Subsidijavimo būdai
5 (100%) 1 vote

Subsidijavimo būdai

112131

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………….2

1. Pajamų palaikymo subsidijos…………………………………………….…3

2. Pienas ir jo produktai……………………………………………………….4

3. Jautiena veršiena kiauliena…………………………………………………6

4. Grūdai……………………………………………………………………….8

5. Žemės ūkio politikos pasekmės…………………………………………….9

Išvados…………………………………………………………………………12

Literatūros sąrašas……………………………………………………………..13

Įvadas

Žemės ūkio reforma, ūkių restrukturizavimas ir modernizavimas reikalauja didelių finansinių išteklių. Dėl ūkininkų ir žemės ūkio įmonių finansinės būklės bei žemės ūkio specifikos – labai didelio kapitalo imlumo, lėtos kapitalo apyvartos ir gamybos sezoniškumo – daugeliui žemės ūkio subjektų trūksta nuosavo kapitalo investicijoms ir apyvartinėms lėšoms. Skolinimosi galimybes riboja nepalankios paskolų komerciniuose bankuose sąlygos.

Valstybė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas ūkininkams kurti konkurencingus ūkius ir modernizuoti žemės ūkio įmones, dalį nacionalinio biudžeto lėšų skiria žemės ūkiui remti. Tai tiesioginė parama žemės ūkiui. Tačiau valstybė taiko ir netiesioginės paramos priemones – mokesčių lengvatas.

Per dešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje nuolatos keitėsi tiesioginės ir netiesioginės valstybės paramos kryptys, formos ir apimtys. Tai sukėlė žemdirbių nepasitikėjimą valstybės agrarinės politikos nuoseklumu, trukdė vykdyti ilgalaikes ūkio plėtros programas, pasiekti finansinės paramos efektyvumą.

Pagrindinius žemės ūkio politikos instrumentus pagal pradinę jų paskirtį galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudaro kainų ir pajamų palaikymo priemonės, pavyzdžiui, vidaus kainų apsaugos priemonės, vidaus rinkos reguliavimo ir pajamų palaikymo priemonės. Antrąją grupę – struktūrinės priemonės bei priemonės, gerinančios gyvulininkystės ir augalininkystės produktų kokybę. Šio tipo paramą garantuoja valstybės išlaidos, skirtos moksliniams tyrimams bei vystymui, taip pat žaliavų subsidijos, subsidijuoti kreditai, skirti modernizuoti ir pertvarkyti ūkininkavimo sektorių bei pirkti įvairias medžiagas (trąšas, sertifikuotas sėklas, augalų apsaugos chemikalus), ir mokesčių lengvatos.

Pajamų palaikymo subsidijos

Iki 1997 metų kainų subsidijos buvo pagrindinė rinkos reguliavimo ir žemdirbių pajamų palaikymo priemonė, iš dalies nulėmusi žemės ūkio produkcijos gamybos struktūrą ir dinamiką.

Kuriant Kaimo rėmimo fondą, kainų subsidijos buvo įvertintos kaip mažai efektyvi trumpalaikė paramos priemonė, sukelianti neprognozuojamus pokyčius žemės ūkio rinkoje ir brangiai kainuojanti valstybei. Todėl buvo nuspręsta subsidijas palikti tik pereinamuoju laikotarpiu ir palaipsniui mažinti jų dalį, daugiau lėšų skiriant privataus žemės ūkio sektoriaus investicinių projektų daliniam finansavimui.

Tačiau Rusijos krizės įtaka ir ne visuomet ekonomiškai pagrįsti politiniai sprendimai sutrukdė šią nuostatą įgyvendinti. Priešingai, kasmet didėjo subsidijos ir daugėjo kitų rinkos reguliavimo priemonių. Vis didesnė KRF lėšų dalis buvo naudojama perteklinei žemės ūkio produkcijai iš žemdirbių pirkti, ją saugoti ir parduoti šalies bei užsienio rinkose, dengiant susidariusį kainų skirtumą (1.lentelė).

