Sunkieji metalai dokumentas
5 (100%) 1 vote

Sunkieji metalai dokumentas

Sunkusis metalas

Sunkieji metalai yra metalai, kurių tankis didesnis nei 5 g/cm³. Tarp jų yra: taurieji metalai, bismutas, geležis, varis, švinas, cinkas, alavas, nikelis, kadmis, chromas, uranas.

Sunkiųjų metalų kiekis Lietuvos dirvožemyje

Remiantis Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, Lietuvai nebūdingas didelis sunkiųjų metalų kiekis dirvožemyje (1 lentelė). 1 lentelė Lietuvos regionų užterštumas sunkiaisiais metalais

Regionas Vidutiniai kiekiai (mg/kg dirvožemio)

Cr Cd Pb Ni Cu Zn Fe

Vakarų Lietuva 10,2 0,48 14,1 9,4 5,3 37,2 7331

Vidurio Lietuva 11,4 0,63 13,7 10,9 7,0 31,0 7754

Rytų Lietuva 7,9 0,49 10,9 7,4 5,0 23,5 5687

Lentelėje nurodytos sunkiųjų metalų koncentracijos neviršija dirvožemio DLK (didžiausio leistino kiekio). Minėtų metalų kiekiai gilesniuose dirvožemio sluoksniuose, t.y. 20–40, 40–60 cm gylyje, mažai skiriasi nuo jų kiekio paviršiniame dirvožemio sluoksnyje [1]. Bet Lietuvoje kasmet vis didėja sunaudotų trąšų kiekis, o mineralinėse trąšose yra daug sunkiųjų metalų. Pavyzdžiui, Kėdainių chemijos gamyklos gaminamame superfosfate kadmio yra 2,75, švino – 14,5, chromo – 7,5, nikelio – 12,5, vario – 26,2, cinko – 18,2, mangano – 130 mg/kg. Laikantis vidutinių tręšimo normų, kasmet 1 kg dirvožemio papildomai užteršiame 1,8 g kadmio, iki 3,2 g chromo, 10,3 g švino, 8,5 g nikelio, 8,7 g vario, 10,2 g cinko, iki 42,3 g mangano. Nors tai nėra dideli kiekiai, tačiau dirvožemyje jie kaupiasi, todėl jie yra pavojingi ir gyvajai gamtai, ir žmogui [1].

Sunkiųjų metalų poveikis žmogaus organizmui

Gyvsidabrio poveikis žmogaus organizmui

Gyvsidabriu apsinuodijama, kai patalpų oras užteršiamas jo garais. Dažniausiai taip atsitinka metalui išsiliejus ant grindų, garuojant iš atvirų indų, sandėliuojant sudužusias neonines lempas ir kt. Galima apsinuodyti net nuo vieno sudužusio medicininio termometro. Patekęs per burną, gyvsidabris yra praktiškai nekenksmingas, išsiskiria su išmatomis. Patekęs pro kvėpavimo takus, jis gali susikaupti parenchiminiuose organuose, smegenyse ir kauluose. Išsiskiria lėtai su šlapimu, seilėmis, prakaitu, motinos pienu.

