Sventes
5 (100%) 1 vote

Sventes

Pavasario šventės

VERBOS

Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, balandžio pabaigoje žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo deivę Žemyną – Žiedkelę. Šią šventę 325m. Katalikų bažnyčia susiejo su Velykomis. Jos esti ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas VIIIa. nusprendė Velykas švęsti praėjus 14d. nuo pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kiekvienais metais būna skirtingu laiku, tai ir Velykos kasmet švenčiamos vis kitą dieną.

Paprotys puošti verbas popierinėmis bei sudžiovintomis praėjusios vasaros gėlėmis greičiausiai yra atsiradęs XIXa. Tuo metu pradėtos naudoti įvairiaspalvės meniškai padarytos iš dažytų sudžiovintų Vilniaus apylinkių lauko gėlių (samanų, katpėdžių, snaudalių, šiaudinukų, smilgų) verbos. Lietuvių moterys nuo seno verbas surišdavo dailiomis tautinėmis juostomis.

Žiloje senovėje per pavasario šventes būdavo garbinami anksčiausiai rodantys gyvybės ženklus augalai, kurie esą turėdavo magišką galią pagreitinti augmenijos pabudimą, pagerinti žmonių sveikatą, pašalinti visokį blogį. Tikėta, kad juose besikaupianti gyvybės – augimo ir vaisingumo jėga.

Žemaičiai Velykų antrą dieną, atėję vieni kitų aplankyti, pirmiausia plakdavosi žilvičio, išsprogusio beržo ar kadagio šakelėmis. Kartu jie laistydavosi vandeniu. Paaugliai bėgiodavo iš vienų namų į kitus ir plakdavo užkluptuosius. Už tai gaudavo margučių. Tarnai “apvelykaudavo” šeimininkus. Apie Šilutę ir kitur išsprogusio beržo šakomis stengdavosi “apvelykauti” pramigusius. Žilvičio rykšte skerdžius plakdavo piemenis, arkliaganius, kad būtų budrūs ir sveiki.

Švęstą verbą laikydavo visus metus ir ja rūkydavo audringus debesis, kurie dėl to išsisklaidydavę, taip pat išgenamus gyvulius, trobas ir kt. Kai kur dar XXa. pradžioje buvo išlikęs paprotys Verbų sekmadienį ar Velykose plakti minėtų augalų šakomis žemę. Esą dėl to ji atgimdavo ir augmenija suklestėdavo žiedais ir vaisiais. Verbas, užkištas už paveikslų arba palubėje, laikydavo visus metus.

Nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio žmonės laikėsi įvairių draudimų, būrė, atlikinėjo magiškus veiksmus, tariamai turinčius apsaugoti juos nuo visokių nelaimių bei blogų dvasių.

VELYKOS

Tikras prosenovinis pagonybės laikų paprotys buvo Velykų išvakarėse, naktį ar rytą šaudyti iš šautuvo. Dar ne taip seniai kai kur Žemaitijoje ankstų Velykų rytą šeimininkas šaudydamas apeidavo apie trobas. Buvo tikima, kad Velykų naktį esą galima nušauti piktąją dvasią, ypač šaunant pro trobos kertę.

Prosenoviniu papročiu, paveldėtu iš pagoniškosios religijos, Velykas švęsdavo keturias dienas: pirmoji būdavo laikoma ugnies diena, antroji – dievo Perkūno, trečioji – gegužės, ketvirtoji – ledų.

Per Velykas įvairiems gamtos reiškiniams žmonės priskirdavo nepaprastą galią. Tą dieną ir saulė tekanti pasišokinėdama. Žmonės stengėsi veikti gamtą magijos bei burtų būdu, siekdami laiduoti būsimąjį derlių, daug gerų gyvulių ir sau sveikatą. Ankstų Velykų rytą jie lankydavo laukus. Panevėžio apylinkėse šeiminikas apvažiuodavo aplink savo lauką, kad javai gerai augtų. Taip būdavo padaromas magiškas ratas, apsaugantis pasėlius nuo įvairių negandų, o ypač nuo ledų. Velykų pirmosios dienos rytą žmonės skubėdavo iš bažnyčios namo, tikėdami, kad kuris pareis anksčiau už kitus, javai geriau augsią ir pirmasis iveiksiąs žemės ūkio darbus.

