Sveikatos apsaugos reforma
5 (100%) 1 vote

Sveikatos apsaugos reforma

Sveikatos apsaugos reforma, kuri šiuo metu vyksta Lietuvoje, yra orientuota į pirminės sveikatos priežiūros sukūrimą šalyje. Pirminė sveikatos priežiūra tai toks sveikatos priežiūros organizavimas, kai visuomenė ir medikai dirba kartu siekiant bendro tikslo – pagerinti žmonių sveikatą. Pirminės sveikatos priežiūros strategijos grindžiamos žmonių savišvieta, jų nusistatymu, rūpinimusi savimi ir kitais žmonėmis.

Vaikai mūsų ateitis. Kaip rodo moksliniai tyrinėjimai (Zaborskis A., 1996 m.) Lietuvos vaikai jaučiasi labiau nelaimingi, savo sveikatą vertina žymiai blogiau, negu vaikai kitose Europos šalyse. Kyla pagrįstas klausimas. Kodėl? Viena iš priežasčių galėtų būti ta, kad nėra sistemingo sveikatos mokymo vaikų ir jaunimo ugdymo institucijose, šio darbo labai nenoriai imasi tėvai. Klaipėdoje tik viena mokykla dirba pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO), Europos Tarybos ir Europos Bendrijos rekomenduotą „Sveikos mokyklos“ programą. Nepakankamai žinių sveikatos švietimo ir ligų prevencijos klausimais turi ir mokytojai. Nepilnai savo potencialą išnaudoja ir mokyklų medicinos darbuotojai.

Lietuvoje apie sveikatos ugdymą imta kalbėti tik pradėjus švietimo reformą. Iki tol sveikatos ugdymas mokykloje buvo stichiškas, nenuoseklus ir visiškai neplanuojamas (Davidavičienė A., 1999m.).

Visuomenės sveikatos švietimo spragos atsiliepia ir į tai, jog šalies uostamiestis tapo Lietuvos ŽIV / AIDS epidemijos centras. Mirtį nešantis žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) plinta visuomenėje.

ŽIV infekcija Klaipėdoje plinta per nešvarius švirkštus ir adatas tarp injekcinių narkotikų vartotojų bei per nesaugius lytinius santykius. Didžioji dalis užsikrėtusiųjų – jauni (iki 20 – 25 metų amžiaus) injekcinius narkotikus asmenys. Kai kurie iš jų narkotikus pradėjo vartoti būdami 13 – 14 metų ir dar anksčiau.

Pažvelgę atidžiau į vaikus pamatysime, kad šiandien labai daug vaikų gyvena tam tikrame pavojuje. Tai vaikai, kurių tėvai, seneliai ar broliai, seserys yra alkoholikai, narkomanai; nedarnių šeimų vaikai; smurtas namuose; vaikai „pamestinukai“; vaikai, atėję į naują mokyklą; vaikai su negalia ar sergantys lėtinėmis ligomis; vaikai, turintys mokymosi problemų; vaikai dvasiškai nutolę nuo tėvų; vaikai, kurie buvo „užrakinti“ ir t.t. Tai tokie vaikai, kuriuos galėtume apibūdinti, kaip „didelės“ rizikos asmenis. Jie dažniausiai menkai suvokia savo paties svarbą asmeniniame gyvenime bei galimybę padėti pačiam sau. Jiems trūksta vidinio ir išorinio bendravimo sumanumo, neišvystytas kritinis mąstymas; silpni darant sprendimus ir pan.

Tam, kad būtų galima išvengti vaikų ir jaunimo rizikingo elgesio, beje, ankstyvo rizikingo elgesio, preventinių priemonių reikia imtis žymiai anksčiau, t.y. dar prieš tai, kai vaikų elgesiui įtakos turi jų bendraamžiai, kai dar nėra pabandę parūkyti cigaretės ar išgerti alkoholio. Deja, jau ankstyvoje paauglystėje vaikai pradeda vartoti alkoholį, rūkyti cigaretes (Davidavičianė A. 1999m.). Ilgainiui toks elgesys tampa labai rizikingu, turint omeny nesaugius lytinius santykius, klijų uostymą, cigarečių su narkotikais rūkymą, injekcinių narkotikų naudojimą. Vis dažniau jaunimas užsikrečia lytiškai plintančiomis ligomis, dažnesni tapo paauglių nėštumo ir abortų atvejai. Visa tai neginčijamai rodo, kad būtina kalbėtis su vaikais šiais klausimais, šviesti ir mokyti juos, kaip išvengti rizikingo elgesio. Vaikų ir jaunimo ugdymo įstaigose turėtų būti diegiamas sistemingas sveikatos mokymas nuo ankstyvos vaikystės ir tęsiamas per visą mokymosi mokykloje laikotarpį. įgytos sveikatos žinios sustiprintų vaikų pasirengimą pilnaverčiam, produktyviam gyvenimui.

