Sveikstančių alkoholikų vertybinių orientacijų dinamika
5 (100%) 1 vote

Sveikstančių alkoholikų vertybinių orientacijų dinamika

112131415161

Turinys

Pratarmė 3

1. Įvadas 4

1.1 Šiuolaikinis požiūris į alkoholizmą 4

1.2 Priklausomybė ir priklausomas asmuo 5

1.3 Sveikimo keliai, etapai 8

1.4 Vertybės,vertybinės orientacijos 13

2. Tyrimo metodika 15

2.1 Tyrimo tikslas, uždaviniai, hipotezės 15

2.2 Respondentai ir apklausos sąlygos 15

2.2.1 Respondentų grupės 16

2.2.2 Apklausos sąlygos 16

2.3 Anketa ir jos sudarymo principai 17

2.3.1 Matavimo ir vertinimo būdai 17

2.4 Duomenų apdorojimas 18

3. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas 18

4. Išvados 24

Naudota literatūra 25

Santrauka 26

Summary 27

Priedai: 28

1priedas 29

2priedas 30

Pratarmė

Priklausomybė nuo alkoholio (ir kitų cheminių medžiagų) pastaruoju metu yra sparčiai plintantantis rimtą visuomenės susirūpinimą keliantis reiškinys.Tampa akivaizdu, kad pagalba priklausomiems nuo alkoholio asmenims yra įmanoma sutelkus daugelio specialistų (gydytojų, psichologų, pedagogų, socialinių darbuotojų) pastangas.

Priklausomybių problema vis daugiau yra tyrinėjama iš psichologinės pusės, palyginus su ankstesniu laikotarpiu, kai alkoholizmas buvo vien medicinos objektas (narkologija).Tačiau nors pasikeitimai ir įvyko, visgi jie neperžengia tradicinių psichologijos rėmų:didžioji dalis tyrimų atliekami kognityvinės ir elgesio teorijos pagrindu, arba bandoma apibūdinti priklausomos asmenybės psichopatologiją.Minėtos teorijos negali iki galo atskleisti asmenybės ypatumų, kadangi jos, anot V.E Franklio (1994), neperžengia fiziologinio ir psichinio asmenybės apibūdinimo matmens, arba asmenybės vertybių, kurios taip pat įtakoja elgesį.Asmenybė yra sudėtinga, dinamiška sistema, kurioje sąveikauja tiek psichiniai, tiek fiziologiniai, tiek dvasiniai parametrai.Tačiau psichologijoje, tyrinėjant priklausomybes akcentuojama pirmų dviejų dimensijų svarba, o trečioji (vertybinė ir dvasinė) lieka nuošaliau, nors jos ir padeda žmogui suvokti save kaip asmenį, suvokti, koks jis yra, suvokti savo vertę.

Nors priklausomybė nuo alkoholio tyrinėjama plačiai, tyrimų apie priklausomus asmenis, gyvenančius blaiviai, sveikstančius alkoholikus, arba bandančius eiti sveikimo link, nėra daug.

Šiame darbe yra pabandyta pažvelgti kiek kitaip į alkoholizmo problemą, patirinėti priklausomų nuo alkoholio žmonių vertybines orientacijas skirtinguose gydymo-sveikimo etapuose . Gyvename sudėtingu visuotinio vertybių perkainavimo laikotarpiu, todėl panagrinėsime kas sugriauna ir kas padeda atstatyti vertybių sistemą, asmens savivertę.

Dėkojame Kauno apskrities priklausomybės ligų centro direktoriui T.Zikarui, darbuotojams ir paientams, A.A. nariams padėjusiems bei mielai sutikusiems dalyvauti tyrime.