1 lentelė Kainų subsidijos ir kitos trumpalaikės priemonės

1998 – 2000 m., mln. Lt

Pavadinimas

1998 1999 2000

Subsidijos už supirktą žemės ūkio produkciją

Subsidijos už veislinius gyvulius ir sėklą

Eksporto subsidijos

Tiesioginės išmokos

Ž.ūkio produkcijos supirkimo ir saugojimo

Paskolų palūkanų kompensavimas

Specialieji banko atidėjimai

Cukrinių runkelių kainų skirtumų padengimas

Kitos priemonės 190,3

14,6

45,9

0

85,3

6,8

14,8

0

22,6

128,4

7,5

60,3

0

15,3

2,1

4,3

77,8

4,5 137,3

13,2

14,0

25,6

30,0

5,5

0

80,9

6,3

Iš viso :

380,3 300,2 312,8

KRF nuostatai draudžia naudotis fondo lėšomis kaip kredito ištekliais. Žemdirbiai, norėdami patenkinti skolinto kapitalo poreikius, naudojasi komercinių bankų ir kredito unijų paslaugomis. Siekiant sudaryti palankesnes skolinimosi sąlygas ūkininkams ir žemės ūkio įmonėms, suteikiama parama apyvartinių lėšų trūkumui padengti, kompensuojant 60proc. trumpalaikių paskolų palūkanų. Nuo 1999 metų iš KRF ir Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondo subsidijuojama 30-50 proc. ilgalaikių paskolų palūkanų, kai ūkininkai, jų bendrijos ir kooperatyvai skolinasi iš bankų lėšas investiciniams projektams finansuoti.[2]

Pienas ir jo produktai

Ruošiantis stojimui į ES, Lietuva turi perimti ES teisyną, sukurti reikalingas institucijas to teisyno įgyvendinimui bei užtikrinti tų institucijų administracinius gebėjimus. ES pieno ir pieno produktų sektorius yra reguliuojamas keletu tarpusavyje susijusių rinkos reguliavimo priemonių, kurias Lietuvai reikės perimti
nuo narystės ES datos. Jau dabar yra parengti ir Europos Komisijai pristatyti detalūs planai, kaip ir kada minėtos rinkos reguliavimo priemonės bus įgyvendinamos Lietuvoje. Šiame straipsnyje apžvelgsiu ES rinkos reguliavimo priemones, kada jos bus diegiamos Lietuvoje ir kokios pagrindinės problemos iškyla jas diegiant.

ES pieno ir pieno produktų rinka reguliuojama keletu tarpusavyje susijusių priemonių:

– pieno kvotomis,

– nustatomos tikslinės pieno kainos,

– sviestas ir lieso pieno milteliai superkami intervencinėmis kainomis ir remiamas privatus šių produktų ir sūriu saugojimas,

– subsidijuojamas dalies produktų suvartojimas vidaus rinkoj e,

– taikomi importo muitai bei eksporto subsidijos.

Pieno rinkos reguliavimo priemonėmis siekiama išlyginti pieno produktų pasiūlą ir paklausą.

ES veikia pieno kvotų sistema, kurios pagrindinis tikslas yra sustabdyti pieno gamybos augimą, kad pieno sektoriuje būtų galima taikyti rėmimą tokiam pieno kiekiui, kurį gali finansuoti ES žemės ūkio biudžetas. Pieno kvotų metai prasideda balandžio l d. ir baigiasi kovo 31 d.

Dėl pieno ir pieno produktų kainų skirtumo ES ir pasaulinėse rinkose, vietinė ES rinka yra apsaugoma importo muitais ir eksporto subsidijomis. Eksporto subsidijomis kompensuojamas skirtumas tarp vietinės ir pasaulinės rinkos kainų. Eksporto subsidijos sūriui yra diferencijuotos pagal eksporto rinkas, visiems kitiems pieno produktams yra mokamos vienodo dydžio eksporto subsidijos, nepriklausomai nuo to, kur tie produktai gabenami. Pagal GATT Urugvajaus raundo susitarimą eksporto subsidijos ES turėjo būti sumažintos 36 proc., o subsidijuojamų produktų, skirtų eksportui, kiekis – 21 proc. ES taip pat taikomas importo bei eksporto licencijavimas.

ES eksporto subsidijų bei eksporto/importo licencijų administravimo sistemą Lietuvoje planuojama taikyti nuo narystės. Numatyta, kad tai ateityje darys Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.

