Sveikatos pagrindų
5 (100%) 1 vote

Sveikatos pagrindų

1121314151

MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA

EDUKOLOGIJOS IR SOCIALINIO DARBO FAKULTETAS

KULTŪRINĖS VEIKLOS VADYBOS KATEDRA

Žalingi įpročiai ir jų

profilaktika

Parengė:

Viktorija Vitlibaitė

Otilija Savičiūtė

Ana Janukianaitė

Martynas Bacevičius

Lekt. L. Jarušiavičienė

2006, Marijampolė

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………….3

1. ŽALINGI ĮPROČIAI, IR JŲ ATSIRADIMO PRIEŽASTYS…………………………………..4

2. KEIKIMASIS……………………………………………………………………………………5

3. MELAVIMAS…………………………………………………………………………………..5

4. VAGILIAVIMAS……………………………………………………………………………….6

5. TELEVIZORIUS IR KOMPIUTERIS………………………………………………………….7

6. RŪKYMAS……………………………………………………………………………………..7

6.1. Rūkymas ir sveikata…………………………………………………………………………………………..7

6.2. Kaip mesti rūkyti?……………………………………………………………………………………………..8

7. ALKOHOLIZMAS………………………………………………………………………………………………………..8

7.1. Kaip alkoholis veikia žmogaus gyvenimą?………………………………………………………….10

7.2. Alkoholizmo gydymo metodai…………………………………………………………………………..11

8. NARKOMANIJA………………………………………………………………………………………………………..11

8.1. Problemos, kurias sukelia narkotikai…………………………………………………………………..12

8.2. Narkomanija ir AIDS……………………………………………………………………………………….12

8.3. Narkotinės medžiagos ir jų žala…………………………………………………………………………12

8.4. Kaip kovoti su narkomanija?…………………………………………………………………………….17

9. TYRIMAS………………………………………………………………………………………………………………….18

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………..22

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………………23

PRIEDAI

ĮVADAS

Gera sveikata, darbingumas, žvali nuotaika pirmiausia priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo gy-venimo būdo, tinkamo darbo, racionalios mitybos. Bet sveikatą gadina žalingi įpročiai. Žalingi įpročiai žmogui turi labai didelę įtaką jo gyvenime. Žinoma, kad įpročių būna teigiamų ir neigiamų. Teigiami įpročiai leidžia tinkamai priimti teisingus sprendimus, kas yra gerai, o kas blogai, kas tinka, o kas ne jo nuomone, teisingai gyventi, teikti sau ir kitiems džiaugsmo. Neigiami įpročiai žmogaus gyvenime ir jo asmenybei teikia labai didelę grėsmę, reikia laiku pastebėjus užkirsti tam kelią, neleisti jiems įsisenėti ir jų atsikratyti. Laiku užbėgus tokiems įvykiams už akių, galime sulaukti teigiamų rezultatų.

1. ŽALINGI ĮPROČIAI, IR JŲ ATSIRADIMO PRIEŽASTYS

Kiekvieno žmogaus elgesį veikia įpročiai. Įprotis yra polinkis daryti tam tikrus veiksmus, virtęs vidiniu poreikiu juos kartoti. Jis susidaro per įgūdžius – labai gerai išmoktus veiksmus, kurių nebereikia sąmoningai valdyti ir kontroliuoti. Daugelis įpročių susidaro vaikystėje, visų pirma mėgdžiojant suaugu-sius.

Jeigu žmogus turi vidinį poreikį, vadinasi jau susidarė tvirtas įprotis. Taigi įpročiai yra aplinkos nulemti sąlyginiai refleksai bei stereotipai. Susidaryti įpročius skatina ir papročiai, tradicijos, tačiau le-miamas vaidmuo priklauso šeimos gyvenimo būdui. Įpročiai gali būti naudingi ir žalingi.

Naudingi padeda žmogui tobulėti, būti kūrybingam, pailgina gyvenimą. Prie jų skirtini visi higie-nos įpročiai, išugdomi šeimoje ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje. Kai šeima gyvena tvarkingai, vyresni jos nariai rodo gerą pavyzdį, taip išugdomas dorovinis atsparumas bet kuriai blogybei, naudingi įpročiai susidaro lengvai ir greitai.

