Sveikatos ugdymas
5 (100%) 1 vote

Sveikatos ugdymas

11213141516171

Sveikatos ugdymo kurso tikslai, reikšmė ir turinys.Integruotas sveikatos ugdymo kursas. Sveikatos ugdymo modelis.

Universalioji sveikatįos ugdymo programa – viena iš sociokultūrinių programų, turinčių padėti parengti žmogų visaverčiam gyvenimui, išugdyti asmens vertybines nuostatas ir įgūdžius. Šios programos tikslas – diegti visuminį sveikatos supratimą, t. y. suprasti fizinę, dvasinę, protinę, emocinę ir socialinę gerovę kaip itin svarbią asmeniui, šeimai, bendruomenei ir visai visuomenei, teikti žinių ir įgūdžių, padedančių ugdyti, stiprinti, gerinti savo ir kitų sveikatą, t. y. išmokyti vaikus sveikai gyventi. Universalioji sveikatos ugdymo programa yra įgyvendinama keliomis kryptimis: 1) Formalusis sveikatos ugdymas. Tai per pamokas įgyjamos žinios apie sveikatą, nuostatos, vertybės, sveikos gyvensenos įgūdžiai. 2) Neformalusis sveikatos ugdymas. Žinių apie sveikatą, sveiko gyvenimo įgūdžių moksleiviai įgyja bendraudami su mokytojais, stebėdami mokytojų ir mokinių, mokyklos darbuotojų tarpusavio santykius, elgesį. Sveikata ugdoma kuriant bei palaikant sveiką ir saugią mokyklos ar ikimokyklinės įstaigos aplinką, tinkamas darbo sąlygas, racionaliai planuojant mokymo krūvį, maitinimą valgykloje ar bufete, fizinį aktyvumą ir kt. Padedant planuoti ir įgyvendinti neformaliąją sveikatos programą, svarbi mokyklos medicinos tarnybos pagalba. 3) Mokyklos santykiai su moksleivių tėvais ir visuomene. Kol vaikas nelanko jokios ugdymo įstaigos, už jo priežiūrą ir auklėjimą atsako tėvai. Pradėjus lankyti darželį ar mokyklą, tėvai ir toliau lieka atsakingi už vaikų sveikatą; dalį atsakomybės prisiima ir ugdymo įstaigos darbuotojai, todėl abi pusės turėtų palaikyti gerus tarpusavio santykius ir efektyviai bendradarbiauti. Sveikatos ugdymo programa sudaryta spiralės principu: visų dešimties temų, siūlomų ikimokyklinio amžiaus vaikams (1. Pažink save. 2. Asmens higiena. 3. Aš ir kiti. 4. Maistas ir mityba. 5. Veikla, poilsis, fizinis aktyvumas. 6. Kūno apsauga. 7. Aplinka ir sveikata. 8. Žalingi įpročiai. Medžiagų vartojimas ir piktnaudžiavimas. 9. Šeima ir sveikata. 10. Ligos ir jų prevencija.), pagrindinės idėjos ir klausimai plėtojami pradiniame mokykliniame amžiuje, paauglystėje ir jaunystėje. Prie tų klausimų grįžtama aukštesnėse klasėse, tačiau jie nagrinėjami kitu lygmeniu, atsižvelgiant į vaiko protines galimybes, turimas žinias. Sveikatos ugdymo kursas gali būti dėstomas kaip atskiras dalykas arba gali būti (pas mus dažniau) integruojamas į kitų dalykų programas ir turinį. Integruojamos temos gali keisti savo reliatyvų apibrėžimą, tačiau turėtų išlikti pagrindiniai tikslai: 1) Teikti moksleiviui žinių apie: *save ir aplinkinius, augimą, vystymąsi, kūno priežiūrą; *turinčius įtakos žmogaus santykiams veiksnius bei būdus, kuriais fizinė ir socialinė aplinka veikia sveikatą; *fizinę, protinę, dvasinę, emocinę ir socialinę sveikatą, šių aspektų sąveiką kasdieniame gyvenime; *palaikančius ir stiprinančius sveikatą veiksnius; *mitybą, darbą ir poilsį, fizinį aktyvumą ir saugumą; *žalingus įpročius ir jų pasekmes; *alkoholio ir narkotikų vartojimo prevenciją; lytinį ugdymą ir pasirengimą šeimai; *įvairias su sveikata susijusias vertybes ir nuostatas. 2) Ugdyti įgūdžius, kurie: *skatintų racionalius sprendimus ir poelgius; *formuotų gebėjimą pasipriešinti neigiamam socialiniam spaudimui; *padėtų valdyti konfliktus ir stresus; *formuotų pagarbą sau ir kitiems; *formuotų gebėjimą vertinti savo ir kitų sveikatos svarbą; *padėtų suvokti atsakomybę už savo poelgius; *padėtų kurti ir palaikyti teigiamus tarpusavio santykius šeimoje, bendruomenėje ir visuomenėje; *skatintų sveikai gyventi. Sveikatos ugdymo procese sąlygiškai galima išskirti kelis etapus: žinių suteikimas, požiūrio ir įsitikinimų keitimas, įgūdžių įtvirtinimas. Be žinių, būtina motyvacija, atitinkamos vertybinės orientacijos ir nuostatos. Tam, kad vaikas keistų savo nuostatas ir formuotųsi teisinga elgsena, teikiamos žinios turi būti reikalingos, apgalvotos, suprastos, įsisąmonintos. Esminis sveikatos ugdymo ypatumas – moksleivių įtraukimas į praktinę veiklą. Sveikatos ugdymo esmė – tai, ką žmonės daro, kad būtų sveiki, o ne tai, ką jie žino apie sveikatą.

