Svedijos raida xvi xxi amžiuje
5 (100%) 1 vote

Svedijos raida xvi xxi amžiuje

ĮVADAS

Referate „Švedijos raida XVI – XXI amžiuje“ stengiaus pateikti

Švedijos raidą XVI – XXI a. ir jos kultūros bruožus. Trumpai aptariau

Švedijos tautos pradžią, josios nuosmukius bei pakilimus, gyvavimo

laikotarpį, valdymo formas. Rašydama apie kultūrą apibūdinau XX a.

literatūra, kokie tuo metu žanrai buvo populiarūs, kurie rašytojai –

garsūs. Švedijos mene dažniausiai vyravo tautos motyvai. Labai yra

vertinama liaudiška muzika. Tačiau aišku, kad yra šiuolaikinių grupių,

kurios taip pat vėliau įeis į Švedijos istoriją.

1. ŠVEDIJOS IŠKILIMAI IR NUOSMUKIAI

1.1. Švedija kaip nacionalinė valstybė

Švedai kaip nė viena kita tauta savo nacionalinės valstybės pradžią

sieja su konkrečia data – 1523 m. birželio 6 d. (ši diena yra svarbiausia

valstybinė Švedijos šventė ir vadinama Vėliavos Diena), kai Strengnese

Gustavas Vaza buvo paskelbtas Švedijos karaliumi, o tų pačių metų birželio

24 d. įžengė į Stokholmą (nuo to laiko Stokholmas praktiškai tapo Švedijos

Karalystės sostine). Šie momentai buvo paskutiniai 1518-1523 metų švedų

išsivadavimo iš Kalmaro unijos gniaužtų akcentai. 1527 m. birželio mėn.

karalius sušaukė rigsdagą – parlamentą. Švedija pirmoji iš visų pagrindinių

skandinavų tautų sukūrė tikrą nacionalinę valstybę ir tapo aktyvia

Reformacijos skleidėja Šiaurės Europoje. Jau 1526 m. į švedų kalbą

išverstas Naujasis Testamentas ir pradėtos laikyti šv. Mišios gimtąja

kalba. Visą XVI a. antrąją pusę vyko Reformacijos įtvirtinimo procesas,

kuris sąlygojo visokeriopą Švedijos valstybės raidą.

Švedija, per Antrąjį pasaulinį karą išlikusi neutrali, penktajame ir

šeštajame dešimtmetyje įgyvendino kruopščiai parengtus Stokholmo ir kitų

miestų plėtros planus, ypač daug dėmesio kreipdama į pastatų įvairovę ir

sąlytį su supančiu kraštovaizdžiu. Kitos Europos šalys, po karo pradėjusios

atstatinėti miestus, mėgdžiojo švedų modelius. [1]

1.2. Švedijos kilimas.

Daugiau kaip šešis dešimtmečius trukusių karų Švedija tapo

dominuojančia jėga Rytų Baltijos šalyse. Šios sėkmės pasiekti padėjo

Švedijos valdovų užsispyrimas ir atkaklumas, atsargus ir rūpestingas

šeimininkavimas naudojant skurdžius šalies išteklius, kartais geras karinis

vadovavimas ir palankus likimas. Valdant Gustavo Vazos sūnums, pagrindinis

Švedijos politikos tikslas buvo Rytų Baltijos šalyse įsigyti teritorijų,

tačiau Danija kontroliavo Baltijos jūros raktą – Zundo sąsiaurį, ir tik

todėl Švedija iki pat XVII a. vidurio Vakarų Baltijoje įsitvirtinti

neįstengė.

Švedijos istorikai, daugiausia dėmesio skyrė klausimui, kokią reikšmę

dėl įtakos Livonijoje kariavusioms valstybėms turėjo prekyba su Baltijos

šalimis. Anot Sveno Svensono, Švedijos politikos Baltijos šalyse

pagrindinis tikslas buvo dominavimas Rusijos rinkoje, tuo tarpu Attmanas

mano, jog nuosekliai siekti prekybos su Rusija Švedija ėmėsi tik po 1562

m.[2] Komercinių paskatų svarbą pabrėžiantys argumentai iškelia aikštėn

paradoksą, kad tokiai ekonomiškai atsilikusiai šaliai, kokia buvo Švedija,

trūko komercinių bei verslininkystės įgūdžių. Pavyzdžiui, 1558 m. į Vyborgą

staiga ėmus plūsti rusų pirkliams, Gustavas Vaza stengėsi čia išplėsti

prekybą, bet Revelio pirkliai tuoj užblokavo šį uostą. Vietos pirkliams

trūko lėšų stambesniems sandoriams finansuoti, o švedai negalėjo pasiūlyti

rusams reikalingų prekių. Tačiau Švedijai taip ir nepavyko kontroliuoti

Rusijos prekybos. 1579 – 1580 m. Švedija patiria skaudžius nederliaus

padarinius. Šie ypatingai sunkūs metai sutapo su labai didele politine

krize, kuri kamavo Švediją nuo Vazos dinastijos įsigalėjimo.