Žalingi yra tokie įpročiai, kurių poveikis organizmui priešingas negu higienos įpročių. Jie kliudo tobulėti, žaloja sveikatą, trumpina amžių, trikdo darbinę bei kūrybinę veiklą.

Žmonės dažnai puikiai žino, kaip kuris nors žalingas įprotis atsiliepia sveikatai, bet negali jam atsi-spirti. Mokslininkų teigimu, rūkalius savo gyvenimą sutrumpina vidutiniškai devyneriais metais. Taigi žalingi įpročiai yra tokie žmogaus veiksmai, kurie žaloja jo fizinę ir psichinę sveikatą, neleidžia sulaukti tokio amžiaus, kurio paprastai sulaukia kiti tos visuomenės nariai. Be to, jie trukdo žmogui sėkmingai atskleisti save kaip asmenybę, kaip visuomenės narį.
Žalingi įpročiai pasižymi daugeliu konkrečių bruožų, nebūdingų kitiems įpročiams:

• Ardo sveikatą;

• Visada pasidaro savitiksliai ir ilgainiui pajungia visus kitus žmogaus veiksmus, visą jo veiklą;

• Pasižymi nepaprastu konservatyvumu ir ryškia vidine kaita;

• Labiausiai veikia charakterį;

• Prisideda prie žmogaus kaip asmenybės degradavimo.

Žalingų įpročių yra daug: rūkymas, svaigalų vartojimas, nesaikingas kavos ir arbatos gėrimas, nar-komanija, persivalgymas, kleptomanija, melavimas, keikimasis, azartiniai žaidimai ir kita. Dėl įvairių priežasčių jie gali atsirasti labai anksti. Tarkim, žinome, kad kai kurie žindomi kūdikiai miega tik supa-mi. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas pasidaro neramus dažniausiai dėl pilvo skausmų ir didelio dujų kaupimosi žarnyne. Daugelis tėvų, užuot mėginę šalinti skausmus, ima vaiką ant rankų arba supa. Po kurio laiko jis įpranta miegoti tik supamas.

2. KEIKIMASIS

Keiksmažodžių yra visose kalbose. Keikiamasi, kai norima išreikšti nepritarimą, apibarti ką, paša-linti įtampą ar tiesiog iš įpratimo.

Nepritarimą reiškiančius posakius vartoja įvairaus amžiaus žmonės, net ikimokyklinukai. Toks burnojimas atlieka tam tikrą reguliuojamąjį vaidmenį, nes būna skirtas kito žmogaus nepriimtinam elge-siui pasmerkti, nors tai žeidžia asmenį į kurį kreipiamasi.

Be padorių nepritarimą reiškiančių posakių, pasakoma ir labai piktų, šiurkščių žodžių. Tai keiks-mai, atėję iš kaimyninių slavų tautų, o šios perėmusios iš totorių – mongolų kalbų. Slavų tautos vartoja daug bjaurių keiksmažodžių, jie būna užgaulūs, žemina žmogaus orumą, rodo menką keikūno intelektą, išsiauklėjimą. Tokiais šlykščiais žodžiais įvardinami įvairūs lytinių organų pavadinimai, nepadorūs žmogaus lytinio elgesio momentai, primetama negarbinga profesija ir kt. Keiksmai nepadorūs ne dėl ypatingo garsų skambėjimo, o dėl teikiamos prasmės.

Tačiau nors tai ir yra nepriimtina šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau keikiamasi galima sakyti visur ir beveik visi. Labiausiai stebina mažų vaikų, dar net nelankančių mokyklos, įvairaus turinio žodynas. Neretai kieme galima išgirsti pačių „gražiausių“ keiksmų. Galbūt ir keista, bet mokyklose, taip pat ir pradinėse, keikiamasi taip pat kaip ir bet kurioje kitoje aplinkoje. Vaikai nebijo garsiai reikšti savo nepa-sitenkinimo, jų nebaugina, kad juos išgirs mokytojai ir dėl to susilauks pastabų. Aišku mokytojai sten-giasi vaikui įdiegti keiksmažodžių žalą ir moko jų nevartoti, tačiau gatvėje tie patys mokytojai, išgirdę besikeikiantį mokyklinuką, retai prieis ir pamokys, kad keiktis yra negražu, nedera ir pan. Taip pat stebi-na suaugusiųjų praeivių abejingumas išreikštoms frazėms ar atskiriems vartojamiems keiksmažodžiams. Gal tai dėl to, kad kiti nenori kištis į ne savo reikalus ir mano, kad vaikų vartojami keiksmažodžiai yra ne ko kito kaip tik tėvų reikalas. Taip galvoti nėra gerai. Kaip vėliau bus paminėta, vaikai į kito suaugu-siojo pastabas, neretai ir visiškai svetimo žmogaus, sureaguoja greičiau ir efektyviau nei tėvų.

