Sveikatos ugdymas
5 (100%) 1 vote

Sveikatos ugdymas

Sveikatos ugdymo kurso tikslai, reikšmė ir turinys.Integruotas sveikatos ugdymo kursas. Sveikatos ugdymo modelis.

Universalioji sveikatįos ugdymo programa – viena iš sociokultūrinių programų, turinčių padėti parengti žmogų visaverčiam gyvenimui, išugdyti asmens vertybines nuostatas ir įgūdžius. Šios programos tikslas – diegti visuminį sveikatos supratimą, t. y. suprasti fizinę, dvasinę, protinę, emocinę ir socialinę gerovę kaip itin svarbią asmeniui, šeimai, bendruomenei ir visai visuomenei, teikti žinių ir įgūdžių, padedančių ugdyti, stiprinti, gerinti savo ir kitų sveikatą, t. y. išmokyti vaikus sveikai gyventi. Universalioji sveikatos ugdymo programa yra įgyvendinama keliomis kryptimis: 1) Formalusis sveikatos ugdymas. Tai per pamokas įgyjamos žinios apie sveikatą, nuostatos, vertybės, sveikos gyvensenos įgūdžiai. 2) Neformalusis sveikatos ugdymas. Žinių apie sveikatą, sveiko gyvenimo įgūdžių moksleiviai įgyja bendraudami su mokytojais, stebėdami mokytojų ir mokinių, mokyklos darbuotojų tarpusavio santykius, elgesį. Sveikata ugdoma kuriant bei palaikant sveiką ir saugią mokyklos ar ikimokyklinės įstaigos aplinką, tinkamas darbo sąlygas, racionaliai planuojant mokymo krūvį, maitinimą valgykloje ar bufete, fizinį aktyvumą ir kt. Padedant planuoti ir įgyvendinti neformaliąją sveikatos programą, svarbi mokyklos medicinos tarnybos pagalba. 3) Mokyklos santykiai su moksleivių tėvais ir visuomene. Kol vaikas nelanko jokios ugdymo įstaigos, už jo priežiūrą ir auklėjimą atsako tėvai. Pradėjus lankyti darželį ar mokyklą, tėvai ir toliau lieka atsakingi už vaikų sveikatą; dalį atsakomybės prisiima ir ugdymo įstaigos darbuotojai, todėl abi pusės turėtų palaikyti gerus tarpusavio santykius ir efektyviai bendradarbiauti. Sveikatos ugdymo programa sudaryta spiralės principu: visų dešimties temų, siūlomų ikimokyklinio amžiaus vaikams (1. Pažink save. 2. Asmens higiena. 3. Aš ir kiti. 4. Maistas ir mityba. 5. Veikla, poilsis, fizinis aktyvumas. 6. Kūno apsauga. 7. Aplinka ir sveikata. 8. Žalingi įpročiai. Medžiagų vartojimas ir piktnaudžiavimas. 9. Šeima ir sveikata. 10. Ligos ir jų prevencija.), pagrindinės idėjos ir klausimai plėtojami pradiniame mokykliniame amžiuje, paauglystėje ir jaunystėje. Prie tų klausimų grįžtama aukštesnėse klasėse, tačiau jie nagrinėjami kitu lygmeniu, atsižvelgiant į vaiko protines galimybes, turimas žinias. Sveikatos ugdymo kursas gali būti dėstomas kaip atskiras dalykas arba gali būti (pas mus dažniau) integruojamas į kitų dalykų programas ir turinį. Integruojamos temos gali keisti savo reliatyvų apibrėžimą, tačiau turėtų išlikti pagrindiniai tikslai: 1) Teikti moksleiviui žinių apie: *save ir aplinkinius, augimą, vystymąsi, kūno priežiūrą; *turinčius įtakos žmogaus santykiams veiksnius bei būdus, kuriais fizinė ir socialinė aplinka veikia sveikatą; *fizinę, protinę, dvasinę, emocinę ir socialinę sveikatą, šių aspektų sąveiką kasdieniame gyvenime; *palaikančius ir stiprinančius sveikatą veiksnius; *mitybą, darbą ir poilsį, fizinį aktyvumą ir saugumą; *žalingus įpročius ir jų pasekmes; *alkoholio ir narkotikų vartojimo prevenciją; lytinį ugdymą ir pasirengimą šeimai; *įvairias su sveikata susijusias vertybes ir nuostatas. 2) Ugdyti įgūdžius, kurie: *skatintų racionalius sprendimus ir poelgius; *formuotų gebėjimą pasipriešinti neigiamam socialiniam spaudimui; *padėtų valdyti konfliktus ir stresus; *formuotų pagarbą sau ir kitiems; *formuotų gebėjimą vertinti savo ir kitų sveikatos svarbą; *padėtų suvokti atsakomybę už savo poelgius; *padėtų kurti ir palaikyti teigiamus tarpusavio santykius šeimoje, bendruomenėje ir visuomenėje; *skatintų sveikai gyventi. Sveikatos ugdymo procese sąlygiškai galima išskirti kelis etapus: žinių suteikimas, požiūrio ir įsitikinimų keitimas, įgūdžių įtvirtinimas. Be žinių, būtina motyvacija, atitinkamos vertybinės orientacijos ir nuostatos. Tam, kad vaikas keistų savo nuostatas ir formuotųsi teisinga elgsena, teikiamos žinios turi būti reikalingos, apgalvotos, suprastos, įsisąmonintos. Esminis sveikatos ugdymo ypatumas – moksleivių įtraukimas į praktinę veiklą. Sveikatos ugdymo esmė – tai, ką žmonės daro, kad būtų sveiki, o ne tai, ką jie žino apie sveikatą.

