Sveikatos pagrindų
5 (100%) 1 vote

Sveikatos pagrindų

MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA

EDUKOLOGIJOS IR SOCIALINIO DARBO FAKULTETAS

KULTŪRINĖS VEIKLOS VADYBOS KATEDRA

Žalingi įpročiai ir jų

profilaktika

Parengė:

Viktorija Vitlibaitė

Otilija Savičiūtė

Ana Janukianaitė

Martynas Bacevičius

Lekt. L. Jarušiavičienė

2006, Marijampolė

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………….3

1. ŽALINGI ĮPROČIAI, IR JŲ ATSIRADIMO PRIEŽASTYS…………………………………..4

2. KEIKIMASIS……………………………………………………………………………………5

3. MELAVIMAS…………………………………………………………………………………..5

4. VAGILIAVIMAS……………………………………………………………………………….6

5. TELEVIZORIUS IR KOMPIUTERIS………………………………………………………….7

6. RŪKYMAS……………………………………………………………………………………..7

6.1. Rūkymas ir sveikata…………………………………………………………………………………………..7

6.2. Kaip mesti rūkyti?……………………………………………………………………………………………..8

7. ALKOHOLIZMAS………………………………………………………………………………………………………..8

7.1. Kaip alkoholis veikia žmogaus gyvenimą?………………………………………………………….10

7.2. Alkoholizmo gydymo metodai…………………………………………………………………………..11

8. NARKOMANIJA………………………………………………………………………………………………………..11

8.1. Problemos, kurias sukelia narkotikai…………………………………………………………………..12

8.2. Narkomanija ir AIDS……………………………………………………………………………………….12

8.3. Narkotinės medžiagos ir jų žala…………………………………………………………………………12

8.4. Kaip kovoti su narkomanija?…………………………………………………………………………….17

9. TYRIMAS………………………………………………………………………………………………………………….18

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………..22

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………………23

PRIEDAI

ĮVADAS

Gera sveikata, darbingumas, žvali nuotaika pirmiausia priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo gy-venimo būdo, tinkamo darbo, racionalios mitybos. Bet sveikatą gadina žalingi įpročiai. Žalingi įpročiai žmogui turi labai didelę įtaką jo gyvenime. Žinoma, kad įpročių būna teigiamų ir neigiamų. Teigiami įpročiai leidžia tinkamai priimti teisingus sprendimus, kas yra gerai, o kas blogai, kas tinka, o kas ne jo nuomone, teisingai gyventi, teikti sau ir kitiems džiaugsmo. Neigiami įpročiai žmogaus gyvenime ir jo asmenybei teikia labai didelę grėsmę, reikia laiku pastebėjus užkirsti tam kelią, neleisti jiems įsisenėti ir jų atsikratyti. Laiku užbėgus tokiems įvykiams už akių, galime sulaukti teigiamų rezultatų.

1. ŽALINGI ĮPROČIAI, IR JŲ ATSIRADIMO PRIEŽASTYS

Kiekvieno žmogaus elgesį veikia įpročiai. Įprotis yra polinkis daryti tam tikrus veiksmus, virtęs vidiniu poreikiu juos kartoti. Jis susidaro per įgūdžius – labai gerai išmoktus veiksmus, kurių nebereikia sąmoningai valdyti ir kontroliuoti. Daugelis įpročių susidaro vaikystėje, visų pirma mėgdžiojant suaugu-sius.

Jeigu žmogus turi vidinį poreikį, vadinasi jau susidarė tvirtas įprotis. Taigi įpročiai yra aplinkos nulemti sąlyginiai refleksai bei stereotipai. Susidaryti įpročius skatina ir papročiai, tradicijos, tačiau le-miamas vaidmuo priklauso šeimos gyvenimo būdui. Įpročiai gali būti naudingi ir žalingi.

Naudingi padeda žmogui tobulėti, būti kūrybingam, pailgina gyvenimą. Prie jų skirtini visi higie-nos įpročiai, išugdomi šeimoje ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje. Kai šeima gyvena tvarkingai, vyresni jos nariai rodo gerą pavyzdį, taip išugdomas dorovinis atsparumas bet kuriai blogybei, naudingi įpročiai susidaro lengvai ir greitai.

Žalingi yra tokie įpročiai, kurių poveikis organizmui priešingas negu higienos įpročių. Jie kliudo tobulėti, žaloja sveikatą, trumpina amžių, trikdo darbinę bei kūrybinę veiklą.