Pieno ir pieno produktų bendrosios rinkos organizavimas numato nemaža priemonių pieno produktų vartojimo vidaus rinkoje subsidijavimui. Specialios vidaus suvartojimo subsidijavimo priemonės taikomos sviestui, lieso pieno miltams ir liesam pienui. Šias priemones administruoja nacionalinės mokėjimų agentūros.

Specialios reguliavimo priemonės sviestui yra šios:

– suteikiamos dotacijos, jei pieno riebalai panaudojami konditerijos, ledų

ar kitų produktų gamybai;

– suteikiamos vartotojo subsidijos ne pelno organizacijoms ir labdaros gavėjams;

– subsidijuojamas koncentruoto kepimui skirto sviesto vartojimas.

Pastaraisiais metais subsidijuojama apie 30 proc. viso ES vidaus rinkoje suvartojamo sviesto, o subsidija siekia apie 30 proc. rinkos kainos.

Bendrosios rinkos organizavimas numato keletą priemonių lieso pieno ir lieso pieno miltų panaudojimo subsidijavimui. Daugiausia dotacijų skiriama skysto lieso pieno ir pieno miltų panaudojimui gyvulių pašarams. Kitos subsidijavimo priemonės taikomos liesam pienui, naudojamam kazeino gamybai. Pastaraisiais metais subsidijuojama 50 proc. viso vidaus rinkoje suvartojamu lieso pieno miltų, o parama siekia 35 proc. rinkos kainos.

Taip pat yra skiriama subsidija pienui, skirtam moksleivių mitybai.

Vidaus suvartojimo subsidijas Lietuvoje planuojama diegti nuo narystės. Žemės ūkio ministro įsakymo “Dėl pieno produktų suvartojimo vidaus rinkoje rėmimo priemonių taikymo tvarkos” projektą planuojama parengti 2003 m. IV ketv. Planuojam, kad vidaus suvartojimo subsidijas administruos Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.[6]

Lietuvai įstojus į ES, rinkos reguliavimo priemonės stabilizuos situaciją ir atneš šiuos privalumus:

– suteiks pieno sektoriaus plėtrai stabilumo, ir aiškumo ( visa pieno ir jo produktų rinkos reguliavimo politika nustatoma keleriems metams į priekį);

– intervenciniai pirkimai sumažins sezoninius kainų svyravimus;

– eksporto subsidijos sumažins pieno produktų pasaulinių kainų svyravimo įtaką pieno supirkimo kainai;

– sumažins valiutų kursų pasikeitimo neigiamą įtaką Lietuvos pieno ūkiui

– padidins pieno gamintojų ir perdirbėjų pajamas.

Dabar pieno supirkimo kainas lemia mūsų gyventojų perkamoji galia bei situacija pasaulinėje pieno produktų rinkoje (apie 50 proc. pagamintų jų eksportuojama). Lietuvoje pieno supirkimo kaina atitinka pasaulinių kainų lygį (Naujosios Zelandijos, Australijos) ir pasaulinių pieno produktų kainų svyravimai atsispindi pieno supirkimo kainos svyravimuose.

Mūsų šaliai tapus ES nare, pradės veikti intervencinė sistema, bus mokamos eksporto subsidijos, užtat pieno supirkimo kaina artės prie Briuselio nustatytos tikslinės kainos. Suprantama, kad pieno supirkimo kainos augimas bus palaipsnis procesas, kurį lems ir lietuvių perkamosios galios augimas.

Nuo 2005 metų (kaip ir numatyta ES teisės aktuose) bus mažinamos tikslinė ir intervencinės kainos, o pajamų sumažėjimas bus kompensuojamas tiesioginėmis išmokomis gamintojams už kvotinio pieno toną. Numatoma, kad tuomet jos sudarys 45 proc. ES šalių narių lygio, kad vienai tonai kvotinio pieno vidutiniškai teks 12,9 Lt ( iš viso 21,3 mln. Lt ). Vėlesniais metais tiesioginės išmokos bus didinamos pagal ES teisės aktus.[7]

Jautiena,
veršiena, kiaulienaFiksuotos šios produkcijos supirkimo kainos buvo įvestos 1991 m.

pradžioje ir kelis kartus tais metais padidintos. 1992 m. pradžioje valstybinę supirkimo kainų sistemą pakeitė gyvulininkystės produktų gamintojų paramos kainų sistema. Gamintojų kainos buvo nustatomos rajonų gamintojų ir perdirbėjų derybų metu. Įvairių rajonų perdirbimo įmonių nustatytos šios produkcijos supirkimo kainos skyrėsi nežymiai. Nors nominalios gamintojų kainos staiga padidėjo 1992 m., bet realios jautienos kainos 1990-1992 m. sumažėjo maždaug 77%. 1992 m. lapkritį galvijų kainos buvo keturis kartus didesnės negu 1991 m. gruodį. Realios gyvų gyvulių kainos smarkiai išaugo 1993 m. pradžioje (išskyrus kiaulių kainas, kurios liko mažesnės už 1990 m. kainas).