1.ĮVADAS

1.1. Šiuolaikinis požiūris į alkoholizmą

Alkoholizmas yra pirminė, lėtinė liga, kurios eigą ir rėiškimąsi įtakoja genetinių, psichosocialinių ir aplinkos veiksnių darinys.Liga dažnai progresuoja ir būna mirtina.Ji pasižymi nuolatine ar periodine pažeista gėrimo kontrole, rūpinimusi narkotiku alkoholiu, alkoholio vartojimu nežiūrint neigiamų pasekmių ir sutrikusiu mąstymu, ypač neigimu.(National Concil On Alcoholism and Drug Dependence,1990)

Dešimtoje tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) neliko nozologinio termino “alkoholizmas”.Jį pakeitė “psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį”.[1;77p.]

Kada užsispyręs girtuoklis pradeda gydyti pagirias tęsdamas gėrimą, jis labai rizikuoja tapti priklausomu nuo alkoholio.Šis gydymasis “nuo ko susirgai, tuo ir gydykis” gali sumažinti tiesioginius fizinius bei protinius negalavimus, bet jis padeda įsitvirtinti pražūtingam įpročiui, kaip ir žmogui, kuris įprato vartoti narkotikus kaip psichologinę atramą, įveikiant realius ir įsivaizduojamus sunkumus.Ši “iš ryto dar po vieną” gėrimo forma dažnai yra tolimesnis žingsnis link ilgalaikės priklausomybės nuo alkoholio.

Kaip ir su kitomis priklausomybės nuo narkotikų formomis, taip ir čia egzistuoja bendra painiava, ką mes turime galvoje vartodami terminą “alkoholizmas”.Gydytojai ir tyrinėtojai dažnai yra taip pat susipainioję, kaip ir bet kuris žmogus gatvėje. Per paskutinį amžių pasikeitė požiūriai.Alkoholizmas kažkada buvo vadinamas nuodėmė ir yda, o dabar vis dažniau laikomas liga.Šis požiūrių į alkoholizmą susiskaldymas ganėtinai trukdo.Asmuo, kuris tapo priklausomas nuo alkoholio (ar kito narkotiko), neturi būti laikomas moraliai silpnu arba sergančiu.Sukoncentravus visą dėmesį į alkoholizmą, kaip į blogą įprotį, mes nepakankamai įvertiname lygį, kada alkoholis tampa pagrindiniu alkoholiko gyvenimo dalyku ir individo pastangose slypinčius sunkumus perstoti gėrus.Ligos koncepcija alkoholizmo atveju tampa priešinga klaida-ji skatina požiūrį, kad alkoholizmas yra tam tikra liga, kurios alkoholikas negali kontroliuoti.Alkoholizmas nėra specifinis sutrikimas;beveik visais atvejais jis yra kompleksinis socialinių, psichologinių bei fizinių problemų mišinys.Nors keletas garsių šios srities specialistų išreiškė tikėjimą, kad alkoholiką humaniškiau laikyti “sergančiu”, o ne moraliai silpnu, alkoholizmo ligos koncepcija gali būti klaidinga, kadangi ji gali skatinti tiek gydytojus, tiek jų alkoholikus pacientus ignoruoti aktyvų vaidmenį, kurį pats individas atlieka apsispręsdamas dėl
ausomybė nuo žalingo įpročio yra žinojimas ar įsitikinimas, kad vienaip ar kitaip nepasielgus arba nepriėmus būtinos narkotikų ar kitos medžiagos dozės, įvyks kažkas negero ar apims kankinanti būsena.[3;3p.]

Įdomus fenomenas pasireiškia, kai išgeriamas nemažas alkoholio kiekis.Gėrėjas praranda du kontrolės svertus:išnyksta ne tik socialinė, moralinė ir fizinė savikontrolė, bet ir galimybė suvokti, kad savikontrolė yra prarasta.Alkoholizmas yra sunki būsena, kelianti pavojų gyvybei.Ji ne tik sugriauna alkoholiko gyvenimą, bet ir kelia didžiules problemas šalia jo gyvenantiems žmonėms.Tai ypač galioja kalbant apie sutuoktinį ir vaikus, kurių gyvenime ilgalaikiai artimi santykiai su alkoholiu palieka neišdildomą pėdsaką.Alkoholizmo būseną galima apibūdinti kaip beatodairišką svaiginimąsi alkoholiu, visiškai ignoruojant jo daromą akivaizdžią fizinę bei dvasinę žalą.Ši būsena turi keleta charakteringų savybių, pasireiškiančiu trimis alkoholizmo stadijomis:adaptacinė (ankstyvoji) stadija, priklausomybės (kritinė) stadija ir pagaliau degradacijos (chroniška) stadija.[3;40-41p.]