Žmonės dažnai puikiai žino, kaip kuris nors žalingas įprotis atsiliepia sveikatai, bet negali jam atsi-spirti. Mokslininkų teigimu, rūkalius savo gyvenimą sutrumpina vidutiniškai devyneriais metais. Taigi žalingi įpročiai yra tokie žmogaus veiksmai, kurie žaloja jo fizinę ir psichinę sveikatą, neleidžia sulaukti tokio amžiaus, kurio paprastai sulaukia kiti tos visuomenės nariai. Be to, jie trukdo žmogui sėkmingai atskleisti save kaip asmenybę, kaip visuomenės narį.
Žalingi įpročiai pasižymi daugeliu konkrečių bruožų, nebūdingų kitiems įpročiams:

• Ardo sveikatą;

• Visada pasidaro savitiksliai ir ilgainiui pajungia visus kitus žmogaus veiksmus, visą jo veiklą;

• Pasižymi nepaprastu konservatyvumu ir ryškia vidine kaita;

• Labiausiai veikia charakterį;

• Prisideda prie žmogaus kaip asmenybės degradavimo.

Žalingų įpročių yra daug: rūkymas, svaigalų vartojimas, nesaikingas kavos ir arbatos gėrimas, nar-komanija, persivalgymas, kleptomanija, melavimas, keikimasis, azartiniai žaidimai ir kita. Dėl įvairių priežasčių jie gali atsirasti labai anksti. Tarkim, žinome, kad kai kurie žindomi kūdikiai miega tik supa-mi. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas pasidaro neramus dažniausiai dėl pilvo skausmų ir didelio dujų kaupimosi žarnyne. Daugelis tėvų, užuot mėginę šalinti skausmus, ima vaiką ant rankų arba supa. Po kurio laiko jis įpranta miegoti tik supamas.

2. KEIKIMASIS

Keiksmažodžių yra visose kalbose. Keikiamasi, kai norima išreikšti nepritarimą, apibarti ką, paša-linti įtampą ar tiesiog iš įpratimo.

Nepritarimą reiškiančius posakius vartoja įvairaus amžiaus žmonės, net ikimokyklinukai. Toks burnojimas atlieka tam tikrą reguliuojamąjį vaidmenį, nes būna skirtas kito žmogaus nepriimtinam elge-siui pasmerkti, nors tai žeidžia asmenį į kurį kreipiamasi.

Be padorių nepritarimą reiškiančių posakių, pasakoma ir labai piktų, šiurkščių žodžių. Tai keiks-mai, atėję iš kaimyninių slavų tautų, o šios perėmusios iš totorių – mongolų kalbų. Slavų tautos vartoja daug bjaurių keiksmažodžių, jie būna užgaulūs, žemina žmogaus orumą, rodo menką keikūno intelektą, išsiauklėjimą. Tokiais šlykščiais žodžiais įvardinami įvairūs lytinių organų pavadinimai, nepadorūs žmogaus lytinio elgesio momentai, primetama negarbinga profesija ir kt. Keiksmai nepadorūs ne dėl ypatingo garsų skambėjimo, o dėl teikiamos prasmės.

Tačiau nors tai ir yra nepriimtina šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau keikiamasi galima sakyti visur ir beveik visi. Labiausiai stebina mažų vaikų, dar net nelankančių mokyklos, įvairaus turinio žodynas. Neretai kieme galima išgirsti pačių „gražiausių“ keiksmų. Galbūt ir keista, bet mokyklose, taip pat ir pradinėse, keikiamasi taip pat kaip ir bet kurioje kitoje aplinkoje. Vaikai nebijo garsiai reikšti savo nepa-sitenkinimo, jų nebaugina, kad juos išgirs mokytojai ir dėl to susilauks pastabų. Aišku mokytojai sten-giasi vaikui įdiegti keiksmažodžių žalą ir moko jų nevartoti, tačiau gatvėje tie patys mokytojai, išgirdę besikeikiantį mokyklinuką, retai prieis ir pamokys, kad keiktis yra negražu, nedera ir pan. Taip pat stebi-na suaugusiųjų praeivių abejingumas išreikštoms frazėms ar atskiriems vartojamiems keiksmažodžiams. Gal tai dėl to, kad kiti nenori kištis į ne savo reikalus ir mano, kad vaikų vartojami keiksmažodžiai yra ne ko kito kaip tik tėvų reikalas. Taip galvoti nėra gerai. Kaip vėliau bus paminėta, vaikai į kito suaugu-siojo pastabas, neretai ir visiškai svetimo žmogaus, sureaguoja greičiau ir efektyviau nei tėvų.

3. MELAVIMAS

Su melo išaiškėjimo faktais susiduriame kasdien ir visada patiriame negatyvias emocijas, pasipik-tiname, išgyvename apmaudą. Melas visuotinai pripažįstamas neigiamu reiškiniu. Tačiau kas yra melas? Kodėl žmonės meluoja? Priežasčių daug. Melavimas yra tikrovės, iškreipto vaizdo pateikimas žodžiais, siekiant savanaudiškų tikslų. Šie tikslai beveik visada kartojasi: tai arba stengimasis iškelti savo asmenį, arba siekimas save apginti.

Vertinant melą didžiulę reikšmę turi asmens amžius. Kuo vaikas jaunesnis, tuo dažniau jis kiekvie-ną neteisingą atsakymą vertina kaip melą, vadovaudamasis principu, kad jei kažkas sako, tai, kas nėra tiesa, tai jis meluoja.