Vaikų sveikatos ugdymo modelis:

INFORMACIJA Vaikams; Tėvams; Pedagogams;

ŽINOJIMAS Kaip saugoti sveikatą; Kokia sveikatą silpninančių veiksnių žala; Kaip teisingai elgtis

NUOSTATA Noras būti sveikam; Noras būti stipriam, vikriam, ištvermingam; Teigiamas požiūris į fizinį aktyvumą; Noras grūdintis

ELGESYS Higienos įgūdžiai ir įpročiai; Džiugi nuotaika, gera savijauta; Fizinis aktyvumas, grūdinimasis; Sveika mityba; Geranoriškumas, palankumas kitiems

SVEIKATA

Svarbus ne tik sveiko gyvenimo būdo ugdymo turinys, bet svarbūs ir metodai. Vienokio ar kitokio metodo (ar kelių metodų derinio) pasirinkimą lemia daug veiksnių: vaiko poreikiai ir interesai, jo brandumas ir sugebėjimai, amžius ir klasė, mokytojo kvalifikacija ir patirtis, jo gebėjimas disponuoti mokymo medžiaga, mokyklos techninės galimybės. Bet kurio amžiaus vaikai per užsiėmimus skatinami aktyviai dalyvauti, tartis, diskutuoti, vertinti, išsakyti savo nuomonę, bendrauti. Vaikai geriau priima teigiamus dalykus, todėl
reikėtų vengti gąsdinimo ligomis, mirtimi ir kitomis blogybėmis, nuobodaus moralizavimo, o akcentuoti sveiko gyvenimo būdo pranašumus. Sveikatos ugdymo tikslas – suteikti vaikams tokių šios srities įgūdžių, kurie turėtų įtakos jų mąstymui ir elgsenai. Vaikų sveikata bus ugdoma sėkmingai, jei tame procese aktyviai dalyvaus: 1) Tėvai ir kiti šeimos nariai. Tėvai už vaikų sveikatą yra atsakingi ir moraliai, ir teisiškai. Jie savo pavyzdžiu turėtų skatinti ir vaikus laikytis sveikos gyvensenos principų. 2) Pats ikimokyklinukas ar moksleivis. Jis privalo tausoti savo sveikatą, stengtis perprasti teikiamas žinias, puoselėti sveikatai naudingus įpročius. 3) Pedagogai ir kiti ugdymo įstaigų darbuotojai. Ikimokyklinė įstaiga ir mokykla turi užtikrinti sveiką fizinę ir socialinę aplinką, propaguoti sveikatingumą, skirti pakankamai dėmesio sveikatos žinioms ir įgūdžiams įsisavinti, bendradarbiauti su šeima ir bendruomene sveikatos priežiūros klausimais. Pedagogas savo sveika gyvensena turi būti pavyzdys ugdytiniams. 4) Sveikatos priežiūros tarnybos. Joms šiuo metu keliami nauji uždaviniai – dalyvauti ugdant moksleivių sveikatą, užtikrinti ligų profilaktikos priemones.

