Svedija5
5 (100%) 1 vote

Svedija5

Švedija – šiaurės Europos šalis, užimanti didesnę Skandinavijos pusiasalio

dalį ir per 20 tūkst. salų, salelių bei šcherų pakrantėje. Ribojasi su

Norvegija (1619 km) ir Suomija (586 km). Švedijos krantus skalauja Baltijos

jūra ir šios jūros Botnijos įlanka (3218 km). Švedijos plotas – 449 964 km2

(410 934 km2 – sausuma, 39 030 km2 – vandenys).

Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jau

maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai,

atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija:

Jotalandas – jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davė

pavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų

valstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — bei

jos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šalyje gyveno

vikingai.

Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri

nepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijos

pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais

siejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą ir

dalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko

Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys. Po 1700—1721 m. Šiaurės

karo švedai iš Lietuvos buvo išvyti. Nuo 1814 m. Švedija nė karto

nekariavo, skelbė neutraliteto politiką ir jos laikėsi. Nuo XVIII a.

vidurio Švedija garsėjo kaip metalurgijos, sunkiosios ir miško pramonės

kraštas. 1996 m. Švedija priimta į Europos Sąjungą.

Taip pat Švedija išsiskiria ypatingomis demokratijos tradicijomis.

Daugelis demokratinių įstatymų šioje šalyje priimti anksčiau nei kur kitur

pasaulyje. Jau XV amžiuje čia buvo įkurtas parlamentas (riksdagas), kuris

ribojo karaliaus valdžią.

Švedijos krantai šcheriniai, neaukšti.

Šcherai – tai uolėtos salelės. Kadaise ledynai stipriai ardė ir

gludino žemės paviršių. Minkštesnes uolienas ledynas sutrupino ir įšalusias

į ledą nuvilko tolyn. Kietesnes uolienas tik nugludino. Jas skandinavai

vadina “avinų kaktomis”. Ištirpus ledynui, žemiau jūros lygio buvusios

vietos atsidūrė po vandeniu, sudarydamos painų povandeninių uolų labirintą.

Kitos išliko virš vandens ir tapo šcherais.

Runos – senieji skandinavų rašmenys

Vakaruose Švedijai priklauso dalis Skandinavijos kalnų. Didžiausius

plotus užima lygumos ir plynaukštės. Didžioji dalis švedijos priklauso

Baltijos skydui. Smailių viršūnių nėra, nes jas nugludino slenkantys

ledynai. Botnijos įlanka slūgsta, taigi Švedijos plotas per 100 metų

padidėja apie 1,5 m.

Žemiausia vieta – Baltijos jūra (0m virš jūros lygio), aukščiausia

viršukalnė – Kebnekaisė (2117 m).

Švedijos reljefas

Dėl šiltosios Golfo srovės Švedijos klimatas švelnesnis negu kitose

šiaurinėse valstybėse. Šalies sostinė Stokholmas yra tokioje pačioje

platumoje kaip ir pietinė Grenlandija, tačiau jo vidutinė liepos mėnesio

temperatūra yra +18oC. Žiemą temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio, o

sniego kiekis yra vidutinis. Šiaurinėje Švedijos dalyje žiemos ilgos ir

šaltos, o vasaros šviesios ir vėsios. Birželio ir liepos mėnesiais

nesutemsta ištisą parą.

Kritulių pasiskirstymą Švedijoje lemia Skandinavijos kalnai. Jie

užstoja oro mases iš vakarų, taigi kritulių daugiau vakaruose (apie 600

mm/m), nei rytuose. Taip pat kritulių yra daugiau pietuose (apie 600 mm/m)

nei šiaurėje (apie 400-500 mm/m).

