Suomija
5 (100%) 1 vote

Suomija

BENDRAISuomija – viena iš Fenoskandijos šalių. Jos pietinius krantus skalauja Suomijos, o vakarinius – Botnijos įlankos vandenys. Plotu Suomija didesnė už Italiją ar Didžiąją Britaniją ir maždaug 5 kartus — už Lietuvą; ¼ jos ploto yra už Šiaurės poliaračio.

Suomija – miškų ir ežerų, baltųjų naktų (vasarą) bei šiaurės pašvaisčių (žiemą) kraštas.

Naudota literatūra: V. Januškis „Europa“ 1998m.

ISTORINĖ PRAEITIS

Mūsų eros pradžioje suomiai gyveno į pietryčius nuo Pabaltijo kraštų, netoli lietuvių ir latvių protėvių. Per didįjį tautų kraustymąsi jie apie VIII a. baigė keltis į dabartines Suomijos žemes. Atsikrausčius suomiams, tuolaikiniai krašto gyventojai, lapiai pasitraukė toliau į šiaurę. Pagoniškaisiais laikais tikrieji suomiai (suomalaiset) gyveno pajūryje ir paupiuose pietvakarinėje Suomijoje. Tavastai (hämäläiset) gyveno aplink suomius. Karelai (karjalaiset) gyveno sąsmaukoje tarp Suomių įlankos ir Ladogos ežero ir žemėse į šiaurę nuo šio ežero. Kvenai (kainulaiset) buvo nusistūmę į rytinę ir vidurinę Pohjanmalą (Österbotteną). Platūs nepereinami miškų plotai skyrė šių genčių gyvenamąsias vietas nuo viena kitos. Žmonės negyveno visoje vidurinėje ir šiaurinėje Suomijos dalyje, todėl vakarinės gentys skyrėsi nuo rytinių. Pirmoji bendravo su vakariniais kaimynais, o antroji – su rytiniais. Švedijos ir Naugardo varžymasis dėl Suomijos XII-XIII a. pasireiškė ir dėl krikščionybės įvedimo. Pirmasis žinomas kryžiaus žygis buvo atliktas švedų karaliaus šv. Eriko į pietvakarių Suomiją apie 1150m.. Vėliau tris karo kryžiaus žygius vykdė danai, bet nesėkmingai. Galutinai krikščionybę įvedė švedai (Birger Jarlas, Torkelas Knuttsonas), kurie tuo pačiu ir politiškai pajungė Suomiją. Ilgai užsitęsusi kova tarp Švedijos ir Naugardo baigėsi Nöteborgo taika 1323m., pagal kurią siena buvo nuvesta nuo Systerbäck šiaurės vakarų kryptimi skersai visą kraštą ligi Pattijoki prie Botnijos įlankos. Užkariavusi Švedija ėmė Suomiją stiprinti pastatydama pilių, kurios sudarė ir administracinius centrus. Tačiau švedų administracija nebuvo žiauri, vietos žmonės dalyvavo krašto valdyme ir turėjo tas pačias teises, kaip ir Švedijos gyventojai. Nuo karaliaus Magnuso Erikssono (1319-1374m.) laikų šalis buvo laikoma atskiru administraciniu ir tautiniu vienetu, pavadintu Suomija pagal tikrųjų suomių sritį, kuri kultūriškai buvo pažengusi ir kuriai priklausė Turku (Åbo) miestas su vyskupija ir pilimi. Pavadinimas „Österlandas“, kaip kad buvo vadinamos visos suomių genčių sritys, pranyko, ir, veikiant švedų įstatymams ir krikščioniškiems papročiams, skirtumai tarp jų išnyko. Gustavo Vazos metu Suomijoje atsirado ir Liuterio mokslas, kuris jau 1523m. buvo pradėtas skelbti. Jį įvedė vyskupas M. Agricola. Įsigalėjo suomių didikai, kuriems buvo perleista redukuota bažnyčios žemė . Daugelis jų užėmė aukštus postus ir Švedijoje. . Po to, kai Gustavas Vaza paskyrė savo mylimiausiąjį sūnų, Joną, Suomijos kunigaikščiu, 1556m. Suomija pakelta į kunigaikštiją. Šis vedė Žygimanto Augusto seserį Kotryną ir, susijungęs su Lietuvos-Lenkijos karaliumi, mėgino sukurti suomių – pabaltiečių valstybę vadovaujamą švedų. Paskui, tapęs Švedijos karaliumi (Jonas III), 1581m. jis Suomijai suteikė didžiosios kunigaikštystės titulą, kad rusų didžiojo kunigaikščio akyse pabrėžtų krašto svarbumą. XVII a. Gustavo II Adolfo ir Kristinos laikais centralizuojant Suomijos administraciją, šalis dar labiau priartėjo prie Švedijos. Žymesnieji didikai persikėlė gyventi į Švediją, kiti likę suomių didikai ir miestiečiai po truputį pradėjo perimti švedų kultūrą. Generalgubernatorius Per Brahe (1637-40m., 1648-51m.) įvedė svarbių reformų. Jo iniciatyva 1640m. įkurta Turku akademija. 1642m. pasirodė visas Šventasis Raštas suomiškai. Buvo pradėta domėtis suomių kalba, tautosaka bei senove. Tačiau tuo metu Suomiją ištiko daug nelaimių. Javams neužderėjus, 1695-97m. atėjo badmetis, o vėliau prasidėjo Didysis Šiaurės karas. Armfeltui pralaimėjus 1714m., šalis pateko rusų valdžion ir joje išbuvo ligi 1721m.. Uusikaupunki (Nystado) sutartimi 1721m., Švedija atsiėmė Suomiją, bet neteko pietryčių Karelijos su Viipuri miestu. Sudarant Turku taikos sutartį 1743m., vakarinė Karelija atiteko Rusijai. Dėl to susvyravo pasitikėjimas Švedija. Henrik Gabriel Porthan (1739m.-1804m.) ėmėsi įrodyti, kad suomių tauta savo kilme, kalba ir istorine raida yra visai nepanaši į švedų. 1770m. buvo įkurta literatūrinė draugija „Aurora“, 1771m. pradėjusi leisti pirmąjį krašto laikraštį švediškai. Šios šviečiamojo laikotarpio kultūrinės pastangos ugdė gana patriotiškai suomiškai nusiteikusį aukštąjį luomą kalbantį švediškai. Pirmieji suomių nepriklausomybės siekimai pasireiškė Anjalos sagoje, bet juos vėl nustelbė patekimas į Rusijos valdžią.