Švietimo įstaigų uždaviniai saugant ir ugdant vaikų sveikatą.

Mokyklos uždaviniai: 1) darbą organizuoti laikantis higienos normų ir taisyklių; 2) sudaryti normalias salygas darbui ir poilsiui; 3) mokymo procesą organizuoti tinkamai paskirstant fizinį ir protinį darbą; 4) sudaryti sąlygas biologiniam judėjimo poreikiui tenkinti; 5) laikytis mokomųjų įrenginių sanitarinių normų ir higienos reikalavimų; 6) tinkamai organizuoti mokinių maitinimą; 7) ugdyti racionalų ir humanišką elgesį su supančia aplinka; 8) kelti sanitarinę moksleivių kultūrą, ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius; 9) mokyti suteikti pirmąją pagalbą įvykui nelaimei.

Sveikatos samprata. Sveikatą lemiantys veiksniai.

Sveikata yra visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena, o ne vien ligos ar negalios nebuvimas. Sveikata – viena pagrindinių žmogaus gero gyvenimo sąlyga. Geros sveikatos komponentai: emocinis, fizinis, dvasinis, profesinis, socialinis, intelektualinis. Žmogaus sveikatą lemia šie pagrindiniai veiksniai: 1) paveldimumas, t.y. biologiniai organizmo ypatumai [sveikata nuo jo priklauso 20 proc.]; 2) aplinka – fizinė ir socialinė [sudaro 20 proc.]; 3) žmogaus gyvenimo būdas [daro didžiausia poveiki – apie 50 proc.]; 4) medicinos pagalbos lygis ir prieinamumas [lemia tik apie 10 proc. sveikatos].

Šiuolaikinės Lieuvos gyventojų sveikatos problemos. Moksleivių sveikatos problemos.

Pagrindinės mirties priežastys Lietuvoje: *širdies ir kraujagyslių sistemos ligos 55,0 proc.; *piktybiniai navikai (vėžys) 18,0 proc.; *traumos, apsinuodijimai, savižudybės 13,0 proc.; *kvėpavimo organų ligos 4,0 proc.; *virškinimo sistemos ligos 3,0 proc.; *infekcinės ir parazitinės ligos 1,2 proc.; *kitos 5,8 proc. Vaikai ir paaugliai dažniausiai miršta nuo nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų. Tarp suaugusiųjų ligų pirmą vietą užima kvėpavimo organų ligos, toliau galima išskirti kraujotakos, nervų sistemos ir jutimo organų ligas, judamojo aparato ir virškinimo organų ligas. Kiekvienas vaikas vidutiniškai per metus suserga dviem, dažniausiai ūmiomis peršalimo ligomis. Daugėja vaikų, turinčių regos, klausos, laikysenos sutrikimų, daugėja stuburo iškrypimų turinčių vaikų, sergančių tokiomis sunkiomis ligomis kaip epilepsija, cukrinis diabetas, astma, psichikos sutrikimai. Regos sutrikimų per mokymosi mokykloje laikotarpį išauga nuo kelių procentų pirmosiose klasėse iki 25–50 proc. dvyliktose. Tarp moksleivių labai paplitęs dantų kariesas (iki 80–90 ir daugiau proc.). Laikysenos sutrikimai yra vieni pagrindinių mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos problemų. Visiškai sveikų vaikų per dešimtmetį sumažėjo nuo 56,8 iki 42 proc. Visuomenė susiduria su nauja bėda – psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimu tarp moksleivių. Pavojų kelia paplitusi, neretai atspari gydymui tuberkuliozė, didėjantis ŽIV infekuotųjų, užsikrėtusių hepatitu B ir C skaičius. Šalyje yra apie 0,5 milijono gyventojų, kuriems reikalinga psichologo, psichoterapeuto arba psichiatro pagalba. Depresija serga apie 5 proc. paauglių, o polinkį į depresiją turi apie 50 proc. Pastaraisiais metais moksleivių sveikatos blogėjimas siejamas su per didelio mokymo krūvio bendrojo lavinimo mokykloje problema. Moksleivius dažnai vargina psichoemociniai sutrikimai: vienišumas, depresija, stresas, mintys apie savižudybę.