Vaikų sveikatos ugdymo modelis:

INFORMACIJA Vaikams; Tėvams; Pedagogams;

ŽINOJIMAS Kaip saugoti sveikatą; Kokia sveikatą silpninančių veiksnių žala; Kaip teisingai elgtis

NUOSTATA Noras būti sveikam; Noras būti stipriam, vikriam, ištvermingam; Teigiamas požiūris į fizinį aktyvumą; Noras grūdintis

ELGESYS Higienos įgūdžiai ir įpročiai; Džiugi nuotaika, gera savijauta; Fizinis aktyvumas, grūdinimasis; Sveika mityba; Geranoriškumas, palankumas kitiems

SVEIKATA

Svarbus ne tik sveiko gyvenimo būdo ugdymo turinys, bet svarbūs ir metodai. Vienokio ar kitokio metodo (ar kelių metodų derinio) pasirinkimą lemia daug veiksnių: vaiko poreikiai ir interesai, jo brandumas ir sugebėjimai, amžius ir klasė, mokytojo kvalifikacija ir patirtis, jo gebėjimas disponuoti mokymo medžiaga, mokyklos techninės galimybės. Bet kurio amžiaus vaikai per užsiėmimus skatinami aktyviai dalyvauti, tartis, diskutuoti, vertinti, išsakyti savo nuomonę, bendrauti. Vaikai geriau priima teigiamus dalykus, todėl
reikėtų vengti gąsdinimo ligomis, mirtimi ir kitomis blogybėmis, nuobodaus moralizavimo, o akcentuoti sveiko gyvenimo būdo pranašumus. Sveikatos ugdymo tikslas – suteikti vaikams tokių šios srities įgūdžių, kurie turėtų įtakos jų mąstymui ir elgsenai. Vaikų sveikata bus ugdoma sėkmingai, jei tame procese aktyviai dalyvaus: 1) Tėvai ir kiti šeimos nariai. Tėvai už vaikų sveikatą yra atsakingi ir moraliai, ir teisiškai. Jie savo pavyzdžiu turėtų skatinti ir vaikus laikytis sveikos gyvensenos principų. 2) Pats ikimokyklinukas ar moksleivis. Jis privalo tausoti savo sveikatą, stengtis perprasti teikiamas žinias, puoselėti sveikatai naudingus įpročius. 3) Pedagogai ir kiti ugdymo įstaigų darbuotojai. Ikimokyklinė įstaiga ir mokykla turi užtikrinti sveiką fizinę ir socialinę aplinką, propaguoti sveikatingumą, skirti pakankamai dėmesio sveikatos žinioms ir įgūdžiams įsisavinti, bendradarbiauti su šeima ir bendruomene sveikatos priežiūros klausimais. Pedagogas savo sveika gyvensena turi būti pavyzdys ugdytiniams. 4) Sveikatos priežiūros tarnybos. Joms šiuo metu keliami nauji uždaviniai – dalyvauti ugdant moksleivių sveikatą, užtikrinti ligų profilaktikos priemones.

Švietimo įstaigų uždaviniai saugant ir ugdant vaikų sveikatą.

Mokyklos uždaviniai: 1) darbą organizuoti laikantis higienos normų ir taisyklių; 2) sudaryti normalias salygas darbui ir poilsiui; 3) mokymo procesą organizuoti tinkamai paskirstant fizinį ir protinį darbą; 4) sudaryti sąlygas biologiniam judėjimo poreikiui tenkinti; 5) laikytis mokomųjų įrenginių sanitarinių normų ir higienos reikalavimų; 6) tinkamai organizuoti mokinių maitinimą; 7) ugdyti racionalų ir humanišką elgesį su supančia aplinka; 8) kelti sanitarinę moksleivių kultūrą, ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius; 9) mokyti suteikti pirmąją pagalbą įvykui nelaimei.

Sveikatos samprata. Sveikatą lemiantys veiksniai.

Sveikata yra visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena, o ne vien ligos ar negalios nebuvimas. Sveikata – viena pagrindinių žmogaus gero gyvenimo sąlyga. Geros sveikatos komponentai: emocinis, fizinis, dvasinis, profesinis, socialinis, intelektualinis. Žmogaus sveikatą lemia šie pagrindiniai veiksniai: 1) paveldimumas, t.y. biologiniai organizmo ypatumai [sveikata nuo jo priklauso 20 proc.]; 2) aplinka – fizinė ir socialinė [sudaro 20 proc.]; 3) žmogaus gyvenimo būdas [daro didžiausia poveiki – apie 50 proc.]; 4) medicinos pagalbos lygis ir prieinamumas [lemia tik apie 10 proc. sveikatos].

Šiuolaikinės Lieuvos gyventojų sveikatos problemos. Moksleivių sveikatos problemos.

