – tai sąlygiškai nuolatiniai, pastebimi, trukdantys bendrauti girdimojo jutimo ir suvokimo nesklandumai;

6) regos sutrikimai – tai regimųjų pojūčių ir suvokimų sutrikimai, kurie trukdo normaliai raidai, mokymuisi, orientavimuisi erdvėje, savarankiškam gyvenimui;

7) judesio ir padėties sutrikimai – tai įvairios kilmės ir sukeliantys skirtingas pasekmes sutrikimai;

8) lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai – tai įvairūs chroniški sutrikimai (ligos), kurie turi įtakos vaiko ugdymui, reikalauja specialių ugdymo sąlygų ir pan.;

9) kompleksiniai sutrikimai. Prie šios grupės priskiriami ypatingumų deriniai. Dažniausiai kompleksiniai sutrikimai nėra paprasta pirminių sutrikimų suma, o sudaro naują kokybę;

10) kiti raidos sutrikimai bei raidą ir mokymąsi trikdantys psichosocialiniai reiškiniai. Šiai grupei priskiriami 1-9 grupėse nenurodyti sutrikimai, turintys didelę reikšmę ugdymo procesui, jo organizavimui, lemiantys specialiuosius vaikų poreikius, taip pat psichosocialiniai veiksniai, sukeliantys nespecifinių mokymosi ir mokymo sunkumų, raidos sutrikimų.

Sutrikimų laipsniai yra šie (21):

1. Intelekto – nežymus, vidutinis, žymus, labai žymus.

2. Neprigirdėjimo – nežymus, vidutinis, žymus, labai žymus.

3. Kurtumo – praktiškas, visiškas.

4. Silpnaregystės – vidutinė, žymi.

5. Aklumo – su regėjimo likučiu, praktiškas, visiškas.

6. Kalbos neišsivystymo – nežymus, vidutinis, žymus.

7. Sulėtėjusios kalbos raidos – vidutinis, žymus, labai žymus

8. Judesio ir padėties – nežymus (judėjimas su papildomomis atramomis), vidutinis (judėjimas tik su invalido vežimėliu), labai žymus (asmuo negali savarankiškai judėti).

9. Kiti sutrikimai laipsniais neskirstomi.

Sutrikimai taip pat yra nustatomi ir pagal kriterijus, kurie yra šie (21):

1) fizinių funkcijų (judesio ir padėties) būklę, pakenkimo laipsnį ir laiką;

2) psichikos funkcijų atitikimą amžiui;

3) fizinių ir psichikos funkcijų numatomą tolesnę raidą;

4) asmens ugdymo (-si) ir pasiekimų lygmenį (tik mokyklinio amžiaus asmenims);

5) mokslumą (tik mokyklinio amžiaus asmenims).



II. NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS YPATUMAI

Iki 2001 m. vykusio Lietuvos gyventojų surašymo nebuvo oficialios statistikos duomenų, apibūdinančių neįgaliuosius. Nebuvo tiksliai žinoma, kiek yra asmenų, turinčių negalią, kur jie gyvena, kokios jų demografinės, socialinės – ekonominės charakteristikos, gyvenimo sąlygos. Surašymo duomenimis 2001 m. buvo 262,9 tūkst. neįgaliųjų, t. y. 7,5 proc. visų gyventojų.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2003 m.
Lietuvoje gyveno 229 230 asmenų, gaunančių invalidumo pensijas. Tai sudarė apie 6,5 proc. visų šalies gyventojų. Iš jų 13 852 buvo vaikai iki 16 metų. I invalidumo grupės buvo 30 057 asmenys (13 proc. viso neįgaliųjų skaičiaus), II grupės – 138 187 (60 proc.), III grupės – 47 134, visiškos negalios – 10556. Apytiksliais duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno per 70 tūkst. judėjimo, 28 tūkst. psichikos, 15 tūkst. regos, 5 tūkst. klausos, 95 tūkst. vidaus organų ir įvairias kitas negalias turinčių asmenų. 30 proc. bendrojo neįgaliųjų skaičiaus sudaro pensinio amžiaus asmenys (31).

Daugiau kaip prieš dešimtmetį neįgalūs žmonės buvo vertinami kaip nepajėgūs įsilieti į socialinę aplinką, todėl susiformavo uždarų institucijų, specialių mokyklų, internatų tinklas, o sutrikusio intelekto žmogus įvardijimas kaip „debilas“, „daunas“, „imbecilas“. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip neįgalus žmogus gali atlikti aktyvų socialinį vaidmenį.

Neįgaliesiems bendravimas yra vienintelis dvasinio pasitenkinimo šaltinis, tai ypač būtina vidutiniškai ir žymiai sutrikusio intelekto žmonėms. Jų bendravimas nesiformuoja savaime, tam, kad šie žmonės įgytų visuotinai priimtų bendravimo įgūdžių, būtinas ilgalaikis ir kryptingas mokytojų ir kitų specialistų darbas bei palanki socialinė aplinka. Daugelis bendravimo ir mokymo problemų kyla dėl jų sveikatos būklės ir susijusių su konkrečia liga stereotipų apie neįgaliojo elgesį bei charakterį.

Terminas „integracija“ suprantamas kaip neįgalių žmonių įsiliejimas į visuomenę. Integracija – ilgas ir sudėtingas, nuolat kintantis procesas. Vartodami šį terminą, išreiškiame nuomonę, kad neįgalieji yra už visuomenės ribų ir kad jie, įveikdami psichologines, materialines, socialines ir kitas kliūtis, turi tapti pilnaverčiais pripažintais visuomenės nariais.

