ĮVADAS
Referate „Švedijos raida XVI – XXI amžiuje“ stengiaus pateikti
Švedijos raidą XVI – XXI a. ir jos kultūros bruožus. Trumpai aptariau
Švedijos tautos pradžią, josios nuosmukius bei pakilimus, gyvavimo
laikotarpį, valdymo formas. Rašydama apie kultūrą apibūdinau XX a.
literatūra, kokie tuo metu žanrai buvo populiarūs, kurie rašytojai –
garsūs. Švedijos mene dažniausiai vyravo tautos motyvai. Labai yra
vertinama liaudiška muzika. Tačiau aišku, kad yra šiuolaikinių grupių,
kurios taip pat vėliau įeis į Švedijos istoriją.
1. ŠVEDIJOS IŠKILIMAI IR NUOSMUKIAI
1.1. Švedija kaip nacionalinė valstybė
Švedai kaip nė viena kita tauta savo nacionalinės valstybės pradžią
sieja su konkrečia data – 1523 m. birželio 6 d. (ši diena yra svarbiausia
valstybinė Švedijos šventė ir vadinama Vėliavos Diena), kai Strengnese
Gustavas Vaza buvo paskelbtas Švedijos karaliumi, o tų pačių metų birželio
24 d. įžengė į Stokholmą (nuo to laiko Stokholmas praktiškai tapo Švedijos
Karalystės sostine). Šie momentai buvo paskutiniai 1518-1523 metų švedų
išsivadavimo iš Kalmaro unijos gniaužtų akcentai. 1527 m. birželio mėn.
karalius sušaukė rigsdagą – parlamentą. Švedija pirmoji iš visų pagrindinių
skandinavų tautų sukūrė tikrą nacionalinę valstybę ir tapo aktyvia
Reformacijos skleidėja Šiaurės Europoje. Jau 1526 m. į švedų kalbą
išverstas Naujasis Testamentas ir pradėtos laikyti šv. Mišios gimtąja
kalba. Visą XVI a. antrąją pusę vyko Reformacijos įtvirtinimo procesas,
kuris sąlygojo visokeriopą Švedijos valstybės raidą.
Švedija, per Antrąjį pasaulinį karą išlikusi neutrali, penktajame ir
šeštajame dešimtmetyje įgyvendino kruopščiai parengtus Stokholmo ir kitų
miestų plėtros planus, ypač daug dėmesio kreipdama į pastatų įvairovę ir
sąlytį su supančiu kraštovaizdžiu. Kitos Europos šalys, po karo pradėjusios
atstatinėti miestus, mėgdžiojo švedų modelius. [1]
1.2. Švedijos kilimas.
Daugiau kaip šešis dešimtmečius trukusių karų Švedija tapo
dominuojančia jėga Rytų Baltijos šalyse. Šios sėkmės pasiekti padėjo
Švedijos valdovų užsispyrimas ir atkaklumas, atsargus ir rūpestingas
šeimininkavimas naudojant skurdžius šalies išteklius, kartais geras karinis
vadovavimas ir palankus likimas. Valdant Gustavo Vazos sūnums, pagrindinis
Švedijos politikos tikslas buvo Rytų Baltijos šalyse įsigyti teritorijų,
tačiau Danija kontroliavo Baltijos jūros raktą – Zundo sąsiaurį, ir tik
todėl Švedija iki pat XVII a. vidurio Vakarų Baltijoje įsitvirtinti
neįstengė.
Švedijos istorikai, daugiausia dėmesio skyrė klausimui, kokią reikšmę
dėl įtakos Livonijoje kariavusioms valstybėms turėjo prekyba su Baltijos
šalimis. Anot Sveno Svensono, Švedijos politikos Baltijos šalyse
pagrindinis tikslas buvo dominavimas Rusijos rinkoje, tuo tarpu Attmanas
mano, jog nuosekliai siekti prekybos su Rusija Švedija ėmėsi tik po 1562
m.[2] Komercinių paskatų svarbą pabrėžiantys argumentai iškelia aikštėn
paradoksą, kad tokiai ekonomiškai atsilikusiai šaliai, kokia buvo Švedija,
trūko komercinių bei verslininkystės įgūdžių. Pavyzdžiui, 1558 m. į Vyborgą
staiga ėmus plūsti rusų pirkliams, Gustavas Vaza stengėsi čia išplėsti
prekybą, bet Revelio pirkliai tuoj užblokavo šį uostą. Vietos pirkliams
trūko lėšų stambesniems sandoriams finansuoti, o švedai negalėjo pasiūlyti
rusams reikalingų prekių. Tačiau Švedijai taip ir nepavyko kontroliuoti
Rusijos prekybos. 1579 – 1580 m. Švedija patiria skaudžius nederliaus
padarinius. Šie ypatingai sunkūs metai sutapo su labai didele politine
krize, kuri kamavo Švediją nuo Vazos dinastijos įsigalėjimo.
