Sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacija
5 (100%) 1 vote

Sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacija

1121314151617181

SUTRIKUSIO INTELEKTO JAUNUOLIŲ PROFESINIO LAVINIMOSI MOTYVACIJA

Magistro baigiamasis darbas

Mokslinis vadovas

prof. habil. dr. B. Bitinas

Vilnius, 2001

Turinys

ĮVADAS………………………………………………………………………..…. 3

I. Profesinio lavinimosi motyvacija……………………………………………..…… 5

1.1 Profesijos rinkimasis ir jo veiksniai………………………………………………. 5

1.1.1 Pašaukimas – lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas.…………….……….. 5

1.1.2 Socialiniai-ekonominiai ir ugdymo veiksniai…………………………………. 6

1.1.3 Psichologiniai veiksniai….…………………………………………….………. 6

1.2 Profesijos rinkimosi motyvacija…………………………………………….…….. 10

1.2.1 Motyvų klasifikacija….………………………………………………….…….. 10

1.2.2 Kognityvinė profesijos rinkimosi ir veiklos motyvacija.……………………… 11

1.2.3 Emocinė motyvacija.…………………………………………………….…….. 12

1.3 Sutrikęs intelektas ir asmenybė…………..……………………………………… 12

1.3.1 Sutrikusio intelekto asmenų charakterio savybės……………………….…….. 13

1.3.2 Sutrikusio intelekto jaunuolių profesinės integracijos problema………………. 14

II. Sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos ypatumai ……. 16

2.1 Jaunuolių veikla prieš ateinant į Mokymo centrą “Mes esame”….……………… 16

2.2 Jaunuolių požiūris į specialybes ir lavinimąsi Mokymo centre “Mes esame”…… 17

2.3 Jaunuolių požiūris į ateitį………………………………………………………… 25

IŠVADOS………………………………………………………………..………… 28

REKOMENDACIJOS……………………………………………………………. 30

Literatūra………………………………………………………………….………. 32

ĮVADAS

Darbo aktualumas

Šiandienos Lietuvos politikai ir visuomenė vis geriau supranta žmonių su negale profesinės reabilitacijos būtinumą kaip vieną iš integracijos į visuomenę veiksnių.

Integracijos principo taikymas sudaro prielaidas realizuoti tokias sutrikusio vystymosi ar dėl kitų priežasčių neįgalių žmonių teises kaip:

– teisė būti ugdomiems;

– teisė turėti vienodas galimybes;

– teisė dalyvauti visuomenės gyvenime.

Sutrikusio intelekto jaunuolių ugdymas nesibaigia mokyklos baigimu. Labai svarbu organizuoti jo galimybes atitinkantį profesinį rengimą. Antra vertus, labai svarbu yra tai, kaip patys jaunuoliai suvokia profesinio lavinimosi būtinybę ir reikšmę jų gyvenime; kokia yra šių jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacija. Užimtumo ir darbo centrų auklėtinių profesinio lavinimosi motyvacijos ypatumų, šių asmenų socialinių poreikių išmanymas turi padėti organizuoti sutrikusio intelekto jaunuolių ugdymą ir jų parengimą gyvenimui.

Motyvacija, kurios esmė yra veržlumas ir kryptingumas, yra jausmų ir elgesio žadinimas bei skatinimas, vykstantis žmogaus psichikoje. Profesinė motyvacija atspindi žmogaus santykio su profesija tendencijas ir jų ypatybes.

Tyrimo objektas – sutrikusio intelekto jaunuolių profesinis lavinimas.

Problema – Mokymo centre “Mes esame” besimokančių sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacija.

Darbo tikslas – atskleisti sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos ypatumus.

Darbo uždaviniai:

1. Aptarti sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimo motyvacijos klausimo vietą lietuvių ir rusų literatūroje.

2. Išnagrinėti profesijos rinkimosi veiksnius.

3. Atskleisti profesinius motyvus.

4. Aptarti sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvų ugdymo svarbą ir atskleisti šių jaunuolių profesinės integracijos į visuomenę problemas.

5. Naudojantis pusiau struktūruotu individualiu pokalbiu ir studijuojant dokumentus ištirti Centrą lankančių jaunuolių motyvus.

6. Išnagrinėti tyrimų rezultatus ir atskleisti motyvų bei lūkesčių tendencijas.

Tyrimo metodai

I.Teoriniai: pedagoginės ir psichologinės literatūros bei mokslinių šaltinių analizė, kuri padėjo išnagrinėti profesijos rinkimosi veiksnius, motyvų rūšis, sutrikusio intelekto įtaką asmens bruožams ir psichiniam vystymuisi, profesinio lavinimosi motyvų ugdymo svarbą, profesinės integracijos į visuomenę problemas, taip pat atskleisti teorinius nagrinėjamos problemos pagrindus.

II.Diagnostiniai: Centre besimokančių jaunuolių asmens bylų ir aprašų studijavimas, darbo ir mokymosi rezultatų analizė, pokalbiai su jaunuolių socialiniais pedagogais, supaprastintas individualus pokalbis su jaunuoliais, stebėjimai veikloje.