Pagrindinės mirties priežastys Lietuvoje: *širdies ir kraujagyslių sistemos ligos 55,0 proc.; *piktybiniai navikai (vėžys) 18,0 proc.; *traumos, apsinuodijimai, savižudybės 13,0 proc.; *kvėpavimo organų ligos 4,0 proc.; *virškinimo sistemos ligos 3,0 proc.; *infekcinės ir parazitinės ligos 1,2 proc.; *kitos 5,8 proc. Vaikai ir paaugliai dažniausiai miršta nuo nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų. Tarp suaugusiųjų ligų pirmą vietą užima kvėpavimo organų ligos, toliau galima išskirti kraujotakos, nervų sistemos ir jutimo organų ligas, judamojo aparato ir virškinimo organų ligas. Kiekvienas vaikas vidutiniškai per metus suserga dviem, dažniausiai ūmiomis peršalimo ligomis. Daugėja vaikų, turinčių regos, klausos, laikysenos sutrikimų, daugėja stuburo iškrypimų turinčių vaikų, sergančių tokiomis sunkiomis ligomis kaip epilepsija, cukrinis diabetas, astma, psichikos sutrikimai. Regos sutrikimų per mokymosi mokykloje laikotarpį išauga nuo kelių procentų pirmosiose klasėse iki 25–50 proc. dvyliktose. Tarp moksleivių labai paplitęs dantų kariesas (iki 80–90 ir daugiau proc.). Laikysenos sutrikimai yra vieni pagrindinių mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos problemų. Visiškai sveikų vaikų per dešimtmetį sumažėjo nuo 56,8 iki 42 proc. Visuomenė susiduria su nauja bėda – psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimu tarp moksleivių. Pavojų kelia paplitusi, neretai atspari gydymui tuberkuliozė, didėjantis ŽIV infekuotųjų, užsikrėtusių hepatitu B ir C skaičius. Šalyje yra apie 0,5 milijono gyventojų, kuriems reikalinga psichologo, psichoterapeuto arba psichiatro pagalba. Depresija serga apie 5 proc. paauglių, o polinkį į depresiją turi apie 50 proc. Pastaraisiais metais moksleivių sveikatos blogėjimas siejamas su per didelio mokymo krūvio bendrojo lavinimo mokykloje problema. Moksleivius dažnai vargina psichoemociniai sutrikimai: vienišumas, depresija, stresas, mintys apie savižudybę.

Sveikatingumas lapas mokykloje, jo svarba.

Duomenys apie moksleivių sveikatą ir medikų rekomendacijas yra surašomos kiekvienos klasės dienyne esančiame sveikatingumo lape. Jame nurodoma sveikatos, medicininės fizinio pajegumo grupės, suolo dydžio numeris, regėjimo aštrumas, kiti sveikatos sutrikimai ir rizikos veiksniai, taip pat gydytojo patarimai. Klasės auklėtojas turėtų pasirūpinti, kad šis lapas būtų užpildytas. Su jame esančia informacija turėtų susipažinti visi, toje klasėje dėstantys mokytojai.

Vaikų sveikatos vertinimo kriterijai.

Vaikų sveikata vertinama atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) lėtinių ligų buvimas ar nebuvimas; 2) psichinio ir fizinio išsivystymo lygis bei harmoningumas; 3) pagrindinių organizmo sistemų
funkcionavimo lygis; 4) organizmo atsparumo nepalankiems veiksniams lygis.Vaikų sveikatos grupės.

Pagal sveikatos vertinimo kriterijus vaikai skirstomi į 5 sveikatos grupes: 1-ai gr. priskiriami sveiki vaikai, nersergantys lėtinėmis ligomis, neturintys funkcinių sutrikimų, atsparūs ir pagal amžių psichiškai ir fiziškai išsivystę; 2-ai gr. priklauso sveiki vaikai, turintys kai kurių morfofunkcinių sutrikimų, taip pat vaikai su sumažėjusiu atsparumu ligoms (sergantys ūmiomis ligomis dažniau nei 4 kartus per metus); 3-iai gr. priskiriami vaikai, sergantys lėtinėmis ligomis, esančiomis kompensacijos stadijoje ir netrudančiomis jiems prisitaikyti prie gyvenimo ir darbo sąlygų; 4-os gr. vaikai serga subkompensuotomis lėtinėmis ligomis, kurios trukdo prisitaikyti prie aplinkos, nes ligos pagerėjimo metu šių vaikų funkcinės galimybės yra mažesnės; 5-ai gr. priklauso vaikai, sergantys lėtinėmis ligomis dekompensacijos stadijoje. Tai yra sunkūs ligoniai, dažniausiai I ar II grupės invalidai, dėl savo blogos sveikatos negalintys lankyti mokyklos.

Medicininės fizinio pajėgumo grupės.