Į Rusijos valdžią Suomija pateko1808m., rusų armijai įsiveržus į kraštą. Suomiai, palikti vieni beveik be jokios švedų pagalbos, gynėsi narsiai, bet negalėjo nuo rusų apsiginti. Landtage Porvoo (Bårga) mieste caras Aleksandras I suvažiavusiems luomams 1809m. iškilmingai prižadėjo, kad jis, kaip didysis Suomijos kunigaikštis, valdys kraštą kaip autonomišką kunigaikštiją
pagal švedų laikų galiojančius įstatymus. Aukščiausioji valdžia ir įstatymų priežiūra buvo pavesta tarybai, nuo 1816m. pervadintai senatu. Caro skiriamas generalgubernatorius kartu buvo ir senato pirmininkas. Gustavo Mauritzo Armfelto pastangomis 1811m. Suomijai buvo grąžinti 1721m. ir 1743m. įstatymai. Švedų laikų tradicijoms, kurios ypač reiškėsi Turku mieste, susilpninti 1812m. Suomijos sostinė buvo perkelta į Helsinkį. Po gaisro 1827m. į Helsinkį perkelta ir akademija. 1830-40m. tarp ūkininkų prasiveržė gaivalingas sąjūdis, vadovaujamas pamokslininko Paavo Ruotsalainen. Ėmė ryškiau žiebtis ir tautinis sąjūdis, kurį skelbė Adolph Ivar Arwidsson savo laikraštyje „Åbo morgonblad“, kol reakcingoji biurokratija jo neuždarė. 1831m. įsteigta Suomijos literatūrinė draugija. E. Lönnrotas tautiniu suomių Kalevalos epu 1835m. padėjo kertinį akmenį būsimajai suomių kultūrai. Filosofas Johan Vilhelm Snellman laikraštyje „Saima“ (1844-46m.) atnaujino Arwidssono pradėtą tautinio atgimimo darbą. Rusai pradžioje nesipriešino tokiam tautiniam sąjūdžiui, norėdami nustelbti Švedijos daromą įtaką. Rusams imantis prievartos, suomiai vėl ėmė linkti į skandinavybę. Naujasis caras Aleksandras II mėgino Suomijai pataikauti: 1863m. sušauktas landtagas, kuriame buvo pažadėta, jog per 20 metų suomių kalba bus lygiateisė švedų teismuose ir valdžios ištaigose; 1865m. įvesta atskira Suomijos valiuta, 1869m. landtagas padarytas periodiškai besirenkančia institucija, 1878m. įvesta visuotinė karinė prievolė ir sudaryta Suomijos tautinė kariuomenė. Tačiau caras Mikalojus II vėl ėmė vykdyti žiaurų suomių autonomijos naikinimą per 1898m. paskirtą generalgubernatorių Bobrikovą, kuris buvo suomių nušautas prie senato rūmų 1904m.. 1905m. revoliucinis sąjūdis privertė carą grąžinti Suomijai konstituciją. Tradicinį keturių luomų landtagą pakeitė viešu balsavimu išrinkta tautos atstovybė. Tačiau nuo 1908m. vėl prasidėjo rusų siautėjimas. Kilus I Pasauliniui karui, jauni suomių vyrai bėgo į Vokietiją ir mokėsi karo meno, kad būtų pasiruošę lemiamam momentui .

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1125 žodžiai iš 3131 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.