Kadangi šiame darbe buvo tiriama sutrikusio intelekto jaunuolių profesinė motyvacija, todėl, siekiant išvengti didesnio subjektyvumo, jame buvo taikyti tie metodai, kurie padėjo tyrėjui vertinti jaunuolių profesinius motyvus remiantis vienodais kriterijais.

Pokalbiai su socialiniais pedagogais padėjo geriau nustatyti jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos lygį, atskleisti profesinio kryptingumo ypatumus,
mokymosi pažangumą.

Svarbiausieji Mokymo centre besimokančiųjų profesinio lavinimosi motyvų aspektai, o kartu ir socialiniai poreikiai atsispindi individuliuose pokalbiuose su 59 siuvimo, mezgimo, keramikos, pynimo iš vytelių, dailiųjų medžio dirbinių gamintojo, odos, audimo ir pagalbinio virtuvės darbuotojo specialybes šiame Centre besimokančiais lengvo, vidutinio ir sunkaus protinio atsilikimo ir kitokių psichofizinių negalių turinčiais jaunuoliais nuo 18 m. Pokalbių metu buvo aptarti profesinio lavinimosi svarbos, šio Centro lankymo ir specialybės rinkimosi motyvų klausimai, Centro reikšmė jį lankantiems jaunuoliams, jaunuolių ateities vizijos.

Kadangi šio darbo tyrimas yra pedagoginio-psichologinio pobūdžio, tai atliekant tyrimo duomenų statistinę analizę buvo siekiama gauti statistines profesinio lavinimosi motyvacijos charakteristikas atsižvelgiant į šiuos atskirus jaunuolių požymius: lytį, amžių, baigtą mokymo įstaigą ir sutrikimo laipsnį. Todėl tyrimo analizės metu visi tiriamieji buvo suskirstyti į dvi amžiaus grupes: 18-25 m. ir 26-35 m. atsižvelgiant į baigtą mokymo įstaigą suskirstyta į tris grupes: 1) jaunuoliai, baigę bendro lavinimo mokyklą, 2) jaunuoliai, baigę specialiąją mokyklą, 3) jokios mokymo įstaigos nebaigę jaunuoliai.

Be pačių tiriamųjų buvo studijuojama socialinių pedagogų surinkta dokumentacija, esanti Mokymo centre apie šių ugdytinių mokymąsi, jų požiūrį į gyvenimą ir siekius, gyvenimo planus, charakterį, elgesį ir kt.

Tyrimo naujumas

Įvairių sutrikusio intelekto asmenims skirtų užimtumo ir darbo centrų ugdytinių ir kitų sutrikusio intelekto asmenų profesinio lavinimosi motyvacija, socialinių poreikių tyrimas yra viena iš esmingiausių kol kas išsamiau labai mažai nagrinėtų specialiosios, socialinės pedagogikos ir psichologijos problemų. Kaip rodo literatūros analizė (V. Karvelis, I. Baranauskienė, J. Ruškus, R. Kaffemanas, I. Elijošienė, D. Pūras ir kt.), daugiausia vienu ar kitu aspektu yra gvildenamos vaikų ar suaugusiųjų, turinčių įvairių sutrikimų, tarp jų ir psichikos vystymosi negalių ir intelekto sutrikimo, jų mokymo(si) reikalingumo, socialinės adaptacijos bei integracijos galimumo klausimai. Tai labai reikšmingos ir būtinos mokslinės analizės sritys. Tačiau socialinei adaptacijai ir integracijai reikalingas ne tik teigiamas politikų, visuomenės nusiteikimas, įstatymai, nauji individualūs ugdymo planai, bet ir pačių sutrikusio intelekto asmenų teigiamas požiūris į darbą, brandi profesinio lavinimosi motyvacija, kuri turi įtakos mokymosi kokybei bei mokymosi rezultatams ir yra vienas iš svarbesnių žmogaus elgesį lemiančių veiksnių.

I. Profesinio lavinimosi motyvacija

1.1 Profesijos rinkimasis ir jo veiksniai

Renkantis profesiją jaunuoliams įtakos turi daugelis veiksnių. Pasirenkantis profesiją jaunimas yra tiek ugdymo objektas, tiek ir savarankiškas veikėjas.

1.1.1 Pašaukimas – lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas

Lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas yra jaunuolio pašaukimas – aktyvus ilgalaikis polinkis veiklai, kurioje asmenybė daugiau ar mažiau sąmoningai įžvelgia galimybę sėkmingai realizuoti savo gyvenimo tikslus ir idealus, potencines galias ir charakterio ypatybes (Jovaiša, 1981, 76).

Vis dėlto šiam pašaukimui susiformuoti padeda įvairūs veiksniai, sąlygojantys profesijos pasirinkimą, jo stabilumą ir dinamiką. Išskiriami skirtingi keturių grupių profesinio vystymosi ir profesijos rinkimosi veiksniai:

1) socialiniai-ekonominiai;

2) ugdymo;

3) psichologiniai;

4) sveikatos.