Mokykla turėtų ugdyti vaikų atsparumą socialiniam spaudimui ir į gyvenimą išleisti, taip vadinamus, „mažos“ rizikos žmones. Tai asmenys, kurie pasitiki savimi, tvirtai suvokia kiekvieno asmens svarbą bendravime; elgiasi tvirtai apsisprendę, žino, ko jiems iš tikrųjų reikia ir kontroliuoja savo veiksmus; suvokia kas vyksta jų viduje, valdo savo emocijas ir mokosi iš savo patyrimo; sugeba dirbti su kitais ir užmezga draugystę bendraujant, derantis, dalijantis ir išklausant; turi aiškų kritinį mąstymą; sugeba jausti ribas ir atsako už kiekvienos dienos pasekmes ir pan..

Pereinant prie mokyklų mokymo programų derėtų aptartį patį terminą „programa“? Yra išskiriama keletas programų tipų – rekomenduojamos (mokslininkų pateikiamos idėjos); bendrosios programos (tai oficialios pastangos surašyti tikslus, uždavinius ir procedūras į dokumentus, kuriais mokytojai gali vadovautis); mokomosios (jos vykdomos kiekvienais mokslo metais); remiančios (įgyvendinime dalyvauja papildomi žmonės); eksperimentinės ir t.t.

Kaip sumažinti skirtumą tarp parašytų programų ir mokomųjų programų? Pirmiausia tai priklauso nuo pačios mokyklos, kuri turi užtikrinti, kad mokymo programos atitiktų keliamus valstybės tikslus. Po to labai svarbu, kad procesas nesustotų, kokiame nors taške, t.y. būtina, kad programa turėtų tęstinumą nuo pradžios mokyklos iki pabaigimo. Sveikatos mokymas turėtų vykti ta linkme, kad darbas, kuris buvo pradėtas ikimokyklinėje vaikų įstaigoje būtų tęsiamas pirmoje klasėje, o vėliau natūraliai
įsijungtų arba paruoštų mokinius darbui sekančioje klasėje ir t. t.

šiandien Lietuvoje sveikatos ugdymo programa mokyklose įgyvendinama integravimo būdu (Davidavičienė A., 1999m.). Neretai mokymas apie sveikatą dažniausia apsiriboja tuo, kad vaikams suteikiamos tam tikros žinios apie maisto produktus, apie higieną, anatomiją. Vyresnėse klasėse tik biologijos pamokose aptariami atskiri sveikatos klausimai. Gal būt etikos mokytojai dalį pamokų skiria šiai temai. O kaip yra su tais vaikais, kurie renkasi tikybą? Ne kiekvienas mokytojas dalykininkas skirs prioritetą sveikatos ugdymui, todėl jam paprasčiausiai nebeliks laiko leistis į diskusijas su vaikais apie lytiškumo klausimus, augimo ir brendimo laikotarpio problemas, konfliktų sprendimo labirintus ar šeimyninio gyvenimo ypatumus. Staiga prakalbome apie narkotikus, ir kaip apsisaugoti nuo AIDS. Nuo ko pradėsime kalbėti su vaikais šiuo atveju?

Sutikite, visos išdėstytos temos yra tampriai siejasi tarp savęs ir apie kiekvieną iš jų reikia kalbėti kaip apie visumos dalelę. Taigi, ką galėtų mokykla keisti sveikatos mokyme?

šiandien sveikatos ugdymas vyksta ne visose mokyklose, o kur jis vyksta, tai tik atskiromis, pavienėmis temomis (pagal mokyklos nuožiūrą). Jeigu kalbama vien apie narkotikus, vien apie lytiškumą ar vien tik apie AIDS, tai medžiaga pateikiama tik kaip apie atskirą dalyką. Tačiau nepateikiama, kaip vienas su kitu betarpiškai susijęs reiškinys. Tuo būdu mokiniai niekada gali nesužinoti, kokias pasekmes turės jų apsisprendimas vartoti alkoholį ar narkotikus ir kaip tai paveiks jų apsisprendimui lytiškai santykiauti ir įvertinti riziką dėl ŽIV / AIDS, nepageidaujamo nėštumo ir t.t. Tarkime, kad mokiniai išmokomi pasakyti „ne“ nelegaliems narkotikams, tačiau ar visada liks laiko paskaitoje apie narkotikus pakalbėti apie tai, kaip tie patys apsauginiai barjerai gali padėti atsisakant lytiškai santykiauti, atsisakant surūkyti cigaretę, išgerti alkoholio ar sėsti į mašiną su išgėrusiu vairuotoju.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1104 žodžiai iš 3423 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.