Sv tomas akvinietis
5 (100%) 1 vote

Sv tomas akvinietis

Pirmiausia pasiekę krikščioniškąją Europą per žydiškus ir arabiškus šaltinius, Aristotelio veikalai turėjo stabmeldystės žymių. Bažnyčia iš pradžių linko juos uždrausti, ir Paryžiaus universitete jais buvo uždrausta naudotis 1210 m. ir vėliau, nors draudimas, atrodo, niekada nebuvo labai veiksmingas. Bažnyčia išmintingai labiau pasikliovė ne draudimu, o rekonstravimu, ir geriausiai viduramžių krikščionybės intelektualinę drąsą įrodo tai, kaip greitai Aristotelis buvo ne tik priimtas, bet ir tapo Romos katalikiškosios filosofijos kertiniu akmeniu. Mažiau nei per šimtmetį tai, ko bijota kaip antikrikščioniškų naujovių šaltinio, virto nauja ir, kaip tikėtasi, nekintama sukrikščionintos filosofijos sistema. Šį darbą užbaigė elgetaujančių ordinų mokytojai, ypač du dominikonai — Albertas Didysis ir jo dar didesnis mokinys Tomas Akvinietis..

Tomo filosofijos esmė buvo ta, kad ji siekė universalios sintezės, visa apimančios sistemos, kurios pagrindiniai motyvai buvo harmonija ir sutaikymas. Dievas ir gamta yra pakankamai dideli ir turtingi, kad suteiktų prieglobstį visai begalinei įvairovei, sudarančiai baigtinę egzistenciją. Žmogiškojo pažinimo visuma yra vientisa. Plačiausios apimties, bet mažiausiai apibendrinti yra konkretūs mokslai, iš kurių kiekvienas turi savo atskirą objektą; virš jų yra filosofija, racionali disciplina, siekianti suformuluoti visuotinius visų mokslų principus; virš proto yra nuo dieviškojo apreiškimo priklausanti krikščioniškoji teologija, užbaigianti visą sistemą. Bet nors apreiškimas yra aukščiau už protą, jis jokiu būdu neprieštarauja protui; teologija užbaigia sistemą, kurios pradžią sudaro

mokslas ir filosofija, bet ji niekada negriauna jos nuoseklumo. Tikėjimas yra proto užbaigimas. Jie kartu stato žinojimo šventyklą, bet niekur i u konfliktuoja ir netarnauja priešingiems tikslams.

Tomo nupieštas gamtos paveikslas tiksliai atitiko jo pažinimo planą. pasaulis sudaro hierarchiją nuo Dievo jos viršūnėje iki žemiausios būties. Kiekviena būtis veikia skatinama vidinio savo prigimties potraukio, siekia gėrio arba jos rūšiai būdingos tobulumo formos ir suranda savo vietą kylančioje eilėje pagal savo tobulumo laipsnį. Aukštesnioji visada valdo žemesniąją ir naudojasi ja, kaip Dievas valdo pasaulį ar siela — kūną. Kad ir kokia žema būtų, jokia būtis nėra visiškai nevertinga, nes ji turi savo vietą, pareigas ir teises ir jas realizuodama prisideda prie visumos tobulumo. Tokioje struktūroje žmogus užima išskirtinę vietą tarp sukurtų bučių, nes žmogus turi ne tik kūnišką prigimtį, bet ir protingą bei dvasingą sielą, kuria jis panašus į Dievą. Jis vienintelis iš visų būčių yra kūnas ir siela drauge, ir šiuo fundamentaliu faktu remiasi institucijos ir įstatymai, pagal kuriuos tvarkomas jo gyvenimas.