Velykų apeiginis stalas būdavo apkraunamas prosenoviniais tradiciniais valgiais, tarp kurių pirmą vietą užimdavo kiaušiniai – margučiai, mėsa, dešros, sūriai, sviestas, varškė, pyragai ir kt. Tarp valgių pastatydavo sudaigintas indelyje avižas, simbolizuojančias gerą būsimą javų dygimą.

Pasak L.A. Jucevičiaus, Velykų valgius XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje sudarydavo įvairūs kepiniai, mėsiški patiekalai, žvėriena ir margučiai, o virš visko statydavo keptą avinėlį su vėliavėle. Jei kuris tikro avinėlio neturėdavo, jį pasidarydavo iš sviesto, kartais jo vietoj pastatydavo cukrinį arba alebastrinį vazone, prižėlusiame avižų daigų. Šerno arba dažniausiai didelio meitelio galva buvo būtinas švenčių valgių patiekalas. Kepinius, žvėrieną, naminių gyvulių mėsą apkaišydavo žalumynais, o visą stalą papuošdavo pataisais (Lycopodium). Velykų valgiai paprastai būdavo labai gausūs, neretai pagaminto maisto šeimyna neįstengdavo suvalgyti per mėnesį.

Iš pradžių visa šeimyna valgydavo vieną kiaušinį, kurį dažniausiai pats šeimininkas nulupdavo, supjaustydavo į tiek dalių, kiek namuose yra žmonių, ir padalydavo visiems – pirmiausia žmonai ir vaikams, o paskui ir visai šeimynai, – linkėdamas sveikatos ir visokios sėkmės. Pirmąją Velykų dieną niekas iš namų neidavo. Negeru elgesiu buvo laikoma aplankyti kaimyną, pagyvenusiai moteriai eiti ko nors, o ypač ugnies, pasiskolinti. Tuo tarpu antrąją dieną prasidėdavo vieni kitų lankymas ir vaikų vaikščiojimas iš namų į namus, kur juos apdovanodavo kiaušiniais ir pyragais.

Kiaušiniai – margučiai ne tik mūsų krašte, bet ir kitur turėjo ypatingą reikšmę. Jie simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą,
augmenijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Be to, buvo tikima, kad kiaušinis galįs suimti į save žmonių ir gyvulių ligas, „blogas akis“, pašalinti moralines ydas. Todėl Punsko apylinkėse, Suvalkų apskrityje, sergant kam nors drugiu, iškepdavo vieną ar porą kiaušinių, supjaustydavo juos į keturias dalis, įrišdavo į skarelę, nunešdavo į balą, įmesdavo ir nežiūrėdami atgal bėgdavo namo. Esą tada drugys praeisiąs. Kiaušinius valgydavo nesveikuojant, jais apdėdavo žaizdas, dėl to jos užgydavusios. Nevaisingos moterys, valgydamos žalius kiaušinius, tapdavusios vaisingos. Kiaušinis buvo priemonė apsauganti nuo įvairių piktų dvasių bei demonų.

Pavasarį, kada atgimsta gamta, kiaušiniui būdavo priskiriama magiška, nepaprasta galia. Todėl mūsų krašto žemdirbiai juos nešiodavo po laukus, aukodavo derliaus dievams bei mirusiems šeimos nariams.