Alkoholizmas-ne liga, o psichinės apsaugos būdas.Alkoholizmo negalima išgydyti arba užkoduoti,-reikia pašalinti priežastis, kurios griauna žmogaus vertybių sistemą arba pakeisti jo vertybių sistemą, kadangi aplinkinis pasaulis ją žlugdo.[4;80p.]

Apibenrinimas

Šiame skirsnelyje pateikiami keletos autorių, alkoholizmo ekspertų, tyrinėtojų požiūriai.Toliau bandysime trumpai pasižiūrėti kaip tampama priklausomu, kada ir kodėl pradeda gylėti liga ar sutrikimas, ir virsta priklausomybe

.

1.2Priklausomybė ir priklausomas asmuo

Psichologas Peele (1985) aprašo priklausomybę, kaip žalingo elgesio ratą.Elgesio, kuris yra nebekontroliuojamas.Priklausomybė-tai procesas, kuris keičiasi, transformuojasi laike.Peele teigė, kad priklausomybei vystytis nebūtini biomedicininiai pokyčiai organizme.Šių pokyčių neturi lošėjai, darboholikai ir pan., nors ir jie yra priklausomi[5.;4p.]

N.Craig (1988) pateikia tokį priklausomybės apibrėžimą:”Priklausomybė-tai patologinis meilės ir pasitikėjimo santykis su objektu ar įvykiu”.Pagrindinė priklausomų asmenų savybė yra ta, kad jie suformuoja emocinį santykį su objektu ar įvykiu tam, kad pasiektų trokštamą nuotaikos pakeitimą.

Vis dėlto,kaip nurodo vienas žymiausių priklausomybės nuo alkoholio tyrinėtojų E.M.Jellinekas (1960) būtų klaida ignoruoti ir su šiuo reiškiniu susijusius asmens moralinius pasirinkimus.Mat pasak filosofo J.Fordo (Jellinek,1960), nors priklausomas nuo alkoholio žmogus gali jaustis bejėgiu sunaikinti potraukį svaigalams, jis atsakingas už tai, kokių priemonių imasi, kad pasipriešintų savo priklausomybei. Vadinasi kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, svarbu atsižvelgti į asmens gyvenimo pasirinkimus bei kitus egzistencinius veiksnius.

Tuomet, kaip nurodo A.Kempinskis (1998), priklausomybę nuo alkoholio galima traktuoti ir kaip “žmogaus bandymus mažinti “egzistencinę kančią”.Tam pritaria daugelis egzistencinės paradigmos atstovų.[6;10p.]

N.Craig išskiria kelias priklausomybės stadijas:

I stadija-vidiniai pokyčiai

II stadija-gyvenimo būdo pasikeitimas

III stadija-gyvenimo sudūžimas

Kitą, panašų priklausomybės apibrėžimą ir stadijų apibūdinimą pateiksime plačiau.

Priklausomybė yra patirties rinkinys, kuri parodo tam tikrą judėjimą tam tikra kriptimi, kuris sukelia daug pokyčių, vykstančių asmenyje.Dėl šių patirties ir pokyčių įprastumo mes galime apibrėžti priklausomybę.

Kai priklausomybė vystosi, ji tampa gyvenimo būdu.Priklausomybė nėra pastovi, ji pastoviai keičiasi.Kai ji keičiasi, ji keičia ir asmenį, kuris turi tą priklausomybę.