3. MELAVIMAS

Su melo išaiškėjimo faktais susiduriame kasdien ir visada patiriame negatyvias emocijas, pasipik-tiname, išgyvename apmaudą. Melas visuotinai pripažįstamas neigiamu reiškiniu. Tačiau kas yra melas? Kodėl žmonės meluoja? Priežasčių daug. Melavimas yra tikrovės, iškreipto vaizdo pateikimas žodžiais, siekiant savanaudiškų tikslų. Šie tikslai beveik visada kartojasi: tai arba stengimasis iškelti savo asmenį, arba siekimas save apginti.

Vertinant melą didžiulę reikšmę turi asmens amžius. Kuo vaikas jaunesnis, tuo dažniau jis kiekvie-ną neteisingą atsakymą vertina kaip melą, vadovaudamasis principu, kad jei kažkas sako, tai, kas nėra tiesa, tai jis meluoja.

Ne taip seniai australų psichologas prof. C.C. Petersonas, tyrinėjantis vaikų melavimo priežastis ir tai, kaip vaikui augant kinta jo požiūris į melą, padarė tokį bandymą. Tyrimai parodė, kad kuo vaikas vyresnis, tuo greičiau sumeluos, bet jis greičiau ir prisipažins. Taip pat buvo nustatyta, kad mažas vaikas nejaučia jokių niuansų, jam tėra melas ir tiesa. Meluoti, vadinasi, daryti kažką draudžiamo, blogo. Kai vaikai paauga ir įgyja tam tikros patirties, jų vertinimai tampa tikslesni, kelių pakopų, o ne vien ekstre-miniai – taip arba ne.

Tyrimai rodo, kad nepasiturinčiose šeimose vaikai meluoja dažniau, nei turtingesnėse, dažniau me-luoja žemesnio intelekto vaikai, tačiau sunku pasakyti, kodėl: ar todėl, kad protingesni geriau sugeba prognozuoti melo pasekmes (ir todėl laikui bėgant išmoksta meluoti nepriekaištingai), ar todėl, kad jiems mažiau to reikia, o gal todėl, kad šie vaikai yra ne tik gudresni, bet ir sąžiningesni?

Į patį menkiausią vaiko melą reikia žiūrėti nuo pačios vaikystės ir, aišku, žvelgti į tai neabejingai. Vieną kitą kartą pamelavęs vaikas pamato, kad meluojant galima lengvai pasiekti ką nori, arba išsisukti iš jam nepalankios padėties. Todėl laikui bėgant melas taps neatsiejama jo gyvenimo dalis, jis pats net nepastebės kaip kalbėdamas tiesą greitai pradeda meluoti. Blogiausia tai, kad melas jam patiks labiau nei tiesa, nes meluoti yra lengviau nei sakyti teisybę.

4. VAGILIAVIMAS

Moksliškai tai dar vadinama
kleptomanija. Tai polinkis savintis daiktus, kurie tam asmeniui nepri-klauso.

Kleptomanija yra itin retas psichinis nukrypimas, kad jei bėdos versti nederėtų. Vaikai vagia arba eksperimentuodami: „sugaus – nesugaus“, arba paprasčiausiai imdami tai, kas jiems patinka. Tačiau ir vienu ir kitu atveju būtina tam užkirsti kelią.

Kodėl taip atsitinka? Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Nuo trejų iki penkerių metų mažasis žmo-gutis dar nesuvokia, kad esama jo daiktų ir ne jo, todėl ima tai, kas patraukė akį. Mažylis mano, kad pa-saulyje priklauso jam viskas. Todėl reikia padėti vaikui suprasti, jog egzistuoja jo daiktai ir svetimi, pa-gelbėti suvokti tam tikras ribas.