1.1.2 Socialiniai-ekonominiai ir ugdymo veiksniai

Socialinius-ekonominius veiksnius apibrėžia gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė-ekonominė ir kultūrinė padėtis, gamybinė-kultūrinė aplinka (profesinio mokymo įstaigų, darboviečių vieta ir kt.), gyvenamoji vieta, profesijų prestižas, uždarbis, mokslinė-techninė pažanga (Jovaiša, 1981, 89), kiti socialiniai institutai: įvairios visuomeninės organizacijos ir grupės, tokios, kaip draugai, kolektyvas, mokykla, jaunimo organizacijos, spauda ir kt. (Matulionis, 1992, 22–29). Paprastai profesinio apsisprendimo metu lemia kuris nors vienas dominuojantis socialinis veiksnys.

Vienas iš svarbiausių socialinių institutų, nuo kurio priklauso jaunimo gyvenimiškojo apsisprendimo procesas, yra šeima (Matulionis, 1992, 19).

Didelę reikšmę profesiniam vystymuisi turi ugdymo veiksniai: kryptingas lavinimas, darbų pamokos, fakultatyviniai užsiėmimai, jaunuolių veikla dalykiniuose, technikos, meno, sporto būreliuose. Mokėjimai, įgūdžiai ir žinios visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą.

1.1.3 Psichologiniai veiksniai

Greta pačių bendriausių socialinių veiksnių, lemiančių profesinių interesų kryptį ir profesinį apsisprendimą, psichologai išskiria ir grynai subjektyvius, psichologinius veiksnius, kuriuos sąlygoja net biologinė žmogaus prigimtis. Psichologiniai profesijos rinkimosi veiksniai būtų tokie:

• profesinis subrendimas;

• intelektas ir specialieji gabumai;

• poreikiai;

• interesai;

• vertybės;

• charakteris;

• sveikata.

Profesinis subrendimas rinktis profesiją yra asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Vienas subrendimo veiksnių, renkantis profesiją, yra patirtis (žinios,
įgūdžiai). (Jovaiša, 1981, 89-90). Profesinio apsisprendimo pagrįstumą lemia ir amžius. Atitinkamam žmogaus augimo ir brendimo etapui visuomenė kelia atitinkamus reikalavimus. Tai skatina jo asmenybės brendimą. Taigi, profesijos rinkimosi branda neatsiejama nuo profesinės savimonės brandos. Neturintiems rinkimosi motyvų arba turintiems neveiksmingus motyvus didelę reikšmę įgyja vyresniųjų ir specialistų patarimai. Dažnai renkamasi pagal tai, kokią profesiją išsirinko draugas, arba renkamasi visai atsitiktinai (Jovaiša, 1978, 104–105).

Gerai pajusti savo poreikius, polinkius ir galimybes, suprasti gyvenimo ir darbo tikslus ir atsakomybę, visa tai apsvarstyti reikia intelekto. Intelektas kaip vienas iš psichologinių profesijos rinkimosi veiksnių yra teorinis, socialinis, praktinis ir profesinis. Su intelektu siejasi ir specialieji gabumai: meniniai, psichomotoriniai, techniniai, komunikaciniai ir kt. (Jovaiša, 1981, 89-93). Profesiniai interesai ir ketinimai dažniausiai ir formuojasi dalykinių žinių ir interesų pagrindu. Interesai ir sėkmė (specialieji gebėjimai) yra stipriau susiję nei interesai ir bendrieji gebėjimai (intelektas) (Kregždė, 1988, 54-58).

Svarbus profesijos rinkimosi veiksnys yra poreikis – individo reikmė, susijusi su normaliu jo funkcionavimu (Jovaiša, 1981, 93).

Asmeniniai dirbančiųjų poreikiai yra materialiniai (maistas, drabužiai, butas, asmens saugumas, poilsis ir t. t., dvasiniai (žinios, mokslas, kultūra, menas) ir socialiniai (bendravimas su kitais visuomenės nariais, pažiūra į save, savo padėties patikimumas, laisvės, kūrybos ir pan. poreikiai) (Kulvinskienė, 1994, 4–5).

Interesas, t.y. poreikis sužinoti, tirti yra pastovesnis, daugiausia socialinių veiksnių nulemtas, profesijos rinkimosi veiksnys. Interesai yra konkreti veiklos sritis ar objektas (Kulvinskienė, 1994, 5).

Poreikį visada lydi emocijos, intelekto kryptingumas, tikslas jį patenkinti. Profesinis interesas suprantamas dvejopai: 1) kaip poreikis susipažinti su profesija ir ją tirti ir 2) kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant. (Jovaiša, 1981, 93–94). Kai nėra intereso, galimybės formuoti gebėjimus, mokėjimus, įgūdžius labai menkos, net turint idealias gebėjimų prielaidas ir gabumus. (Kregždė, 1988, 12–13). Be to profesinis interesas jungia tokius motyvacinius asmenybės darinius, kaip poreikiai, polinkiai, profesiniai interesai, vertybinės orientacijos, pasaulėžiūros komponentai. (Jovaiša, 1981, 94).

