Suvokimo sutrikimai
5 (100%) 1 vote

Suvokimo sutrikimai

11213141

SUVOKIMO SUTRIKIMAI

Suvokimas – tai procesas, kurio metu suvokiami jutimo organų fiksuo-jami pojūčiai. Pojūčiais ir jų suvokimu žmogus pažįsta aplinką daiktiškai. Sugebėjimas mintyse atkurti anksčiau patirtus pojūčius, vaizdus, tikrus įvy-kius – vaizduote. Vaizdinius galima valingai sukelti ir nutraukti. Ryškios vaizduotės žmogus vaizdinius malo realių objektu (tapetų, debesų) fone – pareidolija Suvokimas gali būti skirtingo stiprumo ir kokybės. Įsitempęs, pavargęs, nerimo apimtas žmogus realų dirgiklį suvokia aiškiau ir stipriau. Toks perdėtas jautrumas, jutimo išraiškingumas – hiperestezija. Susilpnėjęs jautrumas vadi-namas hipestezija. Liguistai pakilios (maniakinės) nuolaikos ligonis viską suvokia ypač aiškiai, stipriai – hiperpatija. Apėmus prislėgtai nuotaikai, visa aplinka alrodo pilka, blanki, neryški – hipopatija. Kai kurių psichikos sutrikimų melu susilpnėja hipalgezija arba visiškai išnyksta skausmo jausmas, jutimai – analgezija. Kartais ligonis nepajėgia suvokti, pažinti daiktų, kūno dalių – agnozija. Pasitaiko, kai vieno jutimo organo sujaudinimas perduodamas ki-tam. Toks reiškinys vadinamas sinestezija (pojūčiai neturi so-matinio pagrindo).

Suvokimo kokybės pokyčiai. Sergantiems kai kuriomis psi-chikos ligomis, o kartais ir sveikiems tam tikromis sąlygomis (išvargus, su-mažėjus sensorinei stimuliacijai, (prieblandoje)) pakinta pojūčiu koky-bė. Aplinka suvokiama iškreiplai, neteisingai. Toks iškreiptas realių išori-nių dirgiklių suvokimas vadinamas iliuzijomis. Iliuzijos pagal jutimo orga-nus skirstomos į regos, klausos, uoslės, skonio, lietimo. Iliuzijoms atsirasti turi reikšmės afektinė būsena, pavyzdžiui, nuošalioje vietoje prietemoje krūmo kontūras sukelia betykančio plėšiko, prievartautojo vaizdinį – afek-tinės iliuzijos.

Tikrovėje nesančiu, nerealių objektų arba vaizdinių suvokimas vadina-mas haliucinacijomis. Haliucinacinių objektų vaizdiniai dažnai tokie pat ryškūs kaip ir tikrų, o kartais – dar ryškesni. Haliucinacijų negalima valin-gai nutraukti kaip paprastų vaizdinių, jos kyla nevalingai ir ligoniai dažniausiai nesuvokia jų liguisto pobūdžio. Paprastai haliucinacijos kyla sutri-kus psichikos veiklai.

Pagal sudėtingumą haliucinacijos skirstomos į paprastas ir į sudėtingas. Paprastų haliucinacijų melu ligonis mato šviesos blyksnius, žiežirbas (fotopsijas), girdi ūžesį, švilpesį, sudėtingų – veidus, žmones, velnius ir ištisas scenas, girdi balsus, muzika. Kartais haliucinacijos jaučiamos išorėje – tikrosios haliucinacijos, kartais – kūne, o dažniausiai galvoje – psettdohcdutcinacijas. Pagal jutimo organus haliucinacijos skirstomos į regos, klausos, lietimo, uoslės, skonio bei somatines. Kartais ligoniai ir mato, ir girdi, ir jaučia (kūnu šliaužiančia šnypščiančia gyvate). Tokios haliucinacijos vadinamos kombinuotomis. Kartais ligonis mato arba girdi haliucinacijas už jutimo organų ribų (mato už savo nugaros, girdi už keliu kilo-metrų) – ekstrakampinės haliucinacijos. Pasitaiko, kad haliucinacijos kyla užmiegant – hipnogoginės haliucinacijos arba atsibundant – hipnopompinės haliucinacijos. Haliucinacijos, kurių priežastis – stiprūs stresai, išgyvenimai, vadinamos afektogeninėmis. Rejlvksines haliucinacijas sukelia koks nors realus dirgiklis, pavyzdžiui, lašančio vandens garsai sukelia balsus. Nustojus vandeniui lašeli, balsai išnyksta.

