Sutikau save 40-meti mintys
5 (100%) 1 vote

Sutikau save 40-meti mintys

Žodžiu, prieš kelias dienas, dienai esant gan šiltai, kaip tokiu metų laiku paprastai retai tebūna, aš vaikštinėjau parke ir pamačiau prieš save artėjant dvi žmogystas. Per daug dėmėsio į tai nekreipiau, ėjau kaip ėjęs, paskendęs svajose. Bet kažkodėl vis dėlto aš pažvelgiau į tuodu, ir jie kažkuo patraukė mano dėmesį. Nežinau kodėl, bet jie buvo kažkuo saviti ir įdomūs. Vyras ir moteris. Gal 35-40 metų. Vyriškis buvo apsirengęs visas juodai, plačiom kelnėm, nekostiuminėm, kaip įprastai tokio amžiaus nešioja vyrai. Apsirengęs buvo juodu megztiniu aukštu kalnierium, užsimetęs ploną juodą striukę, apsiavęs juodus turbūt odinius, o gal dirbtinės odos aulinius. Su akiniais juodais rėmeliais, pabrėžiančiais jo veido bruožus. Veidas nebuvo kampuotas ir masyvus, matėsi, kad jis yra jau subrendęs vyras, bet kartu atrodė kaip 18-metis jaunuolis. O ir ta nedidelė barzdelė jam teikė kažkokio žavumo ir kartu brandumo. Patys veido bruožai, apskritai, pasirodė kažkur tais matyti. Pagalvojau, kur aš jį esu matęs, bet niekaip negalėjau prisiminti. Plaukai jo buvo tamsiai kaštoniniai, ilgi (panašiai kaip ir mano), surišti į arklio uodegą. Kūno sudėjimas taipogi nebuvo masyvus. Pats jis buvo gan aukštas, bet kaip tokio amžiaus, sakyčiau, gan kūdokas. Panašiai kaip aš dabar. Tai dar labiau sustiprina mano įtarimus, kad tai tada buvau aš, tik daug vyresnis, nors ir atrodo keista. Jis ėjo palengva, niekur neskubėdamas, ramus ir susimąstęs. Žvilgsnis žvelgė tolyn tolyn…

Na, o jo palydovė, paklausite, kaip atrodė? Hm, tokios moters nepastebėti būtų neįmanoma. Atrodė ji tikrai įspūdingai ir nuostabiai. Gal keliais metais už jį jaunesnė ir labai graži. Ir ne kokia šiaip sau naivi blondinė, taip sakant. Atrodė protinga ir savimi pasitikinti moteris, kokių reta. Didinga moteris, truputėlį už jį žemesnė, sudėjimo panašiai kaip ir jis, tik gal neatrodė kaip skeletas, o puikios figūros moteris. Apsirengusi buvo taip pat juodai. Su juoda plačia, žemę siekiančia suknia, juodu apsiaustu. Neatrodė taip jau išsičiustijusi, gan paprastai, bet kartu tas paprastumas ir buvo kerintis. Plaukai ilgi, krentantys ant pečių, juodi, natūralūs, nepažeisti chemijos (bent jau taip man tada pasirodė). Akys gilios, mėlynos. maža nosytė, nedidelės raudonos lūpos ir raustelėję skruostai atrodė žavingai. O dar kas man įstrigo, – kad ji nebuvo per daug išsidažiusi, kaip kad mėgsta kitos moterys. Prisitepa visokių dažų ir vaikšto kaip kokie klounai. Jos makiažas buvo neryškus, tik pabrėžiantis veido bruožus, net galvoju dabar ar išvis ji buvo pasidažiusi. Atrodė ji tikrai kerinčiai. Ėjo ji šalia jo taip, lyg atrodė kad ji ne eina, o tiesiog skrenda pažeme. Šalia jo ji atrodė nuostabiai, o jo be jos nebūtų galima įsivaizduoti…

– Atsiprašau, gal jūs kurčias? – lyg per miglą išgirdau kaip į mane kreipiasi tasai vyriškis – aš klausiu Jūsų jau kelintą kartą, kur galėčiau rasti viešąją biblioteką? – paklausė jis dar kartą. Taip mane jie pakerėjo, jog net netekau žado. Jo balsas buvo žemas, sodrus ir toks paslaptingas…

– Gal jis nevietinis? – prakalbo jo palydovė. Ji kalbėjo užburiančiai. Švelnus jos balsas skambėjo lyg lakštingalos giesmė.

– Ne, vietinis,- atsitokėjęs išlemenau aš. – Eikit šiuo skveru ir pabaigoje pasukite į dešinę. Kiek paėję turėtumėte prieiti viešąją biblioteką. Pamatysite didelę iškabą, praeiti tikrai neįmanoma, patikėkite. – Vis dar gerai neatsitokėjęs išlemenau aš.

– Dėkoju, jaunuoli. O kuo tu vardu? – paklausė jis manęs.

– Leonardas,- ištariau aš savo vardą lyg ne savo.

– Kaip įdomu, mano taip pat Leonardas,- pasakė jis. – Gerai, Leonardai, sėkmės tau. Dėkoju už pagalbą. Gyvenk laimingai ir neliūdėk. – Paslaptingai ištarė jis. Tie žodžiai nuskambėjo taip keistai, jog mane nukratė šaltukas. Jiems nueinant, aš likau stovėti kaip mietu tvotas. Man buvo sunku atsitokėti. Jiems prasilenkus su manimi, aš apsisukau norėdamas dar kažko paklausti, bet man apsisukus jų jau nebebuvo. Keista, nes taip greitai jie tikrai negalėjo pradingti. Ir man dar iki dabar sunku suprasti, kas ten buvo – ar tai sapnas, ar mano vaizduotės vaisius, bet jie atrodė taip realiai, kad net nežinau. Žinau tik tai, kad manau, jog ten buvau aš – 40-ies metų…

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 763 žodžiai iš 1462 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.