Švedija – šiaurės Europos šalis, užimanti didesnę Skandinavijos pusiasalio
dalį ir per 20 tūkst. salų, salelių bei šcherų pakrantėje. Ribojasi su
Norvegija (1619 km) ir Suomija (586 km). Švedijos krantus skalauja Baltijos
jūra ir šios jūros Botnijos įlanka (3218 km). Švedijos plotas – 449 964 km2
(410 934 km2 – sausuma, 39 030 km2 – vandenys).
Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jau
maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai,
atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija:
Jotalandas – jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davė
pavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų
valstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — bei
jos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šalyje gyveno
vikingai.
Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri
nepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijos
pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais
siejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą ir
dalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko
Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys. Po 1700—1721 m. Šiaurės
karo švedai iš Lietuvos buvo išvyti. Nuo 1814 m. Švedija nė karto
nekariavo, skelbė neutraliteto politiką ir jos laikėsi. Nuo XVIII a.
vidurio Švedija garsėjo kaip metalurgijos, sunkiosios ir miško pramonės
kraštas. 1996 m. Švedija priimta į Europos Sąjungą.
Taip pat Švedija išsiskiria ypatingomis demokratijos tradicijomis.
Daugelis demokratinių įstatymų šioje šalyje priimti anksčiau nei kur kitur
pasaulyje. Jau XV amžiuje čia buvo įkurtas parlamentas (riksdagas), kuris
ribojo karaliaus valdžią.
Švedijos krantai šcheriniai, neaukšti.
Šcherai – tai uolėtos salelės. Kadaise ledynai stipriai ardė ir
gludino žemės paviršių. Minkštesnes uolienas ledynas sutrupino ir įšalusias
į ledą nuvilko tolyn. Kietesnes uolienas tik nugludino. Jas skandinavai
vadina “avinų kaktomis”. Ištirpus ledynui, žemiau jūros lygio buvusios
vietos atsidūrė po vandeniu, sudarydamos painų povandeninių uolų labirintą.
Kitos išliko virš vandens ir tapo šcherais.
Runos – senieji skandinavų rašmenys
Vakaruose Švedijai priklauso dalis Skandinavijos kalnų. Didžiausius
plotus užima lygumos ir plynaukštės. Didžioji dalis švedijos priklauso
Baltijos skydui. Smailių viršūnių nėra, nes jas nugludino slenkantys
ledynai. Botnijos įlanka slūgsta, taigi Švedijos plotas per 100 metų
padidėja apie 1,5 m.
Žemiausia vieta – Baltijos jūra (0m virš jūros lygio), aukščiausia
viršukalnė – Kebnekaisė (2117 m).
Švedijos reljefas
Dėl šiltosios Golfo srovės Švedijos klimatas švelnesnis negu kitose
šiaurinėse valstybėse. Šalies sostinė Stokholmas yra tokioje pačioje
platumoje kaip ir pietinė Grenlandija, tačiau jo vidutinė liepos mėnesio
temperatūra yra +18oC. Žiemą temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio, o
sniego kiekis yra vidutinis. Šiaurinėje Švedijos dalyje žiemos ilgos ir
šaltos, o vasaros šviesios ir vėsios. Birželio ir liepos mėnesiais
nesutemsta ištisą parą.
Kritulių pasiskirstymą Švedijoje lemia Skandinavijos kalnai. Jie
užstoja oro mases iš vakarų, taigi kritulių daugiau vakaruose (apie 600
mm/m), nei rytuose. Taip pat kritulių yra daugiau pietuose (apie 600 mm/m)
nei šiaurėje (apie 400-500 mm/m).
Švedijoje upių ir ežerų tinklas gana tankus. Beveik visos upės ir
ežerai Švedijoje susidarė slenkant ledynams. Didžiausia upė – Dalelvenas
(520 km). Upės sraunios. Nedaug jų tinkamos laivuoti. Didžiausias ežeras –
Venernas (5585 km2, didžiausias gylis – 100 m). Net 14% Švedijos ploto
užima pelkės. Jos susidarė todėl, kad dėl tam tikrų uolienų, žemė
nesugerdavo lietaus vandens, taigi daug vietovių užpelkėjo.