Paprotys dažyti bei marginti pavasario šventėms kiaušinius yra prosenoviškas. Mūsų protėviams, kaip visoms kitoms tautoms, jis buvo žinomas dar pirmykštės bandruomenės laikais. Ornamentuotų stručio kiaušinių kevalų, datuojamų III tūkstantmečiu pr.m.e., iškasta Asharijoje. Vėliau apie jų dažymą sužinome iš Ovidijaus ( Ia.pr.m.e. – Ia.). indų sanskrito knygose margutis vaizduojamas kaip gyvybės apraiška, jos užuomazga bei pradžia. Persai prieš Naujuosius metus margindavo kiaušinius, kurie simbolizuodavo Naujųjų metų gimimą. Iraniečiai vyno ir rožių šventėje vieni kitiems dovanodavo margučius – gyvybės, laimės ir meilės simbolius. Egipte kiaušinis vaidino svarbų vaidmenį derliaus dievų Izidės ir Ozirio apeigose. Vokietijoje margučiai būdavo dedami į vaikų kapus.

Ilgus amžius mūsų protėviai kiaušinius dažė natūraliais, iš augalų ir balų rūdos gautais dažais. Tam vartodavo ąžuolo, skroblo ar juodalksnio žievę, svogūnų lukštus, rugių želmenis, ramunėles, kmynus ir kt. XIXa. pabaigoje pradėta juos dažyti cheminiais dažais. Be dažytinių, plačiai buvo paplitę marginti kiaušiniai. Jie skirstomi į „rašytinius“ ir „skustinius“.“Rašytiniai“ margučiai būdavo marginami vašku, naudojant metalinį ar medinį smeigtuką arba šakaliuką su pritvirtintu prie jo skardiniu smailėjančiu galu vamzdeliu, kuriuo paimamas ištirpintas vaškas. Išrašytą margutį įkišdavo į dažus, paskui jį iš ten išgriebdavo ir nuskusdavo vašką, kurio vietoje likdavo balti ruoželiai. Norėdami gauti įvairiaspalvius raštus, ant numatytų ruoželių dėdavo vašką ir leisdavo kiaušinius į skirtingos spalvos dažus. Kartais jie pirmiausia būdavo nudažomi silpna spalva, ant jos padaromas vašku raštas ir vėl dedami į dažus. „Skustinius“ margučius skutinėdavo peiliuku ar kitu aštriu daiktu. Kartais kiaušiniai būdavo išmarginami vaškiniu ir skustiniu būdu.

Margučių raštai būdavo labai įvairūs. Kai kur jie turėdavo liaudiškus pavadinimus, pvz.: „saulutės“, „žvaigždutės“, „žiedeliai“, „rūtelės“, „eglutės“, „varputės“, „vištos kojelės“, „žalčiukai“, „peteliškės“, „driežiukai“, „turkliukai“, „paukščiukai“, „snieguolės“, „vingeliai“, „kriputės“, „dantukai“ ir kt. Dažnai margučių raštai būdavo sumaniai kombinuojami, sudarant sudėtingas menines kompozicijas.

Margučius dažydavo ne vien estetiniams poreikiams. Jų raštai turėjo simbolinę bei maginę prasmę. Daugiausiai jie būdavo dažomi juodai, raudonai, geltonai, rusvai, žalsvai.

Margučių ornamentai pavasario švenčių apeigose taip pat būdavo labai reikšmingi: jie simbolizuodavo pavasarį, priklausomai nuo jų turėdavo viskas augti, klestėti, derėti, gyvuliai privalėdavo būti vislūs ir geri, žmonės – sveiki.

Ant margučių išliko tokių pat raštų, kokius aptinkame pirmųjų mūsų eros amžių senkapiuose bei kituose liaudies meno dirbiniuose. Žvaigždžių, kryžiukų ir kitų vaizdavimo maniera yra prosenoviška. Lygiai tokios pat žvaigždutės, kaip ant margučių, randamos lietuvių ir senprūsių kapuose ant molinių urnų, datuojamų I – IVa.

Žvaigždžių raštą ant margučių simbolizavo nakties šviesą javams. Pavaizduoti įvairūs augalai ir žiedai turėję pagreitinti augmenijos atsiradimą, augimą ir žydėjimą. Varpos, javų laukai reiškė gerą būsimą derlių, rūtų ir eglės šakelės – žalią vasarą. Be to, žiedai, javai būdavo stilizuoti su saulės bei mėnulio motyvais. Pavasarį simbolizavo nupiešti ant margučių drugeliai, jauni zuikučiai, gandrai, kartais net su lizdu, jaunikliais arba gandriuku snape. Arkliai ant margučio reiškė būsimą arimą, žmonės – artojus.