Tomo socialinio ir politinio gyvenimo samprata tiesiogiai įeina į jo platesnį gamtos kaip visumos planą, ir svarbiausieji fragmentai, kuriuose jis nagrinėjo šį klausimą, buvo jo didelio sisteminio filosofijos teologijos veikalo dalis. Kaip ir visa gamta, visuomenė turi tikslų paskirčių sistema, kurioje žemesnysis tarnauja aukštesniajam, o .aukštesnysis valdo žemesnįjį ir vadovauja jam. Sekdamas Aristoteliu, Tomas apibūdino visuomenę kaip abipusį keitimąsi paslaugomis siekiant gero gyvenimo, prie kurio prisideda daug profesijų — valstietis ir , amatininkas teikdami materialines gėrybes, dvasininkas — malda ir religinėmis apeigomis, ir kiekviena klasė atlikdama savo darbą. Bendro gėrio labui būtina, kad tokia sistema turėtų valdančiąją dalį, kaip kad siela valdo kūną ar aukštesnė prigimtis valdo žemesnę. Tomas valstybių kūrimą ir valdymą, miestų planavimą, pilių statymą, rinkų sukūrimą ir švietimo puoselėjimą prilygina įžvalgumui, su kuriuo Dievas kuria ir valdo pasaulį.

Taigi valdymas yra tarnavimas ir atsakomybė visai bendruomenei. Visa, ką daro valdovas, kaip ir visa, ką daro jo žemiausias valdinys, yra pateisinama tik todėl, kad jis prisideda prie bendro gėrio. Jo valdžia, kurią jis gavo iš Dievo, kad tinkamai tvarkytų žmonių gyvenimą, yra tarnavimas ar paslaugų teikimas bendruomenei, kurios galva jis yra.

Jis negali daugiau, negu šito reikia, teisėtai naudotis valdžia ar paimti nuosavybės rinkdamas mokesčius. Todėl moralinis valdžios tikslas yra svarbiausias. Apskritai kalbant, valdovo pareiga yra taip nukreipti kiekvienos klasės veiklą valstybėje, kad žmonės galėtų gyventi laimingą ir dorybingą gyvenimą, kuris yra tikrasis žmogaus tikslas visuomenėje. Žinoma, galų gale tai turi vesti į gėrį anapus žemiškosios visuomenės, į dangiškąjį gyvenimą, bet tai jau ne žmogaus galioje, ir tuo veikiau rūpinasi dvasininkai, o ne valdovai. Bet Tomui būdinga žiūrėti į tvarkingą politinį gyvenimą kaip į pagalbinę net šito galutinio tikslo priežastį. Tiksliau, žemiškojo valdovo funkcija yra padėti žmogaus laimės pamatus palaikant taiką ir tvarką, saugoti ją prižiūrint, kad būtų atliekamos visos reikalingos valstybės valdymo, teisingumo vykdymo ir gynybos pareigos, ir didinti ją ištaisant piktnaudžiavimus, kad ir kur jie pasitaikytų, bei šalinant visas galimas kliūtis geram gyvenimui.