Sveikatingumas lapas mokykloje, jo svarba.

Duomenys apie moksleivių sveikatą ir medikų rekomendacijas yra surašomos kiekvienos klasės dienyne esančiame sveikatingumo lape. Jame nurodoma sveikatos, medicininės fizinio pajegumo grupės, suolo dydžio numeris, regėjimo aštrumas, kiti sveikatos sutrikimai ir rizikos veiksniai, taip pat gydytojo patarimai. Klasės auklėtojas turėtų pasirūpinti, kad šis lapas būtų užpildytas. Su jame esančia informacija turėtų susipažinti visi, toje klasėje dėstantys mokytojai.

Vaikų sveikatos vertinimo kriterijai.

Vaikų sveikata vertinama atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) lėtinių ligų buvimas ar nebuvimas; 2) psichinio ir fizinio išsivystymo lygis bei harmoningumas; 3) pagrindinių organizmo sistemų
funkcionavimo lygis; 4) organizmo atsparumo nepalankiems veiksniams lygis.Vaikų sveikatos grupės.

Pagal sveikatos vertinimo kriterijus vaikai skirstomi į 5 sveikatos grupes: 1-ai gr. priskiriami sveiki vaikai, nersergantys lėtinėmis ligomis, neturintys funkcinių sutrikimų, atsparūs ir pagal amžių psichiškai ir fiziškai išsivystę; 2-ai gr. priklauso sveiki vaikai, turintys kai kurių morfofunkcinių sutrikimų, taip pat vaikai su sumažėjusiu atsparumu ligoms (sergantys ūmiomis ligomis dažniau nei 4 kartus per metus); 3-iai gr. priskiriami vaikai, sergantys lėtinėmis ligomis, esančiomis kompensacijos stadijoje ir netrudančiomis jiems prisitaikyti prie gyvenimo ir darbo sąlygų; 4-os gr. vaikai serga subkompensuotomis lėtinėmis ligomis, kurios trukdo prisitaikyti prie aplinkos, nes ligos pagerėjimo metu šių vaikų funkcinės galimybės yra mažesnės; 5-ai gr. priklauso vaikai, sergantys lėtinėmis ligomis dekompensacijos stadijoje. Tai yra sunkūs ligoniai, dažniausiai I ar II grupės invalidai, dėl savo blogos sveikatos negalintys lankyti mokyklos.

Medicininės fizinio pajėgumo grupės.

Medicinos darbuotojai, įvertinę vaikų sveikatos būklę, fizinį pasirengimą, suskirsto juos į šias medicinines fizinio pajėgumo grupes: *pagrindinei gr. priskiriami sveiki, o taip pat turintys nedidelių funkcinių sutrikimų, pakankamai fiziškai išsivystę vaikai. Jie gali sportuoti pagal bendrąją programą, lankyti sporto būrelius, dalyvauti varžybose; *parengiamajai gr. priskiriami silpnesnės sveikatos, nepakankamai fiziškai subrandę bei pasirebgę vaikai. Taip pat priskirimami vaikai, persirgę kai kuriomis ligomis ir laikinai negalintys dalyvauti pagrindinės gr. veikloje. Jiems kenkia pratimai, reikalaujantysdaug jėgų ir ištvermės, todėl ribojamas ir individualizuojamas fizinis krūvis. Pagerėjus sveikatai, fiziniam pajėgumui, vaikai pervedami į pagrindimč gr.; *specialiajai gr. priklauso silpnos, sutrikusios sveikatos vaikai. Užsiėmimai jiems vyksta pagal specialiai sudarytą programą. Dalis šių vaikų lanko gydomosios kūno kultūros pratybas sveikatos priežiūros įstaigose.

Mokyklos sveikatos priežiūros darbuotojo pareigos.