Lietuvos visuomenei įteisinus lygių galimybių principą, iš esmės keičiasi požiūris į neįgalaus asmens vietą bendruomenėje, jo naudingumo visuomenei vertinimo kriterijus, atsiranda realios prielaidos negalę turinčiam žmogui savo gyvenimą organizuoti tais pačiais principais kaip ir visi. Integracija – įvairių fizinių ir intelektinių galimybių, skirtingų požiūrių, socialinių sluoksnių žmonių susiliejimas į vientisą, tam tikra prasme homogeninę visuomenę, reikalauja pereiti į kitą bendravimo kokybę, kitą kultūros lygmenį, besąlygiškai grindžiamą demokratiniais principais. Sėkmingą kaitos procesą lemia tam tikri organizuojantys veiksniai, neleidžiantys kaitai vykti stichiškai. Svarbiausi jų:

• visuomenėje dominuojantys požiūriai, nuostatos, vertybės;

• parengta ir veikianti juridinė bazė;

• priemonių, leidžiančių įgyvendinti įstatymais reglamentuojamą tvarką, egzistavimas.

Galimybę neįgaliam žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą bendruomenėje sąlygoja abipusė sąveika: sveikų žmonių pasirengimas priimti kitokį individą bei neįgalaus žmogaus pastangos būti veikliam (Galkienė E., 2000, p. 28-36)

Integravimo esminė nuostata yra ta, kad žmogus su negalia turi dalyvauti socialinėje sveikų žmonių bendruomenės veikloje. Tai padeda šiems žmonėms būti aktyvesniems ir gyventi kartu su tais, kurie neturi ypatingų negalių. Paprastai šis reiškinys vadinamas individualiuoju integravimu.

LR Specialiojo ugdymo įstatymas numato šias integracijos formas: visišką ir dalinę integraciją, o taip pat ugdymas specialiojo ugdymo įstaigoje ir ugdymas namuose (18).

Visiška integracija – tai specialiųjų poreikių asmenų ugdymas bendrojo lavinimo įstaigos bendrojoje grupėje pagal bendro lavinimo programas, sudarius sąlygas visaverčiam dalyvavimui ugdomajame procese, teikiant minimalią specialiąją pagalbą arba jos visai neteikiant.

Dalinė integracija – specialiųjų poreikių asmenų ugdymo derinimas bendrojo lavinimo įstaigos bendrojoje ir specialiojoje grupėse; specialiųjų poreikių asmenų ugdymas derinant jų lavinimą specialiojo ugdymo ir bendrojo lavinimo įstaigose.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje įvyko esminių pokyčių neįgalių žmonių socialinės integracijos ir ugdymo srityje. Lietuvoje iš esmės pakito ir juridinė neįgalių žmonių situacija, t. y. buvo priimta nemažai naujų įstatymų (pavyzdžiui, Invalidų socialinės integracijos, Specialiojo ugdymo, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymai ir kt.), pasirašyti įvairūs tarptautiniai dokumentai (pavyzdžiui, Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija Dėl invalidų profesinės reabilitacijos ir užimtumo).

2002 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos 2003 – 2012 m. programą (16), kurios pagrindinis tikslas – siekti lygių galimybių žmonėms su negalia planuojant socialinės jų integracijos veiksmus, atitinkančius valstybės tarptautinius ir vidaus politikos tikslus ir įsipareigojimus, ir numatant šių veiksmų įgyvendinimo strategiją. Šios programos IV skyriuje teigiama, kad neįgalūs asmenys, nepriklausomai nuo neįgalumo priežasties, pobūdžio, pasireiškimo laipsnio, turi tas pačias teises kaip ir kiti asmenys. Neįgaliesiems, negalintiems savarankiškai įgyvendinti savo teisių, visuomenė ir valstybė privalo teikti papildomą paramą ir garantijas, jie turi būti apsaugoti nuo bet kokio
išnaudojimo, diskriminavimo, juos įžeidžiančio arba paniekinančio elgesio.

Žmonių su negalia teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija, o tam tikras specifines sritis – atskiri įstatymai ar įstatymų lydimieji teisės aktai, įtvirtinantys specialias teisės normas. Prasidėjus žmonių su negalia integracijos procesui, neišvengta klaidų – siekta teisinę jų padėtį įtvirtinti specialiuose vien jiems skirtuose įstatymuose. Dirbtinai buvo sukurta problema, nes įvairiose gyvenimo situacijose nebuvo taikomi kiti įstatymai (pvz., žmonių su negalia švietimas, užimtumas ir kita). Šiuo metu įvairias žmonių su negalia gyvenimo sritis reglamentuoja apie 70 teisės aktų.

Neįgaliųjų integracijos į visuomenę sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių. V. Gudonis, savo knygoje apie neįgaliųjų (aklųjų) integracijos sunkumus, išskyrė svarbiausias jų priežastis:

1) neadekvatus visuomenės požiūris į neįgaliuosius,

2) pačių neįgaliųjų pasyvumas (Gudonis V., 1986, p. 48).

Neįgaliųjų siekimą gyventi uždarą gyvenimo būdą, iniciatyvos stoką galima būtų paaiškinti dabartinės visuomenės materialiniu stygiumi – nėra galimybių aprūpinti neįgaliuosius specialiosiomis priemonėmis, įranga, suteikti jiems mobilumo garantijas. Daug ką reiškia neigiamos moralinės kai kurių visuomenės narių savybės – abejingumas, nejautrumas, atjautos nebuvimas.

Galima būtų išskirti du neįgaliųjų integracijos į visuomenę aspektus:

• funkcinė integracija – žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje, kaimynystėje su kitais žmonėmis;

• socialinė integracija – neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį integruotoje aplinkoje.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3810 žodžiai iš 7583 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.