Margučiai dažnai būdavo puošiami geometriniais raštais – kombinuotais trikampiais, keturkampiais ir kt. Nėra abejonės, kad kai kurie jų taip pat turėjo maginę prasmę.

Nuo žilos senovės beveik visoms Senojo pasaulio tautoms buvo būdingas paprotys margučius dovanoti vieni kitiems, linkint sveikatos, laimės, džiaugsmo. Žmonės tikėdavo, kad visa tai išsipildysią.

Ypač plačiai buvo žinomas paprotys dovanoti kiaušinius vaikams. Paprastai margučius mažiesiems atnešdavo į namus tetos, kaimynės ir kt. Kartais vaikai juos gaudavo vaikščiodami pakiemiui.

Velykų eglutė savo kilme yra prosenoviška. Jos papuošalų dėka greičiau atgimdavusi ir suklestėdavusi gamta. Padėti 9 ar 12 margučių
irgi turėjo magišką reikšmę. Šie skaičiai buvo laikomi nešančiais visokią palaimą. Dovanoti nuo tos eglutės kiaušiniai turėjo suteikti gaunantiems juos laimę, sveikatą, apsaugoti nuo ligų, nesėkmių ir kt. Be to, dovanodamos margučius, moterys linkėdavo, kad vaikai būtų sveiki ir apkūnūs, kad gerai augtų.

Mūsų krašte, kaip ir kitur, buvo plačiai tikima, kad Velykų naktį vaikštanti kažkokia įasmeninta moterškos lyties pramotė Velykė, kuri geriems vaikams dovanojanti margučius, o kartais ir iškeptus iš tešlos gaidžiukus, zuikučius ar arkliukus. Ji einanti apsikaišiojusi žaliomis šakelėmis su gluosnio lazda. Dar XIXa. naktį uždarydavo šunis, kad jie vaikščiojančios Velykės nesudraskytų. Tiesa, įsivaizduojama antgamtinė būtybė įvairiose Lietuvos vietose buvo vadinama skirtingai. Žemaičiai raseiniečiai ją vadino Karabija, aukštaičiai – Velyke, panemuniečiai Velykų boba ir pan. Laukdami Velykės, vaikai stengdavosi atsikelti anksti, kad ją pamatytų. Deja, jie tos stebuklingos būtybės nepamatydavo, o tik rasdavo padėtus prie lovos margučius.

Antrą Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti, arba velykauti. Atėjęs velykautojas laikydavo rankos smilių įsikišęs į burną. Tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio. Šeimininkė visuomet tokiam vaikui duodavo margutį, nes buvo tikima, kad, jei velykautojui nedovanosi kiaušinio, vištos mažai dėsiančios.

Su papročiu dovanoti margučius buvo susijęs ir lalavimas, žiloje senobėje turėjęs apeiginę prasmę. Žodžiai laluoti, lalauninkas, pasak D.Zelenino, kilę iš priedainio vai lalu ir susidarę lietuviškoje prosenovėje. Tuo tikslu susiburdavo jauni vyrai bei vaikinai, pasiimdavo barškučius, kleketą, kitokius muzikos instrumentus ir eidavo po kaimus, užsukdami į kiekvieną kiemą, kurį laimino giesmėmis, specialiomis kalbomis bei linkėjimais gero derliaus, gyvulių ir kt.

Retai atsitikdavo, kad lalauninkams neduodavo kiaušinių. Nedrįsdavo atsisakyti, nes žmonės tikėjo, jog negavusių dovanų blogi linkėjimai išsipildysią. Jeigu negavusieji kiaušinių lalauninkai prie namų paliks lazdą, tai, anot tverečėnų, nuo vaikų neatsiginsi. Piliakalnio kaime, Merkinės apylinkėse, nepriimti lalauninkai sakydavo: „Kad jūs savo vištas rezginėmis išnešiotut, kad jūsų kiaušinius ant bulvienos rinktut, kad jūsų antys oru skraidytų, ne vandeniu plauktų, kad jūs kitais metais mūsų dar didesnio pulko sulauktut“. Kur juos priimdavo ir pavaišindavo, ten šie linkėdavo: „Kad jūsų vištelės ant paros po 2 – 3 kiaušinius dėtų, kad jūsų javeliai iš žemės virstų, kad jūsų turteliais svietas dzyvytūs“.