Pirmoji stadija-vidinis pasikeitimas:

Natūralūs santykiai:šeima ir draugai, aukštesnė jėga, santykiai su savimi, bendruomenė.Visi natūralūs santykiai sutrinka, atsiranda priklausomybės ratas:

A skausmas;B poreikis išsikrauti;C išsikrovimas, prasideda geresnė savijauta;D skausmas dėl išsikrovimo;B poreikis išsikrauti;C išsikrovimas; prasideda geresnė savijauta.

Priklausoma asmenybė-svarbiausias pirmos stadijos aspektas yra priklausomos asmenybės atsiradimas.Su laiku priklausoma asmenybė pradeda kontroliuoti.

Priklausomybė beveik visuomet yra pastovus vidinis konfliktas tarp tikrosios ir priklausomos asmenybės.Šioje kovoje laimi priklausoma asmenybė.Tai ir reiškia “kontrolės praradimą”.Vėliau žmogui atsiranda kontrolės iliuzija.

Kartais pasirinkdamas priklausomo elgesio modelį asmuo jaučia, kad kažkas negerai.Asmuo pradeda savęs klausinėti apie patalogiškus santykius, kurie pradeda formuotis.Dėl šio klausinėjimo pradeda vystytis priklausomybės logika.Objektas ar įvykis visada išlaiko gebėjimą pakeisti nuotaiką, bet laikui bėgant linksmumas pradeda nykti ir priklausomas elgesys įgauna kitokią kokybę-asmuo vis dažniau elgiasi norėdamas pabėgti nuo skausmo ir nusivylimo, kurį sukūrė priklausomybės procesas.Po truputį priklausomybės logika pavirsta į tikėjimo sistemą-priklausomybės iliuzinę sistemą, kuri reguliuos asmens gyvenimą ir turi dvi pagrindines funkcijas.Pirma, ji laiko asmenį užsidariusį savyje ir leidžia bendrauti tik su priklausoma puse.Priklausomas asmuo gyvena vienišame pasaulyje; jo visas dėmesys ir energija yra nukreipti į jį patį.Jei
asmuo bando ištrūkti iš priklausomybės pasaulio, jam pasipriešina priklausomybės iliuzinė sistema.Antra funkcija yra laikyti atokiau žmones, kurie gali kelti pavojų priklausomybės santykiams.

Antroji stadija-gyvenimo pasikeitimas:

Šioje stadijoje atsiranda elgesio priklausomybė.Ji atsiranda, kai asmuo pradeda elgtis vis taip pat, o jo elgesys tampa vis labiau nekontroliuojamas.Elgesio pasišventimas priklausomybės procesui pasidaro visa apimantis:a) asmuo pradeda meluoti kitiems, netgi kai yra paprasčiau sakyti tiesą.b) asmuo pradeda kaltinti kitus, žinodamas, kad nėra už ką jų kaltinti.c) asmens elgesys pradeda kartotis.d) asmuo pradeda atitolti nuo kitų.

Erich Fromm savo knygoje “Sveika visuomenė” rašo, kad žmogui ritualas yra “tai, kad jis elgiasi su savo kūnu taip, kaip sugalvoja su savo smegenimis”.Ritualai yra vertybių teiginiai.Priklausomybėje ritualai pasidaro priklausomo asmens vertybių teiginiai.Šie ritualai gali būti visiškai priešingi tikrosios asmenybės įsitikinimams.Taigi priklausomybėje asmuo elgiasi vadovaudamasis jo smegenyse esančia priklausomybės logika.Ritualai yra kalbos forma-elgesio kalbos.Ritualai kalba apie mūsų tikėjimą ir esamus įsitikinimus bei vertybes, nesvarbu ar teigiamus, ar neigiamus. Priklausomybės procesui didėjant, dėl neigiamo požiūrio, kuris atsiranda per priklausomybės procesą, priklausoma asmenybė įgauna daugiau laisvės elgtis neatsakingai, nustoja kontroliuoti patį save, eikvoja energiją, tuomet atsiranda dvasinė tuštuma.Priklausomybė yra grynai dvasinė liga. Kiekvienas iš mūsų yra dvasiškai susijęs su savo siela ir su kitais žmonėmis. Kadangi priklausomybė yra tiesioginis tikrosios asmenybės užpuolimas, tai ji yra taip pat tiesioginis žmogaus, kenčiančio nuo priklausomybės, dvasios ar sielos užpuolimas.Žmogaus dvasia sukuria gyvenimą; priklausomybės tikslas yra dvasinė mirtis.