Medicinos darbuotojai, įvertinę vaikų sveikatos būklę, fizinį pasirengimą, suskirsto juos į šias medicinines fizinio pajėgumo grupes: *pagrindinei gr. priskiriami sveiki, o taip pat turintys nedidelių funkcinių sutrikimų, pakankamai fiziškai išsivystę vaikai. Jie gali sportuoti pagal bendrąją programą, lankyti sporto būrelius, dalyvauti varžybose; *parengiamajai gr. priskiriami silpnesnės sveikatos, nepakankamai fiziškai subrandę bei pasirebgę vaikai. Taip pat priskirimami vaikai, persirgę kai kuriomis ligomis ir laikinai negalintys dalyvauti pagrindinės gr. veikloje. Jiems kenkia pratimai, reikalaujantysdaug jėgų ir ištvermės, todėl ribojamas ir individualizuojamas fizinis krūvis. Pagerėjus sveikatai, fiziniam pajėgumui, vaikai pervedami į pagrindimč gr.; *specialiajai gr. priklauso silpnos, sutrikusios sveikatos vaikai. Užsiėmimai jiems vyksta pagal specialiai sudarytą programą. Dalis šių vaikų lanko gydomosios kūno kultūros pratybas sveikatos priežiūros įstaigose.

Mokyklos sveikatos priežiūros darbuotojo pareigos.

Sveikatos prižiūros specialisto veikla įvairiapusė. Jis: *dalyvauja stiprinant ir ugdant moksleivių sveikatą (formuoja sveikos gyvensenos įgūdžius ir juos kontroliuoja, vykdo žalingų įpročių, AIDS profilaktiką, rengia mokinius šeimai, skatina sudaryti ir padeda įgyvendinti sveikatingumo planus ir programas, konsultuoja moksleivius, mokyklos darbuotojus, tėvus sveikatos klausimais); *kasmet tikrina moksleivių sveikatą, vertina augimą ir brendimą, registruoja ir analizuoja sveikatos rodiklius; *išsiaiškina lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnius, juos koreguoja; *atskleidžia mokinių adaptacijos kolektyve, bei socialines problemas; *stebi fizinį mokinių ugdymą, paskirsto mokinius į medicinines fizinio pajėgumo grupes; *vykdo mokinių traumų profilaktiką; *kontroliuoja mokymo proceso. Patalpų, maitinimo atitikimą higienos normoms; *organizuoja ir vykdo prieepideminį darbą kilus infekciniams susirgimams; *dirba su rikzikos grupių mokiniais; *padeda integruotis mokiniams su negalia; *prižiūri dispanserizuotus moksleivius; *teikia skubią medicinos pagalbą traumų, nelaimingų atsitikimų atvejais; *profilaktiškai skiepija; *kiekvieno trimestro pabaigoje analizuoja mokinių sveikatos būklę, praleistas dėl ligos pamokas, higienines mokymosi sąlygas ir šios analizės išvadas raštu pateikia mokyklos vadovybei; *tvarko medicininę dokumentaciją.

Vaiko raida, jos etapai. Raidos etapų charakteristika.

Žmogaus organizmas nuolat vystosi. Šis procesas, vadinamas ontogeneze, vyksta nuo apvaisinimo momento, t. y. naujos gyvybės užuomazgos, iki žmogaus mirties. Vaiko raida – nepaliaujamų pokyčių būsena, kai atsiranda naujos ląstelės, naujos funkcijos, naujos veiklos rūšys. Tai procesas, kai neišvengiamai ir dėsningai paprasti kiekybiniai pokyčiai sukelia kokybinius pakitimus. Augimas ir raida – tai dvi susijusios ir viena kitą lemiančios to paties proceso pusės. Augimas – kiekybiniai, o raida – kokybiniai pakitimai. Augimo ir vystymosi pagrindas – medžiagų ir energijos apykaita. Ji susideda iš dviejų fazių – asimiliacijos ir disimiliacijos. Vaiko organizme vyrauja asimiliacijos procesai. Tai būtina naujoms ląstelėms susidaryti, augti organams. Kuo jaunesnis vaikas, tuo daugiau energijos sunaudojama augimui ir vystymuisi. Suaugusiojo organizme tarp asimiliacijos ir disimilacijos procesų esti pusiausvyra. Trys pagrindiniai žmogaus raidos keliai: 1) Genetinis (užkoduotas genuose); 2) Aplinkos įtaka. Aplinkos veiksniai gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį raidai; 3) Tikslingas mokymas ir auklėjimas, galintis pakreipti raidą norima linkme.

Organizmo raidos dėsningumai.