Įteigtos haliucinacijos. Hipnozės seanso metu sukellos haliucinacijos. Esant kai kuriems sutrikimams, yra padidėjęs polinkis atsirasti haliucinacijoms. Tada jas galima išprovokuoti. Pavyzdžiui, ligonis, paspaudus jam akiu obuolius ir paklausus, ką mato, pradeda regėti nesamus vaizdinius arba gavės tuščią popieriaus lapą ir paprašytas perskaityti, kas jame parašyta ar ką jis jame mato, prade-da skaityti tekstą arba matyti įvairius vaizdinius.

Pagal jutimo organus dažniausiai pasitaiko:

1. Regos haliucinacijos. Jos būna paprastos (žiežirbos, blyksniai, lieps-nos, dūmai). Tokios haliucinacijos dar vadinamos fotopsijomis ir komplek-sinėmis. Pastarųjų metu matomi nesantys gyvūnai (zoopsijos) arba žmonės (pažįstami ir ne), jų kūno dalys (akys, veidai ir pan.), įvairios scenos, pla-čios panoramos -panoraminės haliucinacijos. Haliucinaciniai vaizdiniai gali būti normalaus dydžio, mažesni (mikropsijos) arba didesni. Matomos mažos figūros dar vadinamos liliputinėmis haliucinacijomis. Nors ir retai, bet pasitaiko autoskopinių haliucinacijų – kai ligonis mato save priešais, šalia savęs – dvynio, antrininko haliucinacija. Dažniausiai haliuci-nacijų turinys ligoniui yra nemalonus, grėsmingas, bauginantis.

2. Klausos haliucinacijos. Elementarių klausos haliucinacijų metu girdi-mi triukšmai, švilpesiai, ūžesiai, šūviai, bildesiai ir pan. Kilaip elementarios klausos haliucinacijos dar vadinamos akoazmomis. Sudėtingos klausos ha-liucinacijos – muzika ir haliucinaciniai balsai. Verbalinės haliucina-cijos – tai atskiri garsai, šūktelėjimai, žodžiai, sakiniai, monologai, dialogai ir pan. Jie gali hūli neaiškūs ir aiškūs, kartais tie balsai kreipiasi į ligonį -antro asmens klausos haliucinacijos. Balsai gali būti pažįstami arba nepa-žįstami, komentuojantys. Garsai kaip aidas gali atkartoti ligonio. Tai ligoniui ypač nemalonu, nes jis įsitikinės, kad aplinkiniai girdi visas jo slapčiausias mintis. Kilus imperatyvinei
haliucina-cijai (girdimi įsakinėįanlys balsai), ligoniui liepiama padaryti kokį nors veiksmą, dažnai labai nemalonų (k;Į nors sumušti, užmušti, nusižudyti). Kartais ligonis girdi kelis balsus, kurie tarp savęs kalbasi apie ligonį kaip trečia asmenį, vadindami jį „jis” arba „ji“, komentuoja jo elgesį, smerkia, kaltina jį. Tai trečio asmens klausos haliucinacija. Kartais balsai numato ligonio mintis arba pranašauja ligoniui jo ateilį – pranašaujančios haliuci-nacijos.

3. Taktilinės haliucinacijos. Jų metu ligonis ant odos, odoje arba po oda jaučia lietimą., spaudimą, dūrimą, kutenimą,t.t.. Pacientui atrodo, kad per jo odą kažkas šliaužia, rėplioja, skverbiasi į audinius. Ligonis jaučia judesius po oda, jau-čia, kad kažkas liečia, čiupinėja, griebia jo lytinius organus. Neretai ligonis ne lik jaučia, bet ir mato jį puolančius vabalus, skruzdėles, renka juos, stengiasi numesti. Rečiau pasitaiko uoslės ir skonio haliucinacijos. Jų metu dažniausiai užuodžiami nemalonūs kvapai. Šios haliucinacijos daž-nai kyla kartu.