Trečioji stadija- gyvenimo lūžis:

Ši stadija atsiranda dėl to, kad priklausomybė sukelia skausmą, baimę, gėdą, vienatvę ir pyktį. Priklausomybė yra liga, sukelianti daugiausiai streso ir žmonės tokį stresą gali pakelti tik prieš pradedant giūti jų gyvenimams ir asmenybėms.Yra taškas, kai žmogus emociškai protiškai dvasiškai ir galų gale fiziškai palūžta dėl streso ir skausmo, kurį sukelia priklausomybė.Šioje stadijoje pradeda lūžti priklausomas elgesys, įvyksta priklausomybės logikos lūžis, sugebėjimo spręsti lūžis, elgesio lūžis, fizinis lūžis, atsiranda mintys žudytis.

Sveikstantys priklausomi asmenys turi turėti omeny, kad priklausomybė yra ne tik tam tikras elgesys su objektu ar įvykiu; tai elgesys su tikrąja asmenybe ir su pasauliu.Kad pasveiktų, žmogus turi ne tik nugalėti viduje esančią emocinę priklausomybę,bet jis turi atsigręžti į save ir į kitus.Taip darydamas žmogus atras naują gyvenimo būdą, kuris pasirodys nuostabus ir jaudinantis, nors ir pažeidžiamas kovų ir baimės.[8;

Apibendrinimas

Šiame skirsnelyje galima aiškiau pamatyti, kaip priklausomybė sugriauna žmogaus vidinį dvasinį ir išorinį pasaulį, jo vertybių sistemą, vertybines orientacijas ir tik įvykus ryškiems gyvenimo lūžiams, gyvenant priklausomybės glėbyje, priklausomas asmuo bando ieškoti naujo, sveikesnio gyvenimo būdo, ieškoti kelių į sveikimą.

1.3Sveikimo keliai,etapai

Pagal Pluzek (1996.7;) priklausomybėje prasideda psichodegradacijos kompleksas, kuris pasireiškia moralinių pojūčių ir aukštesniųjų jausmų sunykimu.Individo vertybių sistema ima nykti, nes šiomis būdo savybėmis pasižymintis žmogus nebegalėjo (ir negali) būti kūrėjas, statytojas, nes praradęs saitus su savimi ir su kitais, jis nebemato ir perspektyvos.Tik praeitį ir patirtį gerai suvokęs žmogus įgyja etalonus, pagal kuriuos įgauna galimybę vertinti dabarties, orientuotos į perspektyvą, reikšmingumą.

Negalima teigti, kad dėl alkoholizmo žmogaus vertybių sistema sunyksta negrįžtamai. Net visiškai degradavę alkoholikai sugeba negerti.Toks “išgijimas”, visų pirma, yra sąlygotas požiūrio į gyvenimą pasikeitimu, peržiūrint ir atmetant jam kenkiančias buvusias vertybes ir priimant naujas.

Šiame darbe netyrinėsime, kuris iš gydymo-svekimo metodų ar etapų yra efektyviausias, tai jau yra atlikę kiti tyrinėtojai.Pradėsime nuo priklausomybės ligų centro teikiamos pagalbos žmonėms, turintiems priklausomybę nuo alkoholio ar kitų narkotikų, kur kvalifikuota specialistų patirtis pradeda ir padeda susivokti priklausomam žmogui priklausomybės mechanizmuose, motyvuoja gyvenimo būdo poreikiui keistis bei dalinasi mokslinėmis, medicininėmis, psichologinėmis ir socialinėmis žiniomis fiziniame, psichologiniame, dvasiniame kliento-paciento lygmenyje, orientuojant į naują vertybinį sveikimo pasaulį.