Nors kiekvienas organizmas yra savitas, augančio organizmo raida paklūsta bendriems dėsningumams. Pagrindiniai yra šie: *Vystymosi proceso lėtėjimas. Kuo jaunesnis vaiko organizmas, tuo intensyviau jis vystosi. Po gimimo šis procesas intensyviausias pirmaisiais gyvenimo metais. Metų pabaigoje vaiko ūgis padidėja beveik 50 proc. lyginant su naujagimio ūgiu, per antruosius metus – 13 proc., per trečiuosius – 9 proc., vėliau priaugama vis mažiau. Svoris per pirmuosius gyvenimo metus patrigubėja, vėliau svorio prieaugis taip pat
Tik lytinio brendimo metu vėl stebimas augimo šuolis. Atskiros sistemos intensyviausiai auga ir vystosi ankstyvajame amžiuje. *Heterochronija, arba augimo ir vystymosi procesų netolygumas. Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingi tam tikri morfofunkciniai ypatumai. *Sistemogenezė. Pagal sistemogenezės dėsnį, kiekvienas organas savo reikiamą morfofunkcinį lygį pasiekia tada, kai tai yra reikalinga. *Lytiniai vystymosi skirtumai. Ką tik gimusių berniukų pagrindiniai kūno matmenys vidutiniškai yra didesni negu mergaičių. Tai išlieka iki lytinio brendimo periodo. Mergaičių augimo ir brendimo trukmė yra 2–3 m. trumpesnė negu berniukų, todėl augimo šuolis lytinio brendimo metu joms įvyksta anksčiau, ir šiuo metu mergaitės visais rodikliais pralenkia berniukus. Tačiau toliau berniukų ūgis didėja intensyviau. Kai kurie berniukų funkciniai organizmo rodikliai (raumenų jėga, gyvybinė plaučių talpa) visą augimo ir vystymosi laikotarpį lieka aukštesni negu mergaičių. *Augimo ir vystymosi determinacija. Kiekvienas žmogus gimsta su tam tikra genetine programa, tačiau, be paveldimumo, organizmas nuolat yra veikiamas jį supančios aplinkos, kuri vaiko raidai daro didelę įtaką. Vaikui galima padėti harmoningai vystytis, saugoti ir stiprinti jo sveikatą racionaliai parenkant higienines priemones, koreguojančias išorinės aplinkos poveikį. *Organizmo sistemų patikimumas. Kad organizmas galėtų prisitaikyti prie aplinkos, normaliai augti ir vystytis esant įvairioms sąlygoms, jis turi patikimai funkcionuoti. Kai kurie mūsų oganai turi dublerius (akys, ausys, inkstai ir kt.). Žmogus galėtų išgyventi ir su vienu iš jų. Sveikos žmogaus kraujagyslės gali išlaikyti keliasdešimt kartų didesnį spaudimą, negu sudaro cirkuliuojantis kraujas. Ypač patikima yra žmogaus reprodukcinė sistema.

Šiuolaikiniai raidos yptumai.

Fizinė sveikata, jos rodikliai. Fizinės raidos įvertinimas.

Brandumas mokyklai, jo nustatymas ir įvertinimas.

Laikas, nuo kada vaikas gali pradėti lankyti mokyklą, nustatomas įvertinus brandumo mokyklai lygį. Vaiko brandumas mokyklai atspindi vaiko gebėjimus ir galias, leidžiančias jam sėkmingai ir nekenkiant sbveikatai sistemingai mokytis mokykloje. Brandumas mokyklai gali būti skirstomas į: socialinį emocinį brandumą (teigiamas savęs vertinimas ir savigarba, savikontrolė ir susivaldymas, atsakomybė, mokėjimas bendrauti ir bendradarbiauti), intelektualinę brandą (aktyvus domėjimasis pasauliu, atminties įgūdžiai ir loginio mąstymo pradmenys, išlavėjusi kalba). Labai svarbi vaiko nuostata bei pasirengimas tapti moksleiviu (domėjimas mokslu, nusiteikimas eiti į mokykla, jutesių tikslumas). Darželyje vaiko brandumą mokyklai vertina vaiką stebėję pedagogai ir būsimieji mokytojai. Turi būti atsižvelgiama ir į vaiko fizinę brandą, sveikatos būklę vei gydytojo rekomendacijas, prireikus konsultuoja psichologas ir kiti specialistai. Brandumas mokyklai nustatomas tiriant 5 metų amžiaus vaikus. Jei nustatyti ryškūs nebrandumo požymiai, galintys trukdyti vaikui mokytis ir bendrauti mokykloje, išlieka ir šešerių metų amžiaus vaikams, mokymąsi mokykloje rekomenduojama pradėti metais vėliau. Fizinę vaiko branda vertiname pagal jo fizinio išsivystymo lygį, augimo tempą, kūno proporcijas, dantų dygimą, kuris atspindi kaulėjimo procesus. Fizinis išsivystymas nustatomas procentiliniu metodu. Kūno proporcijas įvertinti patogu taikant Filipinų metoda (kaire ranka pasiekti dešinę ausį). Kerno-Jiraseko testu įvertinama vaiko psichomotorinė būklė, vaiko jutimų ir suvokimo darna, testo rezultatai rodo, kaip jis suvokia daiktus, atsimena ir mąsto, ar moka išlaikyti dėmesį, tikslingai veikti. Motometrinis Ozerezkio testas „Iškipk ratą“ leidžia tiksliau įvertinti motorikos išsivystymo lygį. Norint įvertinti tikslesnį brandumo mokyklai lygį, būtina atlikti ir kitus tyrimus – kalbos vertinimo, socialinio ir emocinio brandumo, loginio mąstymo ir kt.

Paveldėjimo, aplinkos ir gyvensenos įtaka sveikatai.

Sveikata nuo paveldimumo priklauso apie 20 proc. Paveldimų ligų yra daug, jos išgydomos retai, todėl vaikų sveikatai gerinti daugiau galimybių yra veikiant kitas veiksnių grupes. Aplinkos įtaka sveikatai tai pat sudaro apie 20 proc. Blogos fizinės aplinkos sąlygos, prastos šeimos gyvenimo sąlygos, žemas išsilavinimas, menkos pajamos, nepalanki fizinė ir psichologinė aplinka mokykloje ir pan. daro neigiamą įtaką sveikatai. Didžiausia poveikį (apie 50 proc.) sveikatai turi žmogaus gyvenimo būdas, jo pastangos gyventi sveikai. Žmogaus gyvensena priklauso nuo biologinių, socialinių bei kultūrinių veiksnių ir formuojasi veikiama socialinės aplinkos. Sveika gyvensena – kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprima ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, saugoti ir gerinti savo sveikatą.