Somatinių(visceralinit[)Haliucinacijų metu ligonis savo vidaus organuo-se jaučia esanl kokius nors daiktus, gyvūnus (gyvates, kirminus), savo pilve, krūtinėje, smegenyse – velnią. Šie liguisti vaizdiniai dažnai sukelia nemalo-nius pojūčius (scnestopatijas). Ligoniui gali atrodyti, kad vidaus organai suirę, kad jis yra lytiškai dirginamas, prievartaujamas. Suvokimo sutrikimais laikomi ir kūno schemos sutrikimai. Jų metu ne-bejaučiamos kūno proporcijos, kūno dalys atrodo pernelyg didelės arba mažos, labai lengvos arba sunkios (ligoniui atrodo, kad jo ran-ka, plaštaka didėja, užstodama visą aplinkinį vaizdą).

Suvokimo sutrikimai nustatomi iš paties ligonio kalbos ir jo elge-sio. Kartais ligonis slepia savo suvokimo sutrikimus, vengia apie juos kal-bėli arba kategoriškai juos neigia. Tada šiuos sutrikimus galima nustatyti stebint ligonio elgesį. Haliucinacijų užvaldytas ligonis dažnai būna atsiribojęs, atsiskyręs nuo kitu.

MASTYMO SUTRIKIMAI

Mąstymas – tai sudėtingas psichinis procesas, kurio metu nustatomi daiktu, vaizdiniu, reiškinių ryšiai, jų atsiradimo priežastys. Mąstymas pa-grįstas pojūčiais, suvokimu, vaizdiniais ir sprendžia praktinį arba abstraktų uždavinį. Mąstymo procesas susideda iš keleto operacijų – analizės, sinte-zės, palyginimo, apibendrinimo ir abstrahavimo. Šių operacijų padarinys -sąvokos, kuriu turinys atsispindi sprendime. Iš kelių sprendimų daroma išvada arba išprotavimas. Skiriamas abstraktus ir konkretus mąstymas. Abstrakčiam mąstymui būdingas apibendrinimas arba abstrahavimas, tai -logiškas mastymas. Konkretus mastymas pagristas konkrečiais vaizdiniais. Pavyzdžiui, atsakydamas į klausimą, kuo panašūs avis ir dramblys, žmogus, kurio mąslymas konkretus, išvardys išorinius konkrečius bruožus – 4 kojos, 2 ausys, uodega. Abstrakčiai mąstantis žmogus nurodys apibendrintą, abst-raktų, esminį jų panašumą – kad tai gyvūnai.

Mąstymo sutrikimai atpažįstami iš kalbos bei rašymo, iš nesuge-bėjimo atlikti pateiktos užduoties ir iš specialių psichologinių testu rezultatų. Mąstymo sutrikimai gali pasireikšti įvairiomis formomis:

1.Minties eigos, asociacinio proceso greičio ir min-čių kiekio sutrikimais.

2.Minčių formos sutrikimais.

3.Liguistomis mintimis (kliedesiais, įkyriomis min-timis).

4.Minčių nesavumo, svetimumo jausmu arba liguistu įsitikinimu, kad mąstymas priverstinis ir kad mintys yra valdomos.

Minčių tėkmės ir kiekio sutrikimai. Tai tokie mąstymo sutrikimai, kai pakinta minčių kiekis ir jų tėkmės greitis. Kai kurių psichi-kos sutrikimų metu (manijos) minčių padaugėja ir jų tėkmė pagreitė-ja. Minčių esti labai daug ir įvairių. Jos plaukia, bėga greitai – pagreitėjusiu mąstymu. Kitų sutrikimu metu (depresijos) minčių suma-žėja, o jų eiga sulėtėja. Tai vadinamasis sulėtėjęs mąstymas. Karlais mintys staiga nutrūksta, jų nebelieka, mastymas lyg sustoja. Ligonis sako, kad jo galva ..tuščia“, o pašnekovas pastebi, kad ligonis staiga nutyla, lyg užsigal-voja. Toks staigus ir visiškas mastymo nutrūkimas dar vadinamas „minčių bloku'“. Karlais ligonis pareiškia, kad jo mintis kažkas atėmė. Tai – minčių atėmimas. Dar apibrėžiamas mąstymo paviršutiniškumas, smulkmeniškumas. Karlais esti nukrypstantis, o kai kada – simboliškas mąstymas.