Didelėje Švedijos dalyje dominuoja spygliuočiai miškai (jaurinis
dirvožemis), pietinėje dalyje dažnai sutinkami tokie lapuočiai, kaip
beržas, drebulė. Lapuočiai miškai (ąžuolas, bukas) augo pietiniuose,
pietvakariniuose krantuose, tačiau buvo iškirsti, o jų vietose įsikūrė
ūkininkai arba buvo pasodinti spygliuočiai miškai. Bet šie ir kiti
kietmedžiai, tokie kaip liepa, guoba, klevas, randami nuo pietų švedijos
iki pat šiaurinės sienos.
Švedijos augalija susiformavo pasibaigus paskutiniąjam ledynmečiui.
Tačiau pastaruoju metu labai pasikeitė dėl žmogaus veiklos. Vilkams
neseniai grėsė išnykimas. Tai kelia konfliktus tarp gamtos mylėtojų ir
galvijų augintojų. Lokių ir lūšių populiacija taip nedidelė. Po visą šalį
paplitę elniai, stirnos, lapės, kiškiai. Medžioklė Švedijoje reguliuojama.
Daug gyvūnų rūšių yra saugomos. Švedijoje žiemoja nedaug paukščių, tačiau
vasarą daug jų sugrįžta iš šiltųjų kraštų.
Švedijoje žemės ūkyje naudojama apie 3 mln. ha, arba tik 7,5 proc.
bendro šalies ploto. Daugiau kaip 2 ha dydžio ūkių yra 88,4 tūkstančio,
vyrauja palyginti nedideli šeimos ūkiai. 2-10 ha ūkiai
sudaro 36 proc.,
10,1-20 ha – 19,8 proc., 20,1-30 ha – 12 proc., 30,1-50 ha – 13,9 proc.,
50,1-100 ha – 12,8 proc., 100,1 ha ir daugiau – tik 5,5 procento. Taigi
mūsų kai kurių specialistų tvirtinimai, kad nedideli ūkiai neturi
perspektyvos, Švedijos fermeriams būtų nesuprantami. Dauguma fermerių
(daugiau kaip 85 proc.) priklauso įvairiems gamybos, žemės ūkio produkcijos
perdirbimo ir realizacijos kooperatyvams, kurie savo ruožtu susijungę į
Švedijos fermerių federaciją. Nors žemės ūkyje dirba tik 3 proc. šalies
gyventojų, tačiau jų balsas girdimas ir Rikstage (Seime), ir Vyriausybėje.
Ir tuo nereikia stebėtis. Naudodami palyginti nedidelį žemės plotą (gerokai
mažesnį nei mes Lietuvoje) Švedijos fermeriai sugeba aprūpinti šalies
gyventojus svarbiausiais maisto produktais – duona, bulvėmis, pienu, mėsa,
aliejumi, iš dalies vaisiais ir daržovėmis. O maistui Švedijoje skiriama
ypač daug dėmesio. Vienas gyventojas per metus vidutiniškai suvartoja 83,6
kg bulvių, 62,7 kg daržovių, 80,2 kg duonos ir kitų grūdų produktų, 89,4 kg
vaisių, 69,1 kg mėsos (kiaulienos, jautienos, paukštienos), 27,1 kg žuvies,
16,5 kg sūrio, 187,1 kg pieno ir kt. produktų. Per parą suvartojamo vieno
gyventojo maisto energetinė vertė sudaro 2898 kcal.