I Sveikimo etapas-Detoksikacija-fizinis lygmuo:

Detoksikacija-žmogaus organizmo funkcijų, sutrikusių dėl apsinuodijimo psichiką veikiančiomis medžiagomis, atkūrimas pašalinant tokias medžiagas arba jų skilimo produktus iš žmogaus organizmo bei abstinencijos sindromo, sukelto priklausomybės nuo psichiką veikiančių medžiagų ir alkoholio pašalinimas.[9;82p.]

Detoksikuotas žmogus, jau po keletos dienų, turi galimybę išgirsti užsiėmimų ciklą apie priklausomybės nuo alkoholio ir kitų narkotikų mechanizmus, vartojimo priežastis ir pasekmes, 12 žingsnių programą,,
galimybes sveikti toliau, padedant socialiniams darbuotojams, pasirinkti tolimesnį sveikimo kelią: gydymąsi vaistais, torpedo,” Minesotos” programą, A.A.(anoniminiai alkoholikai) grupės lankymą ar kt.Vyksta grupiniai ir individualūs užsiėmimai.

II Sveikimo etapas-“Minesotos” programa-psichinis lygmuo:

“Minesotos” programa-tai keturių savaičių stacionarinė ar ambulatorinė psichoterapinė programa.Psichoterapinės programos trukmė 28 dienos.Šis gydymo metodas leidžia paliesti slapčiausias ir didžiausiausias , baimę keliančias, žmogaus vietas saugioje ir suprantančioje gydomojoje aplinkoje, susikoncentruoti ties savo priklausomybe, išmokti atviriau bendrauti.Gydymas pasižymi griežtai apibrėžta ir nuoseklia dienotvarke.Tai suteikia išorinę discipliną, kol pacientas mokosi vidinės disciplinos.Sveikimo proceso esmę sudaro ligonio bendradarbiavimas su personalu ir noras sveikti.Gydymas paremtas supratimu, kad alkoholizmas yra pirminė, progresuojanti liga, kuri nesustabdyta tampa mirtina ir kad sveikimas-tai viso gyvenimo programa, o sveikimo procesas-pilnas ligonio gyvenimo būdo pakeitimas.Sveikimo tikslas-tai galimybė pradėti konstruktyvų bei visapusišką gyvenimą, statyti naują vertybių sistemą be alkoholio ar kitų svaiginančių medžiagų.

Sveikimo kriterijai-galimybė grįžti į savo socialinę aplinką.Sveikimo procese dalyvauja fizinė, psichologinė, socialinė bei dvasinės sferos.

Gydant nenaudojama nei raminamųjų vaistų nei disulfiramo (tai vyksta detoksikacijos etape).Alkoholikas turi įsisąmoninti, kad už savo blaivumą atsako pats, turi suprasti, jog ilgai negyvens, jei alkoholiu ar kitais svaigalais taisys sau nuotaiką [10;118p.].

Labai reikšmingas yra programos dvasinis komponentas.Bendruomenės jėgos suvokimas gali padėti žmogui lengviau suprasti už jį didesnę jėgą, o vieno priklausomo žmogaus meilė kitam žmogui, padėti lengviau suprasti už jį didesnę jėgą, gali labiausiai beviltiškam ir bejėgiam žmogui suteikti viltį ir tikėjimą.Nuo šios vilties ir tikėjimo akimirkos kyla pasiryžimas ir dėkingumas, kurie ir yra sveikimas.[11;]

Lietuvoje ligonio dvasingumo atstatymo srityje dirba socialinis darbuotojas, o ne kunigas kaip pavyzdžiui Lenkijoje.