Sveikatos prižiūros specialisto veikla įvairiapusė. Jis: *dalyvauja stiprinant ir ugdant moksleivių sveikatą (formuoja sveikos gyvensenos įgūdžius ir juos kontroliuoja, vykdo žalingų įpročių, AIDS profilaktiką, rengia mokinius šeimai, skatina sudaryti ir padeda įgyvendinti sveikatingumo planus ir programas, konsultuoja moksleivius, mokyklos darbuotojus, tėvus sveikatos klausimais); *kasmet tikrina moksleivių sveikatą, vertina augimą ir brendimą, registruoja ir analizuoja sveikatos rodiklius; *išsiaiškina lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnius, juos koreguoja; *atskleidžia mokinių adaptacijos kolektyve, bei socialines problemas; *stebi fizinį mokinių ugdymą, paskirsto mokinius į medicinines fizinio pajėgumo grupes; *vykdo mokinių traumų profilaktiką; *kontroliuoja mokymo proceso. Patalpų, maitinimo atitikimą higienos normoms; *organizuoja ir vykdo prieepideminį darbą kilus infekciniams susirgimams; *dirba su rikzikos grupių mokiniais; *padeda integruotis mokiniams su negalia; *prižiūri dispanserizuotus moksleivius; *teikia skubią medicinos pagalbą traumų, nelaimingų atsitikimų atvejais; *profilaktiškai skiepija; *kiekvieno trimestro pabaigoje analizuoja mokinių sveikatos būklę, praleistas dėl ligos pamokas, higienines mokymosi sąlygas ir šios analizės išvadas raštu pateikia mokyklos vadovybei; *tvarko medicininę dokumentaciją.

Vaiko raida, jos etapai. Raidos etapų charakteristika.

Žmogaus organizmas nuolat vystosi. Šis procesas, vadinamas ontogeneze, vyksta nuo apvaisinimo momento, t. y. naujos gyvybės užuomazgos, iki žmogaus mirties. Vaiko raida – nepaliaujamų pokyčių būsena, kai atsiranda naujos ląstelės, naujos funkcijos, naujos veiklos rūšys. Tai procesas, kai neišvengiamai ir dėsningai paprasti kiekybiniai pokyčiai sukelia kokybinius pakitimus. Augimas ir raida – tai dvi susijusios ir viena kitą lemiančios to paties proceso pusės. Augimas – kiekybiniai, o raida – kokybiniai pakitimai. Augimo ir vystymosi pagrindas – medžiagų ir energijos apykaita. Ji susideda iš dviejų fazių – asimiliacijos ir disimiliacijos. Vaiko organizme vyrauja asimiliacijos procesai. Tai būtina naujoms ląstelėms susidaryti, augti organams. Kuo jaunesnis vaikas, tuo daugiau energijos sunaudojama augimui ir vystymuisi. Suaugusiojo organizme tarp asimiliacijos ir disimilacijos procesų esti pusiausvyra. Trys pagrindiniai žmogaus raidos keliai: 1) Genetinis (užkoduotas genuose); 2) Aplinkos įtaka. Aplinkos veiksniai gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį raidai; 3) Tikslingas mokymas ir auklėjimas, galintis pakreipti raidą norima linkme.

Organizmo raidos dėsningumai.

Nors kiekvienas organizmas yra savitas, augančio organizmo raida paklūsta bendriems dėsningumams. Pagrindiniai yra šie: *Vystymosi proceso lėtėjimas. Kuo jaunesnis vaiko organizmas, tuo intensyviau jis vystosi. Po gimimo šis procesas intensyviausias pirmaisiais gyvenimo metais. Metų pabaigoje vaiko ūgis padidėja beveik 50 proc. lyginant su naujagimio ūgiu, per antruosius metus – 13 proc., per trečiuosius – 9 proc., vėliau priaugama vis mažiau. Svoris per pirmuosius gyvenimo metus patrigubėja, vėliau svorio prieaugis taip pat
Tik lytinio brendimo metu vėl stebimas augimo šuolis. Atskiros sistemos intensyviausiai auga ir vystosi ankstyvajame amžiuje. *Heterochronija, arba augimo ir vystymosi procesų netolygumas. Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingi tam tikri morfofunkciniai ypatumai. *Sistemogenezė. Pagal sistemogenezės dėsnį, kiekvienas organas savo reikiamą morfofunkcinį lygį pasiekia tada, kai tai yra reikalinga. *Lytiniai vystymosi skirtumai. Ką tik gimusių berniukų pagrindiniai kūno matmenys vidutiniškai yra didesni negu mergaičių. Tai išlieka iki lytinio brendimo periodo. Mergaičių augimo ir brendimo trukmė yra 2–3 m. trumpesnė negu berniukų, todėl augimo šuolis lytinio brendimo metu joms įvyksta anksčiau, ir šiuo metu mergaitės visais rodikliais pralenkia berniukus. Tačiau toliau berniukų ūgis didėja intensyviau. Kai kurie berniukų funkciniai organizmo rodikliai (raumenų jėga, gyvybinė plaučių talpa) visą augimo ir vystymosi laikotarpį lieka aukštesni negu mergaičių. *Augimo ir vystymosi determinacija. Kiekvienas žmogus gimsta su tam tikra genetine programa, tačiau, be paveldimumo, organizmas nuolat yra veikiamas jį supančios aplinkos, kuri vaiko raidai daro didelę įtaką. Vaikui galima padėti harmoningai vystytis, saugoti ir stiprinti jo sveikatą racionaliai parenkant higienines priemones, koreguojančias išorinės aplinkos poveikį. *Organizmo sistemų patikimumas. Kad organizmas galėtų prisitaikyti prie aplinkos, normaliai augti ir vystytis esant įvairioms sąlygoms, jis turi patikimai funkcionuoti. Kai kurie mūsų oganai turi dublerius (akys, ausys, inkstai ir kt.). Žmogus galėtų išgyventi ir su vienu iš jų. Sveikos žmogaus kraujagyslės gali išlaikyti keliasdešimt kartų didesnį spaudimą, negu sudaro cirkuliuojantis kraujas. Ypač patikima yra žmogaus reprodukcinė sistema.