Ligos samprata. Ligų priežastys. Ligų rūšys.

Liga – būklė, kai pakenkiamas vienas ar kitas organas, jų sistema ar visas organizmas, ir nebesugebama prisitaikyti prie aplinkos. Sąlyginai visas ligų priežastis galima suskirstyti į vidines (endogenines), glūdinčias prganizmo viduje; jos susijusios su paveldėjimu, konstitucija ir organizmo reaktyvumu, ir išorines (egzogenines), kurias galima suskirstyti: *fizines (mechanines. Termines, spindulines, atmosferines); *chemines; *biologines (įv.
Mikroorganizmai, parazitai); *socialines (bloga aplinka, prastos darbo sąlygos); *psichogenines (blogi santykiai su žmonėmis, neigiamos emocijos); *funkcines (fizinio krūvio: per mažo – hipokinezijos ir per didelio – hiperkinezijos). Ligos rūšiuojamos įv. principais: pagal trukmę, amžių, kada dažniausiai sergama, užkrečiamumą ir t.t. Pagal trukmę ligos skirstomos į ūmias, trunkančias keletą dienų ar vieną kitą savaitę, ir lėtines (chroniškas), prasidedančias pamažu ir besitęsiančias, ligai periodiškai paūmėjant ir pagerėjint, mėnesius, metus ar net visą gyvenimą. Skirstomos į užkrečiamas (infekcines) ir neužkračiamas. Pagal anžių yra naujagimių, vaikų, suaugusiųjų, senatvės ligos. Gali būti pagal organų sistemas skirstomos – širdies-kraujagyslių, kvėpavimo ir t.t. jai gydoma operacija – chirurginės, jai vaistais – terapinės.

Vidinės ligų priežastys. Organizmo reaktyvumas. Alergija.

Vidinės ligų priežastys glūdi organizmo viduje. Jos susijusios su paveldėjimu, konstitucija ir organizmo reaktyvumu. Paveldimų ligų priežastis nagrinėja genetika. 3 proc. vaikų ligų yra paveldimos. Žmogaus genetinė sistema labai jautri kenksmingoms medžiagoms, pakliūvančioms iš aplinkos ir susidarančioms organizmo viduje. Šios medžiagos gali sukelti genų mutacijas.žmogaus konstitucijos tipas taip pat turi įtakos ligoms atsirasti. Organizmo reaktyvumas- tai tam tikra reakcija į įvairius aplinkos ir vidinius veiksnius. Jei organizmas į įprastus veiksnius reaguoja adekvačiai tai yra normalus reaktyvumas.esant padidėjusiam reaktyvumui, įprasti dirgikliai sukelia iškreiptą, stiprų atsaką į alergeną. Ši būklė vadinama alergija. Sumažėjus reaktyvumui ar jam visiškai išnykus, organizmui darosi sunku ar net neįmanoma pasipriešinti įv. nepalankiems veiksniams. Didėjant gamtos užterštumui gausėja alerginių ligų. Polinkis alergijai gali būti paveldėtas. Taip pat alergija gali išsivystyti. Alerginėmis ligomis serga 10-12 proc. visų vaikų. Alergija išprovokuoja alergenai. Vieni – išoriniai – patenka iš aplinkos (maisto produktai, augalai, jų žirdadulkės, buitiniaicheminės medžiagos, įv. mikrobai ir t.t.; patenka per burna, kvėpavimo takus, odą, injekcijų būdu), kiti – susidaro organizmo viduje (susidaro pačiame organizme. Tai audinių yrimo produktai susidarę dėl traumų, helmintų veiklos produktai ir t.t.). alergija dažniausiai pasireiškia alergine sloga, įv. odos alerginėmis formomis, bronchine astma, kartais – virškinimo sistemos pakenkimo požymiais. Sunkiausia alergijos forma – alerginis šokas. Sunkios ir įsisenėjusios alergijų formos paveikia fizinę, emocinę ir socialinę vaiko raidą.

Higienos reikalavimai mokykliniams baldams.

Suolų ir kėdžių paviršius turi būti šviesus, glotnus, matinis, lengvai valomas, atsparus plaunamosioms ir dezinfekuojančioms medžiagoms. Mokyklinis suolas turi būti lengvas, be aštrių kampų ir briaunų. Lentos paviršius turi būti matinis, tamsiai rudos arba tamsiai žalios spalvos. Lenta daroma su atbraila, kad rašant nebyrėtų kreida ant grindų, kad būtu kur padėti kreidą bei kempinę.

Mokyklinis suolas. Suolų dydžiai ir jų parinkimas.

Suolo dydis ir jo konstrukcija turi atitinkti vaiko ūgį ir kūno proporcijas. Iš savo darbo vietos moksleivis turi gerai matyti vaizdines priemones, kas rašoma lentoje, ir gerai girdėti mokytojo kalbą. Mokykliniai stalai ir kėdės būna 6 dydžių, kurie žyminmi sutartinės spalvos ženklu. 1 – oranžinė – 46 – 26 – 100-115; 2 – violetinė – 52 – 30 – 115-130; 3 – geltona – 58 – 34 – 130-145; 4 – raudona – 64 – 38 – 145-160; 5 – žalia – 70 – 42 – 160-175; 6 – mėlyna – 76 – 46 – >175.