Švedijoje upių ir ežerų tinklas gana tankus. Beveik visos upės ir

ežerai Švedijoje susidarė slenkant ledynams. Didžiausia upė – Dalelvenas

(520 km). Upės sraunios. Nedaug jų tinkamos laivuoti. Didžiausias ežeras –

Venernas (5585 km2, didžiausias gylis – 100 m). Net 14% Švedijos ploto

užima pelkės. Jos susidarė todėl, kad dėl tam tikrų uolienų, žemė

nesugerdavo lietaus vandens, taigi daug vietovių užpelkėjo.

Didelėje Švedijos dalyje dominuoja spygliuočiai miškai (jaurinis

dirvožemis), pietinėje dalyje dažnai sutinkami tokie lapuočiai, kaip

beržas, drebulė. Lapuočiai miškai (ąžuolas, bukas) augo pietiniuose,

pietvakariniuose krantuose, tačiau buvo iškirsti, o jų vietose įsikūrė

ūkininkai arba buvo pasodinti spygliuočiai miškai. Bet šie ir kiti

kietmedžiai, tokie kaip liepa, guoba, klevas, randami nuo pietų švedijos

iki pat šiaurinės sienos.

Švedijos augalija susiformavo pasibaigus paskutiniąjam ledynmečiui.

Tačiau pastaruoju metu labai pasikeitė dėl žmogaus veiklos. Vilkams

neseniai grėsė išnykimas. Tai kelia konfliktus tarp gamtos mylėtojų ir

galvijų augintojų. Lokių ir lūšių populiacija taip nedidelė. Po visą šalį

paplitę elniai, stirnos, lapės, kiškiai. Medžioklė Švedijoje reguliuojama.

Daug gyvūnų rūšių yra saugomos. Švedijoje žiemoja nedaug paukščių, tačiau

vasarą daug jų sugrįžta iš šiltųjų kraštų.

Švedijoje žemės ūkyje naudojama apie 3 mln. ha, arba tik 7,5 proc.

bendro šalies ploto. Daugiau kaip 2 ha dydžio ūkių yra 88,4 tūkstančio,

vyrauja palyginti nedideli šeimos ūkiai. 2-10 ha ūkiai
sudaro 36 proc.,

10,1-20 ha – 19,8 proc., 20,1-30 ha – 12 proc., 30,1-50 ha – 13,9 proc.,

50,1-100 ha – 12,8 proc., 100,1 ha ir daugiau – tik 5,5 procento. Taigi

mūsų kai kurių specialistų tvirtinimai, kad nedideli ūkiai neturi

perspektyvos, Švedijos fermeriams būtų nesuprantami. Dauguma fermerių

(daugiau kaip 85 proc.) priklauso įvairiems gamybos, žemės ūkio produkcijos

perdirbimo ir realizacijos kooperatyvams, kurie savo ruožtu susijungę į

Švedijos fermerių federaciją. Nors žemės ūkyje dirba tik 3 proc. šalies

gyventojų, tačiau jų balsas girdimas ir Rikstage (Seime), ir Vyriausybėje.

Ir tuo nereikia stebėtis. Naudodami palyginti nedidelį žemės plotą (gerokai

mažesnį nei mes Lietuvoje) Švedijos fermeriai sugeba aprūpinti šalies

gyventojus svarbiausiais maisto produktais – duona, bulvėmis, pienu, mėsa,

aliejumi, iš dalies vaisiais ir daržovėmis. O maistui Švedijoje skiriama

ypač daug dėmesio. Vienas gyventojas per metus vidutiniškai suvartoja 83,6

kg bulvių, 62,7 kg daržovių, 80,2 kg duonos ir kitų grūdų produktų, 89,4 kg

vaisių, 69,1 kg mėsos (kiaulienos, jautienos, paukštienos), 27,1 kg žuvies,

16,5 kg sūrio, 187,1 kg pieno ir kt. produktų. Per parą suvartojamo vieno

gyventojo maisto energetinė vertė sudaro 2898 kcal.

