Sviečiančios vilko akys j a
5 (100%) 1 vote

Sviečiančios vilko akys j a

ŠVIEČIANČIOS VILKO AKYS

Broliui Pranui

Per tas kelias dicnas, praleistas prie jūros, pajuto, kaip gera vienam, kai iš tikrųjų esi nc vienas, o minioje, tarp daugybės žmonių, tarp daugybės – ir kaip niekur kitur nė su vienu nesusijęs. Toks įspūdis, kad tiktai čia žmonės esti toliausia vienas nuo kito, jų nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum. Vienintelis, didžiausias rūpestis brendant į vandenį ir paskiau plaukiant tolyn – žvilgtelti į drabužį, paliktą ant smėlio ar suoliuko, – tik toks rūpestis, visa kita – nesvarbu, tegu vaikščioja žmonės pirmyn ir atgal, tegu juokingai šokčioja prieš baltas bangas, tegu džiaugiasi ar baiminasi, kad neatsigautų per kaitrą aprimęs radikulitas.

Vienintclis rūpcstis! Kad būtų šitaip!.. Paskendęs savo mintyse, matydavo paskirus žmoncs, kai kuriuos įsidėmėdavo, jeigu jo keliuose jie pasitaikydavo ne vieną kartą, net imdavo juos sekti. Juokingai, gailiai vienakojis žmogus, palikęs į suoliuką atrcmtus ramentus, šuoliavo prie vandens, sunkiai iš smėlio traukdamas sveikąją ištreniruotą koją, ir tik vandcny pasijuto kaip žuvis: krito ant pilvo, krykšdamas šalia pūškavo gal dešimties metų berniukas, vis nuplaukdamas į šoną, ne – tėvas, taškydamas vandenį vicna koja, imdavo greitai daryti ratą – tiesiai plaukti būdavo nelengva. Žvilgtclėjęs į šone likusį vaiką, lyg laivą į jo pusę pasukdavo kūną, tačiau po kurio laiko vėl imdavo tolti.

Trečia diena matė jauną gražią moterį, kuri, gal vienintelė čia tokia graži ir vieniša, savo grožio niekam nedemonstravo, nieko nepastebėjo, niekas jai buvo nesvarbu; išsirengusi ėjo pajūriu, dailiame krepšclyje nešdamasi drabužius, ir jis ne sykį pagalvojo, lydėdamas ją akimis, kaip traukia žmogų nekasdieniškas grožis ir nekasdieniškos būsenos. Imdavo vaizduotis, kaip randa progą su ta moterim susipažinti, kaip ją užkalbina, ne, ji, visai nelinkusi leistis į kokias tuščias kalbas, pasako kclis abcjingus žodžius, pasako atsainiai, bct jaukiai, ir nueina, tačiau jis ncatlyžta, kitą dicną ją vėl užkalbina,

jis mato juodu abu einant pajūriu, jis naiviai pasitiki savim, jam rodos, kad motcris turi atsivcrti, atsklcisti savo paslaptį, ne sykį patyrė, kad šitaip su juo atsitinka, kad žmonės greitai ima pasakoti jam savo gyvenimą. Nuo tokio svetimų žmonių atsivėrimo būdavo ir gera, ir nesmagu. Gera, nes manydavo

turįs kažką, kas žmones artina, turįs kokią sielos paslaptį, o liūdna todėl, kad suprasdavo, jog žmogus, atsivėręs kitam, menkai pažįstamam, yra silpnas, suniužęs ir atsiveria irgi tokiam pat griuvcnai, nekeliančiai jokio pavojaus. Žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio kitam žmogui nesukelia baimės, nerimo,

yra silpnas žmogus.

Iš kur jis tai ištraukė?