Gyvsidabrio toksinis veikimas priklauso nuo baltymų sulfhidrilinių grupių (SH) blokavimo, kuris sutrikdo fermentų veiklą. Fermentų inaktyvavimas sukelia įvairų organizmo sistemų, pirmiausia centrinės nervų sistemos, pažeidimus. Gyvsidabris yra protoplazmos nuodas, padidina nervinių ląstelių dirglumą, dėl to jos greitai išsenka [1]. Ūminių apsinuodijimų pasitaiko labai retai (avarijų metu), kai gyvsidabrio garų koncentracija ore 10 – 15 kartų viršija maksimaliai leistiną (0,01 mg/m3). Ūminiai apsinuodijus, atsiranda virškinimo trakto ir inkstų pažeidimas. Ligonis burnoje jaučia metalo skonį, pykina, vemia, būna stiprūs deginantys gerklės, stemplės ir skrandžio skausmai, spazminis skausmingas kosulys. Ligoniai viduriuoja, išmatose gali būti kraujo, atsiranda skausmingi tenezmai, išsivysto ulcerozinis enterokolitas. Po kelių dienų išryškėja ulterozinis stomatitas, ant dantenų kraštų atsiranda melsvai juoda juostelė. Gali vystytis ūminė toksinė neuropatija, “sublimacinis inkstas”, oligurija ir nurija. Išryškėja nervų sistemos pakenkimas: rankų tremoras, rijimo, kalbos, regėjimo ir klausos sutrikimai, padidėja reflektorinis jaudrumas [1-3]. Kur kas dažniau pasitaiko lėtiniai apsinuodijimai. Lėtinė intoksikacija vystosi tada, kai keletą mėnesių ar metų labai mažos gyvsidabrio koncentracijos patenka į organizmą. Lėtinės intoksikacijos metu vyrauja neurologinė simptomatika. Pradinė ligos stadija vadinama mikromerkurializmu. Jai būdingi funkciniai nervų sistemos sutrikimai ir astenovegetacinis sindromas. Ligoniai skundžiasi galvos skausmais ir svaigimu, bendru silpnumu, atminties susilpnėjimu, nemiga, nervingumu, depresija. Neretai išryškėja vegetacinių centrų, smegenėlių ir smegenų žievės pažeidimai, dėl kurių išsivysto smulkus pirštų tremoras ir liguistas dirglumas – “merkurinis eretizmas”. Jam būdingas padidintas dirglumas, psichinis ir nervinis silpnumas, nepasitikėjimas savimi. Ligoniai nesugeba susikoncentruoti, silpnėja jų atmintis, kartais atsiranda haliucinacijos. Dėl organinio smegenų pažeidimo gali būti merkurinė encefalopatija. Sulėtėja vegetacinės reakcijos, dėl to greitai parausta veidas, būna labilus pulsas, svyruoja kraujospūdis, vystosi hiperhidrozė, išryškėja raudonas dermografizmas, skydliaukės hiperfunkcija, sutrinka menstruacinis ciklas. Dažnai šie reiškiniai palaikomi neurastenija, isterija arba kita neuroze, nepagalvojama apie merkurializmą [1].

Vėlesnėse lėtinės intoksikacijos stadijose sustiprėja aukščiau nurodyti klinikiniai požymiai. Būdinga ryškus merkurinis erotizmas ir pastovus pirštų tremoras. Būna įvairaus laipsnio stomatitas, dantenų kraštuose, kaip ir apsinuodijus švinu, kartais atsiranda melsvai violetinės juostelės. Ligonis skundžiasi dispepsiniais reiškiniais, nes vystosi enterokolitas, sutrinka inkstų funkcija. Sumažėja diurezė, šlapime randama baltymo, eritrocitų, gyvsidabrio. Sunkiausia intoksikacijos forma būna tada, kai centrinės nervų sistemos pokyčiai įgauna stabilų pobūdį ir išsivysto toksinė gyvsidabrio encefalopatija su ryškiu merkuriniu erotizmu, generalizuotu tremoru. Tada ligonis nesugeba atlikti jokio
fizinio ar protinio darbo. Ši apsinuodijimo stadija mūsų šalyje nepasitaiko. Lėtinė intoksikacija gyvsidabriu nustatoma remiantis anamneze, higieninių darbo sąlygų tyrimais, klinikiniu vaizdu ir šlapime randamu gyvsidabriu. Apsinuodijimų gyvsidabriu profilaktiškai svarbu griežtai laikytis darbo saugumo reikalavimų. Dirbti su gyvsidabriu leidžiama tik specialiai įrengtose patalpose, kurių sienos ir lubos nudažytos aliejiniais dažais, o grindys ir darbo stalai yra be plyšių, padengti linoleumu, užlenkiant jį prie sienų. Išliejus gyvsidabrį, būtina jį kruopščiai surinkti, nes jis patenka į įvarius plyšius, įsigeria į medieną, betoną, patalpų tinką ir kt. Svarbu kruopščiai išvalyti patalpas ir periodiškai atlikti demerkurizaciją, patalpas plaunant geležies trichloridu (FeCl3). Visos manipuliacijos su gyvsidabriu turi būti atliekamos traukos spintose, kuriose oro judėjimo greitis turi būti ne mažesnis kaip 1 m/s. Būtina periodiškai kontroliuosti patalpų oro užteršimą gyvsidabriu, kuris turi būti ne didesnis kaip 0,01 mg/m3 [1]. Ankstyvam intoksikacijos išaiškinimui svarbu periodiškai tikrinti darbuotojų sveikatą, kontroliuoti gyvsidabrio kiekį šlapime. Periodinių patikrinimų metu turi dalyvauti neuropatologas, terapeutas, stomatologas. Dirbti su gyvsidabriu kontraidikuotina asmenims, sergantiems funkciniais nervų sistemos sutrikimais, organinėmis nervų sistemos ligomis, psichinėmis ligomis, epilepsija, opalige, lėtiniu kolitu, lėtinėmis kepenų ir inkstų ligomis, glaukoma ir kt.

