Sunkiosios atletikos raida
5 (100%) 1 vote

Sunkiosios atletikos raida

Turinys

1. Įvadas

2. Sunkioji atletika ikirevoliucinėje Rusijoje

3. Sunkioji atletika Tarybų Sąjungoje

4. Sunkioji atletika Lietuvoje

5. Literatūros sąrašas

Įvadas

Visų pasaulio tautų tautosakoje rasime mitų, legendų apie stipruolių žygdarbius. Stipruolius dievindavo, nes jie dažniausiai būdavo tėvynės gynėjai, pavyzdys auklėjant jaunąją tautą.

Pratimai su svoriais buvo žinomi senovėje, jais ugdydavo jėgą. Tada ir atsirado terminas atletizmas. Senovės graikai jėgai ugdyti naudojo halteresus, panašius į dabartinius hantelius. Pirmieji propaguoti atletizmą pradėjo senovės graikų gydytojai. Įžymusis Galenas darbuose apie mediciną aprašė pratimus su hanteliais raumenis stiprinti, aiškino, kad tokie pratimai padeda geriau ir ilgiau išsaugoti sveikatą. Graikų kalbos žodis athletikos reiškia gimnastiką, mankštą, kuriai atlikti reikia jėgos. Ilgą laiką sunkiąja atletika buvo vadinamos kelios sporto šakos: sunkumų kilnojimas, boksas, imtynės. Dabartinę reikšmę sunkioji atletika kaip sporto šaka įgavo mūsų amžiaus viduryje.

Žymiausias (ne mitologinis kaip Heraklis) Senovės Graikijos stipruolis buvo galingasis atletas Milonas, olimpinėse žaidynėse laimėjęs net šešis palmių vainikus. Senovės Graikijos atletizmo kultūrą vėliau paveldėjo romėnai. Jėgos kultas ilgą laiką viešpatavo Koliziejaus arenoje. Čia į mirtiną kovą stodavo gladiatoriai, pasirodydavo įžymūs artistai stipruoliai: Atanatas, Rusticelis, Fuvijus, Silvijus ir kiti.

Žlugus Senovės Romos imperijai, susidomėjimas atletizmu ėmė po truputį mažėti. Kryptingo jėgos ugdymo naują žmonės vėl prisiminė Renesanso epochoje.

XIV – XV a. Anglijos kareiviai skirdavo daug laiko jėgos ypatybių ugdymui. Tam jie naudodavo įvairius svarsčius, akmenis, geležines sijas ir kitokius daiktus. Ypač jėgą vertino škotai. Kiekvienas jaunas škotas turėjo pakelti ne mažiau kaip 100 kilogramų sveriantį akmenį ir uždėti ant kito akmens. Tik tada jaunuolį pripažindavo vyru ir leisdavo jam nešioti kepurę. Valdant karalienei Elžbietai (XVI a. pabaiga), jauniems anglams, užuot šokus ir tuščiai pramogavus, buvo rekomenduojami pratimai su svarsčiais.

Laikui bėgant atletizmas tapo populiarus Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Olandijoje, Danijoje, JAV, Kanadoje , Australijoje ir kitose šalyse.

XIX a. pabaigoje ėmė ryškėti dvi atletizmo kryptys – sportinis atletizmas ir kultūrizmas. Žymiausi sportinio atletizmo propaguotojai susižavėjo rekordais, mažiau dėmesio ėmė skirti kūno estetiniam grožiui. Kultūrizmo šalininkų tikslas – formuoti gražų, proporcingai išvystytą raumeningą kūną.

Kultūrizmo pradininku galima laikyti vokietį Eugenijų Sandovą (1867 – 1925), praėjusio šimtmečio pabaigoje sukūrusį pratimų su hanteliais ir espanderiais sistemą. Vėliau kultūrizmas tapo populiarus JAV ir kitose kapitalistinėse šalyse. Nuo 1939 metų JAV pradėta rengti kultūrizmo varžybas.

Ilgainiui jėgos atletizmo atstovų varžybos it treniruočių metodika virto sunkiosios atletikos sportu. Sukūrus varžybų taisykles, pradėta rengti stipruolių konkursus. Pirmosios oficialios stipruolių varžybos įvyko 1892 m. sausio 19 Londone. Kanadietis L. Siras ir Anglijoje gyvenęs vokietis E. Sandovas galynėjosi su svoriais – stipresniojo laukė pasaulio čempiono titulas. Nugalėjo 160 kg svėręs L. Siras.

Sunkioji atletika įtraukiama ir į pirmųjų olimpinių žaidynių programą. 1896 m. vasarą Atėnuose aukso medalį iškovojo danas V. Jensenas. Tais pačiais metais Roterdame įvyko pirmasis Europos stipruolių čempionatas absoliučiam čempionui išsiaiškinti. Juo tapo bavarietis H. Bekas, abiem rankomis išspaudęs 130 kg ir išstūmęs 135 kg.

Iki 1913 m. Europos čempionatus rengė sporto laikraščių redakcijos, tarptautinių parodų administracijos arba turgų komitetai. Vėliau čempionatų organizavimu ėmė rūpintis pasaulinė sunkiosios atletikos sąjunga, o nuo 1920 metų – tarptautinė sunkiosios atletikos federacija. 1969 metais įkuriama Europos sunkiosios atletikos federacija.

Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo įvyko šešerios Europos pirmenybės. Nuo 1947 m. Europos pirmenybės rengiamos kasmet (išskyrus 1948, 1952 ir 1967 metus).

Surengti sunkiosios atletikos čempionatus bandyta XIX a. pabaigoje Anglijoje, vėliau – Šiaurės Amerikoje. 1892 m. sausio 19 –ąją Londono “Akvariumo” teatre vieno laikraščio redakcija surengė stipruolių mačą pasaulio čempionui išsiaiškinti. 1893 metų liepos mėnesį Niujorko “Policijos laikraštis” pakvietė į pasaulinį konkursą grupę cirko artistų iš Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Australijos, Amerikos. Laimėjo amerikietis D. Kenedis, kuris, pirštais suėmęs 546,5 kg sveriančios plieninės sijos žiedą, pakėlė ją virš kelių ir ištiesė liemenį.

1898 metais Austrijos sunkiosios atletikos sąjunga Vienoje surengė pasaulio sunkiosios atletikos mėgėjų čempionatą. Jame pirmą kartą įteiktas medalis su pasaulio čempiono juosta, prizininkai apdovanoti garbės raštais. Nugalėtoju tapo austras V. Tiurkas (devinkovėje). Specialistai šį čempionatą laiko pirmuoju sunkiosios atletikos čempionatu.

Pirmojo pasaulinio karo metais pasaulio sunkiosios atletikos
sąjunga iširo. Tik po karo, 1920 metais, prancūzų iniciatyva įkuriama tarptautinė sunkiosios atletikos federacija. Tarp dviejų pasaulinių karų ji surengė 5 pasaulio čempionatus, 5 olimpines žaidynes ir 6 Europos čempionatus.

Pasaulinėse ir kitose varžybose dalyvių svorio kategorijos keitėsi keletą kartų. Ilgą laiką svorio kategorijų apskritai nebuvo. Nuo 1905 metų įvestos trys svorio kategorijos: lengvas svoris – iki 70 kg, vidutinis – 70 – 80 kg, sunkus – daugiau kaip 80 kg. Nuo 1910 metų įvesta ketvirtoji svorio kategorija – puslengvis (“plunksnos”) svoris (iki 60 kg). 1913 metais įvedama dar viena svorio kategorija – pusvidutinis svoris – iki 72.5 kg (nuo 1914 m. – iki 75 kg). Iki 1951 metų ji vadinama vidutiniu svoriu, nuo 1951 metų iki šiol – pusvidutiniu svoriu. 1947 metais įvedama šeštoji svorio kategorija – lengviausias svoris – iki 56 kg, 1951-aisiais – septintoji – pussunkis svoris – 82,5 – 90 kg. 1969 metais pasaulio ir Europos čempionate įvedamos dar dvi svorio kategorijos: visų lengviausias – iki 52 kg ir I sunkaus svorio – nuo 90 iki 110 kg. 1977 metais sudaroma dar viena, jau dešimtoji svorio kategorija – antrasis pussunkis svoris (90 – 100 kg).

Istoriškai kito ir čempionatų programos. Iki 1920 metų atletai atlikdavo spaudimo ir stūmimo pratimus abiem rankomis. Vėliau varžybų programoje beveik dešimt metų buvo penkiakovė: štangos spaudimas, rovimas, stūmimas viena ranka, stūmimas abiem rankomis ir rovimas.

1928 metų olimpinėse žaidynėse pratimai viena ranka panaikinami. Programoje lieka trikovė abiem rankomis, nors rekordai, pasiekti keliant štangą viena ranka, registruojami iki 1950 metų.

1928 – 1973 metais nugalėtojus čempionatuose sustatydavo trikovėje. Tik 1972 metais po ilgų debatų tarptautinė sunkiosios atletikos federacija panaikino štangos spaudimą.

1920 metais priimamas vienas standartinis visoms varžyboms prietaisas – štanga su surenkamais įvairaus svorio skridiniais ir plonu besisukančiu virbalu. 1960 metais švedų firma “Eleiko” pagalima pirmą štangą guma aptrauktais skridiniais.

Varžybos taisyklės keitėsi mažai. Iki 1920 metų teisėjus varžybų dalyviai rinkdavo atviru balsavimu. Nuo 1930 metų savo sprendimą teisėjai pareikšdavo rankos pakėlimu. Po kelerių metų pradėta naudotis skirtingų spalvų vėliavėlėmis (baltą – kai bandymas sėkmingas, raudoną – kai nesėkmingas). Nuo 1940 metų vėliavėlės pakeistos elektrine šviesos signalizacija ( spalvų reikšmė tokia pati kaip ir vėliavėlių). Nuo 1974 metų visas svarbias varžybas aptarnauja tarybinių specialistų pagaminta elektroninė teisėjavimo aparatūra.