Susidūrus su mokyklinio amžiaus vaiko vagiliavimu vėlgi reikia pasistengti suprasti, kodėl tai vyksta. Paprastai vaikas ima svetimą daiktą todėl, kad jo nori, nes jis gražus, skanus, įdomus. Kitaip ta-riant, vaikui patinka. Kartais paaugliukai vagia tam, kad patirtų azartines emocijas. Čia ypatingą žalą daro televizija. Mokyklinukai prisižiūri kino šlamšto, kur policininkai gaudo dažnai simpatiškus vagi-šius, ir jiems patiems kyla noras visa tai perkelti į savo gyvenimą. Dar viena vagiliavimo priežastis yra kiti vaikai. Vienas turi gražų žaislą, kitas neturi.

5. TELEVIZORIUS IR KOMPIUTERIS

Daugelis vaikų netgi pamokas ruošia įjungto televizoriaus fone. Dažnai vaikas tuo pat metu ir vi-deo žiūri, ir pasakoja mamai, kaip jam šiandien sekėsi mokykloje, o kartais dar ir valgo…. Šiandieninia-me gyvenime vaikai tapo lyg priklausomi nuo mirgančio ekrano. Paskutiniu metu ypač didele problema tampa kompiuteris, tai yra, žaidimai ir internetas. Mokyklinukai, grįžę iš mokyklos, nepuola ruošti pa-mokų ar bėgti žaisti į kiemą su draugais, bet dažniau pasirenka sėdėjimą prie kompiuterio, virtualų ben-dravimą su draugais.

Tie, kurie ilgai žiūri televizorių, ištisas valandas praleidžia prie kompiuterio ekrano, dažniausiai būna agresyvesni, grubesni. Tai yra gan rimti padariniai.

Televizorius ir kompiuteris neturi užvaldyti vaiko.

6. RŪKYMAS

Rūkymas – tai sausas tabako sublimavimas, kai pastarasis ne dega, o smilksta. Tabaką sudaro apie trys šimtai įvairių cheminių medžiagų. Nustatyta, kad 40 iš jų – nuodingos. Svarbiausios kenksmingos medžiagos, kurios rūkant patenka į kraują yra šios:

• nikotinas – itin stipraus poveikio nuodinga medžiaga, kuri pagreitina širdies plakimą;

• derva – ją dudaro keliolika vėžį sukeliančių medžiagų;

• dirginančios, erzinančios medžiagos, kurios pažeidžia plaučių skaidulas, atliekančias plaučių valymo funkciją, todėl žmonės ima kosėti;

• anglies monoksidas – labai nuodingos dujos, dėl kurių kraujas blogiau aprūpina kūną deguo-nimi.

Žmonės rūko:

• iš įpročio;

• norėdami atsipalaiduoti;

• dėl to, kad jiems malonu rūkyti;

• taikydamiesi prie kitų;

• paveikti reklamos;

• dėl blogo tėvų pavyzdžio.

6.1. Rūkymas ir sveikata

Rūkymas paskatina ir sukelia daugelį negalavimų ir ligų:

• Bronchitas – rūkymas sukelia 75% mirčių dėl chroniško bronchito;

• Emfizema – plaučių liga, nuo kurios sutrinka kvėpavimas;

• Širdies ligos – veikiant nikotinui, padažnėja širdies plakimas, širdis priversta smarkiau dirbti. Rūkymas nulemia 25% mirties atvejų sergant širdies ligomis;

• Kitos ligos – rūkaliai yra fiziškai mažiau atsparūs, negu nerūkantys, jie greičiau suserga ki-tomis ligomis (gripu, greičiau persišaldo ir kitomis infekcinėmis ligomis). Rūkalių rizika mir-ti nuo įvairių ligų yra net 70% didesnė negu nerūkančiųjų, jie 3,5 karto dažniau už nerūkančius suserga;

• Nerūkančios moterys, ištekėjusios už daug rūkančių vyrų, keturis kartus dažniau miršta nuo plaučių vėžio už moteris, kurių vyrai nerūko;

• Rūkančių moterų kūdikiai gimsta per mažo svorio, nėštumo metu joms gresia persileidimas, per ankstyvas gimdymas, vaisiaus ar naujagimio mirtis.