Ne taip seniai australų psichologas prof. C.C. Petersonas, tyrinėjantis vaikų melavimo priežastis ir tai, kaip vaikui augant kinta jo požiūris į melą, padarė tokį bandymą. Tyrimai parodė, kad kuo vaikas vyresnis, tuo greičiau sumeluos, bet jis greičiau ir prisipažins. Taip pat buvo nustatyta, kad mažas vaikas nejaučia jokių niuansų, jam tėra melas ir tiesa. Meluoti, vadinasi, daryti kažką draudžiamo, blogo. Kai vaikai paauga ir įgyja tam tikros patirties, jų vertinimai tampa tikslesni, kelių pakopų, o ne vien ekstre-miniai – taip arba ne.

Tyrimai rodo, kad nepasiturinčiose šeimose vaikai meluoja dažniau, nei turtingesnėse, dažniau me-luoja žemesnio intelekto vaikai, tačiau sunku pasakyti, kodėl: ar todėl, kad protingesni geriau sugeba prognozuoti melo pasekmes (ir todėl laikui bėgant išmoksta meluoti nepriekaištingai), ar todėl, kad jiems mažiau to reikia, o gal todėl, kad šie vaikai yra ne tik gudresni, bet ir sąžiningesni?

Į patį menkiausią vaiko melą reikia žiūrėti nuo pačios vaikystės ir, aišku, žvelgti į tai neabejingai. Vieną kitą kartą pamelavęs vaikas pamato, kad meluojant galima lengvai pasiekti ką nori, arba išsisukti iš jam nepalankios padėties. Todėl laikui bėgant melas taps neatsiejama jo gyvenimo dalis, jis pats net nepastebės kaip kalbėdamas tiesą greitai pradeda meluoti. Blogiausia tai, kad melas jam patiks labiau nei tiesa, nes meluoti yra lengviau nei sakyti teisybę.

4. VAGILIAVIMAS

Moksliškai tai dar vadinama
kleptomanija. Tai polinkis savintis daiktus, kurie tam asmeniui nepri-klauso.

Kleptomanija yra itin retas psichinis nukrypimas, kad jei bėdos versti nederėtų. Vaikai vagia arba eksperimentuodami: „sugaus – nesugaus“, arba paprasčiausiai imdami tai, kas jiems patinka. Tačiau ir vienu ir kitu atveju būtina tam užkirsti kelią.

Kodėl taip atsitinka? Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Nuo trejų iki penkerių metų mažasis žmo-gutis dar nesuvokia, kad esama jo daiktų ir ne jo, todėl ima tai, kas patraukė akį. Mažylis mano, kad pa-saulyje priklauso jam viskas. Todėl reikia padėti vaikui suprasti, jog egzistuoja jo daiktai ir svetimi, pa-gelbėti suvokti tam tikras ribas.

Susidūrus su mokyklinio amžiaus vaiko vagiliavimu vėlgi reikia pasistengti suprasti, kodėl tai vyksta. Paprastai vaikas ima svetimą daiktą todėl, kad jo nori, nes jis gražus, skanus, įdomus. Kitaip ta-riant, vaikui patinka. Kartais paaugliukai vagia tam, kad patirtų azartines emocijas. Čia ypatingą žalą daro televizija. Mokyklinukai prisižiūri kino šlamšto, kur policininkai gaudo dažnai simpatiškus vagi-šius, ir jiems patiems kyla noras visa tai perkelti į savo gyvenimą. Dar viena vagiliavimo priežastis yra kiti vaikai. Vienas turi gražų žaislą, kitas neturi.

5. TELEVIZORIUS IR KOMPIUTERIS

Daugelis vaikų netgi pamokas ruošia įjungto televizoriaus fone. Dažnai vaikas tuo pat metu ir vi-deo žiūri, ir pasakoja mamai, kaip jam šiandien sekėsi mokykloje, o kartais dar ir valgo…. Šiandieninia-me gyvenime vaikai tapo lyg priklausomi nuo mirgančio ekrano. Paskutiniu metu ypač didele problema tampa kompiuteris, tai yra, žaidimai ir internetas. Mokyklinukai, grįžę iš mokyklos, nepuola ruošti pa-mokų ar bėgti žaisti į kiemą su draugais, bet dažniau pasirenka sėdėjimą prie kompiuterio, virtualų ben-dravimą su draugais.

Tie, kurie ilgai žiūri televizorių, ištisas valandas praleidžia prie kompiuterio ekrano, dažniausiai būna agresyvesni, grubesni. Tai yra gan rimti padariniai.

Televizorius ir kompiuteris neturi užvaldyti vaiko.

6. RŪKYMAS

Rūkymas – tai sausas tabako sublimavimas, kai pastarasis ne dega, o smilksta. Tabaką sudaro apie trys šimtai įvairių cheminių medžiagų. Nustatyta, kad 40 iš jų – nuodingos. Svarbiausios kenksmingos medžiagos, kurios rūkant patenka į kraują yra šios:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1671 žodžiai iš 5546 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.