Sunkioji atletika ikirevoliucinėje Rusijoje

Reguliarių pratybų su svoriais reikšmę jėgai ugdyti pirmasis Rusijoje įvertino gydytojas Vladislovas Krajevskis (1841 – 1901). Sunkiosios atletikos gimimu Rusijoje laikoma 1885 metų rugpjūčio 10-oji (pagal seną kalendorių). Tą dieną Peterburge, V. Krajevskio bute, vienas cirkininkas demonstravo jėgos pratimus. Po to buvo nutarta suburti sunkiosios atletikos mėgėjų ratelį. Jo vadovu išrenkamas V. Krajevskis. Ratelio nariai (daugiausia gydytojai, architektai, dailininkai) vėliau tapo profesionaliais, populiarino sunkiąją atletiką. Vėliau panašūs reteliai atsirado Maskvoje, Kijeve, Ufoje. V. Krajevskis palaikė ryšius su jais, keitėsi darbo patirtimi.

1897 metais įkuriama Peterburgo sunkiosios atletikos sąjunga. Tais pačiais metais ji surengia pirmąjį Rusijos sunkiosios atletikos čempionatą. Jame dalyvavo tik 7 atletai. Čempionatą laimėjo G. Mejeris. 1898 metais įvyko antrasis Rusijos sunkiosios atletikos čempionatas. Jį laimėjo G. Gakenšmitas. Rusų stipruoliai pirmą kartą dalyvavo 1989 metais Vienoje įvykusiame pasauliniame stipruolių konkurse. Čia G. Gakenšmitas laimėjo III, o G. Mejeris – IV vietą. Kitais metais žymių laimėjimų pasiekė S. Jelisejevas, 1899 ir 1900 metais tapęs Rusijos čempionu.

1899 metais Italijos sunkiosios atletikos sporto kūrėjas L. Mončitelis ir laikraščio “Dello sport” redakcija suorganizavo jubiliejinį Milano imtynininkų turnyrą. Jame dalyvavo vokiečiai, prancūzai, šveicarai, ispanai, austrai. Turnyro pabaigoje organizatoriai surengė svorių kėlimo konkursą, kurį laimėjo rusų stipruolis S. Jelisejevas. Būdamas lengviausias iš visų dalyvių (svėrė 92,5 kg), jis viena ranka išstūmė 86,8 kg, abiem rankomis – 143,3 kg, abiem rankomis išspaudė 116,7 kg svorio štangą.

Tuo metu labai populiarus buvo ir kitas rusų stipruolis P. Krilovas jis pasiekė tikrai daugelį stulbinančių rezultatų: viena ranka išspaudė 114,6 kg štangą, o 32 kg svarstį kaire ranka išspaudė net 86 kartus iš eilės.

Nuo 1897 metų rusų sunkiaatlečiai pradėjo reguliariai rengti šalies čempionatus. Tuo metu pasikeitė treniruočių metodika. Europoje buvo taikomos dvi pratimų atlikimo sistemos: vokiečių ir prancūzų. Pagal vokiečių sistemą atletai štangą keldavo sustodami keliose padėtyse: pirmiausia, suėmęs rankomis štangos virbalą, atletas lėtai tiesdavosi ir pasidėdavo štangą ant šlaunų, po to viena ranka pakeldavo aukštyn kairę arba dešinę štangos pusę iki peties ir kita ranka, ridendamas štangą pilvu, bandydavo ją užkelti ant krūtinės. Spaudimą atletai atlikdavo lėtai, atlošdami
atgal ir sulenkdami kojas per kelio sąnarį.

Temperamentingi prancūzai štangą ant krūtinės užsikeldavo vienu judesiu nesustodami. Keliant štangą, virbalu liesti šlaunis ir pilvą buvo negalima.

Tarp šių dviejų sistemų šalininkų kurį laiką vyko atkakli kova. Tačiau prancūzų sistema kasmet įgydavo vis daugiau šalininkų: varžybų dalyviui, kuris keldamas štangą griežtai laikydavosi šios sistemos taisyklių, prie galutinio rezultato pridėdavo 10 proc. pakelto svorio.

1912 metų gruodžio 31-ąją į Peterburgą atvykę įvairių Rusijos miestų sunkiosios atletikos ratelių atstovai nusprendė įkurti Visos Rusijos sunkiaatlečių sąjungą. Jos pirmininku išrenkamas Peterburgo atletų atstovas L. Čaplinskis. 1913 metų vasarą Visos Rusijos sunkiaatlečių sąjunga priimama į Pasaulinę sunkiosios atletikos mėgėjų sąjungą, o L. Čaplinskis išrenkamas jos vykdomojo biuro sekretoriumi. 1913 metų pasaulio čempionate du rusų atletai P. Herudzinskis ir J. Krauzė iškovojo prizines vietas.

Svarbų vaidmenį plėtojant sunkiąją atletiką suvaidino žurnalai “Rusų sportas” ir “Herkulesas”, kurių sunkiosios atletikos skyriams vadovavo L. Čaplinskis ir I. Lebedevas. Jie spausdindavo metodinius straipsnius, atletų biografijas, informaciją apie varžybas Rusijoje ir užsienyje, rekordų lenteles, medicinines rekomendacijas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1651 žodžiai iš 5408 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.