Dideli pokyčiai Švedijos žemės ūkyje prasidėjo nuo 1990 metų
įgyvendinant naująją agrarinę politiką. Jos leitmotyvas – žemės ūkis turi
būti lygiavertis kitų žemės ūkio šakų rinkos partneris. Pereinamajam
penkerių metų laikotarpiui valstybė skyrė daug lėšų augalų ir gyvulių
produktyvumui didinti, naujoms technologijoms kurti. Žemės ūkiui buvo
iškeltas uždavinys aprūpinti gyventojus geros kokybės maisto produktais,
sukaupti pakankamą jų kiekį krizių ir karų laikotarpiui. Vienas svarbiausių
naujosios agrarinės politikos akcentų buvo reikalavimas išsaugoti turtingą
niuansų Švedijos kaimo landšaftą, intensyvinant gamybą nepažeisti gamtinės
pusiausvyros.
Turėdami palyginti mažai dirbamos žemės, švedai ją labai brangina,
nuolat kultūrina. 1800 metais prasidėję melioracijos darbai ypač buvo
plėtojami po Pirmojo pasaulinio karo. Panašiai kaip ir pas mus, vandens
perteklius laukuose kasmet susidaro pavasarį tirpstant sniegui, dažnai ir
vasarą po didesnio lietaus. Švedijoje, kaip ir visoje Europoje, pagrindinis
sausinimo būdas – molinių ir plastmasinių vamzdžių drenažas. Tačiau matėme
ir grioviais sausinamų pievų bei ilgamečių ganyklų. Tai pigiau nei
drenažas, kurio įrengimas kainuoja apie 10 tūkst. kronų (apie 5 tūkst.
litų). Švedijoje nudrenuota 1,2 mln. ha dirbamos žemės. Upsalos
universitete prof. Harry Linner pasakojo, kaip nelengvai fermeriai,
pasitelkdami specialistus, kultūrino, sausino savo žemes. Nemažą dalį
išlaidų padengė valstybė per subsidijas ir lengvatinėmis paskolomis. Dabar
Švedijoje beveik visa buvusi užmirkusi dirbama žemė yra drenuojama ar
kitokiu būdu sausinama. Malonu buvo matyti profesoriaus demonstruotą
Baltijos šalių drenuotų žemių diagramą, kurioje Lietuva su 2,6 mln. ha
užima antrą vietą (pirmoje Lenkija – 4,4 mln. ha). Tačiau ir Švedijoje,
kaip ir pas mus, labiausiai fermerius ir specialistus jaudinanti problema –
nepakankama melioracijos įrenginių priežiūra. Dėl žemės ūkio produkcijos
pertekliaus ir smukusių kainų labai sumažėjo fermerių pajamos, todėl mažiau
skiriama lėšų melioracijai. Iki 1990 m. Švedijoje kasmet buvo įrengiamas ar
rekonstruojamas drenažas 20 tūkst. ha, o 1999 m. – vos 2 tūkst. ha.
Panašios bėdos ir pas mus. Užtrukusi žemės reforma, nesusiformavęs ūkininkų
sluoksnis, labai sumažėjusi valstybės parama melioracijai – tai pagrindinės
priežastys, dėl ko nuolat blogėja melioracijos įrenginių būklė. Jau dabar
Lietuvoje 10 proc. drenuoto ploto drenažas silpnai veikia ar iš viso
neveikia.
Gana dideliame – apie 100 tūkst. ha plote Švedijos pietinėje dalyje
drėkinamos daržovės, sodai, ganyklos, nes čia, kaip ir pas mus, dažnai dėl
vasaros kritulių netolygumo augalams trūksta drėgmės. Dažniausiai
lietinama, sudrėkinamas viršutinis dirvožemio sluoksnis iki 30 cm gylio.