Vis pagalvodavo apic tą vicnišą moterį, iš kambario į pajūrį kartais išcidavo vien tik dėl jos, žiūrėdavo iš tolo, kol šovė blaivi mintis: būtų bjauru, jeigu tai įvyktų! Ncgalima motcrs išmušti iš jos originalios, jai privalios būsenos, negalima stumti į banalybę ir pačiam artėti prie jos, banalybių ir taip užtcnka. (Banaliausia, kad jis tuojau pat pagalvojo, jog tą motcrį iš jos privaliosios būsenos bemat išmuš kas nors kitas…) Pagaliau-visą laiką taip juk nebus: ateis diena, kai nei jis, nci niekas kitas tos moters nepastcbės, o jci ir pastebės, tai žiūrės kaip į kiekvieną eilinį, nusibodusį žmogų, iš kurio nieko nebcgalima tikėtis, tiktai kalbų apie vandens temperatūrą arba sinoptikų pranešimus, vaikų ir senelių ligas, sąnarių uždcgimus, purvo vonias, kurių taip sunku gauti sczono metu, bcvcik neįmanoma be butclio konjako ar pinigo.

Kas antrą vakarą jis nueina ant jūros tilto- tikrais banalybės takais! Bet juk visi tokie takai, nėra išskirtinių, yra tiktai išskirtiniai žmonės. Argi įmanoma kiekvienam pasaulio žmogui surasti atskirą salą ir tcnai įkurti atskiras vienišių valstybes? Tad nieko geriau, kaip gyventi kartu su visais ir nicko nematyti, nieko neįsileisti, galvoti, kas tau patinka, traukti tiltu iki galo, girdint, kaip po kojomis maloniai bilda naujos pušinės lentos. Sustojęs gali žiūrėti į murzinai rausvą horizontą ir vaizduotis ką tik nori, ir galvoti, ir matyti, ir jausti. Kurorto paaugliai, lupdami basomis įdegusiomis kojomis į tilto diles, nulėkė į kitą kraštą, ropščiasi ant turėklų, o iš ten lyg žąsiukai šoka į vandenį, šoka po kelis, ne iš karto, kiti pasilieka žiūrėti, vertinti šuolių; kai pirmieji išnyra iš vandens ir nusipurto šlapius plaukus, šoka antricji, ir vicnam iš antrosios grupės pavyksta dailiau panirti į vandcnį, ilgiau išbūti panirus, ir tada pirmieji, jau seniai plūduriuojantys ant vandens, kaip žąsiukai smunka vandenin ir iškišę kojas taškena jomis kaip delnais-ploja laimėtojui. Vienas ilgai plūduriuoja vandeny, praleido jau kelias grupes, kažkaip nenoromis kabinasi į tilto stulpus ir sijas, užsikoręs ar draugams, ar pats sau šneka:

– Trauk mėšlungis kuoji.

– Kad tu per ilgai kiurksojai vandeny. Užteks, lipk… – atsirėmusi į turėklus iš viršaus jam sako gražaus veido senutė, mylinčiomis akimis žiūrėdama į pamėlynavusį vaiką, kuris, išgirdęs jos žodžius, beregint atkunta, mauna apačioj padarytu siauru tilteliu, spėdamas gražiajai senučiukei atsikirsti:

– Kas
saki?

– Tu pats sakai…

Bet berniūkštis jau vaikų būryje, jau vėl kariasi ant raudonų turėklų ir nuo jų lyg nusmailintas pagalys neria į jūrą.

Antai – dešiniajame jūros pakrašty – vienas ar viena kaip užsimojo plaukti, taip ir duodasi: vis tolsta nuo kranto ir vis artėja prie tilto. Tenai, pliaže, pasigirsta moters balsas:

– Gana. Grįžk…

Balse dar nė lašo baimės, girdėti slapto pasididžiavimo gaida, plaukianti galva vis tolsta, artėja prie tilto, rodos, po vandeniu tempia ją kokia virvė, jau ne vieno akys pakrypo į tą pusę – taip maža rudeniop nuotykių kurorte – ta senutė, irgi žiūrėjusi į galvą, vis taisinėjusis akinius, dabar plaukiančią galvą pameta iš akių; sunerimusi ji sako savo kaimynei:

– Tas, kur plaukė, jau dingo… Jau jo nebėr. Gal grįžo?

– Tebėr. Ar nematai?

– Kur? Kur?

Plaukiantysis jau apsisuka, ir visų dėmesys nebe tas. Lyg atgal grįždamas jis negalėtų prigerti… Jis dar būtų negrįžęs, jei motcris ant kranto lieptų, jei nerimautų, bet ji tyli, negirdėti balso, tad dabar jis gali pasikliauti savo galva.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1079 žodžiai iš 3527 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.