”Minesotos” programos metodas pagrįstas Anoniminių Alkoholikų 12 žingsnių principais, jungiamais drauge su geriausiomis medicinos, psichologijos ir kitų sričių specialistų žiniomis.Šis metodas vadinamas “Minesotos” metodu todėl, kad pirmieji eksperimentai 1958m. buvo atlikti Minesotos valstijoje (JAV).Netgi ir šiandien Minesota yra viena iš tų vietų, kur šis metodas ir toliau plėtojamas ir tobulinamas.[10;]

Didžioji dauguma gydymo programų taikomų JAV ir kitose šalyse, grindžiamas šiuo metodu.Europoje “Minesotos” programa pradėta taikyti apie 1972m.Medikai ne tik “pasiskolino” A.A. 12 žingsnių principus, bet ir pakvietė dirbti šiose programose sveikstančius anoniminius alkoholikus.Baigę specialias studijas, sveikstantys anoniminiai alkoholikai -socialiniai darbuotojai, gydytojai, psichologai, medicinos seserys sudaro “komandą”.Ši komanda turi bendrą tikslą-visakeriopai padėti priklausomam nuo alkoholio žmogui.Tačiau kiekvienas komandos narys atlieka tik jam priklausančias funkcijas.

Yra keletas šio gydymo metodo pakraipų:

-12 žingsnių pagalbos terapija;

-kognityvinė elgesio keitimo terapija;

-motyvacijos padidinimo terapija.

Daugelyje programų naudojamos šių trijų metodų kambinacijos (pvz. Vilniaus ir Kauno priklausomybės ligų centruose).

Lietuvoje “Minesotos” modelis pradėjo veikti 1992m. lapkričio 30d., Vilniaus PLC ir 1994m. Kauno PLC.”Minesotos” programa remiasi kelių milijonų sveikstančių alkoholikų patyrimu pasaulyje ir kelių tūkstančių sveikstančiųjų alkoholikų patirtimi Lietuvoje.Šiame modelyje A.A.draugija dirba sąjungoje su sveikatos apsauga ir atvirkščiai-sveikatos apsauga gali pasinaudoti šių draugijų patirtimi, padedant priklausomiems nuo cheminių medžiagų asmenims.

Taikomas alkoholizmo gydymo metodas “Minesotos” programa yra intensyvus ir veiksmingas, bet problema ta, kad norinčių patekti į šią programą yra gerokai daugiau nei vietų šioje psichoterapinėje programoje.Norint patekti-tenka laukti eilėje.Belaukiant ir noras gydytis gali “praeiti”.

Bet reikia pasidžiaugti, kad anoniminių alkoholikų grupės Lietuvoje visada laukia ir pasiruošę padėti žmogui, turinčiam rimtų problemų dėl alkoholio.Alkoholikas supras kitą alkoholiką, išlipęs iš duobės, mokės ištiesti ranką kitam.Juk ir “Minesotos” programa yra pagrįsta A.A. principais, dar daugiau-ji yra tarsi paruošiamieji kursai į A.A.[12;13p]

.III Sveikimo etapas-Anoniminiai alkoholikai-dvasinis lygmuo:

“Vienas Amerikos biznierius ilgai kapstėsi iš vienos sanatorijos į kitą, konsultavosi pas geriausius JAV psichiatrus.Paskui išvyko į Europą ir atsidavė žinomo psichiatro Jungo globai.Nors savo patyrimo dėka jis jau buvo tapęs skeptiku, šį sykį baigė gydymą pilnas pasitikėjimo: fizinė ir dvasinė būklė buvo puiki.Dar daugiau, jis tikėjo, kad įgytos žinios apie vidinį proto veikimo bei paslėptų spyruoklių veiklą pilnai jį apsaugos nuo pagundos.Netrukus jis nusigėrė.Labiausiai jį prislėgė tai, kad pats sau negalėjo šios nesekmės paaiškinti.Tada jis sugrįžo pas daktarą (Jungą), kuriuo
žavėjosi, ir paklausė, kodėl negali susigrąžinti savikontrolės ir pasveikti.Daktaras pasakė: “Jūs turite chroniško alkoholiko mąstymą.Aš nesu girdėjęs nei vieno atvejo, kad būtų pasveikęs toks ligonis, koks esate Jūs.”Mūsų draugas pajuto iš po kojų slystant žemę.”Ir jokių išimčių?” “Taip”, atsakė daktaras,”būdavo išimčių.Tai šen, tai ten alkoholikai išgyveno, kaip jie vadina, gyvybiškai svarbų dvasinį patyrimą.Man tai nepaprastas reiškinys.Atrodo, kad prigimtyje įvyksta didžiulis emocinis pasikeitimas.Nuostatos ir emocijos, kurios iki tol buvo žmonių varomoji jėga, staiga nustumiamos į šalį.Pradeda dominuoti visai naujos mintys ir supratimas.Iš tiesų ir aš bandžiau sukelti Jumyse tokį emocinį persitvarkymą.Mano metodai yra sėkmingi daugumai žmonių, tačiau niekada nebuvo sėkmingi Jūsų tipo alkoholikams”.[13;22-23p.]