6.2. Kaip mesti rūkyti?

Yra daug būdų, kaip galima mesti (žr. 1 pav.) rūkyti: galima susilažinti su drauge ar draugu, vengti draugijos, kurioje rūkoma, reikia sportuoti, gerti daug vandens ir pan. Svarbiausia žmogui išugdyti greižtai neigiamą požiūrį į rūkymą ir rūkančiuosius. Antinikotininį auklėjimą reikėtų pradėti kuo anksčiau, nuo pat mažens.

1 pav.

7. ALKOHOLIZMAS

Daugelis galvoja, kad alkoholis – ne narkotikas, bet jie klysta. Paprasčiausiai tariant, alkoholizmas – liga, kurią sukelia nuolatinis alkoholinių gėrimų vartojimas. Moksliškiau kalbant, alkoholizmas – tai biopsichosocialinė liga. Bio – dėl organizme vykstančių biologinių pokyčių, psicho – nes ši liga pakeičia žmogaus psichiką bei mąstymą, socialinė – nes jos vystymąsi nulemia ir aplinkiniai veiksniai. Ja sergan-tys geria alkoholį nepaisydami, kad tai kelia pavojų jų gyvenimui, o pradėją gerti nepajėgia sustoti. Al-koholikų organizmas yra pripratęs prie alkoholio ir taip pakitęs, kad be jo negali funkcionuoti. Negau-nant alkoholio, prasideda abstinencijos reiškiniai: krečia drebulys, šaltis, kyla haliucinacijos. Alkoholi-kai geria ne tam, kad pajustų malonumą, bet tam, kad jaustųsi „normaliai”. Alkoholis tampa pačiu svar-biausiu jų gyvenimo dalyku.

Pirmieji alkoholizmo požymiai:

1. Geriama dažnai, tariant, kad tai padės
po kasdienių rūpesčių;

2. Žema savigarba, bloga nuomonė apie save;

3. Ieškoma pasiteisinimų, kodėl reikia gerti;

4. Sprendimas mesti gėrus ir nesugebėjimas jį įvykdyti;

5. Atminties užtemimai – visai neprisimena, kas įvyko išgertuvių metu;

6. Pastangos slėpti gėrimą – praleistas darbo dienas, pamokas, paskaitas bandoma pateisinti;

7. Dėl girtavimo kaltinami kiti žmonės.

Kodėl žmonės geria alkoholį?

• Norėdami greičiau tapti ar pasijusti suaugusiais;

• Iš neturėjimo ką veikti;

• Iš smalsumo;

• Įvairių švenčių progomis, todėl, kad „taip įprasta”;

• Bijodami draugijoje išsiskirti iš kitų;

• Norėdami atsipalaiduoti, užsimiršti;

• Manydami, kad išgėrę bus įdomesni pašnekovai, lengviau bendraus;

• Todėl, kad jų aplinkoje – šeimoje, darbovietėje – girtavimas yra tapęs gyvenimo būdu;

• Gydomaisiais tikslais;

• Iš tradicijos per religines šventes.Visi alkoholiniai gėrimai skirstomi į stiprius ir silpnus. Stiprieji gėrimai – tai degtinės, trauktinės, konjakai, romai, viskiai, likeriai ir kt. Silpni alkoholiniai gėrimai yra vynas, alus, sidras. Stiprieji gėrimai daugiau paplitę šiaurės kraštuose, o vynas – pietų kraštuose. Pagrindinė stiprių alkoholinių gėrimų sude-damoji dalis – etilo alkoholis, arba etilo spiritas. Vynas gaminamas iš vynuogių, įvairių kitų uogų, vaisių sulčių. Alus yra būdingo apynių kvapo ir skonio gėrimas, rauginant miežių salyklo misą, įdėjus nesalyk-linių medžiagų ir apynių.

Visi alkoholiniai gėrimai kenkia sveikatai, tik vieni daugiau, kiti mažiau.