Švedija turi savo drėkinimo įrenginių gamyklą. Važiuodami traukiniu iš
Stokholmo į pietus, dažnai laukuose matėme veikiančius lietinimo
įrenginius. Švedijoje pagamintą gana tobulą lietinimo mašiną apžiūrėjome
Balsgardo sodininkystės bandymų stotyje. Taigi ir privačiuose ūkiuose
drėkinimas, nors ir brangus, yra naudojamas. Lietuvoje sausringi vasaros
laikotarpiai pasikartoja gerokai dažniau nei Švedijoje, todėl sustiprėjus
mūsų ūkininkams daržovės, uogynai ir ganyklos, reikia manyti, bus
drėkinamos ir pas mus.
Laukų tręšimui sunaudodami visą organiką ir ribotai mineralines trąšas
bei chemikalus pasėlių priežiūrai, fermeriai gauna įspūdingus derlius.
Pietinėje Švedijoje vidutinis kviečių derlius didesnis kaip 5 t/ha.
J.Kristensonas, turintis 100 ha ūkį, mums parodė kviečių lauką, iš kurio
tikisi gauti 10-13 t/ha. Su šypsena jis parodė kitoje kelio pusėje
kviečius, kur derlius bus tik apie 5 t/ha, nes kaimynas mėgsta “pamiegoti”.
Didelę dalį augalininkystės produkcijos J.Kristensonas sušeria savo
automatizuotoje paukščių fermoje, kurioje per metus išaugina 250 tūkst.
broilerių.
didesnių jo rūpesčių – paukščių mėšlo utilizavimas. Pagal
griežtus aplinkosaugos reikalavimus paukščių mėšlas turi būti įterpiamas į
dirvą, todėl šaltuoju metų laiku jis turi būti kaupiamas uždaroje
mėšlidėje. Panašiai tvarkomos ir gyvulininkystės fermų nuotėkos.
Apie 70 proc. šeimos ūkių verčiasi ir miškų ūkiu, nes Švedijoje net 50
proc. visos teritorijos (22,5 mln. ha) apaugę mišku. Valstybei,
savivaldybėms, bažnyčioms priklauso 13 proc., miškininkystės bendrovėms 37
proc., o privatiems asmenims net 49 proc. visų miškų. Išplėtota miško
pramonė, popieriaus, kartono gamyba. Miško produkcijos eksportas sudaro net
17 proc. viso Švedijos eksporto. Metinis prieaugis – 100 mln. ktm, kertama
apie 60 mln. ktm. Švedijoje brandus miškas daugiausia kertamas plynai
kombainais, kurie medį nupjauna, nubraukia šakas, supjausto reikiamais
sortimentais ir sudeda į “pradalges”. Mediena panaudojama visa, miške lieka
tik smulkios šakelės. Iš savininkų reikalaujama, kad plyname kirtime miškas
būtų atsodinamas per 1-2 metus. Nemažas pajamas miško savininkai gauna iš
medžioklės ūkio.
Pramonė ir ekonomika. Šio amžiaus pradžioje Švedijos ekonomika buvo
daugiausia agrarinė, ir ji buvo viena vargingiausių Europos šalių. Tačiau
turėdama gausius geležies rūdos, medienos ir vandens energijos išteklius
bei sumanius inžinierius ir kvalifikuotus darbininkus, šalis greitai
išvystė savo pramonę ir tapo pasiturinčia šiuolaikine valstybe. Ekonomika
ypač greitai augo pokario laikotarpiu i
ki aštuntojo dešimtmečio vidurio, kai Švedijos eksporto pramonė buvo labai
konkurentiška. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų Švedijos BNP vienam
gyventojui tapo mažesnis negu EBPO šalių vidurkis. Antrojoje devintojo
dešimtmečio pusėje Švedijos ekonomika patyrė didėjantį makroekonominį
disbalansą, kuris sukėlė greitą kainų ir sąnaudų augimą bei didėjantį
valstybės biudžeto deficitą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Švedijoje buvo