Chromas (Cr) ir jo junginiai

Chromo ir jo junginių poveikis žmogaus organizmui

Chromo junginiai patenka į organizmą pro kvėpavimo takus ir odą, kaupiasi kepenyse, inkstuose ir endokrininėse liaukose. Išsiskiria iš organizmo su tulžimi ir šlapimu. Apsinuodijimo simptomatika priklauso nuo į organizmą patekusio chromo kiekio. Lengvai apsinuodijus, sudirginama viršutinių kvėpavimo takų gleivinė (sloga, čiaudulys, perštėjimas gerklėje, nosiaryklėje, sausas kosulys ir kt.). Veikiant didesnėms chromo koncentracijoms, prie minėtų simptomų prisideda kraujavimas iš nosies, kvėpavimo takų gleivinėse atsiranda opelės, gali išopėti ir prakiurti nosies pertvara. Chromo junginiai, veikdami odą, gali sukelti dermatitą, odos išopėjimus. Dėl odos sensibilizacijos chromui gali išsivystyti egzema. Šalia specifinio poveikio odai ir gleivinėms, chromo junginiai pasižymi ir bendru toksiniu poveikiu. Dažnai pažeidžiamas virškinimo traktas (gastritai, opaligė), inkstai (nefrozė) ir kvėpavimo organai (plaučių uždegimas, bronchinė astma, pneumosklerozė, plaučių vėžys) [1]. Profilaktikai svarbu, kad prie chromavimo vonių būtų tinkamai įrengta efektyvi vietinė ištraukiamoji ir bendra ventiliacija, darbininkai turi dėvėti specdrabužius, gumines pirštines, respiratorius. Rankų odos apsaugai naudojamos specialios pastos, po darbo jos nuplaunamos 5% natrio tiosulfato tirpalu. Galvaninių cechų oro užteršimo chromo anhidridu sumažinimui į elektrolitą pridedama sulfofluorido (C8HF15O3S) arba chromino, kuris neleidžia pastarajam garuoti. Kontraindikacijos darbui su chromu yra viršutinių kvėpavimo takų ligos, nosies pertvaros iškrypimas, plaučių tuberkuliozė, bronchinė astma, egzema. Chromo anhidrido, chromatų ir bichromatų leistina koncentracija darbo patalpų ore – 0,01 mg/m3 [1].

Manganas (Mn)