Profesiniai interesai gali būti pažintiniai ir praktiniai. Pažintiniai interesai esti tada, kai jaunuolis nori žinių apie tą profesiją, darbą joje, darbo rezultatus, tos profesijos techninius ir technologinius procesus ir kt. Apie praktinį interesą galima kalbėti tada, kai jaunuolis nori praktiškai veikti toje srityje, atsidėjęs su teigiamomis emocijomis ir valios pastangomis siekia rezultatų (Bartnikienė, 1989, 30).

Profesinius interesus galima skirstyti į tris lygius – vartotojo, veikėjo ir specialiai profesinį. Vartotojo lygiui būdingas nedidelis veiklos aktyvumas, atsirandantis kaip išorinių poveikių pasekmė, sukeliamas atitinkamų ryškių, stiprių, išsiskiriančių iš aplinkos veiklos ypatybių, objektų, į kuriuos gali atkreipti dėmesį ir kiti asmenys. Vartotojo lygiui būdingas silpnas intelektinis, emocinis ir valios aktyvumas. Tai ir lemia intereso situaciškumą ir nepastovumą. Aukštesniam veikėjo lygiui svarbiausias yra valios komponentas, kai žmogus nesitenkina tuo, kad interesą jam sukelia kiti, bet pats planuoja ir organizuoja veiklą, kuri sukelia jam pasitenkinimą. Aukščiausiam intereso lygiui – specialiai profesiniam interesui būdinga tos pačios kaip ir veikėjo interesui dėmesio, valios ir emocijų charakteristikos: su nevalingu besikaitaliojantis savaiminis ir valingas dėmesys veiklai, kurią organizuoja pats individas; aktyvios pastangos, esant galimybei, užsiimti atitinkama veikla; teigiamos emocijos ir sąmoningas siekimas jas pakartoti, pratęsti atitinkamos veiklos metu. Tačiau jos pasireiškia intensyviau. Be to šiam interesui būdinga jau atsiskleidusios sugebėjimų prielaidos ir pastovus, apibendrintas interesas, įsisąmonintas intereso derinimas su kitomis apibendrintų interesų grupėmis ir vertybinėmis orientacijomis. Specialiai profesiniai interesai jau priklauso žmogaus vertybinių orientacijų sistemai, t.y. sutampa su jomis (Kregždė, 1988, 30–33).

Pasirenkant konkrečią profesiją yra reikšminga vertybinių orientacijų struktūra ir ypač dominuojančios vertybės, kurias formuoja poreikiai ir interesai. Vertybinė orientacija yra žmogaus vaizdinys apie svarbiausius gyvenimo tikslus ir priemones jiems pasiekti, tai, ko žmogus ieško savo biologiniams, materialiniams, socialiniams ar dvasiniams poreikiams patenkinti.

Kaip ir profesinio subrendimo, taip ir vertybinių orientacijų būtina formavimosi sąlyga yra sąmoningumas. Priklausomai nuo daugelio veiksnių tiek sąmoningumas, tiek ir pati orientacija gali būti nevienodo lygio. Žemiausias vertybinės orientacijos formavimosi lygis yra pažintinis. Šis lygis pasireiškia tuomet, kai žmogus perima vertybę, žinodamas apie ją, ja remdamasis gali aiškinti savo elgesį, bet, pasikeitus situacijai, jos atsisakyti. Aukštesnis – emocinis – lygis esti tuomet, kai individas vertina teigiamai. Aukščiausias lygis yra elgesio, kai yra tiesioginis
veiksmui. Dažniausiai skiriami pažintinis-emocinis, arba elgesio-emocinis lygis.

Vertybės asmenybės struktūroje įgyja idealų, siekių, gyvenimo tikslo ir prasmės formas.

Yra išskirtos tokios darbo ir profesijos vertybės:

(Matulionis, 1992, 28).

Profesijos rinkimosi procese tam tikrą vaidmenį vaidina ir žmogaus charakteris ir temperamentas. Charakteriologinėmis asmenybės savybėmis suprantame individualų elgesio ir veiklos stilių ir tokius intelekto, motorikos, kryptingumo, jausmų ir valios bruožus, kurie ryškiausiai apibūdina individą. Individualaus elgesio turinio pagrindas yra dorovinė sąmonė (Jovaiša, 1978, 153). Yra profesijų, kurias gali pasirinkti tik tam tikro temperamento žmogus. Kita vertus, daugeliui profesijų tinka įvairios temperamento savybės. Be to, tos pačios profesijos skirtingose situacijose dažnai reikia vis kitokio temperamento žmonių. Reikia atsižvelgti ir į tai, jog grynų temperamentų pasitaiko ne taip daug (Jovaiša, 1978, 164).