Higienos reikalavimai baldų sustatymui klasėje.

Įprasta klasėje suolus išdėstyti dvie trim eilėmis, priekyje statant mežesnius, o gale didesnius suolus taip, kas natūrali šviesa kristų moksleiviui iš kairės. Kiekvienam moksleiviui klasėje įrengiama higienos reikalavimus atitinkanti ne mažiau kaip 2m2 darbo vieta, atsižvelgiant į jo ūgį, regą, klausą ir kt. Statant baldus eilėmis, atstumas nuo išorinės sienos iki pirmos suolų eilės turi būti 0,6m, tarp eilių – 0,6-1m, vidinės sienos – 0,5, nuo galinės sienos iki paskutinio suolo – 0,4m, o nuo lentos iki pirmų suolų – 2,6-3m, nes per arti sėdinty moksleiviai greičiau pavargsta. Paskutinis suolas turi stovėti ne toliai kaip 8m nuo lentos. Kai pamokos metu nereikia naudotis klasės lenta, suolai gali būti sustatomi pusračiu, ratu, grupėmis ir pan. Svarbu kad būtų pakankamai apšviesatas stalo paviršius, kad būtų išlaikoma taisyklinga kūno laikysena dirbant ir moksleiviai galėtų laisvai išeiti iš suolo netrukdydami vienas kitam. Pagalbinius baldus rekomenduojama statyti klasėje tik tada, kai yra pakankamai vietos. Klasės lenta pradinėse klasėse kabinama 0,75m nuo grindų, viduriniosiose ir aukštesnėse – 0,8 ir 0,9m. Plotis ne didesnis kaip 4m, aukštis – pradinėse 0,9m, vidurinėse – 1m, aukštesnėse – 1,2m. Pradinėse pklasėse prie lentos gali būti įrengiamos 0,3m paaukštinimas, klasės apžvalgos kampas iš kraštinių suolų turi būti ne mažesnis kaip 35 laipsniai. Lentos paviršius turi būti matinis, tamsiai rudos arba tamsiai žalios spalvos. Lenta daroma su atbraila, kad rašant nebyrėtų kreida ant
kur padėti kreidą bei kempinę. Mokyklos patalpų mikroklimatas. Mikroklimato rodiklių nustatymas ir įvertinimas.

Mokroklimatas – tai patalpos klimatinės sąlygos: oro temperatūra, drėgmė, slėgis, cheminė oro sudėtis. Mokyklos patalpų nikroklimatas kinta priklausomai nuo metų laiko, meteorologinių sąlygų lauke, mokymo proceso pobūdžio. Drėgmės kiekis mokymo patalpose turi būti 40-60 proc. Oro drėgnis matuojamas higrometru arba psichrometru. Vertikalus ir horizontalus oro temperatūrų skirtumas patalpose turi būti ne didesnis kaip 2-3oC. Oro judėjimo greitis patalpose, skirtose mokymui, turi būti ne didesnis kaip 0,2m/s.

Mokyklos patalpų mikroklimato reguliavimas. Vėdinimas, jo įvertinimas ir taisyklės.

Norint sukurti darbui tinkamą mokyklos mikroklimątą, patalpas reikia reguliariai vėdinti. Natūraliai patalpos vėdinamos atidarant orlaides ir viršlangius, kurių plotas kiekvienoje mokymo patalpoje turi sudaryti 1/50 grindų ploto. Mokymo patalpos vėdinamos per pertraukas, o rekreacinės – pamokų metu. Pasibaigus pamokoms patalpos vėdinamos sudarant skersvėjį. Klasėms-kabinetams, laboratorijoms, aktų, sporto salėms, dirbtuvėms, maisto blokui, sveikatos priežiūros kabinetui ir tualetams reikalingos atskiros vėdinimo sistemos. Chemijos kabinetuose, tualetuose ir virtuvėje įrengiami ištraukiamoji ventiliacija. Ištraukiamoji ventiliavija turi būti įrengta darbinio mokymo patalpose prie staklių ir mechanizmų, kuriais dirbant išsiskiria daug šilumos ir dulkių.

Mokyklos patalpų apšvietimas, jo įtaka sveikatai ir darbingumui. Natūralaus ir dirbtinio apšvietimo įvertinimas.