Vienas iš svarbiausių poslinkių žalingų įpročių gydymo srityje įvyko ketvirtame dešimtmetyje-tuomet susikūrė tai, kas šiandien plačiai žinoma kaip Anoniminių Alkoholikų (A.A.) dvylikos žingsnių programa.Šios programos “tėvai” yra du žmonės-abu savo laiku buvo linkę stipriai piknaudžiauti alkoholiu-biznierius Bilas Vilsonas ir gydytojas Bobas Smitas.Jų bendrų pastangų ieškant kelių iš alkoholizmo liūno rezultatas ir buvo programa sujungusi jųdviejų bendrą patirtį, dvasinę Karlo Jungo psichologiją, filosofo ir pedagogo Viljamo Džeimso doktrinas bei atnaujintą krikščioniškąją Evangeliją.[3;96p.]

1935m.birželio 10d. ir laikoma A.A. bendrijos susikūrimo diena (Akrono miestelis, Ohhajo valstija, JAV).

“1935m. rudenį Billas W. grįžo į Niujorką ir pradėjo rinkti alkoholikus į savo namus Brukline.Bobas S. Ir Billas W. savo veiklą tarp alkoholikų tęsė Akrone.Po dviejų metų šiuose miestuose buvo 40 blaivių alkoholikų.Billas W. parašė knygą Anoniminiai Alkoholikai”,kurioje iš savo asmeninės patirties paaiškino Judėjimo filosofiją ir metodus.Pagrindinę knygos dalį sudaro susirgimų ir sveikimų istorijos, papasakotos pirmųjų 30-ties negeriančių alkoholikų.[14;12p.]

Knyga buvo išleista 1939m..Joje buvo pateiktas ir daugumos A.A. narių požiūris į alkoholizmą: tai yra progresuojanti liga, kurios negalima visiškai išgydyti, tačiau ją galima stabilizuoti.Ši liga pasireiškia fizine ir psichologine priklausomybe nuo alkoholio.Išsigydyti (ar sustabdyti šios ligos progresavimą) vien savo valios pastangomis neįmanoma.

“Alkoholikas tam tikru momentu neturi efektyvaus psichinio ginklo prieš pirmąją taurę.Išskyrus labai retus atvejus, šio ginklo jam negali suteikti joks žmogus.Gynyba turi ateiti iš Aukštesnės Jėgos”.[13;36p.]

“Atsiminkite: mes turime reikalą su klastinga, galinga ir stipria jėga-alkoholiu.Vieni patys esame bejėgiai”.”mes išbandėme viską-niekas nepadėjo; mes buvome priėję kryžkelę.Tuomet mes kreipėmės į Jį (Aukštesnę Jėgą), prašydami Jo globos ir pagalbos.[13;49p.]

Štai tos dvasinės nuostatos, principai, naujo gyvenimo būdo vertybinė orientacija, kurių dėka sveiksta A.A.draugijos nariai:

12 žingsnių

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3478 žodžiai iš 6954 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.