Profesijos rinkimuisi turi įtakos ir sveikata – įvairios chroniškos ligos, buvusių sunkių somatinių ligų padariniai, psichiniai sutrikimai, protinis atsilikimas, invalidumas, vystymosi defektai, taip pat ir fizinės bei psichinės reabilitacijos galimumai (Jovaiša, 1981, 94–95). Kita vertus, fiziologai yra nustatę, kad ne visi sveiki paaugliai vienodai sėkmingai gali išmokti ir dirbti tą patį darbą. Tam turi įtakos tam tikros psichofiziologinės savybės. Šios savybės turi atitikti specifinius reikalavimus, kuriuos kelia gamybos procesai profesiškai svarbioms funkcijoms (Bartnikienė, 1989, 46).

Visi šie minėti psichologiniai veiksniai yra dinamiški, kinta mokymo, auklėjimo, treniruočių dėka ir kokybiškai vystosi tam tikro amžiaus laikotarpiais.

Vis dėlto netgi ir labai stiprus veiksnys gali nebūti lemiamas, jeigu jo krypčiai prieštaraus visuma kitų, nors ir pastebimai silpnesnių objektyvių ir subjektyvių veiksnių. (Kregždė, 1988, 81).

Individai paprastai turi daug poreikių, interesų, vertybinių orientacijų. Ne visi jie gali būti įgyvendinti. Jų aktualumas taip pat nevienodas.

Palyginus individo poreikius, interesus ir vertybes su darbo situacija, reikalinga paskata parenkama remiantis motyvais (Kulvinskienė, 1994, 6).

1.2 Profesijos rinkimosi motyvacija

Motyvas yra palankumo, pasirengimo veikti konkrečiu būdu veiksnys. Palankumas šiuo atveju yra individo vidinė pozicija įvairių objektų ir darbo situacijų požiūriu. Motyvas pasireiškia kaip priemonė. Juo individas kiekvienoje konkrečioje veiklos situacijoje paaiškina ir pagrindžia savo elgseną (Kulvinskienė, 1994, 6).

1.2.1 Motyvų klasifikacija

Pagal tai, kokia motyvo paskirtis asmenybės gyvenime, galime skirti: 1) biologinius (maisto, šilumos ir kt.), 2) socialinius (reguliuoja tarpasmeninius, kolektyvinius, visuomeninius-darbinius žmonių santykius, 3) asmeninius motyvus.

Pagal motyvų ryšį su objektu skiriami pirminiai (betarpiški) ir antriniai (tarpiški) motyvai (Jovaiša, 1981, 99). Veikiant pirminiams tiesioginiams motyvams, individas pasitenkina pačiu darbo procesu ir jo rezultatais. Esant netiesioginiai motyvacijai, individą traukia ne pats darbas ir jo rezultatai, o pašaliniai dalykai: darbo užmokestis, pripažinimas, padėtis visuomenėje, siekimas padaryti artimiesiems džiaugsmo, praktiniai gyvenimo tikslai (noras įgyti specialybę), visuomeniniai interesai (noras būti naudingu ir pan.). Pirminiai ir antriniai motyvai būna susiję: žmogus suinteresuotas tiek savo darbu, tiek ir darbo užmokesčiu ir kitomis vertybėmis (Kulvinskienė, 1994, 18).

Motyvai gali būti klasifikuojami ir pagal jų aktualumą. Čia skiriami dispoziciniai ir aktualieji motyvai. Pastarieji yra dabar vykstančio veiksmo priežastis. Jie būna spontaniški. Tačiau yra ir motyvų, kurie kalbamuoju momentu neveikia. Tai motyvai “aš žinau, bet nedarau”, “aš noriu, bet negaliu”. Šie motyvai gali būti veiksmingi, kai susidaro atitinkamos sąlygos. Tokie motyvai, tai pirmiausia nuostatos, požiūriai, pažiūros, įsitikinimai ir ketinimai.

Galima kalbėti ir apie nesąmoningą arba mažai įsisąmonintą motyvaciją. Kai kurias šios motyvacijos rūšis aptarsime smulkiau. Nuostata yra vidinis būsimo elgesio planas, programa. Savotiška nuostata yra sugestyvumas – emocinė, intelektinė ir valinė asmenybės parengtis nekritiškai priimti įtaigius išorės poveikius ir pagal juos reguliuoti elgesį. Galima skirti didelio ir mažo sugestyvumo individus. Jį galima aiškinti kaip emocinės, intelektinės, valinės motyvacijos bejėgiškumą. Artima nuostatoms ir sugestyvumui dispozicija yra konformizmas. Grupiniame bendravime jis pasireiškia tuo, kad nesąmoningai pasiduodama grupės nuostatoms, pagal jas mąstoma ir elgiamasi. Konformizmui priešingas yra kolektyvizmas. Kolektyvizmas yra asmenybės parengtis savarankiškai veikti pagal socialiai reikšmingus kolektyvo interesus.

Sąmoningą motyvaciją galima skirti į tris grupes: be jau minėtų poreikių yra išskiriama kognityvinė ir emocinė motyvacija (Jovaiša, 1981, 99–102).

