Turinys
PASAULIO MITINIS MEDIS 2
ŠVENTIEJI MIŠKAI 2
ŠVENTASIS ĄŽUOLAS 3
ŠVENTOLI LIEPA 3
UOSIS – TEISYBĖS MEDIS 4
PASAULIO MITINIS MEDIS
Lietuvis neatskiriamai susijęs su mišku ir medžiais nuo pat savo gentinės egzistencijos laikų. Miške jis surado sau užuovėją ir prieglobstį nuo orų negandų, čia lengviau buvo įsirengti sau būstą, miškas teikė jam žvėrieną ir paukštieną maistui, kailius – aprėdui ir šiltam guoliui įsitaisyti. Bet miške tūnojo ir pavojingų plėšrūnų, knibždėjo nuodingų šliužų, o panorus tapti sėsliais žemdirbiais, lietuviams senovėje prisiėjo išnaikinti daug miško lydimui, nes po medžiais nei augalai, nei žolė deramai neaugs. Vis tiktai miškas, atskiri medžiai lietuvių mitinėje tautosakoje dažniau minimi teigiamąja prasme, yra tapę žmogaus draugu ir apgynėju, o kai kurie medžiai, atskiri miškeliai – alkos ar gojai, gal ir miškai tapo sudvasinti, jiems suteikta stebuklingų galių. Tai pirmiausia susiję su vėlių kultu, nes būta labai paplitusio tikėjimo, kad būtent medžiuose apsigyvena, sau prieglobstį randa mirusiojo žmogaus vėlė.
Pagal pagoniškąjį lietuvių tikėjimą medžiai, prisiėmę į save mirusiųjų vėles, tampa šventais, neliečiamais, nes savo bočius ir protėvius lietuviai senovėje labai gerbę. Šventais taip pat tapdavę alkai, miškeliai, miškai. Tokių medžių, alkų, miškų Lietuvoje buvo visur, o jiems teikiama pagarba stebino svetimšalius. Tokiuose alkuose ar miškeliuose dažnai buvo atliekamos religinės apeigos, mirusieji laidojami ir paminimi, be kita ko, ir vaišėmis. Juose nebuvo galima kirsti medžių, medžioti, be reikalo vaikščioti. Pagal žemaičius krikštijusio kanauninko Jaronimo iš Prahos pasakojimus plačiai tai aprašo italas publicistas Enėjas Silvijus Piccolominis (1405 – 1464) geografinio pobūdžio neužbaigtame veikale „Europa“.
Dievai gyvena alkuose. Misionierius Jaronimas krikščionybei išaiškinti ir pagoniškųjų dievų menkumui įrodyti pradėjo naikinti alkus: gavo keletą kirtėjų, pats stojo priešakyje ir ėmėsi darbo. Priėjo iki alko vidurio, kur stovėjo labai didelis ąžuolas, žmonių laikomas dievo būstine. Niekas nedrįso to ąžuolo kirsti; galų gale atsirado vienas drąsesnis, ėmęs kirsti, bet su kirviu susižeidęs koją, nugriuvęs vos gyvas. Minia ėmė kelti triukšmą, kad drįsęs užgauti, palytėti šventuosius namus. Kirtėjai iškirto visą alką. Jaronimas kirtęs alkus ir kitose vietose. Žmonės ėmė protestuoti. Jie sakė, kad atėmus dievui namus, nebeturėsią nei giedros, nei lietaus, ėmė skųstis Vytautui, jog greičiau apleisią savo namus, išeisią iš savo tėvynės, negu atsižadėsią senosios savo tikybos. Triukšmą kėlusios moterys, o prie jų prisidėję ir vyrai.
ŠVENTIEJI MIŠKAI
Apie šventuosius miškus senovės lietuvių tikėjime panašiai kalba J. Dlugošas „Lenkijos istorijos“ 12 – me tome aprašydamas 1413 metų žemaičių krikštą. Jogaila, atvykęs su Vytautu krikštyti žemaičių, rašo Dlugošas, liepė iškirsti miškus, kuriuos žemaičiai garbino kaip šventus ir dievų apgyventus ir iki aklumo liaupsino, kad net ir paukščiai ir žvėrys, gyvenantys tuose miškuose, buvo laikomi šventais ir kas tik į juos bežengtų – buvo laikomas šventu. Todėl niekas iš žemaičių nedrįso kirsti tuose miškuose medžių nei užmušti paukščių ir kitų žvėrių; velnias iškreipdavo kojas ir rankas. Barbarus nepaprastai stebino, kad lenkų kareiviai, kertantieji jų šventuosius miškus, nepatirdavo jokių sužalojimų, kurių jie patys dažnai patirdavo.
Medžių savybių sudvasinimas ir netgi dieviškųjų savybių suteikimas kaip toteminio tikėjimo reiškinys, visuotinai buvęs paplitęs baltų pagonybėje. Didinga medžių išorė, rimtis, įmantrios formos ir pan. buvo sufantastinamos, suteikiant medžiams antgamtinių, o po to ir dieviškųjų prasmių. Toks tikėjimas nebuvo būdingas vien baltų kultinei tradicijai. Kaip pirmajame amžiuje po Kristaus gimimo aprašo romėnų keliautojas, istorikas ir rašytojas Kornelijus Tacitas, šventųjų gojų turėję ir germanai. Jie juos labai gerbę, ten susirinkdavę visi giminės atstovai ir aukodavę aukas. Jų įsivaizdavimu čia buvusi vyriausiojo dievo buveinė.
Daug senųjų rašytinių ir folklorinių šaltinių sako, kad lietuviai ypatingą garbę teikdavo ąžuolui – medžiui, kuris buvo pašvęstas dievui Perkūnui arba laikomas dievų buveine. Kai graikų Dzeusui, pastebi J. Basanavičius, buvo pašvęstas ąžuolas, kursai Dodanoje savo lapų ir šakų šlamėjimu pranašavo jo valią ir tokiu būdu darė šią seniausią šventyklą labai gerbiama, taip ir senovės Prūsuose ir Lietuvoje tas medis buvo pašvęstas Perkūnui kaip Ramovėje, taip ir kitose vietose. Dauguma lietuvių šventorių buvę ąžuolynuose arba šalia ąžuolynų. Minima, kad ąžuolai augę dievui Perkūnui skirtoje Vilniaus šventykloje Šventaragio slėnyje. Šventajame miške (gojuje), randama minint metraštiniuose šaltiniuose, buvusi didelė lietuvių šventykla ant Nevėžio kranto, kurią nugriovė ir medžius iškirto 1413m. lenkų kareiviai, vykstant Jogailai ir Vytautui krikštyt žemaičių. Atrodo, čia turima mintyje buvusi pagoniškoji žinyčia netoli Babtų Stabaunyčioje, vietoje, kur vėliau buvo pastatyta katalikų koplytėlė. Babtų apylinkėse lig šiol yra išlikę daug
senų ąžuolynų.