Moralinis tikslas, dėl kurio egzistuoja politinis valdymas, reiškia, kad valdžia turėtų būti
apribota ir kad ji turėtų būti naudojama tik pagal teisę. Tomas nemėgo tironijos. Teisėtas pasipriešinimas yra viešas visos tautos veiksmas, ir teisę apsaugo moralinė sąlyga, kad tie, kurie priešinasi, žiūrės, jog jų veiksmai būtų mažiau kenksmingi bendram gėriui negu tas piktnaudžiavimas, kurį jie mėgina pašalinti. Maištavimą jis laikė mirtina nuodėme, bet nepripažino, kad pateisinamas pasipriešinimas tironijai yra maištavimas. Tironijos atžvilgiu senesnę viduramžių tradiciją suderinti su Aristoteliu nebuvo sunku, nes tai buvo du to paties graikiško pasibjaurėjimo neteisėta jėga variantai, kilę iš principo, kad valdžia yra pateisinama tik tiek, kiek ji tarnauja bendram gėriui. Negalima pasakyti, jog Tomas perėmė ką nors reikšminga iš Aristotelio, kad papildytų egzistuojančią nuomonę šiuo klausimu. Jį iš esmės domino moraliniai apribojimai valdovams, o teisiniai ar konstituciniai klausimo aspektai jam, atrodo, nerūpėjo. Tad apie valdymo formas jis nedaug ką teturėjo pasakyti be to, ką perėmė iš Aristotelio, o gindamas monarchiją, kurią jis laikė geriausia forma, laikėsi gana akademiškos ‘Politikos’ nubrėžtos krypties. Jis aiškiai išsakė požiūrį, kad karaliaus valdžia turėtų būti „ribota“, nors niekur tiksliai nepaaiškino, ką tai reiškia. Greičiausiai galima drąsiai tarti, kad jis turėjo omenyje valdžios pasidalijimą tarp karaliaus ir karalystės didžiūnų, kurie natūraliai yra jo patarėjai ir rinkėjai. Tomas taip pat aiškiai išsakė požiūrį, kad tikra valdžia, skirtinga nuo tironijos, yra „teisėta“, bet, keista, jis nesuvokė būtinumo tiksliai apibrėžti, ką reiškia teisėta valdžia. Nors jis buvo susipažinęs su romėnų teise, tyrinėdamas ją jis visiškai neįžvelgė jokios tendencijos iškelti aukščiausiojo valdovo valdžią aukščiau už pačią teisę. Jis taip pat turėjo būti susipažinęs su gausia polemine literatūra, nagrinėjančia popiežiaus ir imperatoriaus valdžias, bet tai nepaskatino jo kruopščiai analizuoti principus, kuriais grindžiama politinė valdžia. Nagrinėdamas tironiją, jis nurodė dvi galimas priemones prieš tironus. Jo požiūriu, yra tokių valdymo formų, kai valdovo galia kyla iš liaudies, ir šiuo atveju liaudis teisėtai gali priversti vykdyti sąlygas, kuriomis buvo suteikta valdžia. Kita minima priemonė taikytina tuo atveju, kai yra dar kas nors politiškai viršesnis už valdovą, ir tada skriaudos atitaisomos apeliuojant į tą viršesnįjį. Bet Tomas čia aiškiai matė du skirtingus valdžios tipus, ir tai, atrodo, liudija, kad jis neturėjo bendros politinės valdžios kilmės teorijos.

TEISĖS PRIGIMTIS

Priežastis, kodėl Tomas galėjo nutylėti tai, kas atrodo esąs esminis politinės filosofijos dalykas, greičiausiai buvo ta, kad jis buvo giliai paniręs į viduramžišką teisės šventumo tradiciją. Jis taip gerbė teisę, kad laikė jos galią įgimta ir nepriklausančia nuo jokių žmogiškųjų šaltinių. Jis nuolat mėgino žmogiškąją teisę kuo glaudžiau susieti su dieviškąja. Tam jį skatino ne tik jo paties polinkis derinti, bet ir prielaida, kad teisės sritis yra daug platesnė negu būti žmonių santykių reguliavimo priemone. Žmogiškoji teisė jam buvo neatskiriama dalis visos dieviškosios valdžios sistemos, valdančios viską ir danguje, ir žemėje. Tokią sistemą Tomas tiesiogine prasme laikė reguliuojančia visų kūrinių — gyvų ir negyvų, gyvūnų ir žmonių — tarpusavio santykius. Todėl teisė siauresne žmogiškąja prasme buvo tik vienas kosminio fakto aspektas — iš tiesų svarbus, bet vis dėlto tik aspektas. Šitai jam atrodė svarbu, todėl bendrąją teisės teoriją jis plėtojo rūpestingiau negu kurią kitą savo politinės teorijos dalį. Jo teisės klasifikacija buvo viena iš būdingiausių jo filosofijos dalių. Bet ši klasifikacija specifiniam teisiniam arba instituciniam teisėtos valdžios apibrėžimui paliko tik subordinuoto klausimo statusą. Neteisėtas valdovas pirmiausia buvo ne žmogaus teisių ir institucijų pažeidėjas, nors jis toks buvo, bet maištininkas prieš visą dieviškąją sistemą, per kurią Dievas valdo pasaulį.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1524 žodžiai iš 4742 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.