1.2.2 Kognityvinė profesijos rinkimosi ir veiklos motyvacija

Kognityvinė motyvacija yra vadinama sistema paskatų, betarpiškai kylančių iš žinojimo ir supratimo, kuriems įgyti reikia informacijos, vaidinančios šioje motyvacijoje pagrindinį vaidmenį. Informacija gali būti trejopa:
episteminė – žinios apie objektų ypatybes ir jų ryšius, instrumentinė – žinios, kaip veikti, kokius veiksmų būdus naudoti ir vertinamoji – žinios apie objektyvią objektų reikšmę ar subjektyvią prasmę. Pastaroji informacija tiesiogiai įtakinga motyvacijai.

Kognityvinę informaciją tikslinga skirti į stereotipinę ir dinaminę. Pirmoji parodo, kokie motyvaciniai šablonai susiformuoja pastovios informacijos pagrindu, kaip jie skatina asmenybę veikti. Antroji apibūdina asmenybės motyvaciją konkrečioje jos veikloje. Prie stereotipinės kognityvinės motyvacijos yra priskiriami įspūdžiai, nuomonės, požiūriai, pažiūros. Iš dinaminės kognityvinės motyvacijos sistemos reikia skirti tikslus, aspiracijas, perspektyvą, siekimus.

Yra iškelta kognityvinio disonanso teorija, kuri teigia, kad žmogus gali veikti, neskatinamas nei poreikių, nei interesų, nei kitokių malonių išgyvenimų. Sudėtingoje, konfliktinėje situacijoje jis gali priimti sprendimą remiantis ne poreikiais, bet žinojimu. T.y. žmogaus nuomonės, požiūriai, įsitikinimai keičiasi, kai jie daro tai, ką turi daryti. Jei atliekama veikla pastiprinama, atsiranda aukštesni, nauji motyvai. Kitaip sakant, pati veikla motyvuoja.

1.2.3 Emocinė motyvacija

Emocijos yra ne tik veiklą lydinčios būsenos, bet ir žmogaus reakcija į aplinką; kitaip sakant, emocijos sukelia išorinį veiksmą. Emocijos, vidinis nusiteikimas profesijos atžvilgiu neretai tampa pagrindiniu pasirinkimą lemiančiu veiksniu. Šis emocinis veiksnys ypač didelę įtaką turi apsisprendžiant profesiškai nesubrendusiems (Jovaiša, 1981, 114–122). Vis tik teigiama nuostata profesijos atžvilgiu padeda asmenybei siekti užsibrėžto tikslo. Toks atkaklus siekimas, skatinamas stiprių teigiamų emocijų, gali liudyti apie pašaukimo buvimą.

Profesijos patrauklumas ar nepatrauklumas priklauso nuo įvairių aspektų. Vieniems atrodo patraukli pati veikla, kitus neretai patraukia išorinės neesminės profesijos savybės (patrauklios darbo sąlygos arba aplinka, graži apranga, romantikos elementai) ar mokymosi įstaigos patrauklumas (Bartnikienė, 1989, 53-54).

Individo veikla vienu metu gali būti grindžiama keliais motyvais, t.y. motyvaciniu branduoliu. Tai aiškinama tuo, jog individas yra susijęs įvairiais santykiais: su daiktais, žmonėmis, visuomene ir su savimi (Kulvinskienė, 1994, 7).

1.3 Sutrikęs intelektas ir asmenybė

Profesijos rinkimosi poreikio ir problemiškumo atsiradimas priklauso nuo įvairių sąlygų. Žmogus yra biosocialinė būtybė. Todėl kiekvieno ateitis priklauso tiek nuo to, ką išugdė socialinė aplinka, tiek nuo kiekvieno individo fizinės ir dvasinės sveikatos, t.y. fizinės būklės – žmogaus konstitucijos (individualių fiziologinių ir anatominių ypatybių komplekso), charakterio, protinio išsivystymo lygio (Matulionis, 1992, 18–19). Profesijos rinkimosi motyvams turi įtakos asmenybės darbingumas ir aktyvumas, sugebėjimas prisitaikyti prie kintančios aplinkos, asmenybės socialinių kontaktų ir komunikacijos ypatumai, emocinio tonuso, veiklos dinamikos ir produktyvumo pobūdis (Jovaiša, 1978, 163). Visi šie asmenybės bruožai yra glaudžiai susiję su intelektu – mąstymo savybių visumos, nuo kurios priklauso mokymosi ir kitokios veiklos sėkmė (Bagdonas, 1995, 23). Intelekto sutrikimas yra protinių gebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų ir socialinio prisitaikymo sutrikimų. Šiai sutrikimų grupei priskiriamas protinis atsilikimas, intelekto regresija ir kt. intelekto sutrikimai (Bagdonas, 1995, 6).

Jiems yra būdinga:

1. Iniciatyvos stoka arba bejėgiškumas, kuris atsiranda dėl nepakankamų žmogaus galimybių daryti įtaką savo padėčiai (iniciatyvos stoka).