Šiuolaikiniai raidos yptumai.

Fizinė sveikata, jos rodikliai. Fizinės raidos įvertinimas.

Brandumas mokyklai, jo nustatymas ir įvertinimas.

Laikas, nuo kada vaikas gali pradėti lankyti mokyklą, nustatomas įvertinus brandumo mokyklai lygį. Vaiko brandumas mokyklai atspindi vaiko gebėjimus ir galias, leidžiančias jam sėkmingai ir nekenkiant sbveikatai sistemingai mokytis mokykloje. Brandumas mokyklai gali būti skirstomas į: socialinį emocinį brandumą (teigiamas savęs vertinimas ir savigarba, savikontrolė ir susivaldymas, atsakomybė, mokėjimas bendrauti ir bendradarbiauti), intelektualinę brandą (aktyvus domėjimasis pasauliu, atminties įgūdžiai ir loginio mąstymo pradmenys, išlavėjusi kalba). Labai svarbi vaiko nuostata bei pasirengimas tapti moksleiviu (domėjimas mokslu, nusiteikimas eiti į mokykla, jutesių tikslumas). Darželyje vaiko brandumą mokyklai vertina vaiką stebėję pedagogai ir būsimieji mokytojai. Turi būti atsižvelgiama ir į vaiko fizinę brandą, sveikatos būklę vei gydytojo rekomendacijas, prireikus konsultuoja psichologas ir kiti specialistai. Brandumas mokyklai nustatomas tiriant 5 metų amžiaus vaikus. Jei nustatyti ryškūs nebrandumo požymiai, galintys trukdyti vaikui mokytis ir bendrauti mokykloje, išlieka ir šešerių metų amžiaus vaikams, mokymąsi mokykloje rekomenduojama pradėti metais vėliau. Fizinę vaiko branda vertiname pagal jo fizinio išsivystymo lygį, augimo tempą, kūno proporcijas, dantų dygimą, kuris atspindi kaulėjimo procesus. Fizinis išsivystymas nustatomas procentiliniu metodu. Kūno proporcijas įvertinti patogu taikant Filipinų metoda (kaire ranka pasiekti dešinę ausį). Kerno-Jiraseko testu įvertinama vaiko psichomotorinė būklė, vaiko jutimų ir suvokimo darna, testo rezultatai rodo, kaip jis suvokia daiktus, atsimena ir mąsto, ar moka išlaikyti dėmesį, tikslingai veikti. Motometrinis Ozerezkio testas „Iškipk ratą“ leidžia tiksliau įvertinti motorikos išsivystymo lygį. Norint įvertinti tikslesnį brandumo mokyklai lygį, būtina atlikti ir kitus tyrimus – kalbos vertinimo, socialinio ir emocinio brandumo, loginio mąstymo ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2775 žodžiai iš 9064 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.