Skyrėsi atskirų gyvulininkystės produktų gamintojų kainų nustatymo politika. Palaikomos galvijų kainos buvo padidintos 1992 m. gegužį; be to, jei atitinkamos gamintojų kainos taptų mažesnės už nustatytas palaikomas kainas, turėjo būti įvestos gamintojų subsidijos. 1992 m. vasarą Vyriausybė kelis kartus padidino minimalias galvijų ir kiaulių gamintojų kainas. Šios kainos buvo didinamos stengiantis sušvelninti gamybos kaštų didėjimą, sumažinti mėsos vartotoju kainų augimą ir pristabdyti gyvulininkystės produkcijos mažėjimą, kurį sukėlė 1992 m. sausra. Didesnes kainas gyvulininkystės produkcijos gamintojams mokėjo perdirbimo įmonės, kurios, savo ruožtu, buvo tiesiogiai remiamos iš valstybės biudžeto. 1992 m. lapkritį tiesioginės kainų subsidijos sudarė maždaug 32% raguočių supirkimo kainos ir 17% kiaulių. Siekiant toliau liberalizuoti kainas. šios subsidijos 1992 m. lapkritį buvo panaikintos ir nuo tada iki 1995 m. vasario mėn. Lietuvoje nebuvo taikoma jokių raguočių bei kiaulių kainų palaikymo priemonių.

1995 m. vasario 15 d. Žemės ūkio produkcijos supirkimo koordinavimo ir valdymo taryba įvedė minimalias pirmos ir aukščiausios rūšies gyvulių palaikomas kainas. Šios kainos siekė 2100-3000 litų už toną gyvo svorio (priklausomai nuo galvijo svorio ir kokybės). Minimalios palaikomos galvijų kainos buvo nustatytos ir 1996 m., tik jos buvo gerokai didesnės – 3000-4500 litų už toną. Gyvulių augintojų subsidijos buvo įvestos 1995 m. vasarį (700 litų už toną). Aukščiausios rūšies skerdienos subsidijos mokamos už nustatytą 85 000 tonu kvotą. Remiantis dabartine tvarka, subsidijos nemokamos už nustatytą kvotą viršijančią produkciją. Apskritai palyginti 1995 m. su 1994 m. gyvulininkystės produkcijos gamintojų kainos padidėjo 32%.

1995 m. buvo priimta keletas Vyriausybės rezoliucijų, kurios padėjo minimalių palaikomų kiaulienos kainų bei sandėliavimo ir eksporto subsidijų sistemos pamatą. Žemės ūkio ministerija šios sistemos įvedimą paskelbė 1995 m. liepos 21 d. Minimalios palaikomos pirmos ir antros rūšies kiaulienos kainos siekė 400 litų už toną gyvo svorio. Eksporto subsidijų dydis buvo 1500 litų už toną (skerdienos svoris) produkcijos perdirbimo įmonėms ir 800 litų už toną gyvų kiaulių eksportuotojams, didelėms žemės ūkio įmonėms. Sandėliavimo subsidijos buvo nustatytos 180 litų už kiaulienos toną.

Gyvų gyvulių bei mėsos importą iš ES šalių reguliuoja Laisvos

prekybos sutarties nustatyti tarifai. Gyvų gyvulių importo tarifai sumažėjo nuo 19% 1995 m. iki 16% – 2000 m., o mėsos – nuo 29% 1995 m. iki 26% 2000 m. Šių prekių importą iš kitų šalių reguliuoja tradiciniai arba autonominiai tarifai, jei Lietuva nėra su tomis šalimis pasirašiusi lengvatinės prekybos sutarčių.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1837 žodžiai iš 3664 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.