2. Blogi pojūčių dirgikliai (emocinė deprivacija).

3. Blogi intelektualiniai impulsai (sensorinė deprivacija).

Siekiant suprasti sutrikusio intelekto jaunuolių profesinės motyvacijos ypatumus, reikia gerai pažinti jų mąstymo, psichinio vystymosi, aukštutinės nervinės veiklos, valios, emocinės sferos, elgesio būdingus bruožus, nulemtus sveikatos ypatumų. Intelekto sutrikimas yra specifinis veiksnys, savaip sąlygojantis profesinės psichologijos dėsningumus, t.y. profesijos pasirinkimą, interesų ir motyvų įsisąmoninimą, profesinį rengimąsi ir t.t.

1.3.1 Sutrikusio intelekto asmenų charakterio savybės

Vienas iš psichologinių veiksnių, lemiančių profesinių interesų kryptį ir profesinį apsisprendimą yra charakteris. Liga arba sutrikęs intelektas nesukuria jokio charakterio būdo, bet sukuria, pirma, atitinkamus asmens nervinių procesų dinamikos ypatumus ir, antra, yra patys kaip tokie vieni iš svarbiausių asmens gyvenimo sąlygų, prie kurių asmuo turi prisitaikyti. Atsižvelgiant į tai, asmenų charakteris, visada yra nulemtas ugdymo.

Be priežasčių, kurios nulemia sutrikusio intelekto asmenų charakterio vystymosi ypatumus, yra ir keletas kitų, bendrų priežasčių, veikiančių sutrikusio intelekto asmenų charakterį.

Auklėjimas ir ugdymas šeimoje sukelia žymius sunkumus. Tėvai paprastai negali nustatyti griežtumo ir reiklumo ribų. Nuo tėvų griežtumo ir reiklumo, nuo darbinio krūvio ir dienos režimo priklauso pagrindiniai vaiko charakterio bruožai: valia, savimeilė, darbštumas, pareigos jausmas ir t.t.

Labai svarbu išugdyti sutrikusio intelekto vaikų įpročius, nes sutrikusio
“įvaizdis” yra ne gamtos tvarinys, bet pirmiausia įpročių rezultatas. Šie elgesio nukrypimai nuo normos yra neteisingo, neadekvataus protiškai atsilikusių asmenų įpročių formavimo rezultatas (Рубинштейн, 1979, 175–176, 178–179, 181, 189).

Taigi, sutrikusio intelekto asmenų vienintelė ir pagrindinė trauma yra susijusi su protu. Kiti papildomi sunkumai dažniausiai susiję su bloga aplinka. Sutrikusio intelekto asmenys, kurie turėjo ir turi geras gyvenimo sąlygas, kurių jausmai ugdomi, skatinamas žinių siekimas, gerai prisitaiko prie kasdienio gyvenimo sąlygų ir išsivysto harmoningais žmonėmis (Kylen, 1992, 4–5).

1.3.2 Sutrikusio intelekto jaunuolių profesinės integracijos problema

Profesinių interesų ir motyvacijos formavimuisi atsiliepia aktuali socialinė situacija, kai jaunuoliams baigiant mokyklą būtina pasirinkti tolesnį savo gyvenimo kelią (Kregždė, 1988, 53). Tokia aktuali socialinė situacija nebuvo reikšminga daugeliui sutrikusio intelekto jaunuolių. Keletą dešimtmečių vidutinio, žymaus ir labai žymaus intelekto sutrikimo vaikai visame pasaulyje buvo laikomi nemokytinais. Tačiau protinis atsilikimas yra ne tiek liga, kiek būklė, taigi sutrikusios psichikos žmones reikia ne tiek gydyti, kiek padėti jiems surasti savo vietą visuomenėje (Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę, 1997, 44).

Taigi švietimas ir profesinis paruošimas yra svarbūs reabilitacijos aspektai Mokyklinė integracija turėtų vesti į profesinę integraciją (Maisonneuve, 1995, 136). Pomokyklinio švietimo atžvilgiu egzistuoja bendri teisiniai įpareigojimai, nors ši teisė kiek silpnesnė ir neturi tos galios, kaip mokyklinio amžiaus vaikų švietime. Todėl asmenys, turintys proto negalę, pasibaigus mokykliniam amžiui dažnai atsiduria žymiai mažiau stimuliuojančioje aplinkoje, netgi jei jų poreikiai nepasikeitė (Ward, 1999, 165). Net ir mokyklos kol kas sunkiai padeda jiems tapti ekonominiu požiūriu aktyviems. Sutrikusio intelekto jaunuoliai neturi susiformavusių tų kasdienio gyvenimo įgūdžių, kurių reikalauja socialinės visuomenės būvis ir suaugusio žmogaus vystymasis, dažnai nėra įsisąmonintas asmeninės karjeros planavimas ir modeliavimas.

Be kitų faktorių, integracijos sėkmę lemia ir socio-psichologinis kontekstas. Socialinė integracija reiškia ne vien tik žmogaus su negale galimybes įsitraukti į visuomenės gyvenimą, bet ir visuomenės pasirengimą jį priimti. Reikia atsižvelgti ir į psichologinį kontekstą, kurį nulemia visuomenė ir kultūra kaip visuma, ir į psichologinį kontekstą, kuris priklauso nuo kiekvieno individo. Be abejo, šie aspektai susiję (Integracija: ar tai išeitis vaikams su negalia, 1997, 24). Vis tik visuomenės nariai dar nėra pasiruošę priimti žmones su negale į savo tarpą (Visuomenės požiūrio į negalę tyrimas. Ataskaita, 1999, 24, 29–31).