Minčių formos sutrikimai. Skirs-tomi į tris pogrupius:

1.Kartais ligonio mintys, kalba greitai pereina nuo vienos temos prie kitos. Vienai minčiai nesibaigus, kyla kila, minčių labai daug. Toks minčių antplūdis vadinamas minčių Suoliavimu. Ligo-nio mastymas tampa paviršutiniškas, neproduktyvus. Kalboje tai pa-sireiškia nesuvaldomu kalbėjimu (logorėja).

2.Perseveracija – nuolatinis, nereikalingas tų pačių minčių kartojimas, pavyzdžiui, individas gali teisingai atsakyti į pirmą klausima, bet, at-sakydamas į kilus klausimus, jis kartoja ta patį atsakymą. Žodžių kartojimas vadinamas slereotipija arba klampumu.

3.Asociacijų laisvumas rodo, kad nutrūko minčių ryšys. Tai matyti iš pokalbio su ligoniu. Pokalbis būna sujauktas, nelogiškas, neaiškus. Kuo labiau pašnekovas stengiasi išsiaiškinti ligonio mintis, tuo ma-žiau jis jas supranta. Tai – paralogtškas mastymas. Paralogiškai mąs-tančio ligonio sprendimai logika nepagristi arba pagrįsti iškreipta
Nelieka ryšio tarp sąvoku, sutrinka gramatinė sakinio slruktura. Toks kraštutinis variantas vadinamas padriku mąstymu, žodžiu mišraine. Verbigeracijos terminu apibūdinamas reiškinys, kai ligonis kartoja panašius pagal skambesį, bei tarp savęs nesusijusius žodžius.

Rezonieriškas mąstymas kilaip dar vadinamas tuščiu samprotavimu, iš-vedžiojimu. Ligonis, neturėdamas jokių filosofinių žinių, neatsakingai sam-protauja apie gyvenimo prasme, gvildena sudėtingiausius gamtos evoliuci-jos klausimus. Užuot atsakęs į paprastą klausimą, kaip jaučiasi, jis pradeda aiškinti, kad jo sveikata vertintina keliais aspektais – biologiniu, psicholo-giniu, socialiniu ir kl. Toks mąstymas bū-dingas šizofrenijai. Ligai progresuojant, mastymas tampa padrikas. Nebe-lieka ryšio tarp atskirų minčių ir net žodžių. Visiškai beprasmiškas, chao-tiškas mąstymas vadinamas inkoherentišku. Dar pasitaiko autistinis mąstymas, kai ligoniui tikrovė yra jo mintyse su-kurtas pasaulis. Pasinėręs į ta pasauli, ligonis ignoruoja tikrovę. Jam tikra tik lai, ką jis galvoja. Tokio ligonio elgesys tampa neadekvatus, neteisingas.

Galima paminėti ir neologizmus – nesuprantami kiliems žodžiai, kuriuos ligonis sukuria aprašydamas li-guistus potraukius. Šis sutrikimas pasitaiko sergant lėtine šizofrenija.

Liguistos mintys, arba kliedesiai. Tai klaidingas įsitiki-nimas, paremtas liguistais, neteisingais samprotavimais ir sprendimais. Li-gonis nesupranta, kad jo mintys, įsitikinimai yra liguisti, neteisingi ir yra jiems nekritiškas. Jo neįmanoma įtikinti, kad jis neteisus. Ligonio neįma-noma paveikti protingais argumentais arba įrodymais. Pavyzdžiui, ligonio, įsitikinusio, kad jo mintis, judesius valdo kitas asmuo telepatijos būdu. ne-paveiks jokie moksliniai argumentai, kad lai neįmanoma. Tie liguisli įsilikinimai sutrikdo ligonio adaptaciją visuomenėje. Kai kada liguistos mintys kyla staiga, o kai kada – formuojasi pamažu. Sveikslanl jos taip pal nyksta pamažu.