Mangano poveikis žmogaus organizmui

Manganas į organizmą patenka inhaliaciniu keliu, įkvepiant jo dulkių ir aerozolių. Patekęs į organizmą, manganas susijungia į nepatvarų kompleksą su baltymais. Deponuojasi kauluose, plaučiuose, kepenyse, inkstuose, blužnyje. Pasišalina iš organizmo su tulžimi, šlapimu. Apsinuodijimai manganu būna tik lėtiniai. Manganas labiausiai pažeidžia nervų sistemą. Apsinuodijimo pradžioje nusiskundimai būna astenovegetacinio sindromo pobūdžio: bendri negalavimai, silpnumas, greitas nuovargis, atminties susilpnėjimas, galvos skausmai, miego sutrikimai, impotencija, hiperhidrozė ir kt. Ligonis prislopintas, niekuo nesidomi, emocijos vangios, intelektas sutrikęs, gali sutrikti ir psichika. Būna priverstinio nevalingo juoko arba verksmo priepuoliai, veidas be mimikos (“mangano kaukė”), kūno judesiai nerangūs. Vėliau pradeda drebėti rankos, sutrinka kalba, padidėja raumenų tonusas, judesiai pasidaro sukaustyti, sutrinka eisena, ligonis eina palinkęs į priekį, remdamasis pirštų galais (gaidžio eisena), nepastovi Rombergo pozoje. Šie simptomai primena Parkinsono ligą, todėl vadinami mangano parkinsonizmu [1]. Paliečiamos ir kitos organizmo sistemos. Netenkama apetito, vargina seilėtekis, pykinimas, rėmuo, išsivysto vidutinio sunkumo hepatitas. Neretai padidėja skydliaukė, atsiranda tireotoksikozės požymių, pulsas padažnėja, sumažėja arterinis kraujospūdis, pakinta morfologinis kraujo vaizdas. Plaučiuose gali būti pneumokoniozės tipo pakitimų (manganokoniozė) [2]. Svarbu apsinuodijimą anksti diagnozuoti, nes pradinės ligos stadijos simptomai paprastai praeina nutraukus kontaktą su manganu ir pritaikius tinkamas gydymo ir reabilitacijos priemones. Apsinuodijimų manganu profilaktikai svarbu mechanizuoti ir automatizuoti mangano rūdos malimo, sijojimo, lydymo darbus, tobulinti technologinį procesą. Elektrinio suvirinimo darbai turi būti vykdomu naudojant efektyvią ventiliacinę sistemą, dirbantysis turi
veido ir akių apsauginiu skydu, dėvėti specdrabužius, laikytis asmens higienos. Svarbu atlikti išankstinius ir periodinius darbuotojų sveikatos tikrinimus. Atsiradus kontraindikacijų darbui su manganu, darbą reikia keisti. Kontraindikuotina dirbti su manganu sergant organinėmis nervų sistemos, inkstų, kepenų ligomis, sergant tuberkulioze, lėtinėmis plaučių ligomis, nėščioms ir maitinančioms moterims. Maksimaliai leidžiama mangano koncentracija darbo patalpų ore – 0,3 mg/m3 [1].

Molibdenas (Mo)

Molibdeno poveikis žmogaus organizmui

Neskaitant to, jog molibdenas užima gana svarbią vietą gyvūnų audiniuose, jo biologinis vaidmuo iki šiol neišsiaiškintas. Kaip sako A. O. Voinard‘as, iki šiol nežinomi molibdeno neužtektinumo simptomai nei pas gyvūnus, nei pas žmogų. Tačiau molibdeno perteklius maiste raguotiesiems gyvuliams sukelia specifinį vidurių paleidimą, kurį seka kiti toksikozės simptomai – kailio sugrubėjimas, primelžio sumažėjimas – ir kiti, privedantys gyvulį prie mirties. A. O. Voinard‘as pateikia hipotezę, jog kai kurie molibdeno junginiai pagreitina matymo purpuro regeneraciją. Daug labiau nei jo biologinė reikšmė, išnagrinėta molibdeno toksikologija. Yra eksperimentiškai išsiaiškinta, jog molibdenas ir jo junginiai sukelia labai išreikštą blogą poveikį organizmui. Didžioji dalis tyrimų buvo skirtų išsiaiškinti molibdeno druskų poveikį organizmui įvedant jas su maistu. Kaip, pavyzdžiui, parode italų mokslininkas Kastelino, įvedimas į triušių maistą po 0,1g molibdeno iššaukdavo pas juos diarėją, o po dviejų mėnesių eksperimento gyvūnai mirdavo. Egzistuoja labai nedaug literatūros, aprašančios molibdeno poveikį žmonių, dirbančių atitinkamoje pramonėje, organizmui. Yra duomenų, kad pagrindinis molibdeno poveikis žmogui, dirbančiam su pačiu metalu arba jo junginiais, vyksta per kvėpavimo takus metalo aerozoliui patekus į orą. Tyrimai parodė, kad apie 5-7% visų darbininkų, dirbančių pramonėje, kur naudojamas molibdenas turi su profesija susijusį plaučių susirgimą – pnevmokoniozę (kraujo išsiliejimas iš plaučių kapiliarų, skausmai krūtinėje, kosulys, apsunkintas kvėpavimas, sausi karkalai plaučiuose). Literatūroje aprašyti keletas atvejų, kai moterys, dirbančios su molibdeno viela [3, 6] turėjo melsvą rankų atspalvį. Tai galima paaiškinti molibdeno oksidacija ir molibdeno druskų susidarymu. Šios druskos lengvai absorbuojamos gyvaisiais audiniais ir dažo juos. Taip pat aprašyti inkstų skausmų ir baltymo atsiradimo šlapime atvejai pas darbuotojus, kurie dirbo su molibdenu ir jo junginiais.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1836 žodžiai iš 5201 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.