Švedijos valstybė ir karaliaus valdžia dar labiau sustiprėjo po

Trisdešimties metų karo valdant Gustavui Adolfui (1611-1632). Švedija tapo

galingiausia valstybe Europos šiaurėje. 1680 m. rigsdagas buvo panaikintas.

Įsigalėjo absoliuti karaliaus valdžia.

XVII a. Švedija dalyvavo daugybėje mažų diplomatinių, ekonominių ir

tikrų karų, kuriuose sėkmė būdavo permaininga. Ypač keisti karai vykdavo su

kraujo sese Danija, kai tiek švedai, tiek danai ieškodavo stiprių

sąjungininkų visoje Europoje, sukeldami nemažus regioninius konfliktus –

Hanza, Nyderlandai, Lenkija, Anglija, Prancūzija, net Rusija buvo nuolat

įtraukiamos į nepabaigiamą dviejų giminingų tautų santykių aiškinimąsi.

Užtekdavo mažyčio preteksto dažnai ir ginkluotam konfliktui įsiliepsnoti.

Šiuo laikotarpiu tarp Švedijos ir Lietuvos buvo sudaryta trumpalaikė

prieštaringai daugelio istorikų vertinama Kėdainių unija.

Šie visi karai ir sutartys bei valdovu patikimumas davė Švedijos

valstybei raidą. Švedija stiprėjo ir siekė savo viešpatavimo.

2. FEODALINIO ABSOLIUTIZMO SANTVARKA ŠVEDIJOJE (XVII a. Antroje pusėje


XVIII a.)

2.1. Žemės valdos ir sienos.

XVII a. antrojoje pusėje į Švedijos sudėtį įėjo seniai užkariauta

Suomija, o XVI a. prasidėjus ekspansijai, Švedijos rankose atsidūrė didelės

valdos Rytų Pabaltijyje – iš Rusijos buvo atimta Karelija, Ingrija, šiaurės

Estija, Livonija (pietų Estija ir dalis šiaurės Latvijos, kartu su Rygos

miestu), Ezelio (Saremos) ir Dago (Hyjumos) salos, atimtos iš Danijos ir

Lenkijos.

Iš danų švedai atkariavo Gotlando salą ir pietines Skandinavijos

provincijas Skonę ir Halandą. Švedija pasidarė platų sau išėjimą i Atlantą.

Per trisdešimties metų karą švedai įgijo nemenkas valdas šiaurinėje

Vokietijoje. Taigi švedų karaliai tavo Vokietijos imperijos nariais.

2.2. Agrariniai santykiai.

XVII – XVIII a. žemės ūkis ir toliau buvo šalies ekonomikos pagrindas.

Palyginti su Vakarų Europa ir Danija, Švedijos teritorija buvo mažai

įsisavinta, išskyrus pietinius rajonus, centrinį kasyklų pramonės rajoną ir

kai kurias pajūrio sritis. Pagal tradiciją gyventojai vertėsi žemdirbyste,

gyvulininkyste, žvejyba, medžiokle, miško paruošomis. Valstiečiai galėjo ne

tik ginti savo laisvę, bet ir dalyvauti luomų parlamente – rigsdage.

Stambių savininkų ūkiai domenai atsirado Stokholmą supančiose rytinėse

Švedijos srityse, pietvakarių Suomijoje ir iš Danijos atitekusiose

pietinėse provincijose, kur tebegyvavo valstiečių asmeninė priklausomybė

nuo dvarininkų. Dvarų valstiečiai neturėjo teisės būti renkami į rigsdagą,

kaip ir kaimo proletarai bei pusiau proletarai.

2.3. Kapitalistinės sanklodos formavimasis.

Nepaisant skurdo ir ekonominio atsilikimo XVII a. Švedijoje

intensyviai vystėsi kapitalistinė sankloda, visų pirma kasyklų rajonuose ir

stambiuose miestuose – Stokholme ir Geteborge (įkurtas 1617 m.). Švedija

prekybiniais ryšiais buvo glaudžiai susijusi su Vakarų Europa, XVII a. ji

tapo net viena iš pagrindinių geležies ir vario bei jų gaminių (ir ginklų)

eksportuotojų. Švedijoje kūrėsi nauji miestai, buvo steigiamos

manufaktūros, plačiai atsivėrė durys emigrantams – Flandrijos ir

Prancūzijos, kurie įvežė į šalį kapitalų, naujų techninių įgūdžių bei

žinių. Centrinėje Švedijoje esančiose geležies rūdos įmonėse susiformavo

didelės ankstyvojo kapitalizmo bendruomenės. Nuo 1668 m. Stokholme padėjo

veikti vienas iš seniausių Europoje valstybinių bankų.

2.4. Valstybinė santvarka ir vidinė politinė kova.

XVII – XVII a. Švedijoje gana dažnai keitėsi valstybinė santvarka:

pažangesnė buržuazinė santvarka pamažu keitė feodalinę. Tebevyko

konkurencinė kova dėl valdžios: tarp karaliaus, kuris rėmėsi dalimi

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1092 žodžiai iš 3631 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.