Kartais kliedesiai ne iki galo užvaldo ligonį, paveikia jo elgesį bei emo-cijas. Toks kliedesių atskyrimas nuo emocijų ir elgesio vadinamas dviguba orientacija. Jis pasitaiko sergant lėtine šizofrenija.

Kliedesius gali priminti rimertės idėjos – tai izoliuotas Įsitikinimas, kurį galima suprasti įsigilinus į ligonio praeitį. Pavyzdžiui, ligonis, kurio motina sirgo vėžiu, o vėliau ir jo sesuo, įtikėjo, kad vėžys užkrečiamas ir kad jis taip pat serga vėžiu.

Kliedesiai esti pirminiai, antriniai ir indukuoti. Pirminiai kliedesiai atsiranda staiga, visiškai susiformavę, ligonis jais visiškai įtiki. Nebūna jokių jį sukėlusiu psichologiniu priežasčių, pavyzdžiui, ligonis staiga ir visiškai įsitikinęs pajunta, kad keičiasi jo lytis, nors niekada anks-čiau apie tai negalvojo ir nebuvo jokių su tuo susijusių įvykių, kurie galėtų paaiškinti tokį įsitikinimą. Tai – pirminis požymis. Kartais toks požymis pasireiškia ne kliedesiais, o kliedesine nuotaika ir kliedesiniu suvokimu. Antrinius kliedesius galima iš dalies suprasti ir paaiškinti prieš tai įvyku-siais, atsiradusiais potyriais – haliucinacijomis (išgirdės balsų, ligonis ..supranta“, kad yra persekiojamas), emocijų sutrikimais (apimtam sunkios depresijos ligoniui atrodo, kad yra niekam verias) arba jau esančiais klie-desiais (ligonis įsitikinės, kad prarado visus savo pinigus, pradeda manyti, kad jį pasodins į kalėjimą už nesumokėtas skolas). Daugėjant antrinių klie-desių, susidaro kliedesių sistema, kliedesiai tampa sistemingi.

Indukuoti kliedesiai. Sveiki žmonės paprastai suvokia, kad lai kliedesiai ir stengiasi ligoniui lai išaiškinti, koreguoti jo klaidinga įsitikini-mą. Tačiau kartais asmuo, gyvenantis su kliedinčiu ligoniu (ypač jo moti-na), patiki juo, pasiduoda jo įtaigai, pradeda manyti, kad ligonis yra teisus. Tokie kliedesiai vadinami indukuotais. Juos atskyrus, pa-guldžius į ligonine, indukuotas kliedesys gana greitai praeina savaime, be specialaus gydymo.

Kliedesinė nuotaika, suvokimai ir prisiminimai. Li-gonis, pirmą katrą patyręs kliedesius, paprastai išgyvena ir emocinę reak-ciją į juos. Dažniausiai tai ne-rimo jausmas, nuojauta, kad jam atsiliks kažkas nemalonaus, keisto, siau-bingo. Vėliau prasideda kliedesiai. Tokia nuotaika vadinama kliedesine.

Kitais atvejais įprasti kasdieniniai suvokimai pakinta be priežasties, tampa labai reikšmingi (kitaip sudėlioti daiktai ant kolegos stalo interpretuojami kaip ženklai, kad individas išrinktas atlikti Dievo už-duotį). Toks pakitęs suvokimas vadinamas kliedesiniu suvokimu Karlais ligonis, pamalęs pažįstamą žmogų, mano, kad tai apsimetėlis, vaizduojantis jo pažįstamą. Toks kliedesys vadinamas dvynio kliedesiu. Kai kada toks kliedesys būna vyraujantis per visą ligos kliniką. Tada jis vadina-mas Kapgro sindromu. Priešinga, neteisinga interpretacija, kai ligonis įsiti-kinęs, kad įvairūs skirtingi žmonės – tai tas pats jo persekiotojas, apsime-tantis vis kitokiu žmogumi, vadinama Fregoli kliedesiu. Pasilaiko, kad kliedesiai būna susiję ne tik su dabarties įvykiais, bet ir ligonio praeitimi – kliedesiniai prisiminimai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2278 žodžiai iš 4555 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.