Apšvietimas gali būti kelių rūšių – natūralus, dirbtinis ir mišrusis. Dirbtinis apšvietimas reguliuojamas techninėmis priemonėmis. Jis skirstomas į bendrąjį – šviesą tolygiai paskirstoma visoje patalpoje, vietinį – lempomis apšviečiamos tik tam tikros patalpos vietos, ir mišrųjį – kartu su bendruoju įjungiamas ir vietinis. Visose mokymui skirtose patalpose apšvietimas turi būti natūralus. Pagrindinis šviesos srautas turi kristi moksleiviui iš kairės arba iš priekio. Natūralus apšvietimas 0 tai saulės šviesa. Klasių langai turėtų būti pietų, rytų, pietryčių ir pietvakarių pusėje. Piešimo, braižybos, informatikos kabinetai gali būti šiaurinėje pusėje. Praktikoje natūraliojo apšvietimo intensyvumas reiškiamas langų ir grindų plotų santykiu – jis turi būti 1:4, 1:5. Darbingumą mažina bei regėjimui kenkia per ryškus apšvietimas. Esant nepakankamam natūraliam apšvietimui, patalpos apšviečiamos lempomis. Švietuvai naudojami tik tie, kuriuos leidžiama įrengti mokymosi patalpose. Šviesa mokykos patalpose paskirstoma taip, kad visos darbo vietos būtų vienodai apšviestos. Dienos šviesos lempos turi būti vienos spalvos ir neužti, nes ūžesys vargina NS, trukdo dirbti.

Pamokų tvarkaraštis, jo higieninis įvertinimas.

Pamokų tvarkaraštis – tai pagrindinis mokyklos dokumentas, reglamentuojantis mokytojo ir moksleivių darbą. Jis pirmiausia turi būti palankus moksleiviui, nes pamokos yra svarbiausia jo veikla ir turi neabejotinos įtakos vaiko sveikatai ir protiniam darbingumui. Sudarant tvarkaraščius bet kurio profilio vidurinėje mokykloje, pirmiausia atsižvelgiama į bendruosius pedagoginius ir higienos reikalavimus. 1. Vadovautis ugdymo planu, neviršyti savaitinio pamokų skaičiaus, kiekvienai disciplinai skirti tiek valandų, kiek nurodyta ugdymo plane. 2. Kaitalioti sunkius ir lengvus dalykus. 3. Kaityti pamokas atsižvelgiant į profilį: įtempto protinio darbo reikalaujančias pamokas kaitalioti su pamokomis, turinčiomis fizinio darbo elementų. 4. Neplanuoti dviejų iš eilės vienos disciplinos pamokų, nes vienodas ilgalaikis dirgiklis greičiau vargina moksleivius, todėl antrą pamoką jie būna nelabai darbingi. Dėl tos pačios priežasties greta neskirti dviejų ar daugiau panašaus profilio pamokų. 5. Sudarant tvarkaraštį, atsižvelgti į moksleivių amžių, nes žemesniųjų klasių moksleivių darbingumas sumažėja baigiantis trečiajai pamokai, o viduriniųjų ir aukštesniųjų – per ketvirtą ir penktą pamokas. Todėl, kol moksleiviai labai darbingi, rekomenduojama dėstyti sunkius dalykus. 6. Tinkamai išdėstyti ne tik dienos, bet ir savaitės pamokas: jeigu per savaitę yra keletas tos pačios disciplinos pamokų, išdėstyti jas kas antrą ar trečią diena; pageidautina tos pačios disciplinos pamokoms atskiromis dienomis neskirti tų pačių valandų. 7. moksleivių darbingumas atskiromis savaitės dienomis skiriasi: žemesnėse klasėse aukštas darbingumas būna II ir III per pirmas dvi panokas bei IV per antrą, o aukštesnėse klasėse – II ir III – per pirmas tris, I ir IV per antra ir trečią. Sudėtingų dalykų pamokos turi būti vedamos darbingiausių laiku. 8. sudarant tvarkaraštį reikia atsižvelgti, kad kūno kultūros pamokos nebūtų pirmos ir paskutinės, nes šios pamokos, kaip darbai, muzikas, piešimas ar choreografija, stabilizuoja protinį darbingumą.

Pamokos organizavimo higiena.

Organizuojant pamoką, reikia atsižvelgti į jos trukmę ir struktūrą. Pamokos trukmė priklauso nuo moksleivio gebėjimo sukoncentruoti dėmesį. Žemesniųjų klasių moksleiviai gali koncentruoti dėmesį vidutiniškai tik 15-20min., vyreniųjų – 25-30, o aukštesniųjų – 30-35min. Pirmoje klasėje nustatyta pamokos
trukmė 35, o kitose – 45. pertraukėlės pamokos metu daromos dėl to, kad moksleiviai, ypač žemesniųjų klasių, visą pamoką koncentruoti dėmesio nepajėgia. Pamokas galima organizuoti ir netradiciniais būdais. Tačiau visais atvejais būtina atkreipti dėmesį į moksleivio amžiaus ssąlygojamas galimybes, mokomojo dalyko pobūdį. Pamokos struktūra taip pat turi atitikti moksleivio darbingumą per pamoką. Pamokos pradžioja tik įsitraukiama į darbą, po to dirbama intensyviai, o antroje pamokos dalyje darbingumas pamažu mažėja. Taigi, pamoka organizuojama taip, kad sunkiausia jos dalis vyktų darbingiausiu moksleivio metu. Moksleiviai vidutiniškai be pertraukos turėtų skaityti, rašyti ir skičiuoti ne ilgiau nei rekomenduojama higienos normose. Kontroliniams darbams reikėtų skirti darbingiausiaą dienos ir savaitės laiką – antrą ir trečią pamokas II ir III. Per dieną galima rašyti ne daugiau kaip vieną kontrolinį darbą, kurio trukmė ne mažiau kaip 30-45min.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4707 žodžiai iš 9064 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.