Dideli pokyčiai Švedijos žemės ūkyje prasidėjo nuo 1990 metų

įgyvendinant naująją agrarinę politiką. Jos leitmotyvas – žemės ūkis turi

būti lygiavertis kitų žemės ūkio šakų rinkos partneris. Pereinamajam

penkerių metų laikotarpiui valstybė skyrė daug lėšų augalų ir gyvulių

produktyvumui didinti, naujoms technologijoms kurti. Žemės ūkiui buvo

iškeltas uždavinys aprūpinti gyventojus geros kokybės maisto produktais,

sukaupti pakankamą jų kiekį krizių ir karų laikotarpiui. Vienas svarbiausių

naujosios agrarinės politikos akcentų buvo reikalavimas išsaugoti turtingą

niuansų Švedijos kaimo landšaftą, intensyvinant gamybą nepažeisti gamtinės

pusiausvyros.

Turėdami palyginti mažai dirbamos žemės, švedai ją labai brangina,

nuolat kultūrina. 1800 metais prasidėję melioracijos darbai ypač buvo

plėtojami po Pirmojo pasaulinio karo. Panašiai kaip ir pas mus, vandens

perteklius laukuose kasmet susidaro pavasarį tirpstant sniegui, dažnai ir

vasarą po didesnio lietaus. Švedijoje, kaip ir visoje Europoje, pagrindinis

sausinimo būdas – molinių ir plastmasinių vamzdžių drenažas. Tačiau matėme

ir grioviais sausinamų pievų bei ilgamečių ganyklų. Tai pigiau nei

drenažas, kurio įrengimas kainuoja apie 10 tūkst. kronų (apie 5 tūkst.

litų). Švedijoje nudrenuota 1,2 mln. ha dirbamos žemės. Upsalos

universitete prof. Harry Linner pasakojo, kaip nelengvai fermeriai,

pasitelkdami specialistus, kultūrino, sausino savo žemes. Nemažą dalį

išlaidų padengė valstybė per subsidijas ir lengvatinėmis paskolomis. Dabar

Švedijoje beveik visa buvusi užmirkusi dirbama žemė yra drenuojama ar

kitokiu būdu sausinama. Malonu buvo matyti profesoriaus demonstruotą

Baltijos šalių drenuotų žemių diagramą, kurioje Lietuva su 2,6 mln. ha

užima antrą vietą (pirmoje Lenkija – 4,4 mln. ha). Tačiau ir Švedijoje,

kaip ir pas mus, labiausiai fermerius ir specialistus jaudinanti problema –

nepakankama melioracijos įrenginių priežiūra. Dėl žemės ūkio produkcijos

pertekliaus ir smukusių kainų labai sumažėjo fermerių pajamos, todėl mažiau

skiriama lėšų melioracijai. Iki 1990 m. Švedijoje kasmet buvo įrengiamas ar

rekonstruojamas drenažas 20 tūkst. ha, o 1999 m. – vos 2 tūkst. ha.

Panašios bėdos ir pas mus. Užtrukusi žemės reforma, nesusiformavęs ūkininkų

sluoksnis, labai sumažėjusi valstybės parama melioracijai – tai pagrindinės

priežastys, dėl ko nuolat blogėja melioracijos įrenginių būklė. Jau dabar

Lietuvoje 10 proc. drenuoto ploto drenažas silpnai veikia ar iš viso

neveikia.

Gana dideliame – apie 100 tūkst. ha plote Švedijos pietinėje dalyje

drėkinamos daržovės, sodai, ganyklos, nes čia, kaip ir pas mus, dažnai dėl

vasaros kritulių netolygumo augalams trūksta drėgmės. Dažniausiai

lietinama, sudrėkinamas viršutinis dirvožemio sluoksnis iki 30 cm gylio.