pats didžiausias ekonomikos nuosmukis nuo ketvirtojo dešimtmečio. Sukurta
plati programa pakeitė valstybės bendrųjų finansų deficitą, kuris sudarė
daugiau negu 10% BNP 1994m., į beveik 2,5% perteklių 1998m.. Toks pokytis
neturi sau lygių EBPO šalyse. Po biudžeto konsolidacijos žymiai pagerėjo
visi makroekonominiai rodikliai. Pastaraisiais metais mažėja ilgalaikės
palūkanų normos. Palūkanų normų skirtumas, palyginus su euro zona, sumažėjo
maždaug 0,4%. Infliacijos lygis yra mažas ir stabilus, o darbo jėgos
našumas ir pramonės gamyba gerokai padidėjo nuo Švedijos kronos
devalvacijos 1992-aisiais. Geriausiai vystėsi daug žinių reikalaujantys
sektoriai, tokie kaip telekomunikacijos ir farmacija. Darbo jėgos našumas
laikotarpiui nuo 1990 iki 1997m. padidėjo 60% daug žinių reikalaujančiose
pramonės šakose ir beveik 40% kapitaloimliose pramonės šakose. Dėl
sėkmingos eksporto veiklos Švedijos rinkos dalys padidėjo daugiau negu 20%
nuo 1992m.. Nepaisant kuklios BNP dalies (22% 1997m.), gamybos pramonė ir
toliau sudaro didžiausią Švedijos eksporto dalį. Miško produkcija sudaro
14%, cheminės medžiagos 10%, iš kurių 4% yra farmacijos produktai, 55%
sudaro pagaminti metalo produktai, mašinos ir įrengimai. 20 didžiausių
gamybos grupių, kurias sudaro AGA, ASTRA, Electrolux, Ericsson, Pharmacia,
Volvo ir SCA, eksportuojamos prekės sudaro pusę viso Švedijos eksporto.
Švedijos gamybos sektoriaus tyrimų ir plėtros intensyvumas yra vienas
didžiausių pasaulyje. 20 didelių gamybos grupių išlaidos tyrimams ir
plėtrai sudaro 80% visų Švedijos gamybos sektoriaus išlaidų tyrimams ir
plėtrai. Tradiciškai kapitaloimlios šakos, tokios kaip popieriaus masės ir
popieriaus produktų bei juodųjų metalų produktų gamyba, sudaro didelę
Švedijos gamybos dalį. Tačiau vis svarbesnės tampa sudėtingų produktų,
tokių kaip telekomunikacijos įranga, specializuotos mašinos, transporto
priemonės ir farmacijos produktai, gamyba. Nuo 1980 iki 1990m. Švedijoje
buvo didelis tiesioginių investicijų nutekėjimas. 1986-1990m. 80%
tiesioginių finansinių investicijų pateko į ES, nes Švedijos įmonės užsiėmė
pozicijas ES vidaus rinkoje. Dešimtajame dešimtmetyje padidėjo tiesioginės
finansinės investicijos šalyje, ir dabar balansas yra teigiamas.
Gamtiniai ištekliai
Švedija turtinga spygliuočių miškais, vandens energija, geležies rūda,
uranu ir kitomis naudingomis iškasenomis, tačiau neturi naftos ir anglies
išteklių. Geležies rūdos telkiniai yra toli šiaurėje. Rūdynų produkcija yra
daugiausia eksportuojama. Švedijos spygliuočių miškai teikia žaliavas labai
gerai išvystytoms lentpjūvėms bei popieriaus masės, popieriaus ir baigtinių
medžio produktų gamybos įmonėms. Švedija yra svarbi miško produktų
eksportuotoja pasaulio rinkoje. Medžio pramonės produkcija 1997m. siekė 91
milijardą Švedijos kronų. Pigi hidroenergija buvo pagrindinis Švedijos
pramonės vystymosi veiksnys. Šiandien apie 15% šalyje sunaudojamos
energijos pagamina šalies hidroelektrinės, kurių dauguma yra pastatytos ant
šiaurinių upių. Daugiau negu 40% Švedijoje sunaudojamos energijos
pagaminama iš importinės naftos, 7% iš importuotos anglies ir kokso.