Apeiginę prasmę turėjo ir žaidimai margučiais. Velykų išvakarėse vyrai, eidami nakčiai į bažnyčią, pasiimdavo nudažytų kiaušinių. Dar vidurnaktyje šventoriuje, prie degančio laužo šaudant iš mozerinės patrankos Gavėną, vyrai pradėdavo juos daužyti. Rytą, po pamaldų, vieni raiti, kiti važiuoti skubėdavo namo, lėkdami pro iš anksto praardytas tvoras, atkeltus vartus, kad pirmi sugryžę suvalgytų margutį. Esą tada pirmieji nudirbsią laukų darbus. Apskritai margučių daužymas trukdavo nuo Didžiojo šeštadienio vakaro iki Atvelykio.

Šis paprotys buvo žinomas visoje Lietuvoje. Paprastai margučius daužydavo vyrai. Jie rinkdavosi į šventorių, kiemus, prie karčemų ir kt. Margučiai daužymui buvo parenkami patys stipriausi. Todėl juos vyrai išmėgindavo kalendami į dantis. Jų tvirtumą stengdavosi sustiprinti ir burtais. Kad margučiai būtų stiprūs, kupiškėnai virdavo juos Velykų rytą, žmonėms einant aplink bažnyčią. Vyras ar bernas, turintis stiprų margutį, pelniusį šimtus „kiužių“ (sumuštų margučių), garsėdavo per kelias parapijas. Kai kas pasidarydavo dervinį ar cukrinį margutį, su kuriuo nugalėdavo visus paprastus. Jeigu susekdavo, tai, remdamiesi tradiciniais teisiniais papročiais, tokius labai bausdavo. Dažnai derviniu margučiu išloštus „kiužius“ sugrūsdavo sukčiui į gerklę, nuo to neretai jis mirdavo. Kitur priversdavo tokį kiaušinį suvalgyti. Būdavo atsitikimų, kad apgaudinėtoją net užmuždavo.

Margučius daužydavo labai paprastai. Susitardavo du vyrai, vienas jų laikydavo margutį smaigaliu į viršų, o kitas savo margučio smaigaliu mušė. Kurio kiaušinis trūkdavo, tas turėdavo jį atiduoti sudaužytojui. Antrą kartą mušdavo tas, kuris pirma laikė margutį, ir t.t. Kai kur Velykų pirmąją dieną mušdavo tik margučio laibgalį, o antrąją – ir bukąjį galą.

Visoje Lietuvoje buvo paplitęs paprotys „ridinėti“ margučius. Susirinkdavo vyrai į kiemą, klojimą ar pirkią, prie sūpuoklių, ant pėvelės, pasistatydavo lovelį, kurio vieną galą dėdavo ant pagalio ar lentgalio, ir keli susitarę ridindavo juo margučius. Paristi margučiai pasilikdavo gulėti. Kurio paleistas margutis prisiliesdavo prie anksčiau paridento, tas jį išlošdavo. Kaišių kaime, Tauragės apskrityje, susirinkę vyrai ne tik žaidė margučiais, bet ir keitėsi pypkėmis bei kepurėmis.

Su margučiais buvo susiję įvairių burtų. Daugėliškėnai, kupiškėnai ir kiti Velykų rytą suvalgytų kiaušinių lukštus nunešdavo savo laukan ir užkasdavo. Tai turėję apsaugoti javus nuo ledų ir laiduoti gerą derlių. Veliuonietės stropiai surinkdavo margučių lukštus ir sudegindavo, kad pavasarį
viščiukai, žąsiukai ir kiti paukščiai lengvai ristųsi, gyvuliai greičiau numestų žiemos plaukus, medžiai sprogtų, pradėtų keltis jauna žolė. Vištoms lesti tų lukštų neduodavo, kad jos nelestų pasėtų daržovių.