Švedijos valstybė ir karaliaus valdžia dar labiau sustiprėjo po
Trisdešimties metų karo valdant Gustavui Adolfui (1611-1632). Švedija tapo
galingiausia valstybe Europos šiaurėje. 1680 m. rigsdagas buvo panaikintas.
Įsigalėjo absoliuti karaliaus valdžia.
XVII a. Švedija dalyvavo daugybėje mažų diplomatinių, ekonominių ir
tikrų karų, kuriuose sėkmė būdavo permaininga. Ypač keisti karai vykdavo su
kraujo sese Danija, kai tiek švedai, tiek danai ieškodavo stiprių
sąjungininkų visoje Europoje, sukeldami nemažus regioninius konfliktus –
Hanza, Nyderlandai, Lenkija, Anglija, Prancūzija, net Rusija buvo nuolat
įtraukiamos į nepabaigiamą dviejų giminingų tautų santykių aiškinimąsi.
Užtekdavo mažyčio preteksto dažnai ir ginkluotam konfliktui įsiliepsnoti.
Šiuo laikotarpiu tarp Švedijos ir Lietuvos buvo sudaryta trumpalaikė
prieštaringai daugelio istorikų vertinama Kėdainių unija.
Šie visi karai ir sutartys bei valdovu patikimumas davė Švedijos
valstybei raidą. Švedija stiprėjo ir siekė savo viešpatavimo.
2. FEODALINIO ABSOLIUTIZMO SANTVARKA ŠVEDIJOJE (XVII a. Antroje pusėje
–
XVIII a.)
2.1. Žemės valdos ir sienos.
XVII a. antrojoje pusėje į Švedijos sudėtį įėjo seniai užkariauta
Suomija, o XVI a. prasidėjus ekspansijai, Švedijos rankose atsidūrė didelės
valdos Rytų Pabaltijyje – iš Rusijos buvo atimta Karelija, Ingrija, šiaurės
Estija, Livonija (pietų Estija ir dalis šiaurės Latvijos, kartu su Rygos
miestu), Ezelio (Saremos) ir Dago (Hyjumos) salos, atimtos iš Danijos ir
Lenkijos.
Iš danų švedai atkariavo Gotlando salą ir pietines Skandinavijos
provincijas Skonę ir Halandą. Švedija pasidarė platų sau išėjimą i Atlantą.
Per trisdešimties metų karą švedai įgijo nemenkas valdas šiaurinėje
Vokietijoje. Taigi švedų karaliai tavo Vokietijos imperijos nariais.
2.2. Agrariniai santykiai.
XVII – XVIII a. žemės ūkis ir toliau buvo šalies ekonomikos pagrindas.
Palyginti su Vakarų Europa ir Danija, Švedijos teritorija buvo mažai
įsisavinta, išskyrus pietinius rajonus, centrinį kasyklų pramonės rajoną ir
kai kurias pajūrio sritis. Pagal tradiciją gyventojai vertėsi žemdirbyste,
gyvulininkyste, žvejyba, medžiokle, miško paruošomis. Valstiečiai galėjo ne
tik ginti savo laisvę, bet ir dalyvauti luomų parlamente – rigsdage.
Stambių savininkų ūkiai domenai atsirado Stokholmą supančiose rytinėse
Švedijos srityse, pietvakarių Suomijoje ir iš Danijos atitekusiose
pietinėse provincijose, kur tebegyvavo valstiečių asmeninė priklausomybė
nuo dvarininkų. Dvarų valstiečiai neturėjo teisės būti renkami į rigsdagą,
kaip ir kaimo proletarai bei pusiau proletarai.
2.3. Kapitalistinės sanklodos formavimasis.
Nepaisant skurdo ir ekonominio atsilikimo XVII a. Švedijoje
intensyviai vystėsi kapitalistinė sankloda, visų pirma kasyklų rajonuose ir
stambiuose miestuose – Stokholme ir Geteborge (įkurtas 1617 m.). Švedija
prekybiniais ryšiais buvo glaudžiai susijusi su Vakarų Europa, XVII a. ji
tapo net viena iš pagrindinių geležies ir vario bei jų gaminių (ir ginklų)
eksportuotojų. Švedijoje kūrėsi nauji miestai, buvo steigiamos
manufaktūros, plačiai atsivėrė durys emigrantams – Flandrijos ir
Prancūzijos, kurie įvežė į šalį kapitalų, naujų techninių įgūdžių bei
žinių. Centrinėje Švedijoje esančiose geležies rūdos įmonėse susiformavo
didelės ankstyvojo kapitalizmo bendruomenės. Nuo 1668 m. Stokholme padėjo
veikti vienas iš seniausių Europoje valstybinių bankų.
2.4. Valstybinė santvarka ir vidinė politinė kova.
XVII – XVII a. Švedijoje gana dažnai keitėsi valstybinė santvarka:
pažangesnė buržuazinė santvarka pamažu keitė feodalinę. Tebevyko
konkurencinė kova dėl valdžios: tarp karaliaus, kuris rėmėsi dalimi