Kiekvienam vaikui yra būdinga socialinė raida. Šio proceso metu vaikas ima vis savarankiškiau bendrauti visuomeninėje aplinkoje, kuriai jis priklauso, ima laikytis jos papročių ir vertybinių nuostatų. Tačiau negalė, ypač proto, visuomenės vis dar dažnai priskiriama nukrypimui. Palaipsniui asmeniui jo negalės apibrėžtas elgesys tampa socialine role, mažėja jo vertės suvokimas ir sugebėjimas prisitaikyti prie socialinės aplinkos. Toks etikečių klijavimas veda prie neigiamo savęs ir visuomenės vertinimo (Pivorienė, 1997, 99). Antra vertus, socialinį asmens statusą lemia ir elgesio bendravimo būdas. Neįgalių asmenų atstūmimas pasireiškia ir per daug juos saugojant nuo socialinės realybės, taip jiems atimant atsakomybės jausmą. Atskirtas nuo kitų žmogus su negale nebeturi jokio pasirinkimo. Jis gali tik susitelkti į savo negalę ir daryti viską, kad patvirtintų savo, kaip neįgalaus asmens, statusą (Ruškus, 1997, 39-40).

Žmogus su negale gali gerai adaptuotis tik tada, kai jis iš aplinkos pusės turi pakankamai galimybių socialiniams santykiams, emocinio palaikymo šaltinius, galimybę atlikti savo pareigas, įsipareigojimus, išpildyti savo ir kitų lūkesčius, įsitraukti į produktyvią ir įdomią veiklą bei pasiekti išsikeltus tikslus, gauti informaciją, kuri leistų numatyti, užsitikrinti ateitį, turėti pakankamas ir teisingas žinias apie savo fizinę ir psichinę būklę ir bendruomenėje esančius resursus, žinoti, ko tikėtis, kaip elgtis naujose vietose ir situacijose, gauti pagalbą, kuri atitiktų jo poreikius ir gyvenimo vertybes, turėti pakankamai laiko integracijai (Pivorienė, 1998, 254).

Profesinio lavinimosi motyvacijai susiformuoti gerokai svarbesnis aspektas, tačiau, ko gero, ganėtinai nulemtas socialinių nuostatų, yra paties žmogaus požiūris į savo negalę, gebėjimas prie jos prisitaikyti ir su ja susitaikyti. Tik adekvatus požiūris į savo fizinę ar psichinę negalę gali padėti žmogui išnaudoti savo vidinį potencialą produktyviam gyvenimui (Gailienė, 1997, 24 – 25).

Taigi, daugiausiai galimybių, susijusių su suaugusiųjų integracija, grindžiama pasiruošimu gyventi bendruomenėje, dalyvavimu bendroje veikloje ir įsidarbinimu, kuris tiesiogiai susijęs su mokymo patirtimi. Darbas duoda ne tik finansinį saugumą, bet ir identiteto jausmą: jis didina savigarbą, sudaro galimybių užmegzti socialinius kontaktus, yra laiko struktūravimo būdas (Sutton, 1999, 52). Pagal atliekamą darbą visuomenė sprendžia
apie individo vertę. Antra vertus, žmonių su negale įdarbinimas, teikiant visokeriopą paramą, yra vis dar naujas požiūris. Tarp žmonių su negale yra daugiausia bedarbių. Be to, ši visuomenės grupė yra labiausiai neįdarbinta grupė. 1997 m. duomenimis, dirbo tik beveik 16 žmonių su negale, gaunančių SODROS pensijas. Kuo sunkesnė invalidumo grupė, tuo mažiau dirba (Lygios galimybės neįgaliesiems: Lietuvos socialinės politikos invalidumo srityje analizė, 1998, 42). Be to, lengvo protinio atsilikimo jaunuolių socialinės adaptacijos tyrimai (1997) parodė, kad proto negalės bedarbių jaunuolių skaičius viršija Lietuvos bedarbių vidurkį tiriamųjų amžiaus grupėje (19-20 m.) net 15 (Karvelis, 1997, 47), nors absoliuti dauguma specialiųjų mokyklų moksleivių, baigę devynias klases, stengiasi kuo skubiau įsigyti profesiją ir turėti nuolatinį pragyvenimo šaltinį (Petrauskas, 1998, 13). Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Viltis” 1999 m. pabaigos duomenimis, tuo metu dirbo tik 1,5 proto negalės žmonių. Miglota ateitis anaiptol neskatina sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos: jeigu žmogui su negale ilgai nepavyksta rasti darbo, jis dažniausiai visam laikui pasitraukia iš darbo rinkos (Bičiulystė, 1999, 2).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4248 žodžiai iš 8370 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.