Švedija turi savo drėkinimo įrenginių gamyklą. Važiuodami traukiniu iš

Stokholmo į pietus, dažnai laukuose matėme veikiančius lietinimo

įrenginius. Švedijoje pagamintą gana tobulą lietinimo mašiną apžiūrėjome

Balsgardo sodininkystės bandymų stotyje. Taigi ir privačiuose ūkiuose

drėkinimas, nors ir brangus, yra naudojamas. Lietuvoje sausringi vasaros

laikotarpiai pasikartoja gerokai dažniau nei Švedijoje, todėl sustiprėjus

mūsų ūkininkams daržovės, uogynai ir ganyklos, reikia manyti, bus

drėkinamos ir pas mus.

Laukų tręšimui sunaudodami visą organiką ir ribotai mineralines trąšas

bei chemikalus pasėlių priežiūrai, fermeriai gauna įspūdingus derlius.

Pietinėje Švedijoje vidutinis kviečių derlius didesnis kaip 5 t/ha.

J.Kristensonas, turintis 100 ha ūkį, mums parodė kviečių lauką, iš kurio

tikisi gauti 10-13 t/ha. Su šypsena jis parodė kitoje kelio pusėje

kviečius, kur derlius bus tik apie 5 t/ha, nes kaimynas mėgsta “pamiegoti”.

Didelę dalį augalininkystės produkcijos J.Kristensonas sušeria savo

automatizuotoje paukščių fermoje, kurioje per metus išaugina 250 tūkst.

broilerių.
didesnių jo rūpesčių – paukščių mėšlo utilizavimas. Pagal

griežtus aplinkosaugos reikalavimus paukščių mėšlas turi būti įterpiamas į

dirvą, todėl šaltuoju metų laiku jis turi būti kaupiamas uždaroje

mėšlidėje. Panašiai tvarkomos ir gyvulininkystės fermų nuotėkos.

Apie 70 proc. šeimos ūkių verčiasi ir miškų ūkiu, nes Švedijoje net 50

proc. visos teritorijos (22,5 mln. ha) apaugę mišku. Valstybei,

savivaldybėms, bažnyčioms priklauso 13 proc., miškininkystės bendrovėms 37

proc., o privatiems asmenims net 49 proc. visų miškų. Išplėtota miško

pramonė, popieriaus, kartono gamyba. Miško produkcijos eksportas sudaro net

17 proc. viso Švedijos eksporto. Metinis prieaugis – 100 mln. ktm, kertama

apie 60 mln. ktm. Švedijoje brandus miškas daugiausia kertamas plynai

kombainais, kurie medį nupjauna, nubraukia šakas, supjausto reikiamais

sortimentais ir sudeda į “pradalges”. Mediena panaudojama visa, miške lieka

tik smulkios šakelės. Iš savininkų reikalaujama, kad plyname kirtime miškas

būtų atsodinamas per 1-2 metus. Nemažas pajamas miško savininkai gauna iš

medžioklės ūkio.

Pramonė ir ekonomika. Šio amžiaus pradžioje Švedijos ekonomika buvo

daugiausia agrarinė, ir ji buvo viena vargingiausių Europos šalių. Tačiau

turėdama gausius geležies rūdos, medienos ir vandens energijos išteklius

bei sumanius inžinierius ir kvalifikuotus darbininkus, šalis greitai

išvystė savo pramonę ir tapo pasiturinčia šiuolaikine valstybe. Ekonomika

ypač greitai augo pokario laikotarpiu i

ki aštuntojo dešimtmečio vidurio, kai Švedijos eksporto pramonė buvo labai

konkurentiška. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų Švedijos BNP vienam

gyventojui tapo mažesnis negu EBPO šalių vidurkis. Antrojoje devintojo

dešimtmečio pusėje Švedijos ekonomika patyrė didėjantį makroekonominį

disbalansą, kuris sukėlė greitą kainų ir sąnaudų augimą bei didėjantį

valstybės biudžeto deficitą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Švedijoje buvo