Per Velykas, kaip ir kitas agrarines šventes, plačiai buvo paplitęs paprotys laistytis vandeniu. Apie tai sužinome iš kunigų pranešimų. Pasak jų, XVIIIa. pirmojoje pusėje lietuviai Velykų antrąją ir trečiąją dieną laistydavosi vandeniu, merginas net įmesdavo į jį. Žemaitijoje dar XIXa. pirmojoje pusėje Velykų pirmadienį anksti atsikėlusieji šlakstydavo vandeniu gulinčius. Kai kur laistytojas nešiodavosi išsprogusią beržo ar žilvičio šakelę, kuria mušdavo aplankytus kaimynus, linkėdamas visokeriopos sėkmės. Kartais ištrauktą iš patalo žmogų temdavo į upelį maudytis. Apie Pandėlį Velykų rytą vaikščiodavo jaunuoliai su vandeniu ir laistė šeimininkų rankas, reikalaudami už tai velykaičių. Veliuonos apylinkėse vaikinai vaikščiodavo po kaimą ir laistydavo merginas, stengdamiesi apipilti kojas. Merginos už tai apdovanodavo margučiu. Tą dieną vyrai apsirengdavo „meška“, vaikščiodavo po kaimą ir rinkdavo dovanas.

Trečioji Velykų diena buvo gegužės šventė. Dar XIXa. pradžioje ją šventė Pakievyje (Vaiguvos parapija), Milviduose (Kuršėnų parapija) ir kt. Tą dieną jaunimas žaisdavo „gegužės“ žaidimą, kuriam vadovaudavo pati gražiausia mergina (gegelė). Visi sustodavo ratu, o viduryje užrištomis akimis sėdėdavo ant kėdės išrinktoji. Po kiekvieno šokio vaikinai prieidavo prie jos ir paėmę už rankos dainuodavo:

Karaliūne gegele, kukū, kukū!

Aš tavo brolelis, kukū, kukū!

Sėdinčioji mergina iš balso atspėdavo tuos, kurie jai labiausiai patinka. Ji išsirinkdavo tris vaikinus, užrišdavo jiems akis ir visą dieną su jais šokdavo. Kai skirdavosi, apdovanodavo juos savo austomis juostomis. Vaikinai ją irgi apdovanodavo. Nuo tada mergina vaikinus vadindavo savo broliais, o jie ją – sesute.

Velykose, kaip ir Užgavėnėse, didelė reikšmė buvo priskiriama supimuisi, kuris turėjęs magišku būdu pagerinti javų, o ypač linų, augimą. Tą mintį aiškiai išreiškia sūpuoklinė daina, kur sakoma“

Kas insėdo supuoklėsan,

To lineliai šilkeliuosan.

Kas nesėdo supuoklėsan,

To lineliai žagaruosan.

Supimosi dainoje mergelė prašo supti ją aukščiausiai, kad pamatytų ant aukšto kalno Vilnių, kur ji žadanti nueiti ir nusipirkti aštrias žirkles. Jomis ji pakarpysianti žalioje girioje aukštus medelius. Mergelė norinti pamatyti savo tėvelio dvarą. Jame esą treji varteliai; iš jų pro vienus Saulė tekanti, pro kitus Mėnulis besileidžiąs, pro trečius – Sesulę belydį.

Besisupančios merginos dainuodavo ir komiškas, juoką sukeliančias dainas, tariamai galėjusias pašalinti visokias piktybes. Pažymėtina daina apie vilką, papjovusį kalę, pakorusį viduje dvaro, kurios žiūrėti ėję bernai, kai ji trūkusi, bernai – nurūkę. Dainuojama ir apie gyliuojančius bernus.

Velykų apeigos baigdavosi kitą sekmadienį – Atvelykyje. Žiloje senovėje tai buvo derlingumo ir vaisingumo šventė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 3049 žodžiai iš 10150 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.