Alkoholis veikia:

• širdį – padidina kraujospūdį, suaktyvina širdies darbą; geriant ilgą laiką ir po daug sukelia širdies ligas;

• nervų sistemą – veikia raminamai, kaip depresantas;

• kepenis – jos perdirba alkoholį, todėl jis dažnai sukelia kepenų ligas. Sunkiausia kepenų pa-kenkimo forma – cirozė, kuria susergama, kai alkoholio veikiamos suyra kepenų ląstelės. Kepenys surandėja, sumažėja, sutrinka jų kraujotaka. Viena dažniausių kepenų cirozės baig-čių – vėžys;

• skrandį – alkoholis sukelia šilumos pojūtį, bet jis plečia kraujagysles, todėl iš tiesų kūnas ši-lumą praranda; dėl šios priežasties išgėręs žmogus nejaučia šalčio, bet daug dažniau per speigus nušąla kūno dalis ar net mirtinai sušąla;

• smegenis – sulėtėja reakcija, refleksai, koordinacija, sutrinka atmintis; gali kilti haliucinacijų ir traukulių; ilgai vartojant smegenys pažeidžiamos, prarandama atmintis; vienas iš 50 alko-holikų suserga alkoholine psichoze (žr. 1 lentelė). Alkoholinė psichozė yra baltoji karštinė, paprastai trunkanti kelias dienas. Tokiems ligoniams labai silpna, jie prakaituoja, dreba ran-kos. Šios ligos būdingas simptomas – regėjimo haliucinacijos. Kartais atsiranda klausos ha-liucinacijos. Dėl bauginančių regėjimo ir klausos haliucinacijų alkoholikai gali net nusižudy-ti.

1 lentelė

Alkoholinės psichozės ir lėtinio alkoholizmo statistika

1995 1996 1997 1998 1999

Įrašyta įskaiton pirmą kartą susirgusių:

alkoholine psichoze 1348 1254 841 1017 831

lėtiniu alkoholizmu 11301 9420 3778 5360 2785

Sergantys metų pabaigoje:

alkoholine psichoze 1994 2053 1691 2070 1892

lėtiniu alkoholizmu 72371 73606 73418 69322 66202

7.1. Kaip alkoholis veikia žmogaus gyvenimą?

Piknaudžiavimas alkoholiu sukelia ne tik pavienių žmonių, bet ir ištisų tautų degradavimą, išsigi-mimą ar išnykimą. Išgėrus alkoholio, nors ir nedaug, sumažėja darbingumas. Alkoholis – viena pagrin-dinių šeimos vaidų ir skyrybų priežastis. Nuolat girtaujantys žmonės dažnai pažeidinėja įstatymus (1995 m. 30,4% visų užregistruotų nusikaltimų yra padaryti neblaivių žmonių). Alkoholis dažnai būna ir trau-mų (žr. 2 lentelė) priežastis. 80% nusižudžiusiųjų 1996 m. buvo neblaivūs. Girtuoklystė didina apsigimimų skaičių. Dabar 56% Lietuvos vaikų invalidų yra vaikai, turintys psichoneurologinių sutrikimų, kurie yra atsiradę dėl tėvų girtavimo. Štai ką apie alkoholizmo žalą mano garsus rusų rašytojas L. Tolstojus: „Vynas ardo žmonių sveikatą, menkina protinius sugebėjimus, griauna šeimų gerovę ir, kas baisiausia, žlugdo sielą žmonių palikuonių“.

2 lentelė

Mirtingumas nuo alkoholio

Metai Iš viso Apsinuodiją alkoholiu

1995 1859 738

1996 1571 588

1997 1090 416

1998 1142 401

1999 835 331



7.2. Alkoholizmo gydymo metodai

Daugiau nei prieš 150 metų žymus to meto Lietuvos gydytojas J. Šimkūnas siūlė alkoholizmą gy-dyti ipekakuanos šaknimi. Šio gydymo receptas paprastas: norint, kad alkoholis sukeltų šleikštulį, į stik-linę su alkoholiu reikėjo suberti ipekakuanos šaknies miltelių ir duoti šio gėrimo tris kartus per dieną. Šiuo metu alkoholizmas gydomas įvairiais metodais – medikamentiniu, psichoterapiniu, hipnozės sean-sais. Pavyzdžiui, JAV ir daugelyje kitų šalių paplitusios „Anoniminių alkoholikų draugijos”, kurių tiks-las – padėti asmenims, sirgusiems alkoholizmu, išsaugoti blaivybę, remti vienas kitą nelaimėje.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2806 žodžiai iš 5546 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.