pats didžiausias ekonomikos nuosmukis nuo ketvirtojo dešimtmečio. Sukurta

plati programa pakeitė valstybės bendrųjų finansų deficitą, kuris sudarė

daugiau negu 10% BNP 1994m., į beveik 2,5% perteklių 1998m.. Toks pokytis

neturi sau lygių EBPO šalyse. Po biudžeto konsolidacijos žymiai pagerėjo

visi makroekonominiai rodikliai. Pastaraisiais metais mažėja ilgalaikės

palūkanų normos. Palūkanų normų skirtumas, palyginus su euro zona, sumažėjo

maždaug 0,4%. Infliacijos lygis yra mažas ir stabilus, o darbo jėgos

našumas ir pramonės gamyba gerokai padidėjo nuo Švedijos kronos

devalvacijos 1992-aisiais. Geriausiai vystėsi daug žinių reikalaujantys

sektoriai, tokie kaip telekomunikacijos ir farmacija. Darbo jėgos našumas

laikotarpiui nuo 1990 iki 1997m. padidėjo 60% daug žinių reikalaujančiose

pramonės šakose ir beveik 40% kapitaloimliose pramonės šakose. Dėl

sėkmingos eksporto veiklos Švedijos rinkos dalys padidėjo daugiau negu 20%

nuo 1992m.. Nepaisant kuklios BNP dalies (22% 1997m.), gamybos pramonė ir

toliau sudaro didžiausią Švedijos eksporto dalį. Miško produkcija sudaro

14%, cheminės medžiagos 10%, iš kurių 4% yra farmacijos produktai, 55%

sudaro pagaminti metalo produktai, mašinos ir įrengimai. 20 didžiausių

gamybos grupių, kurias sudaro AGA, ASTRA, Electrolux, Ericsson, Pharmacia,

Volvo ir SCA, eksportuojamos prekės sudaro pusę viso Švedijos eksporto.

Švedijos gamybos sektoriaus tyrimų ir plėtros intensyvumas yra vienas

didžiausių pasaulyje. 20 didelių gamybos grupių išlaidos tyrimams ir

plėtrai sudaro 80% visų Švedijos gamybos sektoriaus išlaidų tyrimams ir

plėtrai. Tradiciškai kapitaloimlios šakos, tokios kaip popieriaus masės ir

popieriaus produktų bei juodųjų metalų produktų gamyba, sudaro didelę

Švedijos gamybos dalį. Tačiau vis svarbesnės tampa sudėtingų produktų,

tokių kaip telekomunikacijos įranga, specializuotos mašinos, transporto

priemonės ir farmacijos produktai, gamyba. Nuo 1980 iki 1990m. Švedijoje

buvo didelis tiesioginių investicijų nutekėjimas. 1986-1990m. 80%

tiesioginių finansinių investicijų pateko į ES, nes Švedijos įmonės užsiėmė

pozicijas ES vidaus rinkoje. Dešimtajame dešimtmetyje padidėjo tiesioginės

finansinės investicijos šalyje, ir dabar balansas yra teigiamas.

Gamtiniai ištekliai

Švedija turtinga spygliuočių miškais, vandens energija, geležies rūda,

uranu ir kitomis naudingomis iškasenomis, tačiau neturi naftos ir anglies

išteklių. Geležies rūdos telkiniai yra toli šiaurėje. Rūdynų produkcija yra

daugiausia eksportuojama. Švedijos spygliuočių miškai teikia žaliavas labai

gerai išvystytoms lentpjūvėms bei popieriaus masės, popieriaus ir baigtinių

medžio produktų gamybos įmonėms. Švedija yra svarbi miško produktų

eksportuotoja pasaulio rinkoje. Medžio pramonės produkcija 1997m. siekė 91

milijardą Švedijos kronų. Pigi hidroenergija buvo pagrindinis Švedijos

pramonės vystymosi veiksnys. Šiandien apie 15% šalyje sunaudojamos

energijos pagamina šalies hidroelektrinės, kurių dauguma yra pastatytos ant

šiaurinių upių. Daugiau negu 40% Švedijoje sunaudojamos energijos

pagaminama iš importinės naftos, 7% iš importuotos anglies ir kokso.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2307 žodžiai iš 7665 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.